Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-366/2009

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2009-06-01
Bylos Nr.: 2A-366/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marytė Mitkuvienė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
Ieškovas: J. V.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR Generalinės prokuratūros, LR Teisingumo ministerijos

Kategorijos

43.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-366/2009 SProcesinio sprendimo kategorija 43.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMAsLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. birželio 1 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,dalyvaujant atsakovo atstovui Rolandui Kruopiui, Virginijui Varnaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. V. ir atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr.2-2022-232/2008 pagal ieškovo J. V. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR Generalinės prokuratūros ir LR Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas J. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš Lietuvos Respublikos priteisti 500000 Lt neturtinei žalai, padarytai neteisėtu suėmimu ir pernelyg ilgu bylos tyrimu, atlyginti. Jis nurodė, jog 2005 m. vasario 11 d. VPK KP NTT Nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje dėl plėšimo panaudojant šaunamąjį ginklą pagal BK 180 str. 3 d. 2005 m. kovo 23 d. ieškovas buvo laikinai sulaikytas kaip įtariamasis, o 2005 m. kovo 24 d. Vilniaus m. 3 apylinkės teismo nutartimi ieškovui paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kuri buvo taikoma visą ikiteisminio tyrimo laikotarpį, teismui suėmimo terminą vis pratęsiant 2005 m. balandžio 22 d., 2005 m. birželio 22 d. nutartimis. 2005 m. rugpjūčio 18 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui pradėjus baudžiamąją bylą nagrinėti viešame teisiamajame posėdyje 2005 m. rugpjūčio 12 d., 2005 m. spalio 17 d., 2006 m. sausio 6 d., 2006 m. balandžio 3 d., 2006 m. birželio 2 d. minėto teismo nutartimis suėmimo terminas vėl buvo tęsiamas. Tiek ikiteisminio tyrimo metu priimtas Vilniaus 3 apylinkės teismo nutartis, tiek Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartis ieškovas skundė aukštesniam teismui, tačiau šis netikrino pirmos instancijos teismo nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo, nesigilino į bylos medžiagą ir juos atmesdavo. 2006 m. birželio 9 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas pagal LR baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio 3 dalį neįrodžius ieškovo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, tuo pačiu nuosprendžiu teismas ieškovą pripažino kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir paskyrė 2 metų laisvės atėmimo bausmę, pratęsė suėmimą iki nuosprendžio įsiteisėjimo. 2007 m. sausio 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi kardomoji priemonė suėmimas pakeista į rašytinį pasižadėjimą neišvykti, o 2007 m. gegužės 4 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu buvo panaikintas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. birželio 9 d. nuosprendis ir ieškovas išteisintas pagal LR Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį nenustačius ieškovo dalyvavimo šios nusikalstamos veikos padaryme. Šio nuosprendžio prokuroras kasacine tvarka neskundė. Ieškovas taip pat nurodė, jog išteisinamasis teismo nuosprendis buvo pagrindas konstatuoti, kad laisvė jam buvo atimta neteisėtai, kad buvo pažeista Konstitucijos 20 str. ir Konvencijos 5 str. 1 d. c punktas, teismų sprendimai dėl suėmimo ieškovo atžvilgiu yra neteisėti ir nepagrįsti. Dėl tokių teismų nutarčių ieškovas buvo izoliuotas nuo visuomenės ir šeimos 1 metus ir beveik 10 mėnesių, o tyrimas baudžiamojoje byloje neatitiko įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo, numatyto nacionalinės ir tarptautinės teisės aktuose, nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki galutinio išteisinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo du metai ir beveik trys mėnesiai. Dėl tokių neteisėtų ir nepagrįstų valstybės institucijų veiksmų ieškovas patyrė didelius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, tokie veiksmai sukėlė nesaugumo ir nepasitikėjimo teisingumu jausmą. Dėl žiniasklaidoje paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos, ieškovas, jo šeima patyrė pažeminimą ir gėdą. Dėl suėmimo ieškovas neteko darbo, pašlijo santykiai su žmona ir galiausiai, 2007 m. liepos 9 d. santuoka žmonos iniciatyva buvo nutraukta.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra su ieškovo ieškiniu nesutiko ir nurodė, jog ieškovo suėmimas truko nuo 2005 m. kovo 24 d. iki 2007 m. sausio 12 d. Suėmimo terminas laikytinas protingu, kadangi ieškovas buvo kaltinamas padaręs dvi nusikalstamas veikas – sunkų nusikaltimą ir apysunkį nusikaltimą. Be to tyrimo metu prie šio ikiteisminio tyrimo buvo prijungtos dar penkių ikiteisminių tyrimų medžiagos. Byla buvo didelės apimties – buvo nagrinėjami devyni epizodai, iš kurių beveik kiekviename veikė bendrininkų grupės, byloje dalyvavo 5 įtariamieji, 10 nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų, 8 liudytojai, todėl ši byla laikytina sudėtinga. Visos nutartys, kuriomis ieškovui buvo paskirtas ir tęsiamas suėmimas buvo išsamiai motyvuotos, jas revizavo apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas visus ieškovo argumentus. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo, jeigu jie buvo priimti laikantis proceso teisės normų, o suėmimo faktas savaime nesuteikia ieškovui teisės reikalauti žalos atlyginimo. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių žalos dydį. Nėra duomenų apie darbo sutarties nutraukimą, o santuoka buvo nutrukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, taikiai išsprendus šį klausimą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija su ieškovo ieškiniu nesutiko ir nurodė, jog pagal teismų praktiką net teismui ir priėmus išteisinamąjį nuosprendį, konkrečių veiksmų, atliktų baudžiamajame procese neteisėtumas nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodinėjamas CPK nustatyta tvarka. Be to tik aukštesnės instancijos teismas gali įvertinti žemesnės instancijos teismo priimto nuosprendžio ar nutarties teisėtumą. Teismai taikydami ieškovui kardomąją priemonę - suėmimą vadovavosi nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, daiktiniais įrodymais, kita bylos medžiaga, todėl egzistavo pakankamai įrodymų įtarimui apie nusikaltimo padarymą kilti. Ieškovas buvo įtariamas padaręs apysunkį ir sunkų nusikaltimus, todėl teismas turėjo pagrindo manyti, kad įtariamasis gali bandyti bėgti ar slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, be to jis buvo ankščiau teistas, baustas administracinėmis nuobaudomis, todėl teismo veiksmai skiriant ar pratęsiant suėmimą nėra neteisėti. Ieškovo teiginys, jog baudžiamasis persekiojimas jo atžvilgiu vyko nepateisinamai ilgai nepagrįstas jokiais konkrečiais įrodymais. Darbo, su darbo santykiais susijusių pajamų netekimas yra turtinė žala, todėl įrodinėjama teikiant įrodymus apie negautų pajamų dydį. Už žiniasklaidoje paskelbtą melagingą ar tikrovės neatitinkančią informaciją atsako ne valstybės institucijos.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies - priteisė iš Lietuvos valstybės J. V. naudai 8000 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nurodė, kad iš byloje pateiktų kopijų matyti, kad ieškovas kaip įtariamasis buvo laikinai sulaikytas 2005 m. kovo 23 d., o 2005 m. kovo 24 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė suėmimas vienam mėnesiui. Vėliau suėmimas buvo tęsiamas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo tais pačiais pagrindais 2005 m. balandžio 22 d. nutartimi dviems mėnesiams, 2005 m. birželio 22 d. nutartimi dar dviems mėnesiams. Įtariamasis abi nutartis skundė, tačiau Vilniaus apygardos teismas skundus atmetė abiem atvejais konstatavęs, kad byloje surinkta pakankamai duomenų įtarti ieškovą padarius du nusikaltimus. Bylą 2005 m. rugpjūčio 3 d. perdavus Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui, suėmimas buvo tęsiamas 2005 m. rugpjūčio 12 d., 2005 m. spalio 7 d., 2006 m. sausio 6 d., 2006 m. vasario 28 d., 2006 m. balandžio 3 d. ir 2006 m. birželio 2 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimis. Teismas taip pat nurodė, kad skiriant ieškovui kardomąją priemonę suėmimą teismas turėjo pagrindą manyti, kad jo nesuėmus įtariamasis gali daryti naujus nusikaltimus, nes pastarasis buvo dukart teistas, paskutinįjį kartą už plėšimo susijusio su smurtu prieš nukentėjusiuosius organizavimą. Iš prijungtosios baudžiamosios bylos tyrimo veiksmai buvo atliekami intensyviai. Nuo ieškovo suėmimo iki bylos perdavimo teismui praėjo nepilni penki mėnesiai. Turint omenyje, kad byloje buvo tiriami 8 nusikalstamų veikų epizodai, kuriuose kaltinimai pareikšti asmenims tiek bendrininkų grupėje, tiek pavieniui nuo 2004 m. gruodžio 6 d. iki 2005 m. kovo 9 d. padariusiems eilę plėšimų, tarp jų ir neteisėtai panaudojant ginklus, byloje įtariamaisiais patraukti 5 asmenys, 10 nukentėjusiųjų apklausta 18 liudytojų, teismas padarė išvadą, kad byla buvo tiriama pakankamai operatyviai. Teismas taip pat nurodė, kad 2006 m. birželio 9 d.Vilniaus 2 apylinkės teismas byloje priėmė nuosprendį ieškovą pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio 3 dalį išteisino, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, o pagal BK 178 straipsnio 2 dalį pripažino kaltu ir nubaudė laisvės atėmimu dvejiems metams. Kardomąją priemonę iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliko suėmimą. 2007 m. gegužės 4 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas ir pagal LR baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį dėl N. S. turto vagystės nenustačius jo dalyvavimo šios nusikalstamos veikos padaryme. Teismas nurodė, kad išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tuo kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti. Todėl ieškovas privalėjo įrodyti tris būtinas šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei teismo veiksmų neteisėtumą. Teismo manymu, byloje nėra duomenų, kad ieškovo suėmimo trukmė buvo nepateisinamai ilga, ar kad suėmimas buvo nepagrįstas. Suėmimas skirtas ieškovui turint omenyje, kad jis anksčiau buvo dukart teistas, buvo atpažintas nukentėjusiosios kaip asmuo galėjęs padaryti jos turto vagystę, o iš jo mobiliojo ryšio pokalbių išklotinių buvo matyti, kad jis daug, būtent nusikalstamos veikos darymo metu bendravo su asmenimis grupėje tuo metu vykdžiusiais smurtinį nusikaltimą, už kurį pastarieji nuteisti. Tačiau teismas nurodė, kad byloje nustatytas tik neteisėto nuteisimo faktas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos apeliacinės instancijos teismas vertindamas tuos pačius įrodymus, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas ieškovą nuteisė ir nesant jokių papildomai apeliacinei instancijai pateiktų duomenų, ieškovą išteisino dėl įrodymų trūkumo, panaikindamas pirmosios instancijos nuosprendį ir tuo pačiu pripažindamas jo neteisėtumą. Teismas pripažino, kad ieškovas nuo pirmosios instancijos nuosprendžio priėmimo 2006 m. birželio 9 d. iki apeliacinės instancijos 2007 m. gegužės 4 d. išteisinamojo nuosprendžio, kuriuo panaikintas ankstesnysis nuosprendis priėmimo buvo nuteistas neteisėtai, jam septynis mėnesius taikant suėmimą. Todėl ieškovui turėtų būti atlyginta su minėtu laikotarpiu susijusi turtinė ir neturtinė žala. Ieškovas byloje yra pareiškęs reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nors prie ieškinio pridėti įrodymai apie jo turėtą ir dėl suėmimo prarastą darbo užmokestį, kurį sudarė vidutiniškai 200-250 Lt per mėnesį, priskirtini prie jo patirtų turtinių nuostolių, kitokių turtinius praradimus patvirtinančių įrodymų jis byloje nepateikė. Neturtinės žalos atsiradimą ieškovas grindė tuo, kad dėl neteisėtų teisėsaugos organų veiksmų, patyrė pažeminimą, stresą, nesaugumo jausmą, nepasitikėjimo teisingumu jausmą. Žinia pasklido spaudoje, televizijoje, jo šeima dėl to patyrė gėdos jausmą, tai pakenkė jo reputacijai, per nelaisvėje būtą laiką pašlijo santykiai su žmona. Teismas kritiškai vertino pastarąjį ieškovo teiginį, kad jo santuoka pašlijo dėl jo suėmimo. Ieškovo iniciatyva teisme apklausta jo buvusi žmona K. V. nurodė, su ieškovu susipažinusi dar 1995 m. Po dviejų metų gimė pirmas sūnus, po to ieškovas buvo sulaikytas ir nuteistas už plėšimo organizavimą. Jam atliekant bausmę kalėjime gimė dar du vaikai. Išėjęs į laisvę vaikais labai rūpinosi. Susirado darbą, iš kitų šalių veždavo mašinas. Kai ieškovas buvo sulaikytas vėl, su juo susipyko, daugiau jo nelankė, nes prarado pasitikėjimą juo. Jeigu buvęs sutuoktinis nebūtų buvęs tiek laiko suimtas, santuoka būtų neiširusi. Liudytoja sakėsi turintį kitą sutuoktinį. Nors ieškovas paleistas iš kalėjimo ir grįžo į šeimą, buvo sutarta, kad kartu jie nebegyvens, išsiskirs. Skyrybų iniciatorė buvusi pati liudytoja, nes praradusi pasitikėjimą vyru. Teismas taip pat nurodė, kad iš baudžiamojoje byloje pateikto 1999 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo ieškovas buvo nuteistas šešiems su puse metu už dviejų plėšimų organizavimą, matyti, kad tada, būdama jo sugyventine liudytoja žinojo, kuo kaltinamas ieškovas ir netgi siekė suklaidinti teismą liudydama, kad tai ji organizavusi minėtus nusikaltimus, liudytoja pripažino turinti kitą vyrą, santuoka buvo nutraukta abiem sutuoktiniams susitarus. Iš šių bylos duomenų teismas sprendžia, kad tikroji skyrybų priežastis buvo ne teistumas, o kitas vyras, o buvusi žmona iš pat pradžių toleravo savo vyro elgesį ir netgi dėjo pastangas suklaidinti teisėsaugą. Nustatydamas priteistinos žalos dydį teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog ieškovas jau buvo dukart teistas, todėl, teismo nuomone, negalima teigti, kad ir iki nuosprendžio paskelbimo jis buvo nepriekaištingos reputacijos, kuria sugriovė pasklidusi žinia apie jam pareikštus įtarimus.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimą padidinant priteistos žalos dydį iki 500000 Lt. Apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais motyvais:

1. Ieškinyje neginčijo viso baudžiamojo proceso neteisėtumo, o neteisėtu laiko tik griežčiausios kardomosios priemonės taikymą visą jos taikymo laikotarpį. Kardomosios priemonės gali būti taikomos tik tuomet kai yra pakankami duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, tačiau tokių duomenų byloje nebuvo, todėl suėmimas buvo neteisėtas.

2. Teismas nepagrįstai neatkreipė dėmesio į Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartį, kurioje nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, kad apeliantas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimą, darbą, teismas mano, jog nėra suėmimo taikymo pagrindų. Šia nutartimi teismas konstatavo iki 2007 m. sausio 12 d. taikyto suėmimo neteisėtumą.

3. Teismas sprendime nepasisakė apie pernelyg ilgą bylos tyrimą ir teisminį nagrinėjimą. Ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas truko 2 metus 3 mėnesius, todėl manytina, jog buvo pažeistas proceso operatyvumo principas.

4. Prarastas darbas priskiriamas prie turtinių nuostolių. Tačiau ieškovas turtinių nuostolių priteisti neprašė, o pateikdamas įrodymus dėl prarasto darbo juos siejo su neturtine žala.

5. Teismas kritiškai vertino neturtinę žalą siejamą su santuokos nutraukimu. Teismas nurodė, kad santuokos nutrūkimo priežastis kitas vyras, tačiau su tokia teismo išvada ieškovas nesutinka, nes iki suėmimo jis gyveno su žmona ir trimis vaikais, jų santykiai buvo geri ir pašlijo pritaikius suėmimą.

6. Nustatydamas priteistos neturtinės žalos dydį, teismas rėmėsi ankstesniais ieškovo teistumais, tačiau jo negalima siekti su ankstesniais teistumais, nes kitaip suėmimui nereikėtų taikyti jokių BPK 121 ir 122 straipsnių nuostatų.

Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį, kuria priteista ieškovui 8000 Lt žalos. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, priteisdamas žalą ieškovui dėl neteisėto nuteisimo, peržengė ieškinio ribas, nes ieškovas prašė žalos tik dėl neteisėto suėmimo ir pernelyg ilgo bylos tyrimo. Šiuo atveju byla turi būti grąžinta nagrinėti iš naujo, nes ieškinio ribų peržengimas yra esminis civilinio proceso pažeidimas.

2. Teismas netinkamai motyvavo aplinkybes, dėl kurių ieškinys tenkintinas. Ieškovas neprašė priteisti turtinės žalos, todėl vien jos priteisimas sudaro pagrindą naikinti pirmosios instancijos sprendimą.

3. Iš sprendimo motyvuojamosios dalies neaišku, kuo remiantis teismas įvertino neturtinę žalą. Teismas turėjo nurodyti kuo pasireiškė ieškovo neturtinė žala, taip pat aptarti įrodymus, kurių pagrindu padarė tokias išvadas.

Atsakovas Vilniaus apygardos prokuratūra pateikė prisidėjimą prie atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinio skundo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir nurodo, kad:

1. Nepagrįstas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog teismas peržengė ieškinio ribas, priešingai ieškovo manymu, jis susiaurino ieškinyje keltų reikalavimų apimtį.

2. Sutinka su apelianto nuomone, kad teismas priteisdamas turtinę žalą peržengė ieškinio ribas. Tačiau mano, jog tai yra techninė, o ne sąmoninga išvada.

3. Nesutinka, kad teismas nenurodė, kuo remiantis konstatuoja neturtinės žalos faktą. Priešingai nei nurodo atsakovas, teismas konstatavo, kad byloje nustatytas neteisėtumo faktas ir dėl to turi būti atlyginama neturtinė žala.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas Teisingumo ministerija prašo jį atmesti ir nurodo, kad:

1. Išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tuo kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus, kad baudžiamojo proceso metu taikoma kardomoji priemonė – suėmimas buvo neteisėtas, nes neįrodyta, jog jis buvo paskirtas neteisėtai, pažeidžiant BPK nuostatas, numatančias suėmimo taikymo pagrindus.

3. Nepagrįsti ieškovo teiginiai, jog teismas nepasisakė dėl proceso trukmės. Teismas aiškiai nurodė, jog tyrimo veiksmai buvo atliekami intensyviai. Ikiteisminis tyrimas vyko tik 5 mėnesius.

4. Teismas pagrįstai atmetė ieškovo teiginius, jog santuoka su J. V. buvo nutraukta dėl suėmimo. Be to, teismas, vertindamas neturtinę žalą, pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovas du kartus teistas, todėl nebuvo nepriekaištingos reputacijos.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą. Apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas pagal apeliacinių skundų argumentus, neišplečiant skundų argumentų sąrašo, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas.

Šioje byloje sprendžiamas valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl teisėsaugos institucijų ir teismų veiksmų teisėtumo taikant ieškovui suėmimą.

Civilinė atsakomybė, būdama teisinės atsakomybės rūšimi, gali atsirasti tik tada, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės nustatytu elgesio standartu. Civilinė atsakomybė atsiranda, tik jeigu žalą padariusio asmens elgesys yra neteisėtas, pasireiškiantis neteisėtais aktyviais veiksmais (veikimu) arba neteisėtu pasyviu elgesiu (neveikimu). Neteisėtumas nėra preziumuojamas, todėl jį privalo įrodyti ieškovas. Jeigu asmens veikla teisės požiūriu yra nepriekaištinga, jo civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl šios veiklos, yra negalima. Deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda, kai, egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai, įpareigotas asmuo jos nevykdo ar vykdo netinkamai ir tokiu pažeidimu padaro žalą kitam asmeniui. Pagal CK 6.272 straipsnį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, kai žala padaroma procesiniais teisiniais aktais, kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės, taip pat teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutarimais, nutartimis ar kitokiais procesiniais dokumentais. Šioje normoje įtvirtinta, kad žala atlyginama nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ar teismo kaltės, tačiau turi būti nustatyta, kad veiksmai buvo neteisėti.

Teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo klausimas civilinės atsakomybės požiūriu negali būti vertinamas apsiribojant vien tik formaliai tinkamu BPK normų pritaikymu. Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str.). Taikant įstatymų reikalavimus ir baudžiamajame procese, skiriant tokią procesinės prievartos priemonę kaip suėmimas, minėta CK norma taip pat turėtų būti įvertinama, t.y. teisėsaugos institucijos turėtų imtis visų įmanomų priemonių, kad suvaržymai nesukeltų neigiamų pasekmių arba bent jau jas minimizuotų. Visos valstybinės institucijos, tame tarpe ir vykdančios baudžiamąjį persekiojimą, civilinės atsakomybės prasme neatleidžiamos nuo bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Šios pareigos nevykdymas laikytinas neteisėtu veiksmu ir yra pagrindu civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.246 str. 1d., 6.272 str. 1d.). Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant valstybės institucijų veiksmų teisėtumą taikant kardomąsias priemones, būtina atsižvelgti ar jos buvo teisėtos, o jeigu ne tai - ar neteisėtos nuo pat jų taikymo pradžios, ar jų neteisėtumą lemiančios aplinkybės atsirado vėliau.

Ieškovas teigia, kad neteisėtu laiko visą suėmimo taikymo laikotarpį ir nurodo, jog kardomosios priemonės gali būti taikomos tik tuomet kai yra pakankami duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, tačiau tokių duomenų byloje nebuvo, todėl suėmimas buvo neteisėtas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas kaip įtariamasis buvo laikinai sulaikytas 2005 m. kovo 23 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2005 m. kovo 24 d. nutartimi ieškovui paskyrė kardomąją priemonę suėmimą vienam mėnesiui. Vėliau suėmimas buvo tęsiamas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo tais pačiais pagrindais 2005 m. balandžio 22 d. nutartimi dviems mėnesiams, 2005 m. birželio 22 d. nutartimi dar dviems mėnesiams. Įtariamasis abi nutartis skundė apeliacine tvarka, tačiau Vilniaus apygardos teismas skundus atmetė abiem atvejais konstatavęs, kad byloje surinkta pakankamai duomenų įtarti ieškovą padarius du nusikaltimus. Bylą 2005 m. rugpjūčio 3 d. perdavus Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui, suėmimas buvo tęsiamas 2005 m. rugpjūčio 12 d., 2005 m. spalio 7 d., 2006 m. sausio 6 d., 2006 m. vasario 28 d., 2006 m. balandžio 3 d. ir 2006 m. birželio 2 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimis. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad skiriant ieškovui kardomąją priemonę suėmimą teismas turėjo pagrindą manyti, kad jo nesuėmus įtariamasis gali daryti naujus nusikaltimus, nes pastarasis buvo dukart teistas, paskutinįjį kartą už plėšimo susijusio su smurtu prieš nukentėjusiuosius organizavimą. Todėl nepagrįstas ieškovo argumentas, jog jam taikytas suėmimas buvo neteisėtas nuo pat jo taikymo pradžios.

Nepagrįstas ieškovo argumentas, kad suėmimo neteisėtumą sąlygoja tai, kad vėliau išnagrinėjus baudžiamąją bylą jis buvo išteisintas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teismų praktiką šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartyje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, byla Nr. 3K-7-183/2006. Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas pasisakė, kad išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tuo tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti. Taigi, pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką reikėtų suprasti taip, kad išteisinamasis nuosprendis savaime nereiškia prezumpcijos, jog visas baudžiamasis procesas, taip pat konkretūs pareigūnų veiksmai ikiteisminiame tyrime yra neteisėti. Be to, teismo nutartys skirti suėmimą ir pratęsti jo trukmę buvo skundžiamos apeliacine tvarka, tačiau šios nutartys buvo paliktos nepakeistos.

Ieškovas teigia, kad jo atžvilgiu suėmimas buvo taikytas per ilgą laiką dėl pernelyg ilgo bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo.

1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 3 dalimi nustato įpareigojimą valstybėms – Konvencijos narėms nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų realizavimą asmens teisės į įmanomai trumpiausią baudžiamosios bylos tyrimą ir nagrinėjimą. Konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje numatyta asmens teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką reiškia ne tik, jog visais atvejais ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme trukmė, suimtojo asmens laikymo kardomajame kalinime laikotarpis negali viršyti baudžiamojo proceso įstatymuose nustatytų terminų, bet ir faktinė procesinių veiksmų atlikimo trukmė, laikotarpiai tarp atskirų procesinių veiksmų turi būti pateisinantys būtinumą laikyti asmenį suimtą. Jei ikiteisminio tyrimo institucijų procesinių veiksmų atlikimui suėmimo terminas konkrečiu atveju nėra maksimaliai trumpiausias tam, kad pateisintų tinkamą bylos tyrimą, t.y. procesinių veiksmų atlikimo faktinė trukmė ir tarpiniai laikotarpiai tarp atskirų procesinių veiksmų yra per ilgi, nepagrindžiantys sugaišto laiko, tokiu atveju nukrypstama nuo valstybės įsipareigojimų užtikrinti kiekvienam asmeniui įmanomai trumpiausią bylos nagrinėjimą, tuo pačiu pažeidžiama asmens teisė į laisvę nesant objektyvaus būtinumo trunkamai ilgai riboti tokią teisę. Ikiteisminio tyrimo operatyvumas reiškia, jog tik atitinkantys šią sąlygą ikiteisminio tyrimo institucijų ir pareigūnų veiksmai laikytini teisėtais. Didžiausia atsakomybė už bylos parengimo trukmę, bylos vilkinimo negalimumą tenka ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnams, tiriantiems bylą ir kontroliuojantiems bylos ikiteisminio tyrimo atlikimą.

Ribojant asmens teisę į laisvę kiekvienu atveju turi būti ieškoma protingos pusiausvyros tarp asmens teisių ir viešo intereso. Sprendžiant klausimą, ar suėmimo laikas buvo protingas, ar ne, būtina vadovautis tokiais kriterijais kaip faktinė suėmimo trukmė, santykis tarp suėmimo trukmės, nusikaltimo pobūdžio ir už jį numatytos bausmės, suėmimo trukmės materialiniai, moraliniai ir kitokie padariniai suimtajam, suimtojo elgesys, tyrimo eiga, tyrimo institucijų elgesys, bylos sudėtingumas, liudytojų skaičius, bylos rezultatas bei kitos reikšmingos aplinkybės. Šiuos kriterijus turi taikyti bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, nes tik jų požiūriu išanalizavus asmens suėmimą galima daryti išvadą apie suėmimo teisėtumą ar neteisėtumą

Įvertinusi bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami operatyviai ir intensyviai, nes nuo ieškovo suėmimo iki bylos perdavimo teismui praėjo nepilni penki mėnesiai. Be to, teismui perduota byla buvo sudėtinga, nes joje buvo tiriami 8 nusikalstamų veikų epizodai, įtariamaisiais byloje patraukti 5 asmenys, apklausta 18 liudytojų ir 10 nukentėjusiųjų.

Vertinant baudžiamojo proceso operatyvumą, kolegijos nuomone, svarbu įvertinti ir teisminio nagrinėjimo trukmę bei operatyvumą. Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmasis teismo posėdis buvo paskirtas 2005 m. spalio 7 d., kurį teismas atidėjo neatvykus kai kuriems liudytojams ir nukentėjusiems. Teismas atidėdamas bylos nagrinėjimą ir siekdamas, kad byla būtų išnagrinėta kuo operatyviau, priėmė nutartį atvesdinti neatvykusius į posėdį asmenis. 2005 m. gruodžio 1 d. posėdis buvo atidėtas 2005 m. gruodžio 6 d. apklausus atvykusius liudytojus, tačiau nepavykus konvojaus darbuotojams surasti ir atvesdinti nukentėjusiųjų. 2005 m. gruodžio 6 d. posėdis atidėtas siekiant surinkti papildomus įrodymus. 2006 m. sausio 6 d. posėdis atidėtas neradus nukentėjusiosios J. S. , o 2006 m. sausio 13 d. – dėl advokato neatvykimo. 2006 m. vasario 15 d. teismo posėdis vyko su pertraukomis iki 2006 m. birželio 2 d. Teisėjų kolegijos nuomone, šie faktai rodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo operatyviai ir ėmėsi visų priemonių, kad byla būtų išnagrinėta kuo greičiau. Tokią išvadą ištyręs bylos aplinkybes, padarė ir pirmosios instancijos teismas, todėl nepagrįstas ir ieškovo apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nepasisakė dėl proceso trukmės.

Apeliacinės instancijos teismo teisminio nagrinėjimo operatyvumo, teisėjų kolegija nenagrinėja, nes suėmimą, Vilniaus apygardos teismas panaikino iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus 2 apylinkės teismas 2006 m. birželio 9 d. byloje priėmė nuosprendį, kuriuo ieškovą pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį išteisino, o pagal 178 straipsnio 2 dalį pripažino kaltu ir nubaudė laisvės atėmimo bausme dviems metams. Suėmimą teismas paliko iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Ieškovas minėtą nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ieškovo atstovė teismui pateikė prašymą pakeisti suėmimą į švelnesnę kardomąją priemonę, tačiau teismas prašymą atmetė. Dėl šios nutarties ieškovas Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė skundą, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. sausio 11 d. nutartimi skundą atmetė ir nurodė, kad yra pagrindas taikyti ieškovui suėmimą, nes lieka tikimybė, kad jis būdamas tris kartus teistas darys naujus nusikaltimus.

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. sausio 12 d. nutartimi ieškovui taikytą kardomąją priemonę – suėmimą pakeitė į lengvesnę kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Šioje nutartyje teismas nurodė bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme užsitęsė ir atsižvelgiant į tai, kad J. V. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimą, manoma, kad nėra griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo jo atžvilgiu pagrindų, todėl kardomoji priemonė keistina (b.l. 100-102). Teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos teismas pakeitė kardomąją priemonę, nes nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme išnyko suėmimo taikymo pagrindai, o ne dėl to, suėmimas iki tol buvo taikytas neteisėtai, todėl nepagrįstas ieškovo apeliacinio skundo argumentas, jog Vilniaus apygardos teismas pakeisdamas kardomąją priemonę, konstatavo iki tol taikiusių suėmimą teismų nutarčių neteisėtumą.

Kaip jau minėta, civilinė atsakomybė atsiranda, tik jeigu žalą padariusio asmens elgesys yra neteisėtas, pasireiškiantis neteisėtais aktyviais veiksmais (veikimu) arba neteisėtu pasyviu elgesiu (neveikimu). Neteisėtumas nėra preziumuojamas, todėl jį privalo įrodyti ieškovas. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija mano, jog ieškovas neįrodė, kad teisėsaugos institucijų ir teismų veiksmai taikant jo atžvilgiu suėmimą buvo neteisėti. Suėmimas ieškovo atžvilgiu buvo taikomas nepažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso normų, esant taikymo pagrindams, ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme buvo atliekama operatyviai, todėl nėra jokių valstybės institucijų neteistų veiksmų. Be to, kolegija atkreipia dėmesį, kad suėmimo taikymą iš esmės įtakojo ir pats ieškovas, nes jis buvo anksčiau kelis kartus teistas už panašius nusikaltimus, bendravo su asmenimis tuo metu vykdžiusiais smurtinį nusikaltimą, už kurį jie buvo nuteisti. Nesant vienos iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – teisėsaugos institucijų ir teismų netiesėtų veiksmų, negalima valstybės civilinė atsakomybė, todėl ieškovo ieškinys atmestinas, o apeliacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad spaudoje ir televizijoje pasklidusi žinia apie ieškovo suėmimą negalėjo pakenkti jo reputacijai, nes ieškovas nebuvo nepriekaištingos reputacijos. Iki suėmimo ieškovas jau dukart buvo teistas, bendravo su įtariamais ir padariusiais nusikaltimus asmenimis.

Ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino neturtinę žalą siejamą su santuokos nutraukimu.

Bylos nagrinėjimo metu apklausta buvusi žmona K. V. nurodė, jog su ieškovu susipažino 1995 metais. Po dviejų metų gimė pirmas sūnus, po to ieškovas buvo sulaikytas ir nuteistas už plėšimo organizavimą. Jam atliekant bausmę kalėjime gimė dar du vaikai. Išėjęs į laisvę vaikais labai rūpinosi. Susirado darbą, iš kitų šalių veždavo mašinas. Kai ieškovas buvo sulaikytas vėl, su juo susipyko, daugiau jo nelankė. Liudytoja turi kitą vyrą ir kai ieškovas iš kalėjimo grįžo į šeimą, jie susitarė, kad kartu nebegyvens ir išsiskirs. Kolegija sutinka, su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš šių bylos duomenų galima daryti išvadą, kad tikroji skyrybų priežastis buvo ne teistumas, o kitas vyras, o buvusi žmona iš pat pradžių toleravo tokį savo vyro elgesį.

Iš ieškinio (b.l. 1-4) ir bylos medžiagos matyti, kad ieškovas prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos 500000 Lt neturtinei žalai, padarytai neteisėtu suėmimu ir pernelyg ilgu bylos tyrimu, atlyginti. Tačiau pirmosios instancijos teismas ieškovui priteisė 8000 Lt turtinės ir neturtinės žalos, susijusios su prarastu darbo užmokesčiu bei neteisėtu nuteisimu. Ieškovas turtinės žalos priteisti ieškiniu neprašė ir nesirėmė aplinkybe dėl neteisto nuteisimo, todėl teisėjų kolegijos nuomone, pagrįsti tiek ieškovo, tiek atsakovo apeliacinių skundų argumentai, jog pirmosios instancijos teismas priteisdamas ieškovui turtinę ir neturtinę žalą dėl neteisėto nuteisimo peržengė ieškinio ribas.

Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad taikant ieškovui suėmimą baudžiamojo proceso normos nebuvo pažeistos, ieškovas neįrodė teisėsaugos institucijų ir teismų veiksmų neteisėtumo, todėl ieškovo ieškinys ir apeliacinis skundas netenkintini. Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.

Teisėjai Marytė MitkuvienėGintaras PečiulisVigintas Višinskis