- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-18
- Bylos Nr.
- 2A-1144-392/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė, Virginijus Kairevičius, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- R. I.
- Ieškovas
- D. K.
- Kategorijos
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų: Tatjanos Žukauskienės, Dalios Višinskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo R. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovui R. I. dėl sutarties nutraukimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė D. K. pareiškė ieškinį atsakovui R. I. dėl sutarties nutraukimo. Nurodė, kad 2006 m. balandžio 4 d. su atsakovu sudarė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, kurios pagrindu perdavė jam savo butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), o jis įsipareigojo ją išlaikyti iki gyvos galvos. Sutartyje buvo nustatytas atsakovų įsipareigojimų, susijusių su išlaikymu turinys: aprūpinimas apranga bei visais asmeninio pobūdžio poreikiams tenkinti reikalingais daiktais, kartą per savaitę skalbti drabužius ir patalynę, o esant pageidavimui padėjimas nusimaudyti, buto tvarkymas ir priežiūra, einamojo remonto atlikimas, medicininės pagalbos užtikrinimas ir kt. Sutartyje numatytų įsipareigojimų atsakovas visiškai nevykdė. Ieškovės nuomone, atsakovas visiškai nesirūpindamas ja, nevykdo sutarties ir tokiu būdu iš esmės ją pažeidė, nes ji negavo to, ko tikėjosi gauti. Prašė nutraukti 2006 m. balandžio 4 d. sutartį ir grąžinti jai butą.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad sutartį vykdė, visi ieškovės pageidavimai buvo pildomi. Ieškovę prižiūrėjo jo senelė, motina, jis ir jo žmona. Nutraukti sutartį ir grąžinti ieškovei buto nesutiko.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino. Nutraukė 2006 m. balandžio 4 d. buto su rūsiu perdavimo, mainais už išlaikymą iki gyvos galvos, sutartį. Grąžino ieškovei D. K. iš atsakovo R. I. butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini). Priteisė iš atsakovo R. I. , a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovės D. K. , a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 4100 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad ieškovė gauna 702,03 Lt pensiją, yra vieniša, kitų pajamų, vaikų ir artimų giminaičių neturi, todėl sutarties sudarymo metu jai buvo reikalinga kitų asmenų pagalba. Vieno mėnesio trukmės išlaikymo vertė pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesinę algą (CK 6.461 straipsnio 2 dalis). Šalių sutarties sudarymo momentu minimali mėnesinė alga buvo 550 Lt, todėl preziumuojama, kad ir atsakovo teikiamo išlaikymo dydis ieškovei turėtų sudaryti maždaug 550 Lt kas mėnesį. Atsakovas sutarties nevykdė ir negalėjo jos vykdyti dėl savo turtinės padėties. Atsakovo darbo užmokestis - apie 809 Lt, jis turi vaiką ir gyvena faktinėje santuokoje. Taigi, atsakovas išlaiko save, nepilnametį vaiką ir sugyventinę, kuri yra vaiko priežiūros atostogose ir gauna tik minimalaus darbo užmokesčio dydžio pašalpą. Ieškovė pati moka komunalinius mokesčius už butą, atsakovas nepirko ieškovei drabužių (išskyrus chalatą), būtent liudytojos O. P. , L. C. ir Ž. N. rūpinasi ieškove, nuperka jai maisto, tvarko butą, padeda nueiti į polikliniką, kviečia gydytoją į namus, perka vaistus. Atsakovo pateikti parduotuvių kasų kvitai neįrodo, kad jis būtent ieškovei pirko maisto produktus ir kitas prekes, ir, be to, jis pats nurodė, kad kvituose nurodytą maistą pirko ne tik ieškovei, bet ir savo šeimai. Pagal šiuos kvitus dauguma maisto ir kitų produktų buvo pirkta jau po to, kai ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl sutarties nutraukimo. Atsakovas net neįrodinėjo, kad už savo lėšas pirko ieškovei drabužius, vaistus. Giminaičių, o ne paties atsakovo teikiama pagalba nelaikoma tinkamu prievolės vykdymu, nes pagal sutartį ieškovei turėjo būti teikiamas visiškas išlaikymas ir reikalinga priežiūra. Įvertinęs pateiktus įrodymus, teismas pripažino, kad atsakovas iš esmės pažeidė sutartį, todėl ieškinį tenkino (sutarties 8 punktas, CK 6.217 straipsnio l dalis, 6.461 straipsnio 2 dalis).
Šalies argumentai
Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkes teismo 2006-11-06 sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti.
Apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas pažeidė CPK 185 straipsnio, kuriame suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, reikalavimus, nes teismo veiksmai, siekiant gauti pažymas apie atsakovo atlyginimą iki bylos nagrinėjimo pradžios, be ieškovės prašymo, bei atsakovo ir jo šeimos gaunamo atlyginimo vertinimas kaip pagrindinio sutarties neįvykdymo įrodymo, liudija apie neobjektyvumą ir nusistatymą vienu ar kitų įrodymų atžvilgiu. Teismas nepagrįstai įvertino liudytojų T., T. ir A. I. ir žmonos O. Š. parodymus kritiškai tik tuo pagrindu, kad jie yra suinteresuoti asmenys byloje, faktiškai atmesdamas jų parodymus, nepagrįstai atmetė rašytinius įrodymus byloje (parduotuvių kasų kvitus). Teismas rėmėsi liudytojų O.P., L. C. ir Z. N. parodymais, neįvertinęs, kad šie liudytojai bendravo su ieškove po 2006 m. birželio 4 d., kai ieškovė neįleido atsakovo, jo šeimos narių, policijos pareigūno, greitosios medicininės pagalbos darbuotojų į butą.
Teismas netinkamai taikė sutarties sąlygų aiškinimą byloje. Sutarties šalių teisė reikalauti šių sąlygų vykdymo, numatyti ir susitarti dėl formos ir apimties.
Laikydama save savarankiška, ieškovė atsisakydavo bet kokios rentos formos, ir tai yra jos kaip sutarties šalies teisė. Visi atsakovo veiksmai buvo nukreipti į sutarties vykdymą. Teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Sutarties atsisakymas iš ieškovės pusės – nesusijęs su turtiniu prievolės turiniu, apimtimi, kitomis sutarties sąlygomis.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 22 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas sutarties nevykdė ir negalėjo jos vykdyti dėl savo turtinės padėties ir kad neteikė ieškovei net minimalaus mėnesinio išlaikymo. Nagrinėjant bylą nebuvo atskleista bylos esmė, o pagal pateiktus įrodymus negalima bylos išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. 2006 m. balandžio 4 d. sutartyje šalys nenustatė viso išlaikymo vertės, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis vien šia aplinkybe ir formaliai taikyti CK 6.461 straipsnio 2 dalies. Be to, esamų byloje įrodymų apie atsakovo turtinę padėtį nepakanka konstatuoti, kad atsakovas nevykdė ir negalėjo vykdyti sutarties. Ieškovė privalo įrodyti, kad atsakovas nevykdė sutartyje prisiimtų įsipareigojimų, kai tai būtina rentai (CK 6.464 straipsnio 2 dalis, CPK 178 straipsnis). Kolegijos teigimu, negali būti vadovaujamasi vienos ar kitos šalies subjektyviu supratimu, kokia apimtimi ir forma teiktinas išlaikymas, o turėtų būti vertinami protingi, sąžiningi vienos iš sandorio šalių (rentos gavėjo) poreikiai ir būtent tokių poreikių tenkinimas. Vertindamas šalių sudarytos rentos sutarties vykdymą, teismas sprendime privalo pasisakyti dėl kiekvienos atsakovo pareigos, sudarančios išlaikymo turinį, vykdymo ir įrodymų, pagrindžiančių arba paneigiančių atitinkamos pareigos vykdymą, vertinimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatinėjo aplinkybes, nesusijusias su ieškinio dalyku ir pagrindu, t. y. tyrė atsakovo šeimynius santykius, socialinę padėtį, sugyventinės turtinę padėtį, jos pajamas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas nemokėjo komunalinių mokesčių už butą, tačiau tokios pareigos nėra 2006 m. balandžio 4 d. sutartyje. Be to, ši aplinkybė nedaro įtakos ieškovės teisėms ar pareigoms ir sutarties vykdymui. Teismas netinkamai vertino liudytojų parodymus, neįvertino atsakovo atsikirtimų, kad liudytojoms O. P. , L.C. ir A. N. žinomos tik aplinkybės, susijusios su 2006 m. birželio 4 d. įvykusiu konfliktu (ir po jo vykusiais įvykiais) bei tuo, kad jos nėra ieškovės kaimynės ir negali žinoti visų aplinkybių, susijusių su sutarties vykdymu. Nagrinėjant bylą iš naujo būtina vertinti įrodymus remiantis CPK 185 straipsniu, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, t. y. kad atsakovui sunku visų sutartyje įtvirtintų pareigų vykdymą pagrįsti rašytiniais įrodymais (ypač dėl maisto produktų pirkimo), todėl būtina vadovautis tikimybių pusiausvyros principu. Pagal ieškovės paaiškinimus ir ji pati savimi pasirūpindavo, darydavosi valgyti, yra savarankiška, atsisakė atsakovo pagalbos. Pagal CK 6.206 straipsnį viena šalis negali remtis kitos šalies sutarties neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų. Be to, nustačius, kad pati ieškovė dėl subjektyvių priežasčių atsisakė sutarties, reikštų, jog yra kitas ginčo pagrindas.
Šalies argumentai
Ieškovė D. K. pateikė kasacinį skundą, prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 22 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 6 d. sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartimi Nr.3K-3-375/2007 Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 22 d. nutartis panaikinta ir bylą grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Nurodomi sekantys kasacinės instancijos teismo argumentai:
Civilinio proceso normose nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas pats privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme nurodytais atvejais. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą sprendimą ir bylą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
Žemesnės instancijos teismas
Kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartimi grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui ir sprendžia, kad nagrinėjamos bylos atveju nebuvo pagrindo taikyti CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė „Areex International Trading Co“ v. UAB „Santoveta“, bylos Nr. 3K-3-407/2004; 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta byloje R. B. PĮ „RPBĮ“ v. V. G. , bylos Nr. 3K-3-82/2005; 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. T. A. , bylos Nr. 3K-3-298/2006; ir kt.) yra konstatavęs, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje įtvirtintos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo.
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai išanalizavo šalių sudarytos ir ieškovės prašomos nutraukti 2006 m. balandžio 4 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sąlygas, įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus ir išdėstė argumentus dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo. Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisakė dėl klausimų, kurie turi būti išsprendžiami priimant sprendimą, įvertino ieškovės reikalavimus, atsakovo atsikirtimus ir, minėta, padarė motyvuotas išvadas (CPK 265 straipsnis). Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas turi nustatyti, ar byloje tinkamai vertintos nustatytos bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės, ar tinkamai aiškintos ir taikytos materialinės bei procesinės teisės normos (CPK 320 straipsnis). Kadangi apeliacinės instancijos teismas dėl netinkamo procesinės teisės normų taikymo ir aiškinimo nenagrinėjo bylos esmės, o tam pagrindas buvo, nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnis)
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės ir procesinės teisės normas.
Byloje nustatyta, kad tarp šalių 2006-04-04 buvo sudaryta buto su rūsiu perdavimo, mainais už išlaikymą iki gyvos galvos, sutartis (b.l. 4-6). Ieškovės mėnesio pajamas 2006-10-02 dienai sudarė 702,03 Lt (b.l .23). Ieškovė yra vieniša, vaikų ir artimų giminaičių, kitų pajamų neturi, sutarties sudarymo metu dėl savo amžiaus buvo nedarbinga, reikalinga išlaikymo, jai buvo reikalinga kitų asmenų pagalba (b.l.4). Atsakovas gauna apie 809 Lt mėnesinį atlyginimą (b.l. 51), turi vaiką (b.l. 52) ir gyvena su sugyventine O. Š. . Iš gaunamo atlyginimo išlaiko save, savo nepilnametį vaiką, sugyventinę, kuri yra vaiko priežiūros atostogose ir gauna tik minimalaus darbo užmokesčio dydžio pašalpą (b.l. 62-63). Buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininku įregistruotas atsakovas R. I. (b.l. 37). Komunalinius mokesčius už butą moka ieškovė (b.l. 66-73).
Bylos aplinkybės ir įrodymai vertintini atsižvelgiant į išlaikymo iki gyvos galvos prievolės esmę. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, rentos gavėjo poreikių tenkinimas gali būti tiek materialaus, tiek nematerialaus pobūdžio – aprūpinimas gyvenamąja patalpa, apranga, maitinimas, priežiūra (tai įtvirtinta ir tarp šalių sudarytoje sutartyje). Pagal šią sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis išsiskiria socialine reikšme. Rentos mokėtojas, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas išlaikymo prievolę pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą rentos gavėjo sveikatai, kitiems teisėtiems jo interesams. Tokia rentos gavėjo priklausomybė nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo įpareigoja šią prievolę vykdyti ne formaliai vadovaujantis sutarties nuostatomis, bet pagal sąžiningumo ir protingumo kriterijus (1999-05-12 nutartis Nr.3K-3-120/1999).
Kolegija konstatuoja, jog apelianto teiginys, kad teismo veiksmai, siekiant gauti pažymas apie atsakovo atlyginimą iki bylos nagrinėjimo pradžios, be ieškovės prašymo, liudija apie teismo neobjektyvumą, neatitinka tikrovės. Teismas turi pareigą pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje išsiaiškinti šalių ginčo esmę ir apimtį, jų pateiktus įrodymus, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, turi teisę pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus (LR CPK 179 str.). Neabejotina, jog byloje turinčioje socialinę reikšmę, teismas turėjo teisę ir pareigą rūpintis, kad šalys pateiktų būtinus įrodymus teisingam ir objektyviam bylos išnagrinėjimui. Tokie teismo veiksmai negali ir neturi būti vertinami kaip šališki vienos ar kitos ginčo šalies atžvilgiu.
Kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, jog teismas pažeidė CPK 185 straipsnio, kuriame suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, reikalavimus. Įrodymai vertinami vadovaujantis laisvo įrodymų vertinimo principu (su tuo skunde sutinka ir apeliantas). Tai, jog teismas įvertino įrodymus nepalankiai atsakovui, dar nereiškia, jog teismas įrodymus vertino pažeisdamas įstatymo normas. Kolegija pažymi, jog pirmos instancijos teismas tinkamai atskleidė bylos aplinkybes ir tinkamai įvertino įrodymus. Akivaizdu, jog atsakovo pateikti parduotuvių kasų kvitai (b.l.24-27) neįrodo, kad būtent ieškovei atsakovas pirko maisto produktus ir kitas prekes, kvitų turinys taip pat verčia abejoti, jog prekės pirktos ieškovei. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo pasirinktu liudytojų parodymu vertinimu. Teismas, teisingai nurodė, jog atsakovo liudininkai yra tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, jų parodymai nebuvo atmesti, tik įvertinti kritiškai kitų bylos aplinkybių kontekste.
Kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad teismas netinkamai taikė sutarties sąlygų aiškinimą. Tarp šalių pasirašytos sutarties 4 p. nustato, jog atsakovas įsipareigojo kaip rentos mokėtojas: aprūpinti ieškovę maistu, apranga bei visais asmeninio pobūdžio poreikiams tenkinti reikalingais daiktais, kartą per savaitę skalbti drabužius ir patalynę, slaugyti sergančią, jai pageidaujant padėti nusimaudyti, tvarkyti ir prižiūrėti butą, atlikti patalpų einamąjį remontą, leisti neatlygintinai naudotis buto su rūsiu patalpomis, užtikrinti medicininę pagalbą namuose ir medicinos įstaigose, mirus - apmokėti laidojimo išlaidas. Išlaikymas, kaip minėta, apima ir tinkamą materialinį išlaikymą, taigi teismas pagrįstai susiejo atsakovo galimybes teikti išlaikymą su jo gaunamomis pajamomis. Apie materialinio išlaikymo buvimą kalbėti nelabai yra prasmės, kai neginčijama tik tai, kad ieškovei buvo nupirktas tik chalatas, jokių kitokių materialinio išlaikymo teikimo įrodymų teismui nepateikta. Be to pažymėtina, jog atsakovas neprisiėmė netgi akivaizdžios prievolės mokėti už jam nuosavybės teise priklausančio buto (anksčiau priklausiusio ieškovei) komunalinius mokesčius. Taigi akivaizdu, jog atsakovas pagal savo gaunamas pajamas neturėjo jokių galimybių teikti bent minimaliai priimtiną materialinį išlaikymą ieškovei ir jo neteikė. Be to pažymėtina, jog sutartyje numatyti įsipareigojimai yra kasdienės priežiūros prievolė, kurią būtina vykdyti nuolat, o ne epizodiškai, kaip kad bando parodyti apeliantas. Taigi, sutarties pagrindu santykiai turėjo įgauti nuolatinės priežiūros pobūdį. Tokią teismų praktiką analogiškose bylose formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2006-11-02 nutartis Nr. 3K-3-207/2006). Tokiu būdu apelianto argumentai dėl netinkamo sutartyje numatytų įsipareigojimų aiškinimo atmestini.
Kolegija pažymi, jog ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl sutarties nutraukimo 2006-07-11, taigi praėjus vos trims mėnesiams nuo sutarties sudarymo (sudaryta 2006-04-04). Akivaizdu, jog ieškovė per labai trumpą laiko tarpą suprato, jog didžiąja dalimi negauna to, ką pagal sutartį pagrįstai tikėjosi gauti. Be to atkreiptinas dėmesys, jog pagal savo amžių (82 metai) ieškovė laikytina silpnąja sutarties šalimi ir taikytinas silpnosios šalies gynimo sutartiniuose santykiuose principas.
Įvertinus bylos aplinkybes ir įrodymus bei sutinkant su pirmos instancijos teismo išvadomis, galima konstatuoti esminį išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pažeidimą ir dėl to esantį CK 6.464 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pagrindą, rentos gavėjui nutraukti sutartį, jei rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai negali būti pagrindu pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas. Materialinės ir procesinės teisės normos iš esmės pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.