Regionų apygardos administracinio teismo nutarimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūra Marija Strumskienė, sekretoriaujant Miglei Speteliūnaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. M. skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinės komisijos nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Asmuo, patrauktas administracinėn atsakomybėn, D. M. prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinės komisijos 2010-04-20 nutarimą Nr. A11-6332 ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Minėtu nutarimu D. M. nubausta pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 214-1 straipsnio 3 dalį 500 litų bauda už tai, kad ji 2010-03-22, apie 16 val. 7 min., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-12-21 sprendimu Nr. 1-998 patvirtintų Išorinės vaizdinės reklamos taisyklių 10.2, 11.9, 12 punktų reikalavimus, t. y. būdama D. M. ir R. B. kontoros seniūne-advokate, ant miesto infrastruktūros objekto, t. y. ant kolonos iškabino išorinę vaizdinę reklamą „Advokatų D. M. ir R. B. kontora“, kurios projektas nepatikrintas ir nepatvirtintas Vilniaus m. savivaldybėje, bei atliekant reklamos patikrinimą, įgaliotiems pareigūnams nepateikė suderinto reklamos projekto.

Skunde paaiškino, kad Advokatūros įstatymo 42 straipsnio 1 dalis draudžia advokatui reklamuoti advokato veiklą. Leistinos informacijos apie advokatą ar advokatų profesinę bendriją nustatymo tvarkos 2 punkte nustatyta, kad advokato darbo (buveinės) pavadinimas yra duomenys apie advokatą. Pagal Advokatūros įstatymo 22 straipsnio 3 dalį advokato darbo vieta turi turėti matomoje vietoje pakabintą iškabą, kurioje būtų nurodytas advokato darbo vietos pavadinimas. Tuo remdamiesi laikė, kad pagal įstatymus privalomos iškabos įrengimas negali būti laikomas reklama. Iškabos neįrengimas būtų Advokatūros įstatymo pažeidimas. Lietuvos advokatūros Advokatų taryba į paklausimą atsakė, kad advokatų kontoros iškaba nėra reklama. Pareiškėjos nuomone, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-12-21 sprendimu Nr. I-998 panaikinus Vilniaus miesto valdybos 1997-11-13 sprendimą Nr. 1841V „Dėl vizualinės komercinės reklamos, viešųjų užrašų, iškabų ir skelbimų Vilniaus mieste taisyklių patvirtinimo“ iškabų įrengimo reglamentavimo nebeliko. Advokatūros įstatyme apibrėžta advokatų kontoros (buveinės) iškaba nepatenka į Reklamos įstatyme apibrėžtą reklamos sąvoką. Advokatams privalomos iškabos nėra skatinamoji priemonė naudotis jų teikiamomis paslaugomis, o vienas iš būtinų informacijos elementų. Rėmėsi 2006-12-12 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB Dėl paslaugų vidaus rinkoje 22 straipsniu, kad valstybės narės turi užtikrinti, jog teikėjai teiktų gavėjui informaciją apie teikėjo pavadinimą, jo teisinį statusą ir formą, geografinį jo buveinės adresą ir kitus duomenis. Europos Sąjungos advokatų etikos kodekso 2.6.1 punkte nustatyta, kad advokatai turi teisę informuoti visuomenę apie teikiamas paslaugas.

Pažymėjo, kad Administracinė komisija nesiekė visapusiškai ir pilnai išsiaiškinti visų aplinkybių. Tik paskelbus nutarimą buvo įteikta jo kopija, kurioje dokumentas yra atspausdintas, o skiriama nuobauda įrašyta ranka. Tai rodo, kad D. M. iš anksto laikyta kalta, o Administracinės komisijos nagrinėjimo dalyku buvo tik nuobaudos dydis. Tuo buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnis.

Teismo posėdžio metu D. M. ir jos atstovas skundą palaikė. Papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Išorinės vaizdinės reklamos taisyklių 4.6 punktą reklama įrengiama pagal savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą planavimo dokumentą. Tuo tarpu Advokatūros įstatymas nedraudžia advokato biuro įsteigti bet kurioje vietoje esančiose patalpose, jei jos yra pritaikytos advokato veiklai. Tokiu atveju iškaba gali būti nenumatoma specialiame plane, nors jos būtinumas įtvirtintas Advokatūros įstatyme. Pažymėjo, kad atlikus paiešką viešame reklamos registre buvo nustatyta, kad dauguma valstybinio valdymo institucijų ir teismų nėra gavę leidimų iškabų įrengimui. Be to, nutarime yra nurodyta, kad advokatų kontoros iškaba pritvirtinta prie miesto infrastruktūros objekto. Teisės aktuose tokios sąvokos kaip miesto infrastruktūros objektas nėra, iškaba pritvirtinta prie dalinės nuosavybės teise valdomo pastato elemento.

Administracinę nuobaudą paskyrusios institucijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai, atsiliepimas negautas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamento Viešosios tvarkos skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Janonytė surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą D. M. už tai, kad ji 2010-03-22, apie 16 val. 7 min., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-12-21 sprendimu Nr. 1-998 patvirtintų Išorinės vaizdinės reklamos taisyklių 10.2, 11.9, 12 punktų reikalavimus, t. y. būdama D. M. ir R. B. kontoros seniūne-advokate, ant miesto infrastruktūros objekto, t. y. ant kolonos iškabino išorinę vaizdinę reklamą „Advokatų D. M. ir R. B. kontora“, kurios projektas nepatikrintas ir nepatvirtintas Vilniaus m. savivaldybėje, bei atliekant reklamos patikrinimą, įgaliotiems pareigūnams nepateikė suderinto reklamos projekto (b. l. 26-27). Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinės komisijos 2010-04-20 nutarimu Nr. A11-6332 D. M. paskirta 500 Lt bauda už pažeidimą, numatytą ATPK 214-1 straipsnio 3 dalyje (b. l. 24).

ATPK 214-1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nustatytų kitų reklamos naudojimo reikalavimų ir draudimų nesilaikymas (išskyrus įstatymų uždraustos ar neteisėtos veiklos reklamos, taip pat prekių ar paslaugų, kurių gamyba ir (ar) pardavimas (teikimas) yra įstatymų uždrausti, reklamos skleidimą visuomenės informavimo priemonėse), taip pat savivaldybių tarybų patvirtintų išorinės reklamos įrengimo taisyklių nesilaikymas – užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų. D. M. veika pagal ATPK 214-1 straipsnio 3 dalį buvo kvalifikuota dėl to, kad ji nesilaikė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-12-21 sprendimu Nr. 1-998 patvirtintų Išorinės vaizdinės reklamos taisyklių (toliau – Taisyklės) 10.2, 11.9, 12 punktų, reikalavimų.

Išorinės vaizdinės reklamos taisyklių 10.2 punktas numato, kad reklamos skleidėjas įgyja teisę įrengti reklamą savivaldybės teritorijoje patikrinus ir patvirtinus reklamos įrengimo projektą; 11.9 numato draudimą įrengti reklamą ant miesto infrastruktūros objektų; 12 punktas sako, kad už tvarką, nepriekaištingą estetinę išvaizdą, sugadintų reklamos konstrukcijų atnaujinimą atsako reklamos skleidėjas. Reklamos leidimas ir Savivaldybės administracijos patikrintas ir patvirtintas reklamos projektas ar jo kopija laikoma reklamos skleidėjo buveinėje ir toje įstaigoje, kurie patys ar jų paslaugos reklamuojamos. ATPK ir/ar savivaldybės tarybos sprendimu įgaliotiems pareigūnams, atliekantiems reklamos įrengimo patikrinimą, reklamos skleidėjas arba jo įgalioti asmenys privalo pateikti reklamos leidimą ar patvirtintą projektą.

Sutinkamai su ATPK 9 straipsniu administraciniu teisės pažeidimu laikomas tik priešingas teisei ir kaltas veikimas arba neveikimas. Tai reiškia, jog tam, kad asmuo būtų pripažintas atsakingu už savo veiksmus pagal ATPK normas, turi būti nustatytas veiksmų neatitikimas pareigas ar draudimus nustatančių teisės normų reikalavimams. Administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bei priimtame nutarime konstatuojama, kad D. M. pažeidė Išorinės vaizdinės reklamos taisykles. Šių Taisyklių 2 punktas numato, kad jomis nustatomi pagrindiniai išorinės vaizdinės reklamos įrengimo, eksploatavimo ir išardymo reikalavimai Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, reglamentuojama tokios reklamos įrengimo projektų derinimo, kontrolės bei atsakomybės už taisyklių pažeidimą tvarka. Pagal Taisyklių 4.1 punktą jų reguliavimo dalykas yra išorinė vaizdinė reklama, kuri apibrėžiama kaip rašytinė (informacinė) arba vaizdo reklama, pateikiama ne patalpose.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar advokato iškaboje pateikiama informacija gali būti vertinama kaip reklama ir, ar tokios informacijos pateikimui taikomos Išorinės vaizdinės reklamos taisyklės.

Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 punktas reklamą apibrėžia kaip bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiamą informaciją, susijusią su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinančią įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. To paties straipsnio 3 dalis numato, kad išorinė reklama – tai reklama, kurios pateikimo priemonės yra ne patalpose. Šioms pateikimo priemonėms priskiriamos įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) reklamos pateikimo priemonės.

Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas. Advokato veikla nėra komercinė ūkinė veikla. Advokatūros įstatymo 4 straipsnio vardinama advokato veikla gali būti vertinama kaip asmens profesinė veikla. Advokatūros įstatymo 42 straipsnis draudžia advokatui reklamuoti advokato veiklą. Leidžiama tokia informacija, kai duomenys apie advokatą ar advokatų profesinę bendriją yra nurodomi informaciniuose ir kitokiuose leidiniuose, oficialiuose blankuose, vizitinėse kortelėse, ant reprezentacinių daiktų, taip pat kai advokatas ar advokatų profesinė bendrija įstatymų nustatyta tvarka nurodomi kaip paramos davėjai.

Vykdydama Advokatūros įstatymo 42 straipsnio 3 dalies nuostatą Lietuvos advokatūra 2006-02-23 sprendimu patvirtino Leistinos informacijos apie advokatą ar advokatų profesinę bendriją nustatymo tvarką. Pagal šios Tvarkos 2 punktą duomenys apie advokatą – tai trumpi advokato biografijos duomenys (curriculum vitae), užsienio kalbų mokėjimo nurodymas, specializacija (praktikos sritys), advokato darbo vietos (buveinės) pavadinimas, jo vardu įregistruotas (pareikštas registruoti) paslaugų ženklas, darbo vietos (buveinės) adresas, telefonų ir faksų numeriai, elektroninio pašto adresai, interneto tinklalapių adresai ir kiti kontaktiniai duomenys, duomenys apie klientus (jeigu su tuo sutinka klientai), tokie kaip kliento pavadinimas ar veiklos sritis, ir kita panaši informacija. Lietuvos advokatūra 2010-04-16 raštu Nr. 303, įvertinusi jiems pateiktą advokatų kontoros lentelę, pripažino, kad informacinė lentelė nepažeidžia Advokatūros įstatymo 22 straipsnio 3 dalies ir 42 straipsnio reikalavimų (b. l. 19). Teismas sutinka su vertinimu, kad D. M. ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje 33, turima lentelė atitinka Advokatūros įstatymo 42 straipsnio reikalavimus. Atsižvelgiant į Advokatūros įstatymo 42 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl advokato pareigos pranešti apie darbo vietą bei reklamos draudimo, daroma išvada, kad minėtas įstatymines nuostatas atitinkančios informacijos pateikimas negali būti vertinamas kaip reklama. Čia pateikiama informacija atitinka iškabos sąvoką.

Toliau analizuotina, ar Išorinės vaizdinės reklamos taisyklės, už kurių nesilaikymą D. M. buvo paskirta nuobauda, reguliuoja iškabų įrengimo tvarką. Iškabos sąvoka pateikiama Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių, patvirtintų Ūkio ministro 2005-08-08 įsakymu Nr. 4-293, 3 punkte. Minima teisės norma numato, jog iškaba – tai prie juridinio asmens ar juridinio asmens padalinio buveinės pastato pateikta informacija, nurodanti juridinio asmens ar jo padalinio pavadinimą, arba prie juridinio asmens ar individualia veikla besiverčiančio fizinio asmens verslo vietos pateikta informacija, nurodanti juridinio asmens ar individualia veikla besiverčiančio asmens verslo pobūdį (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir pan.). Iškaboje gali būti nurodytas prekių ar paslaugų ženklas, vėliava, emblema, individualia veikla besiverčiančio asmens vardas, pavardė, individualios veiklos vykdymo registracijos pažymos arba įsigyto verslo liudijimo numeris ar kita papildoma informacija (darbo laikas ir pan.). Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių 5 punktas nustato, kad išorinei reklamai, įskaitant iškabą ir trumpalaikę išorinę reklamą, įrengti savivaldybės teritorijoje reklaminės veiklos subjektas turi gauti savivaldybės institucijų nustatyta tvarka išduotą leidimą.

Toks teisės normos konstravimas, kai iškabų įtraukimas į išorinės reklamos sąvoką yra nurodomas atskirai, leidžia teigti, kad tokios specialios nuorodos yra reikalingos, nes iš pačios sąvokos logiškai negali būti suprantama, jog iškabos yra viena iš išorinės reklamos dalių. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne iškaba apibrėžiama kaip „lentelė su užrašytu įstaigos ar kt. pavadinimu“ (Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993 m.). Taigi pats žodis „iškaba“ nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nėra siejamas su reklama. Iš Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 punkte pateikto reklamos apibrėžimo seka, kad tam, jog informacija būtų pripažinta reklama, ji turi būti 1) susijusi su asmens ūkine komercine veikla, finansine ar profesine veikla ir 2) skatinti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Tokios savybės nėra būdingos žodžiui „iškaba“ kaip jis yra suprantamas bendrinėje lietuvių kalboje. Todėl siekiant iškabas įtraukti į išorinės reklamos įrengimo taisyklių reguliavimo sritį, yra reikalinga tai atskirai nurodyti išorinės reklamos, kaip reguliavimo dalyko, sąvokoje. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-12-21 nutarimu Nr. 1-998 patvirtintose Išorinės vaizdinės reklamos taisyklėse tokių nuostatų nėra. Taisyklių 4 punkte pateikiami konkretūs apibrėžimai, o nuorodos į Reklamos įstatymą ar kitus teisės aktus, tame tarpe ir Išorinės reklamos įrengimo tipines taisykles nėra duodamos. Toks reguliavimo nustatymas rodo, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-12-21 nutarimu Nr. 1-998 patvirtintose Išorinės vaizdinės reklamos taisyklės negali būti taikomos savivaldybės teritorijoje kabinamoms iškaboms.

Tokį normos aiškinimą patvirtina ir faktinė situacija Vilniaus miesto savivaldybėje. Vilniaus miesto reklamos registro duomenys rodo, kad labai nedidelis skaičius įstaigų yra gavusios leidimus iškabų įrengimui.

Kaip jau minėta, atsakomybė pagal ATPK 214-1 straipsnio 3 dalį kyla už dviejų rūšių veikas: 1) Reklamos įstatyme nustatytų kitų reklamos naudojimo reikalavimų ir draudimų nesilaikymą ir 2) savivaldybių tarybų patvirtintų išorinės reklamos įrengimo taisyklių nesilaikymą. D. M. nuobauda buvo paskirta už savivaldybių tarybos patvirtintų taisyklių nesilaikymą. Aukščiau išdėstytais argumentais pagrindus taisyklių netaikymą advokatų iškabų įrengimui, konstatuotina, kad D. M. veiksmai neatitinka ATPK 214-1 straipsnio 3 dalyje numatytos pažeidimo sudėties, jos veiksmų negalima pripažinti prieštaraujančiais toms teisės normoms, už kurių nesilaikymą ji buvo nubausta.

Protokolą D. M. surašęs asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės vykdomosios institucijos pareigūnė turi teisę surašyti protokolus tik dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių pažeidimo, o ne dėl kitų Reklamos įstatymo pažeidimų (ATPK 259 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių pažeidimas negali būti laikomas teisės aktu, už kurio pažeidimą baudžiama pagal ATPK 214-1 straipsnio 3 dalį, kaip už reklamos įrengimo taisyklių nesilaikymą, kadangi ATPK 214-1 straipsnio dispozijoje yra nurodyta, kad baudžiama už tų taisyklių, kurias patvirtina savivaldybių tarybos, pažeidimą.

Esant išvardintoms aplinkybėms, byla nutraukiama ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniu, 124 straipsniu,

nutarė:

Skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinės komisijos 2010-04-20 nutarimą Nr. A11-6332 ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Nutarimas per dešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.