Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Violetos Balčytienės, teisėjų Margaritos Stambrauskaitės ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Rimantui Simaičiui, atsakovės Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovams Povilui Kazlauskui ir Ramunei Zailskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nutarimu pritaikytas 5 proc. leistinas karšto vandens netekties dydis, kuris numatytas 2009-07-21 Komisijos nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini)patvirtintoje Karšto vandens kainų nustatymo metodikoje (toliau – ir Metodika), nors, pagal Metodikos 39 p., šis 5 proc. ribojimas taikomas tik tuo atveju, kai nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema jau yra įrengta, o, kai ji nėra įrengta, taikomos faktinės netektys. Remiantis Civilinio kodekso 4.76 str. ir susiklosčiusia teismų praktika, karšto vandens netektys, susidariusios vartotojams priklausančiuose tinkluose turi būti kompensuojamos pareiškėjai taikant jų faktinį dydį, išskyrus, kai pateikiami įrodymai, kad jos susidarė ne dėl vartotojų kaltės. Faktinės karšto vandens netektys atsiranda objektyviai, dėl priežasčių, nepriklausančių nuo karšto vandens tiekėjo. Vartotojams faktiškai realizuotas karšto vandens lygis ir nurodytos netektys išliks per visą skundžiamo nutarimo laikotarpį, t. y., per 2014 metus, kadangi šiuo metu dauguma pareiškėjo Vilniaus miesto vartotojų dar neturi karšto vandens tiekėjo įrengtų metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų, o pareiškėja per tokį trumpą laiką objektyviai negalėtų įdiegti naujų metrologiškai patikrintų karšto vandens apskaitos prietaisų su nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemomis, kas leistų sumažinti karšto vandens netektis iki 5 proc. Pareiškėja, kaip karšto vandens tiekėja, tinkamai vykdo savo pareigas, inter alia, įrengia, prižiūri ir atlieka patikrą karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose. Nuo 2010-05-01 pradėjusi karšto vandens tiekimo veiklą yra gausiai įdiegusi jai priklausančių apskaitos prietaisų su nuotoline nuskaitymo įranga ir be jos.

Atsižvelgiant į ginčo santykių teisinį reguliavimą, karšto vandens kainos turi būti grindžiamos tiekėjo būtinomis sąnaudomis. Skundžiamame Komisijos nutarime taikomos ne faktinės, o 5 proc. netektys, remiantis prielaida, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančiuose butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga, tačiau ši prielaida neatitinka tikrovės. Daugumoje vartotojų butų karšto vandens apskaitos prietaisai yra nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti arba iš viso nėra įrengti. Todėl Komisija priėmė skundžiamą nutarimą pažeisdama viešojo administravimo objektyvumo principą, reikalavimą administracinius aktus grįsti faktais. Nustatant karšto vandens netektis turėjo būti vadovaujamasi pareiškėjos pateiktais dokumentais (vandens tiekėjo sąskaitomis, atspindinčiomis namų įvaduose parduodamą geriamąjį vandenį bei gyventojų butuose deklaruoto ar kitais būdais priskirto (jiems parduoto) karšto vandens kiekių suma). Pareiškėja dar nėra pilnai įrengusi nuotolinės karšto vandens parodymų nuskaitymo ir perdavimo sistemos ir, taikant 5 proc. netekčių normatyvą jai nėra kompensuojamos visos nuotolinės įrangos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos, o kitiems karšto vandens tiekėjams, kurie nėra įsirengę nuotolinės nuskaitymo sistemos, taikomas didesnis (10 proc.) netekčių normatyvas, todėl ūkio subjektai atsiduria nelygioje padėtyje. Dėl to kad nėra numatytas pereinamasis laikotarpis, kol pas visus vartotojus bus pilnai įrengtos numatytos sistemos, yra pažeidžiamas teisės principas lex non cogit ad impossibilia, pagal kurį įstatymu negali būti reikalaujama neįmanomo, kadangi, pagal numatytą reguliavimą, nepaliekama galimybė per protingą laikotarpį visuose daugiabučių namų butuose atlikti karšto vandens skaitiklių keitimą bei nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos įrengimą.

Ginčijamu nutarimu buvo nepagrįstai sumažintos karšto vandens tiekimo sąnaudos – dalies vartotojams patiekto vandens kiekis yra ženkliai didesnis už vartotojų apskaitytą jiems parduodamą vandens kiekį. Šis skirtumas yra didesnis nei 5 proc., todėl tiekiant karštą vandenį pareiškėja patirs nuostolį. Be to, planuojant įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą į karšto vandens kainos sąnaudas neleidžiama įtraukti darbo užmokesčio sąnaudų. Skundu prašo skirti byloje teismo ekspertizę, pavedant ją atlikti uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, pateikiant klausimus dėl karšto vandens tiekimo veiklos atsiperkamumo, pelningumo ar nuostolingumo, dėl atitinkamų galimybių aptarnauti susijusią paskolą, atsižvelgiant į nustatytas karšto vandens netektis. Teismui nusprendus, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo pagrįstai taikyta Metodikos 39 p. nuostata, numatanti karšto vandens netekčių ribą, prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Metodikos 39 punktas neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 str., teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams. Tai, kad Metodikoje nėra numatytas būdas apskaičiuoti leistinas karšto vandens netektis tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengtos karšto vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos, traktuotina kaip legislatyvinė omisija, dėl to pažeidžiamos minėtos teisės aktų nuostatos bei teisėtų lūkesčių principas.

Priimdama skundžiamą aktą Komisija tinkamai prioretizavo šiuos principus, tinkamai nustatė leistinas karšto vandens netektis. Pareiškėjos teiginys, kad Metodikoje numatytos 5 ir 10 proc. netektys taikytinos tik atvejams, kada vartotojų butuose yra įrengti pareiškėjui priklausantys metrologiškai patikrinti karšto vandens apskaitos prietaisai, yra nepagrįstas – pagal ginčo santykių teisinį reglamentavimą, ši aplinkybė yra reikšminga tik sprendžiant mokesčio už karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimą klausimą. Pareiškėja nurodo, kad šiuo metu vartotojų butuose įrengti apskaitos prietaisai yra nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti, tačiau pareiškėja pati jų duomenimis vadovaujasi ir jais remdamasi siūlo nustatyti faktines karšto vandens dedamąsias. Be to, Šilumos ūkio įstatyme nustatyta pareiškėjos prievolė daugiabučių namų butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, todėl, jei šie prietaisai nusidėvėję, reiškia, kad pareiškėja, kaip karšto vandens tiekėja, nevykdo teisės aktuose nustatytų savo pareigų. Atitinkamai, šios priežastys negali būti pagrindu įskaičiuoti į karšto vandens kainą faktines (13 proc.) karšto vandens netektis. Priešingu atveju vartotojai mokėtų didesnę karšto vandens kainą dėl įmonės neefektyviai vykdomos karšto vandens tiekimo veiklos ir būtų pažeistas mažiausių sąnaudų principas.

Motyvuojamoji dalis

Bylos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados

Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2014-05-06 nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 88), kuriuo Komisija, išnagrinėjusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014-02-03 pateiktą karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo projektą (b. l. 25-39), vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymu ir Metodika, nustatė pareiškėjai karšto vandens kainą (karšto vandens kainos dedamąsias). Pareiškėja iš esmės ginčija Komisijos pritaikytas 5 proc. leistinas karšto vandens netektis.

Bendruosius energetikos veiklos Lietuvos Respublikoje tikslus, taip pat energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, reguliavimo, priežiūros ir kontrolės teisinius pagrindus, visuomeninių santykių vykdant energetikos veiklą bendruosius kriterijus, sąlygas ir reikalavimus, pagrindines valstybės energetikos politikos kryptis reglamentuoja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas (toliau – ir Energetikos įstatymas), o atskirų energetikos sektorių veiklos teisinius pagrindus ir visuomeninių santykių ypatumus nustato kiti įstatymai (Energetikos įstatymo 1 str. 1, 2 d.). Pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 1 str. 1 d., šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę reglamentuoja Šilumos ūkio įstatymas.

Energetikos įstatymo 8 str. 1 d. nustatyta, kad energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą reguliuoja ir valstybinę energetikos priežiūrą atlieka Komisija. Komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747, 1 punkte nustatyta, kad Komisija yra įstaiga, reguliuojanti energetikos, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo srityse veikiančių subjektų veiklą ir atliekanti valstybinę energetikos priežiūrą.

Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 2 d. nustatyta, kad apsirūpinimo karštu vandeniu būdas – centralizuotai paruošto karšto vandens pirkimas iš karšto vandens tiekėjo arba šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas iš geriamojo vandens tiekėjo, arba individualus karšto vandens ruošimas jo vartojimo vietoje, naudojant kitus energijos šaltinius (dujas, elektrą, kietąjį kurą) geriamajam vandeniui pašildyti iki higienos normomis nustatytos temperatūros.

Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti šio įstatymo tikslai: 1) mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams; 2) šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją; 3) ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus; 4) didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą; 5) gaminant šilumą, plačiau naudoti vietinį kurą, biokurą ir atsinaujinančiuosius energijos išteklius; 6) mažinti šilumos energetikos neigiamą poveikį aplinkai. Pagal Metodikos 3.2 punktą, karšto vandens kainos grindžiamos nediskriminavimo, būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo, stabilumo, kryžminio subsidijavimo draudimo principais ir sudaro prielaidas įgyvendinti vieną iš tikslų – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams. Konkretaus būdo pasirinkimas priskiriamas teisės aktą priimančio viešojo administravimo subjekto kompetencijai, tačiau siekdamas įstatyme nurodytų tikslų viešojo administravimo subjektas yra saistomas bendrųjų viešojo administravimo principų (teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kt.).

Tarp įvairių teisės aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą. Jeigu susiduriama su konkrečių tikslų tarpusavio konkurencija, kuriam tikslui suteikti prioritetą pasirenka teisės aktą priimantis viešojo administravimo subjektas, tačiau tai turi būti daroma kuo mažiau įtakojant likusių tikslų įgyvendinimą. Šis prioritetų nustatymas patenka į ekonominio ir politinio tikslingumo kategoriją, kurios administraciniai teismai nevertina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d.). Administracinių teismų kompetencija tokiu atveju apsiriboja tikrinimu, ar įgyvendindamas ekonominę ir politinę diskreciją viešojo administravimo subjektas nepažeidė teisės principų ir normų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-12/2007, 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1359/2011). Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad energetikos sektoriuje kainos yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos. Kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugų ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar kainų reguliavimo tvarką. Valstybės reguliuojamų kainų reguliavimo principai nustatomi šiame įstatyme ir atskirus energetikos sektorius reglamentuojančiuose įstatymuose. Šilumos ūkio įstatymo 8 str. 9 d. 2 p. nustatyta, kad Komisija tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas, nustato valstybės reguliuojamas kainas ir kainų viršutines ribas. Komisijai yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, inter alia, įgaliojimai reguliuojant kainas šilumos ūkyje ir Komisija turi diskrecijos teisę tvirtinant Karšto vandens kainų nustatymo metodiką, o tuo pačiu ir nustatant atitinkamą vidutinę svertinę kapitalo kainą, taikomą skaičiuojant karšto vandens kainas.

To paties įstatymo 16 str. 4 dalyje numatyta, kad karšto vandens tiekėjas arba šio įstatymo 15 str. 2 dalimi nustatytu atveju esamas tiekėjas įrengia vartotojo bute ar kitose patalpose karšto vandens apskaitos prietaisus tiekimo-vartojimo ribos vietoje. Šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Šių apskaitos prietaisų rodmenys naudojami atsiskaityti su karšto vandens tiekėjais už karštam vandeniui paruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, taip pat šilumos kiekiui, suvartotam su karštu vandeniu, paskirstyti buitiniams šilumos vartotojams. Taigi turint omenyje šią pareiškėjos pareigą bei minimalių sąnaudų siekį, teismo Metodikos 39 punkte nustatytinos leistinos 5 proc. ir 10 proc. karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, kad karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai ir pasiekti leistinas karšto vandens netektis.

Atsižvelgiant į ginčo santykių teisinį reguliavimą, teismo vertinimu, pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Metodikos 39 punkte numatytos 5 ir 10 proc. leistinos karšto vandens netekčių ribos taikytinos tik, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai, o tų savivaldybių teritorijoje, kuriose esančių butų gyventojai apskaito karštą vandenį savo pačių įsirengtais, nusidėvėjusiais, metrologiškai nepatikrintais apskaitos prietaisais arba tokių prietaisų iš viso neegzistuoja, karšto vandens kainų skaičiavimuose turi būti taikomas faktinis netekčių dydis.

Metodikos 39 punkto pirmajame sakinyje expressis verbis nenurodyta, kad jis taikomas tik tais atvejais, kai apskaitos prietaisai metrologiškai patikrinti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Komisija turi teisę, atsižvelgdama į Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintus reguliavimo tikslus (be kita ko, užtikrinti paslaugų tiekimą mažiausiomis sąnaudomis, ginti vartotojų teises, skatinti konkurenciją) nustatyti valstybės reguliuojamų karšto vandens kainų nustatymo metodikas, taip pat nustatyti kainų dedamąsias bei reguliuojamų kainų viršutines ribas. Iš esmės tai reiškia, kad atsakovas turi teisę (ir pareigą) vertinti, kiek ūkio subjektų teikiamos sąnaudos atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Kaip minėta, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) karšto vandens ruošimo sąnaudomis. Taigi būtinos sąnaudos suvokiamos kaip normuojamos, reguliuojamos sąnaudos, jų reguliavimas turi būti orientuojamas į Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tikslų įgyvendinimą. Atsižvelgiant į ginčo santykių reguliavimo tikslus, susiklosčiusią teismų praktiką šiuo atžvilgiu iš esmės analogiškose bylose, darytina išvada, jog šio punkto nuostatos taikytinos visais atvejais, kuomet nustatomos reguliuojamų karšto vandens kainų dedamosios. Priešingas aiškinimas iš esmės paneigtų pirmiau minėtus reguliavimo tikslus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1376-14). Atsižvelgdamas į pirmiau pateiktus argumentus teismas daro išvadą, kad Metodikos 39 punkto nuostatos taikytinos ir tais atvejais, kai vartotojų butuose esantys karšto vandens apskaitos prietaisai nėra metrologiškai patikrinti. Pažymėtina, kad tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje (žr., pvz., 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-447/2013).

Pareiškėja byloje taip pat prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Metodikos metodikos 39 punkto atitiktį Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 str., teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams. Prašymą grindžia teiginiu, jog aptariama situacija laikytina legislatyvine omisija, t. y. teigia, kad atsakovas turi pareigą Metodikoje nustatyti specialią teisės normą, reglamentuojančią situacijas, kuomet dar nėra pastatyti metrologiškai patikrinti karšto vandens skaitliukai (ar atlikta pastatytųjų metrologinė patikra), ir įtvirtinančią Komisijos pareigą atsižvelgti į faktines netektis.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus argumentus, šiuo atveju nėra pagrindo teigti esant legislatyvinę omisiją. Visų pirma, kaip minėta, Metodikos 39 punkto nuostatos taikytinos byloje vertinamu atveju, taigi nėra pagrindo teigti, kad byloje vertinamas atvejis nėra sureguliuotas. Kita vertus įvertinus Energetikos įstatymo ir Šilumos ūkio įstatymo nuostatas nėra pagrindo teigti, kad juose yra įtvirtintas imperatyvas Komisijai sureguliuoti pareiškėjo nurodytą situaciją būtent tokiu būdu, kokį nurodo pareiškėjas, t. y. nėra įstatymuose įtvirtinto imperatyvo atsižvelgti vien į faktines netektis ir dėl to patirtas sąnaudas neribotai įtraukti į kainų dedamąsias. Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą sprendė klausimą dėl būtinybės įvertinti Metodikos 39 punkto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams – akcentuodamas karšto vandens kainodaros valstybės reguliavimo aspektą bei atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, vaidmenį šiame reguliavime, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pateikė specialių teisės aktų, reglamentuojančių teisinius santykius dėl šios kainodaros (Energetikos ir Šilumos ūkio įstatymų bei Metodikos normų), aiškinimą, kuriuo konstatavo, kad Metodikos 39 punkte įtvirtintos 5 ar 10 proc. ribos šių teisės aktų taikymo požiūriu yra teisėtos (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-447/2013) ir konstatavo, jog teismui nekyla abejonių dėl Metodikos 39 punkto nuostatų teisėtumo. Dėl minėtų motyvų nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Metodikos 39 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms.

ABTĮ 62 str. 1 dalyje nustatyta, jog, jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda daryti ekspertizę atitinkamai ekspertės įstaigai. Teismas, įvertinęs prašyme skirti ekspertizę pateiktus klausimus, daro išvadą, kad iš esmės keliami klausimai yra susiję su ekonominio tikslingumo vertinimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs (pvz. administracinės bylos Nr. A444-1359/2011, Nr. A502-75/2009, Nr. A525-447/2013), kad teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymų yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo funkcija, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turi apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Komisija neprivalo vadovautis išimtinai tik pareiškėjo pateiktais duomenimis, turi teisę vertinti pateiktus duomenis, jų teisingumą ir pagrįstumą. Taigi, atsižvelgdamas į ABTĮ 3 str. 2 dalį, LVAT formuojamą praktiką bei į tai, kad iš esmės ekspertinis vertinimas yra susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, teismas konstatuoja, kad šis klausimas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai, pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo įrodymui ir bylos išnagrinėjimui specialisto išvada nėra būtina, juo labiau kad, kaip matyti iš formuluojamų klausimų ir pateikiamų dėl to argumentų. Pastebėtina ir tai, kad analogiškas pareiškėjo ekspertiniam tyrimui keliamų klausimų vertinimas buvo pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse administracinėse bylose Nr. A261-1651/2012, Nr. A525-447/2013, Nr. A858-1376-14).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvada, kad Komisija, neperžengdama jai suteiktos kompetencijos ribų, įvertinusi faktinių aplinkybių visumą, pagrįstai priėmė byloje skundžiamą nutarimą, jis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str.1 p., 127 str., teismas

nusprendė:

pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.