- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2022-06-28
- Bylos Nr.
- AN2-208-1053/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00111-2022-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Panaikinti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) administracinio nusižengimo byloje ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti
- Teisėjas
- Ugnė Gailiūnienė (pirm.)
- Pažeidėjas
- E. G.
- Institucija
- Vilniaus teritorinė muitinė
- Kategorijos
- 1.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ugnė Gailiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. G. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje Nr. II-199-893/2022, kuria atmestas apelianto skundas dėl Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – institucija) 2022 m. sausio 7 d. nutarimo, kuriuo apeliantui už nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 211 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta 900 Eur bauda.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. E. G. nubaustas už tai, kad būdamas UAB „G“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), turinčios teisę teikti muitinės tarpininko paslaugas, atstovu, UAB „H“ vardu laikinojo įvežimo perdirbti procedūrai deklaravo prekes, kurioms Vilniaus krovinių poste „Centras“ buvo įformintos elektroninės importo deklaracijos (toliau - EID) Nr. (duomenys neskelbtini) (2021 m. liepos 28 d.) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (2021 m. liepos 26 d.). Vadovaujantis 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau - SMK), 211 straipsnio 3 dalies c) punktu, norint taikyti minėtas procedūras turi būti pateikta garantija, užtikrinanti importo ir kitų mokesčių sumokėjimą tuo atveju, jei jos būtų netinkamai įvykdytos. UAB „G“ muitinės tarpininko atstovas E. G., būdamas atsakingas už muitinės deklaracijos ir papildančių dokumentų pateikimą muitinei, deklaruodamas laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrai prekes, garantijų, kurios užtikrintų importo ir kitų mokesčių sumokėjimą tuo atveju, jei ji būtų netinkamai įvykdyta, nepateikė ir neįrašė į minėtų deklaracijų 48 langelį „Mokėjimo atidėjimas“ ir tuo pažeidė SMK 15 straipsnio 2 dalies nuostatas ir padarė administracinį teisės nusižengimą, numatytą ANK 211 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
2. E. G. šį nutarimą apskundė apylinkės teismui prašydamas šį nutarimą panaikinti ir administracinę teiseną nutraukti. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 9 d. nutartimi E. G. skundą atmetė ir skundžiamą nutarimą paliko nepakeistą.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu E. G. prašo panaikinti 2022 m. gegužės 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį administracinėje byloje Nr. II-199-893/2022 ir priimti naują sprendimą - bylą išnagrinėti iš esmės.
3.1. Apeliantas skunde teigia, kad byloje nėra ginčo dėl prekių deklaravimo tvarkos. Prekės deklaruotos tinkamai. Muitinės kontrolei pateiktos nepažeidžiant terminų. Byloje ginčas yra dėl pateiktos vienkartinės garantijos formos (elektroninės ir popierinės). Vienkartinė garantija ir jos forma (elektroninė ar popierinė) nėra deklaravimo tvarka, o tik pridedamo dokumento formatas. Vienkartinė garantija buvo deklaruota ir pateikta, todėl teismas nepagrįstai traktavo pateiktos garantijos formą kaip prekės deklaravimo tvarką. Tą patvirtina faktas, kad muitinės pareigūnas dokumentinio tikrinimo metu duomenis ir dokumentus patikrino ir deklaraciją su prekėmis išleido, pažymėjęs „Neatitikimų nenustatyta“.
3.2. Apeliantas pažymi, kad elektroninės deklaracijos ir papildomi dokumentai yra registruojami ir teikiami tik elektroniniu būdu sistemoje (ne popieriuje). Tuo tarpu popierinės deklaracijos su popieriniais papildomais dokumentais teikiami, pvz., veiklos tęstinumo procedūros forminimo metu, t. y. kai neveikia sistemos. Muitinė interneto puslapyje skelbia, kad ji yra „elektroninė muitinė“ (deklaracijos ir dokumentai teikiami elektroniniu būdu). Tampa neaišku, kokiais teisės aktais remiantis muitinė reikalauja prie elektroninės deklaracijos teikti popierinius dokumentus praėjus pusei metų po įforminimo, kai įforminimo metu muitinė laikė pateiktus elektroninius dokumentus tinkamais.
3.3. Skunde teigiama, kad Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2016 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. 1B-273 dėl Mokestinių prievolių įvykdymo užtikrinimo muitinėje taisyklių patvirtinimo 22-26 punktai numato, kad garanto vienkartinis elektroninis įsipareigojimas (toliau - elektroninis įsipareigojimas) tai garanto įsipareigojimas, pateiktas į muitinės informacinę sistemą elektroninėmis duomenų apdorojimo ir mainų priemonėmis, turintis tokią pačią juridinę galią kaip ir rašytinis garanto vienkartinis įsipareigojimas. Jeigu elektroninis įsipareigojimas yra priimtinas, jis įregistruojamas muitinės ir garanto sutartoje informacinėje sistemoje, t. y. garantija patvirtinama elektroniniu būdu (pranešimu elektroninėje sistemoje) deklaruojant duomenis elektroninėje deklaracijoje. Muitinės deklaracijos 48 langelis „Mokėjimo atidėjimas“ skirtas tik garantijoms, todėl jame įrašius elektroninės garantijos Nr. (kai sistemoje gaunama garanto UAB B elektroninė žinutė sistemoje - t. y. muitinės ir garanto sutartoje sistemoje), garantijos atskirai pateikti nereikia, nebent muitinė pareikalauja. Muitinė dokumentų nepareikalavo, dokumentinį tikrinimą atliko, neatitikimų nenustatė, prekes išleido. Jokių teisės aktų nuostatų nebuvo pažeista, todėl teismo išvados nepagrįstos.
3.4. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį, kad muitinė nurodo, jog 2016 m. spalio 20 d. Muitines departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus įsakymo Nr. 1B-859 patvirtintų Garanto elektroninių įsipareigojimų teikimo muitinei taisyklių (toliau - Taisyklės) 6 punktas nustato, kad „garanto elektroninis įsipareigojimas gali būti naudojamas tik atsiradusių mokestinių prievolių įvykdymui užtikrinti“ ir daro neteisingą išvadą, kad laikinojo įvežimo procedūros atveju elektroninės deklaracijos negali būti naudojamos. Šis teiginys nepagrįstas, nes norma neteisingai aiškinama. Taisyklės taikomos muitinės ir garanto santykiams dėl garantinių prievolių atsiradimo, t. y. kada garantas turės apmokėti muitinei garantuojamą sumą. Taisyklių 1 punktas numato, kad taisyklės reglamentuoja muitinėje registruoto garanto elektroninių įsipareigojimų (t. y. garantijų) teikimo muitinei ir su jais susijusių pranešimų (t. y. registravimo sistemoje) ir mokėjimo reikalavimų (pretenzijų) teikimo garantui tvarką. Taisyklių 6 punktas numato, kad garanto elektroninis įsipareigojimas gali būti naudojamas tik atsiradusių mokestinių prievolių įvykdymui užtikrinti (tai reiškia, jei prievolininkas, kuriam buvo suteikta garantija, nesumoka apskaičiuotų mokesčių arba jei apskaičiuota daugiau mokesčių, nei deklaruota ir prievolininkas mokesčių nesumoka, tai panaudojamas garanto elektroninis įsipareigojimas (elektroninė garantija)) ir MIS (muitinės sistemose) registruojamas iš anksto, prieš pradedant vykdyti muitinės operacijas (tai reiškia, garantija turi būti užregistruota ne tada kai atsiranda skola ir prievolininkas nesumoka mokesčių muitinei, o prieš išleidžiant prekes muitinės procedūrai). Iš to seka, kad teismas neįsigilino į teisės akto prasmę, dėl to netinkamai pritaikė normą, todėl teismo išvada, kad pažeidimas padarytas, yra nepagrįsta.
3.5. Apeliantas pažymi, kad muitinės atstovės teigimu, vadovaujantis Muitinės departamento nustatyta tvarka elektroninės garantijos tinka tik kitoms procedūroms, o laikinojo įvežimo procedūrai netinka, kadangi ji yra išskirtinė, jai yra skiriamas ypatingas dėmesys ir reikalaujama, kad būtų popierinė deklaracija. Šis teiginys yra tik asmeninė atstovės nuomonė, nepagrįsta jokiais teisės aktais. Nagrinėjamu atveju įstatymai nenumato, kad būtent šiai procedūrai reikia taikyti išimtis (t. y. nepriimti elektroninių deklaracijų). Tokiu būdu muitinė suklaidino teismą.
3.6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog negalima vadovautis AVILDA ir UAB B sistemų išrašais apie garantijų deklaravimą/panaudojimą, motyvuojant tuo, kad muitinė naudoja kitą sistemą - MDAS. Šis argumentas nepagrįstas. Muitinės tarpininkai negali naudoti MDAS sistemos (ją naudoja tik muitinė). Muitinė pripažįsta AILDA sistemą, kurią ji patvirtino kaip patikimą ir saugią duomenų mainams su MDAS. Taip pat UAB B yra pasirašiusi sutartį su muitine dėl bendrųjų ir vienkartinių garantijų registravimo sistemos, sukurta UAB B garantijų sąsaja su MDAS. Atsižvelgiant į tai, AVILDA ir UAB B garantijų sistemos yra patvirtintos ir pripažintos muitinės. Todėl teismas nepagrįstai nelaikė šių sistemų išrašų kaip įrodymais. Apeliantas teigia, kad garantijas į 48 langelį įrašė, Muitinės departamento ir garanto UAB B elektroninėje sistemoje garantijas užregistravo, muitinė jas priėmė ir „panaudojo“ minėtoms deklaracijoms. Todėl teismo sprendimas atmesti sistemų išrašus yra nepagrįstas.
3.7. Apeliantas pažymi, kad pažeidimo nepadarė, jokia žala nekilo, jo veikoje nėra kaltės, deklarantas negali atsakyti už tai, kad verslininko ir muitinės portalai nesuderinti. Teismas ignoravo aplinkybę, kad byla muitinėje nebuvo nagrinėta.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
5. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytas išvada, kad jis nepateikė garantijos tokiu būdu kaip to reikalauja nustatyta tvarka. Susipažinęs su bylos medžiaga ir apeliaciniu skundu apygardos teismas daro išvadą, kad administracinio nusižengimo teisena apelianto atžvilgiu yra pradėta nesant tam teisinio pagrindo, todėl institucijos nutarimas ir pirmosios instancijos teismo nutartis yra naikintini ir administracinio nusižengimo teisena nutrauktina.
Žemesnės instancijos teismas
6. Nors apeliantas skunde ginčija tiek garantijos įrašymo į deklaracijas faktą, tiek reikalavimų, keliamų garantijos formai, esmę, tačiau apygardos teismas daro išvadą, kad tiek institucija nutarime, tiek pirmosios instancijos teismas, konstatuodami apelianto veikoje administracinio nusižengimo sudėtį, netinkamai pritaikė materialiąsias teisės normas.
7. ANK 211 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė tam, kas deklaravo pažeisdamas nustatytą tvarką. Ši teisės norma yra blanketinė, todėl jos esminiai turinio elementai turi būti išdėstyti kitame teisės akte. Pažymėtina ir tai, jog ANK 609 straipsnio 1 dalis reikalauja administracinio nusižengimo protokole ne vien aprašyti pažeidimo esmę, bet ir nurodyti atsakomybę už pažeidimą nustatantį aktą, t. y. tiksliai suformuluoti asmens kaltinimo teisinę kvalifikaciją. Tai yra svarbi asmens, kaltinamo pažeidimo padarymu, procesinių teisių gintis nuo pareikšto kaltinimo garantija, kadangi veikos teisinis kvalifikavimas gali lemti ir gynybos strategiją. Kaip matyti iš skundžiamo institucijos nutarimo, E. G. nubaustas už tai, kad būdamas muitinės tarpininko atstovu ir pateikdamas laikinojo įvežimo perdirbti procedūrai muitinės deklaracijas į jas neįrašė garantijų ir taip pažeidė 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013 patvirtinto Sąjungos muitinės kodekso (toliau – SMK) 15 straipsnio 2 dalies nuostatas.
8. SMK 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pateikdamas muitinei muitinės deklaraciją, laikinojo saugojimo deklaraciją, įvežimo bendrąją deklaraciją, išvežimo bendrąją deklaraciją, reeksporto deklaraciją ar pranešimą apie reeksportą arba prašymą išduoti leidimą ar priimti kitą sprendimą, atitinkamas asmuo prisiima atsakomybę už visus toliau išvardytus atvejus: a) deklaracijoje, pranešime arba prašyme pateiktos informacijos tikslumą ir išsamumą; b) visų deklaraciją, pranešimą arba prašymą papildančių dokumentų autentiškumą, tikslumą ir galiojimą; c) kai taikytina – visų pareigų, susijusių su atitinkamos muitinės procedūros įforminimu konkrečioms prekėms arba su operacijomis, kurias leista atlikti, vykdymą.
9. SMK 15 straipsnio 2 dalies nuostatos apibrėžia subjektą, kuris atsakingas už nurodytų pareigų tinkamą įvykdymą, tačiau nenustato konkrečios prekių deklaravimo tvarkos, kurią pažeidus kyla teisinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-48-511/2019). Taigi remtis vien šia norma institucija taikydama atsakomybę E. G. negalėjo.
Žemesnės instancijos teismas
10. SMK 211 straipsnio 1 dalies „a“ punkte numatyta, kad muitinės leidimo reikia norint taikyti laikinojo įvežimo perdirbti <...> procedūrą. To paties straipsnio 3 dalies „c“ punkte nurodyta, kad jeigu nenumatyta kitaip, 1 dalyje nurodytas leidimas suteikiamas tik asmenims, kurie įvykdo visas šias sąlygas: (be kitų ir) pagal 89 straipsnį pateikia garantiją, jeigu prekėms įforminus specialiąją procedūrą gali atsirasti skola muitinei arba pareiga sumokėti kitus privalomuosius mokėjimus. Taigi vadovaujantis šia nuostata E. G., pateikdamas prašymą laikinojo įvežimo procedūrai, turėjo pateikti garantiją. Tačiau SMK garantijos formos ir jos pateikimo tvarkos nereglamentuoja.
13. Institucijos atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad Muitinės departamento yra nustatyta tvarka, kad elektroninės garantijos tinka tik kitoms procedūroms, o laikinojo įvežimo procedūrai netinka, nes tai išskirtinė procedūra. Atsiliepime į pirmos instancijos teismui pateiktą skundą Institucija nurodė, kad toks reikalavimas nustatytas Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2016 m. spalio 20 d. įsakymu patvirtintų Garanto elektroninių įsipareigojimų teikimo muitinei taisyklių 6 punkte, kuris nurodo, kad garanto elektroninis įsipareigojimas gali būti naudojamas tik atsiradusių mokestinių prievolių įvykdymui užtikrinti, todėl esą netinka laikinojo įvežimo procedūrai, nes mokestinė prievolė atsiras tik tuo atveju, jei procedūra nebus užbaigta. Apygardos teismas pažymi, kad Garanto elektroninių įsipareigojimų teikimo muitinei taisyklių 1 punktas nustato, jog jos reglamentuoja garanto elektroninių įsipareigojimų teikimo muitinei ir su jais susijusių pranešimų ir mokėjimo reikalavimų (pretenzijų) teikimo garantui tvarką, t. y. reguliuoja muitinės ir garantiją išdavusio subjekto (šiuo atveju – draudimo bendrovės), bet ne garantiją muitinei teikiančio subjekto (šiuo atveju – apelianto) tarpusavio santykius. Dėl to apygardos teismas daro išvadą, kad aiškaus reikalavimo, kokia forma turi būti pateikiama garantija, E. G. nebuvo nustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
14. Šiame kontekste pažymėtina, kad E. G. teigimu jis turėjo garantiją laikino įvežimo procedūrai ir įrašė į teikiamą formą elektroninę garantiją, tačiau jos nesimatė Institucijos informacinėje sistemoje (Muitinės deklaracijų apdorojimo sistemoje). Tai patvirtina E. G. pateiktos užpildyta deklaracija iš muitinės tarpininkų sistemos „Avilda“, elektroninė garantija, duomenys iš AAS „B“ (b. l. 10-14). Pažymėtina, kad deklaracijoje ir garantijoje nurodyti prekės gavėjo, prekės pavadinimo, deklaracijos ir garantijos pateikimo datos sutampa, todėl apygardos teismui nekyla abejonių, kad E. G. turėjo elektroninę garantiją būtent aptariamai laikino įvežimo procedūrai. Institucija to iš esmės neneigė, tačiau nurodė, kad informacija iš muitinės tarpininkų sistemos „Avilda“, kurioje muitinės tarpininkai užpildo ir perduoda deklaracijos į Muitinės deklaracijų apdorojimo sistemą, neaktuali, reikia vadovautis būtent Muitinės deklaracijų apdorojimo sistemos duomenimis, o šioje sistemoje E. G. deklaracijoje garantijos duomenys nebuvo įrašyti (pastarąją aplinkybę patvirtina Institucijos pateiktas išrašas, b. l. 34-35).
15. Taisyklių 13.1. punkte numatyta, kad pateiktus prašymus išduoti leidimą priima, nagrinėja ir sprendimus dėl leidimų išdavimo priima taisyklėse nurodyti teritorinių muitinių pareigūnai. Taisyklių 16 punkte numatyta, kad jeigu prašyme pateikti ne visi sprendimui priimti būtini duomenys, pateikta neišsami arba netiksli informacija, pateikti ne visi prašyme įvardyti dokumentai, teritorinė muitinė MSVS priemonėmis kreipiasi į prašymą pateikusį asmenį (toliau – pareiškėjas) dėl prašyme nurodytos informacijos patikslinimo, papildymo ir (arba) nepateiktų dokumentų pateikimo. Taisyklių 18 punkte numatyta, kad teritorinė muitinė apie sprendimą priimti (nepriimti) prašymą pareiškėją informuoja MSVS priemonėmis; <...> jeigu prašymas nepriimamas, nurodomos tokio sprendimo priežastys. Taisyklių 24.1-24.3 punktuose nurodyta, kad už leidimų išdavimą atsakingas pareigūnas, atsižvelgdamas į tikrinimo (vertinimo) rezultatus: patenkina prašymą, jeigu pareiškėjas atitinka reikalavimus, arba atideda prašymo nagrinėjimą ir MSVS priemonėmis įpareigoja pareiškėją, nurodydamas <...> laikotarpį, pateikti papildomą informaciją, jeigu prašyme ir kartu su juo pateiktuose dokumentuose pateikta informacija neišsami ir (arba) jos nepakanka sprendimui dėl leidimo išdavimo priimti, arba nepatenkina prašymo, jeigu pareiškėjas neatitinka <...> reikalavimų arba jeigu pareiškėjas per nurodytą terminą nepateikia papildomos informacijos, reikalingos tolesniam prašymo nagrinėjimui.
16. Apygardos teismas pažymi, kad iš pirmiau aptartų Taisyklių nuostatų matyti, kad už prašymų išduoti leidimą specialiajai procedūrai tikrinimą ir leidimų išdavimą yra atsakingi teritorinių muitinių pareigūnai. Jeigu asmens prašyme pateikti ne visi būtini duomenys ar dokumentai, pareiškėjas neatitinka leidimo taikyti pareiškėjo pageidaujamą specialiąją procedūrą išdavimui taikomų reikalavimų (tame tarpe ir nenurodo garantijos), toks prašymas turėtų būti nepriimamas arba prašoma papildomos informacijos, arba neišduodamas leidimas specialiajai procedūrai. Tačiau teritorinė muitinė, nustačiusi deklaracijos (prašymo) trūkumų, privalo kreiptis į prašymą pateikusį asmenį dėl prašyme nurodytos informacijos patikslinimo, papildymo ir (arba) nepateiktų dokumentų pateikimo (nebent iškart yra aišku, kad pareiškėjas neatitinka keliamų reikalavimų, tokiu atveju prašymas netenkinamas).
Žemesnės instancijos teismas
17. Taisyklių 23 punkte nurodoma, kad kai prašymu pripažįstama elektroninė muitinės deklaracija, laikoma, kad prašomas leidimas išduotas, kai pareiškėjas gauna MDAS priemonėmis atsiųstą atitinkamą elektroninį pranešimą „Prekės išleistos importui“ (IEI29LT) arba „Prekių išleidimas eksportui“ (IE529LT). Kaip matyti iš apelianto pateiktų duomenų, minėtą elektroninį pranešimą (IEI29LT) apeliantas gavo 2021 m. liepos 26 d. (b. l. 11), todėl laikytina, kad leidimas specialiajai procedūrai buvo išduotas. Duomenų, kad teritorinė muitinė kreipėsi į apeliantą dėl prašyme nurodytos informacijos patikslinimo, papildymo ir (arba) nepateiktų dokumentų pateikimo iki sprendimo išduoti leidimą, byloje nėra. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad teritorinės muitinės pareigūnai netinkamai vykdė Taisyklių 13 punkte numatytą pareigą tikrinti, ar pareiškėjas atitinka SMK 211 straipsnio 3 dalies reikalavimus; taip pat Taisyklių 16 punkte numatytą pareigą kreiptis į prašymą pateikusį asmenį dėl prašyme nurodytos informacijos patikslinimo, papildymo ir (arba) nepateiktų dokumentų pateikimo
18. Taisyklių 33 punkte numatyta, kad teritorinė muitinė vykdo jos išduotų leidimų naudojimo stebėseną vadovaudamasi Reglamento (ES) Nr. 952/2013 23 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Atsižvelgdama į stebėsenos rezultatus <...> ir kitas aplinkybes, turinčias įtakos leidimo galiojimui ir (arba) turiniui, teritorinė muitinė, vadovaudamasi Reglamentu (ES) Nr. 952/2013, gali pripažinti leidimą negaliojančiu, atšaukti arba iš dalies pakeisti leidimą, sustabdyti leidimo galiojimą, atšaukti priimtą sprendimą, kuriuo leidimo galiojimas sustabdytas, kai pašalinami nustatyti trūkumai, dėl kurių leidimo galiojimas buvo sustabdytas (Taisyklių 34 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
19. 2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/2446 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad muitinė, kompetentinga priimti sprendimą, užuot sprendimą pripažinus negaliojančiu, jį atšaukus arba iš dalies pakeitus pagal Kodekso 23 straipsnio 3 dalį, 27 ar 28 straipsnį, sustabdo jo galiojimą, kai: a) tos muitinės vertinimu, gali būti pakankamai priežasčių sprendimą pripažinti negaliojančiu, atšaukti ar iš dalies pakeisti, tačiau ji kol kas neturi visos informacijos, reikalingos sprendimui dėl pripažinimo negaliojančiu, atšaukimo ar dalinio pakeitimo priimti; b) tos muitinės vertinimu, sprendimo sąlygos nevykdomos arba sprendimo adresatas nesilaiko tuo sprendimu nustatytų pareigų, todėl derėtų sprendimo adresatui duoti laiko imtis priemonių, kad būtų užtikrintas sąlygų arba pareigų laikymasis; c) sustabdyti sprendimo galiojimą prašo sprendimo adresatas, nes jis laikinai negali vykdyti sprendime nustatytų sąlygų arba laikytis jame nustatytų pareigų.
20. Taisyklių 36 punkte nurodyta, kad teritorinė muitinė, ketindama priimti sprendimą pripažinti leidimą negaliojančiu, sustabdyti leidimo galiojimą <...> arba leidimą atšaukti <...>, MSVS priemonėmis informuoja leidimo turėtoją apie numatomą priimti sprendimą, nurodydama priežastis, kuriomis ketina jį pagrįsti, ir laikotarpį, ne ilgesnį už laikotarpį, nurodytą Reglamento (ES) Nr. 2015/2446 8 straipsnio 1 dalyje, per kurį jis gali pareikšti savo nuomonę. Teritorinė muitinė, įvertinusi asmens išdėstytus motyvus arba pasibaigus minėtam laikotarpiui, priima sprendimą, kurį ketino priimti, arba atsisako savo ketinimų pripažinusi asmens išdėstytų motyvų pagrįstumą.
21. Šių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad teritorinė muitinė atlikdama jos išduotų leidimų naudojimo stebėseną ir nustačiusi deklaracijos (prašymo) trūkumų, gali pripažinti leidimą negaliojančiu, atšaukti arba iš dalies pakeisti leidimą, sustabdyti leidimo galiojimą. O Reglamento (ES) Nr. 2015/2447 nuostatos įpareigoja muitinę pirmenybę teikti mažiau ribojančioms procedūroms (pvz., kaip aptarta, sustabdyti sprendimo galiojimą, užuot jį panaikinus, jei nėra visos informacijos ir suteikti pareiškėjui galimybę ištaisyti pažeidimus).
22. Kaip matyti iš byloje pateikto Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. rugpjūčio 13 d. rašto (b. l. 33), nustačius, kad E. G. pateiktose deklaracijose nepateiktos ir į deklaracijas neįrašytos garantijos, apeliantas buvo prašomas nedelsiant jas pateikti ir taisyti deklaracijų 48 langelius, įrašant pateikiamų garantijų numerius. Be to, tuo pačiu raštu apeliantas buvo kviečiamas atvykti į Vilniaus teritorinės muitinės Muitinės procedūrų priežiūros skyrių administracinio nusižengimo tyrimo veiksmams atlikti.
23. Aukštesnysis teismas pažymi, kad minėtu raštu nebuvo nustatytas konkretus terminas, per kurį apeliantas buvo prašomas pateikti garantijas ir įrašyti jų numerius į deklaracijas, byloje nėra duomenų, kad šis raštas buvo siųstas MSVS priemonėmis, kaip to reikalauja Taisyklės, tačiau jau 2021 m. rugpjūčio 24 d. apeliantui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas dėl deklaravimo tvarkos pažeidimo (b. l. 30).
24. 2021 m. spalio 14 d. apeliantas Vilniaus teritorinei muitinei pateikė prašymą pataisyti deklaraciją joje nurodant garantijos numerį ir prie šio prašymo pateikė popierinę garantiją (b. l. 15). Šiame prašyme apeliantas nurodė, kad deklaracijose nurodė kitą garantijos numerį dėl techninių nesklandumų. Taigi E. G. įvykdė Taisyklėse nustatytą ir Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. rugpjūčio 13 d. rašte nurodytą pareigą patikslinti pateiktus duomenis. Be to, 2021 m. rugpjūčio 24 d. perdirbtoms prekėms buvo įforminta importo deklaracija ir sumokėti visi privalomi mokesčiai (b. l. 19), t. y. laikytina, kad dėl pradinio garantijų neįrašymo ar netinkamo įrašymo į laikinojo įvežimo perdirbti procedūrai muitinės deklaracijas nekilo jokios žalos. Vis dėl to, net ir po to, kai E. G. ištaisė laikinojo įvežimo perdirbti procedūrai muitinės deklaracijos trūkumus (o tokią teisę jam suteikia pirmiau nurodytos Taisyklių ir Reglamento (ES) Nr. 2015/2447 nuostatos), Vilniaus teritorinė muitinė 2021 m. lapkričio 17 d. apeliantui surašė kitą administracinio nusižengimo protokolą, o vėliau – 2022 m. sausio 7 d. – priėmė ir nutarimą šioje administracinio nusižengimo byloje.
25. Duomenų apie tai, kad Vilniaus teritorinė muitinė būtų priėmusi Taisyklių 34 punkte numatytus sprendimus (pripažinti leidimą negaliojančiu, atšaukti ar sustabdyti jį), byloje nėra.
26. Apygardos teismas daro išvadą, kad apeliantas galimai tinkamai neįvykdė SMK 15 straipsnio 2 dalyje numatytų pareigų, tačiau šių pareigų nevykdymas savaime neužtraukia administracinės atsakomybės. Kaip matyti iš aptartų teisės normų analizės, netinkamas šių pareigų vykdymas gali sąlygoti atitinkamų administracinių sprendimų priėmimą (prašymo nepriėmimą, leidimo neišdavimą, leidimo pripažinimą negaliojančiu, jo atšaukimą, dalinį pakeitimą, sustabdymą). Aptartas teisinis reguliavimas sudaro sąlygas pašalinti tam tikrus nustatytus deklaracijos (prašymo) trūkumus, ką apeliantas ir padarė.
27. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, yra ne kartą nurodęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina neatsiejamai nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise; asmens pasitikėjimas valstybe ir teise bei teisėtų lūkesčių apsauga, kaip konstitucinės vertybės, yra neatskiriama nuo teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcijos; asmenį, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, saugo ir gina Konstitucija; šios nuostatos nepaisymas reikštų, kad nukrypstama ir nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai). Šiuo atveju, apeliantas, pateikęs prašymą (elektroninės deklaracijos forma) išduoti leidimą specialiajai procedūrai, ir turėdamas elektroninę garantiją, kuri jo manymu atitiko reikalavimus (pažymėtina, kad ir pačios deklaracijos buvo teikiamos elektronine forma), turėjo teisėtą lūkestį tikėtis, kad deklaracijose esant netikslumų, institucija, laikydamasi pirmiau nurodytų Taisyklių nuostatų, kreipsis į jį dėl informacijos patikslinimo, o deklaracijoms neatitinkant reikalavimų – netenkins jo prašymo. Tačiau to nebuvo padaryta ir leidimas specialiajai procedūrai buvo išduotas. Ir tik vėliau institucija nustačiusi netikslumus, nesilaikydama Taisyklių nuostatų, kurios suteikia asmeniui galimybę juos ištaisyti, arba kurios įpareigoja instituciją priimti kitus sprendimus (sustabdyti, pripažinti negaliojančiu leidimą ir pan.), surašė jam administracinio nusižengimo protokolą. Be to, kaip jau minėta, institucija nurodė E. G. ištaisyti trūkumus (pateikti garantijas), ką E. G. ir padarė, tačiau vis tik jam buvo pritaikyta administracinė atsakomybė.
28. Remiantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi formalus pažeidimas, kuris nėra pavojingas, neužtraukia administracinės atsakomybės. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, jog bet kokios valstybės institucijos padarytos klaidos riziką turi prisiimti pati valstybė ir kad tokios klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens sąskaita (pvz., 2014 m. spalio 21 d. sprendimas byloje Digrytė Klibavičienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34911/06; 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas byloje Bogdel prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41248/06; 2008 m. liepos 29 d. sprendimas byloje Xheraj prieš Albaniją, peticijos Nr. 37959/02). Iš to seka, kad institucija pati nesilaikydama nustatytos tvarkos negali tikėtis iš apelianto teisėto veikimo, jo veiką laikyti pavojinga ir už ją bausti.
29. Įvertinus tai, kas išdėstyta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. nutartis ir Vilniaus teritorinės muitinės 2022 m. sausio 7 d. nutarimas Nr. MD-VM00-ANR_N-58-2022 naikinami ir administracinio nusižengimo teisena nutraukiama.
30. Apygardos teismui priėmus sprendimą panaikinti minėtus procesinius sprendimus ir iš esmės tenkinus apelianto skundą, kiti šiame skunde nurodyti argumentai nenagrinėjami.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 2 straipsnio 1 dalimi, 653 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
E. G. apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. nutartį ir Vilniaus teritorinės muitinės 2022 m. sausio 7 d. nutarimą Nr. MD-VM00-ANR_N-58-2022 ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.
Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.