- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-07-23
- Bylos Nr.
- I-5132-142/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- I. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo I. J. (I. J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
I. J. (toliau – pareiškėjas) 2014 m. spalio 21 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 100 000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 624,00 Lt turtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2012 m. gegužės 10 d. kartu su 2–3 asmenimis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas buvo apie 7 m². Šiose kamerose dalį ploto užėmė baldai bei sanitarinis mazgas, todėl jam nebuvo suteiktas tiesės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas. Tai trukdė pareiškėjui normaliai judėti ir sukėlė nepatogumus. Dėl šios priežasties dažnai kildavo konfliktai su kitais kalinamaisiais. Be to, kamerose buvo didelė drėgmė, sienos ir lubos sutrūkinėję, atsilupę dažai, taip pat kamerose buvo gausu tarakonų ir kitokių gyvių. Nurodo, kad kamerose nebuvo karšto vandens, o duše buvo galima maudytis tik vieną kartą (15 minučių) per savaitę. Taip pat nurodo, kad išskalbtus rūbus tekdavo džiovintis kamerose, todėl kamerose padidėdavo drėgmė. Sanitarinis mazgas kamerose nebuvo įrengtas atskirose patalpose, todėl tualetu tekdavo naudotis viešai, net ir prižiūrėtojų (moterų) akivaizdoje. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K medicinos gydytojai neišrašė siuntimo į ligoninę, neskyrė būtinų vaistų, todėl vaistus teko pirkti savo lėšomis. Nurodo, kad buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas vaistams išleido 624,00 Lt. Paaiškina, kad ne kartą kreipėsi į administraciją, prašydamas perkelti jį į patalpas, kuriose būtų jaučiamas mažesnis diskomfortas, tačiau prašymai buvo ignoruojami. Nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminančios žmogaus orumą, sukėlė didelius dvasinius bei fizinius skausmus, depresiją, padarė didelę ir nepataisomą žalą sveikatai. Atsižvelgiant į visa tai, pareiškėjas nurodo patyręs turtinę ir neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 25–31). Nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2011 m. gegužės 12 d. iki 2012 m. gegužės 10 d. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybės šį skaičių įtakoti. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau taip pat nurodo, kad yra siekiama, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra būtinų sąlygų. Pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo Lukiškių TI-K prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (b. l. 25).
Susipažinęs su Lukiškių TI-K atsiliepimu, pareiškėjas pateikė teismui atsiliepimą (b. l. 177–178), kuriame nurodė, kad ieškinio senaties data turi būti skaičiuojama ne nuo pareiškėjo pristatymo į Lukiškių TI-K ar paleidimo iš jo, bet nuo ikiteisminio tyrimo vados išnykimo. Akcentavo, kad Lukiškių TI-K ignoravo Laisvės atėmimo vietų ligoninės išvadas, kad pareiškėjui buvo būtina hospitalizacija.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) pateikė su ginču susijusią turimą medžiagą (b. l. 13–23), atsiliepimo į skundą teismui nepateikė.
Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 187). Pareiškėjas į teismo posėdį atvyko, neturėdamas asmens tapatybę patvirtinančio dokumento (b. l. 194), byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013, 2013 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013). Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ne tik kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, bet ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime inter alia konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, susiję su ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimu nuo ikiteisminio tyrimo vados išnykimo, nepagrįsti. CK 1.127 straipsnio 5 dalis nustato, jog tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (LVAT 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2010 m. gegužės 12 d. (b. l. 32) iki 2012 m. gegužės 10 d. (b. l. 33). Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2014 m. spalio 21 d. (pagal pašto spaudą ant voko) (b. l. 7). Pareiškėjas skunde nurodo, kad ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš viešai skelbiamų nacionalinių teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui ar kitus savo teisių pažeidimus. Pareiškėjo nurodomi argumentai, susiję su baime kreiptis į teismą dėl galimai galinčių kilti neigiamų pasekmių Lukiškių TI-K atmetami kaip teisiškai nepagrįsti. Pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei, susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, neprašė atnaujinti praleisto termino. Teismas taip pat nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams. Lukiškių TI-K prašant taikyti ieškinio senatį ir, nustačius, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 12 d. iki 2011 m. spalio 20 d. su reikalavimu dėl žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir konstatuoti, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti žalą, galimai patirtą minėtu laikotarpiu, teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos (galimai patirtos laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 12 d. iki 2011 m. spalio 20 d.) priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Galimai patirtos žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo klausimas, nenagrinėjamas už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 21 d. iki 2012 m. gegužės 10 d.
Pagrindiniu skundo argumentu pareiškėjas nurodė tai, kad kameros buvo perpildytos ir pareiškėjui trūko vienam asmeniui priklausančio gyvenamojo ploto.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto nesilaikė beveik visą laikotarpį nuo 2011 m. spalio 21 d. iki 2012 m. gegužės 10 d., t. y. nuo 2011 m. spalio 21 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 171, kurios plotas – 7,94 kv. m., nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 156, kurios plotas – 7,94 kv. m., 2011 m. gruodžio 2–19 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 143, kurios plotas – 7,94 kv. m., nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. vasario 20 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 154, kurios plotas 7,94 kv. m., nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2012 m. kovo 8 d. ir 2012 m. kovo 16 d. pareiškėjas su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 382, kurios plotas – 7,25 kv. m., nuo 2012 m. kovo 17 d. iki 2012 m. gegužės 9 d. pareiškėjas su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 178, kurios plotas 7,94 kv. m. (b. l. 26–27). Taigi, iš viso 195 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.
Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad ploto trūkumas lėmė tai, kad gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškos ir žeminančios orumą, todėl nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjo patirtų Lukiškių TI-K pažeidimų trukmė (daugiau nei 6 mėnesiai) ir jų mastas (pareiškėjui tenkantis plotas kamerose dažnai buvo itin mažas, t. y. nesiekė net 2 kv. m.) neleidžia jų vertinti kaip mažareikšmių, vienkartinių ar trumpalaikių ir tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, t. y. perpildytų kamerų (atsižvelgiant taip pat ir į baldų užimamą plotą) sukeliami sunkumai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, pažeidė pareiškėjo orumą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo netinkamai įrengti tualetai.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
HN 76:2010 2 punktas apibrėžia šios higienos normos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję minėtos higienos normos reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – TI įrengimo taisyklės). Minėtų taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Lukiškių TI-K teismui pateikė vaizdinę medžiagą, iš kurios matyti, kad kamerose sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto buvo atitverti pertvara (b. l. 50–63). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su netinkamu sanitarinių mazgų įrengimu, nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (tame tarpe ir moterys) pažeidė jo privatumą, nes galėjo stebėti kameras, o kartu ir jose esančias tualeto patalpas, nes tualetai kamerose įrengti prie pat kameros durų.
Pastebėtina, kad reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Ši LVAT praktika inter alia remiasi EŽTT jurisprudencija, aiškinančia Konvencijos 3 straipsnio turinį. Atkreiptinas dėmesys, kad privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas EŽTT jurisprudencijoje buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). EŽTT akcentuoja, kad asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02 ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99). Iš į bylą pateiktos vaizdinės medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K kamerų sanitariniai mazgai nėra atitverti nuo įėjimo į kamerą durų. Lukiškių TI-K taip pat neneigė pareiškėjo nurodomų faktinių aplinkybių dėl pareigūnų galimybės stebėti kameros sanitarinio mazgo patalpą, nepateikė tai paneigiančių įrodymų, todėl šiuo aspektu konstatuotina, kad Lukiškių TI-K pažeidė Konvencijos 3 straipsnį (t. y. pažemino pareiškėjo žmogiškąjį orumą). Be to, Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, pasisakydamas dėl Lukiškių TI-K, pažymėjo, kad iš esmės kalėjimo perpildymas ir skurdžios sąlygos gali būti laikomos nežmonišku ir žeminančiu elgesiu (2008 m. balandžio 21–30 d. raporto Lietuvos Respublikos Vyriausybei 44 punktas).
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad jam neužtekdavo skiriamų 15 minučių (vieną kartą per savaitę) pasinaudoti dušu.
HN 76:2010 68 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Prausimosi trukmė minėtoje higienos normoje nenumatyta. Maksimalią 15 minučių naudojimosi dušu trukmę numato Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. kovo 4 d. įsakymas Nr. 1-40 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ (minėtu įsakymu patvirtinto aprašo 4 punktas). Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, nenustatyta, kad Lukiškių TI-K, suteikdamas pareiškėjui 15 minučių per savaitę pasinaudoti dušu, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Darytina išvada, kad Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuoti, o pareiškėjo skundo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose dėl jose džiovinamų rūbų buvo didelė drėgmė, atsilupę dažai, be to, kamerose buvo gausu tarakonų ir kitokių gyvių.
Lukiškių TI-K ūkio skyriaus inspektorius 2014 m. lapkričio 13 d. pažymoje pateikė bendro pobūdžio informaciją, kad drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi (b. l. 121). Byloje nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K turi galimybę pasinaudoti drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga, tačiau drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašas Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu patvirtintas tik 2013 m. birželio 20 d. (b. l. 174). Ginčo laikotarpiu galiojusioje drabužių skalbimo tvarkoje nebuvo numatyta skalbinių džiovinimo paslaugos teikimas (b. l. 165–172). Taigi, nagrinėjamu atveju negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo sudarytos sąlygos gauti ne tik išskalbus, bet ir išdžiovintus (sausus) skalbinius. Šiuo aspektu, pažymėtina, kad pareiškėjas nagrinėjamu ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2011 m. spalio 21 d. iki 2012 m. gegužės 10 d.) nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su kokiais nors prašymais, jokių nusiskundimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nereiškė (b. l. 135). Pareiškėjui neteikus skundų dėl kamerose galimai viršijusio normas drėgmės lygio, kompetentingos institucijos neatliko tyrimų, todėl šiuo metu nustatyti su tuo susijusius pažeidimus, nėra galimybių. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas taip pat yra svarbus siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų atlikęs patikrinimus. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina savo kameras, neturi problemų dėl drėgmės kamerose. Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ 2011 m. gruodžio 21 d. atliko kameroje Nr. 154 (kurioje tuo metu buvo laikomas pareiškėjas) patikrinimą ir atliktų darbų akte pažymėjo, kad graužikų nėra (b. l. 133). 2012 m. kovo 28 d. minėta bendrovė kameroje Nr. 178 (kurioje tuo metu buvo laikomas pareiškėjas) panaudojo priemones prieš graužikus ir vabzdžius (b. l. 134). Atsižvelgiant į visa tai, pareiškėjo skundo argumentai susiję su minėtomis aplinkybėmis atmetami kaip nepagrįsti, o Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiais aspektais nekonstatuoti.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose buvo tik šaltas vanduo. Atsižvelgiant į tai, kad HN 76:2010 nenustato reikalavimo dėl karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo kamerose, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu taip pat nekonstatuoti.
Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo skiriami būtini vaistai, juos jis turėjo įsigyti už savo lėšas. Būtent iš šios faktinės aplinkybės pareiškėjas kildina turtinės žalos atsiradimą, nurodydamas, kad už vaistus sumokėjo 624,00 Lt, tačiau pareiškėjas nepateikia jokių tai patvirtinančių dokumentų, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti 624,00 Lt turtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas. Pareiškėjas skunde pateikė tik bendro pobūdžio teiginius apie tai, kad Lukiškių TI-K gydytojai visiškai neatlieka savo funkcijų, tačiau skunde nedetalizavo, kokia liga serga, kokie vaistai jam buvo būtini, kada ir ar apskritai kreipėsi dėl šių vaistų skyrimo, kada ir kokie gydytojai atsisakė juos skirti bei pareiškėją hospitalizuoti, ar kreipėsi dėl to į Lukiškių TI-K administraciją su skundais ir kt. Atsižvelgiant į visa tai, pareiškėjo abstraktūs skundo argumentai, susiję su minėtomis aplinkybėmis, teismo atmetami, kaip nepagrįsti.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju byloje buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas) dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio kamerų ploto užtikrinimo, teismui kyla pagrindas svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K jis patyrė didelius dvasinius bei fizinius skausmus, depresiją, padaryta didelė ir nepataisoma žala sveikatai.
Iš į bylą pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas 2012 m. vasario 7 d. kreipėsi į gydytoją dėl vaistų išrašymo. Gydytojas asmens sveikatos istorijoje pažymėjo, kad pareiškėjo sveikatos būklė patenkinama (b. l. 155). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu būtų kreipęsis į gydytojus su kokiais nors sveikatos nusiskundimais, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis konsultacijos į Lukiškių TI-K psichiatrą. Taigi, pareiškėjo skunde nurodoma depresija ar kitokia žala sveikatai pagal pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis nenustatyti, tačiau neabejotina, kad pareiškėjas patyrė fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, pareiškėjui nebuvo užtikrintinas minimalus gyvenamasis plotas 195 paras, todėl teismas daro išvadą, kad dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius tęstinio pobūdžio neigiamus dvasinius išgyvenimus. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pasisakydamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją ginčo laikotarpiu nesikreipė. Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Nepaisant to, teismo vertinimu, asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu šiuo atveju nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą (pareiškėjui tekęs gyvenamas plotas dažnai nesiekė net 2 kv. m.), trukmę (daugiau nei 6 mėnesiai) ir pasekmes (pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius ilgalaikius neigiamus išgyvenimus), taip pat į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 780,00 Eur, skaičiuojant 4,00 Eur už vieną parą (195 x 4), kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 28 962,00 Eur (100 000,00 Lt) neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti 780,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais ir 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. J. (I. J.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui I. J. (I. J.) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 780,00 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.