Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2021 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, 149 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

-pagal BK 140 straipsnio 2 dalį 40 (keturiasdešimt) parų areštu;

-pagal BK 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 2 (dveji) metai ir 1 (vienas) mėnuo laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. sausio 17 d. iki 2020 m. vasario 19 d.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1.1. 2020 m. sausio 16 d. 20.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), siekdamas lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja P. L., prieš jos valią, panaudodamas fizinį smurtą, grasinimus, atimdamas nukentėjusiajai galimybę priešintis, tai yra ranka sugriebiant už dešinės rankos ir stipriai ją suspaudžiant, stumdė nukentėjusiąją, jėga pastūmė nukentėjusiąją ant lovos, laikydamas prispaustas abi jos rankas ir užgulęs savo kūnu neleido nukentėjusiajai priešintis, numovė nukentėjusiajai kelnes bei apatines kelnaites ir lytiškai santykiavo nemažiau kaip tris kartus su nukentėjusiąja P. L. prieš jos valią, įvesdamas savo varpą į nukentėjusiosios makštį, tokiu būdu ją išžagino;

1.2. 2020 m. sausio 17 d. apie 23.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (nustatytas 2,71 promilės girtumas), smurtavo artimoje aplinkoje prieš savo šeimos narį, sutuoktinę P. L., kuriai padarė ne mažiau trylika smurtinių poveikių, kaip stipriai rankomis suėmė už jos rankų, sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas paviršinius sužalojimus, apimančius kitų kūno sričių derinius, o taip pat kraujosruvas kairio peties, krūtinės, abiejų krūtų, abiejų žastų, kairio dilbio, kairės plaštakos ir kairės šlaunies srityse, sukeldamas nukentėjusiajai P. L. fizinį skausmą bei nežymiai ją sužalojo.

2. Marijampolės apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad be nuteistojo E. L. kaltės pripažinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir dalinio kaltės pripažinimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais – nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, rašytiniais bylos duomenimis. Spręsdamas bausmės skyrimo klausimą teismas atsižvelgė į tai, kad padaryti du, nesunkus ir sunkus, tyčiniai nusikaltimai, į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę fizinio skausmo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo atveju, atsižvelgė ir nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis ir sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus BK 140 straipsnio 2 dalies, 149 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas arešto ir laisvės atėmimo bausmes.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. L. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 320 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. kovo 31 d. nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo ir bausmės aspektais. Skunde teigiama, kad pripažindamas E. L. kaltu pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl to nepagrįstai dėl šios veikos padarymo priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat prašoma paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Dėl BK 149 straipsnio 1 dalies.

6. Apeliaciniame skunde ginčijant byloje atliktą įrodymų vertinimą visų pirma pažymėtina, kad įrodymų vertinimas įstatymų leidėjo yra siejamas su teismo (teisėjo) vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu bei sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme. BPK 20, 305 straipsnių nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Pažymėtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. BK 149 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už išžaginimą. Pagal šio straipsnio 1 dalį išžaginimas – tai lytinis santykiavimas su žmogumi prieš jo valią, panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Esminis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusio asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais. Tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo poveikio ar baimės patirti fizinį smurtą, ar bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16-895/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-458/2020, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-459/2021).

8. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį ir apeliacinį skundą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, ištyrė visas E. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tinkamai, nuosekliai, laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuris nors ir nėra plačiai motyvuotas, savo turiniu iš esmės atitinka BPK 305 straipsnyje tokiam nuosprendžiui keliamus reikalavimus. Skundžiamame teismo nuosprendyje aprašyti visi baudžiamojoje byloje surinkti ir teisimajame posėdyje ištirti įrodymai, pateiktas jų teisinis vertinimas E. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kontekste, išdėstyti glausti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Esant šioms aplinkybėms nesutikti su pirmosios instancijos išvadomis dėl E. L. kaltės ir tokias išvadas pagrindžiančiais motyvais nėra teisinio pagrindo.

9. Skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad E. L., panaudodamas fizinį smurtą, grasinimus, atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja P. L. prieš jos valią, įvesdamas savo varpą į nukentėjusiosios makštį, tokiu būdu ją išžagino. Apeliaciniame skunde su tokiomis apylinkės teismo išvadomis nesutinkama teigiant, kad, nors E. L. ir pripažino bandęs turėti lytinius santykius su sutuoktine, jokio fizinio smurto, grasinimų nebuvo, tačiau ši versija pirmosios instancijos teismo ištirtais ir laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertintais įrodymais yra paneigta.

10. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad seksualinės prievartos bylų specifikai yra būdingas tiesioginių tokios prievartos liudytojų nebuvimas, šios kategorijos bylose paprastai pagrindinis, o kartais ir vienintelis įrodymų šaltinis yra nukentėjusiojo parodymai. Todėl teismas turi pareigą kruopščiai ir atidžiai juos patikrinti, lygindamas juos su kitais įrodymų šaltiniais ir bendrame įrodymų kontekste, įvertindamas jų logiškumą, (ne)prieštaringumą, nuoseklumą viso bylos proceso metu, bendrą įvykio situaciją ir kitas reikšmės turinčias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-458/2020).

11. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šio reikalavimo buvo laikomasi. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs nukentėjusiosios P. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, palyginęs juos tiek tarpusavyje, tiek ir su kitais bylos įrodymais (liudytojų Ž. G., G. M., M. L. L. parodymais, specialistų išvadomis, kitais rašytiniais bylos duomenimis), pagrįstai sprendė, kad netikėti nukentėjusiosios parodymais apie tiriamo įvykio aplinkybes, abejoti jų objektyvumu ir patikimumu, nėra pagrindo. Tokiam nukentėjusiosios parodymų vertinimui pritaria ir apeliacinės instancijos teismas.

12. Nukentėjusiosios P. L. paaiškinimų, užfiksuotų 2020 m. rugsėjo 27 d. teisiamojo posėdžio protokole (2 t., b. l. 111, 112), 2020 m. sausio 18 d. protokole-pareiškime (1 t., b. l. 11), 2020 m. sausio 18 d. liudytojo apklausos protokole (1 t., b. l. 117, 118), 2020 m. sausio 29 d. liudytojo papildomos apklausos protokole (1 t., b. l. 121, 122), vertinimas suponuoja išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu dėl esminių įvykio aplinkybių iš esmės sutapo, buvo nuoseklūs ir vieni kitiems neprieštaravo. Nukentėjusioji nuosekliai tvirtino, kad lytinių santykių su E. L. ji nenorėjo ir tai jam pasakė, nuteistasis su ja lytiškai santykiavo prieš jos valią. Paaiškino, kad E. L. naudojo smurtą (griebė už rankos, suspaudė, stumdė po kambarį, nuvertė ant lovos, užlaužė rankas ir atsigulė ant nukentėjusiosios, laikė užgulęs savo kūnu ir neleido atsikelti iš lovos), į nukentėjusiosios žodžius, kad nenori lytinių santykių, maldavimus nereagavo, prieš jos valią grubiai numovė kelnes ir apatines kelnaites, savo lytinį organą įkišo į jos lytinius organus, iki 2020 m. sausio 17 d. ryto santykiavo dar du ar tris kartus. Kaip minėta, tokio pobūdžio bylose paprastai tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų nėra, todėl išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su seksualinę prievartą patyrusiu asmeniu ir, kuriems jis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai taip pat yra labai svarbūs. Šiuo atveju nukentėjusiosios parodymus apie lytinius santykius prieš jos valią patvirtina liudytojo Ž. G. parodymai apie tai, kad forminant smurto artimoje aplinkoje atvejį, moteris užsiminė, kad sutuoktinis prieš jos valią lytiškai su ja santykiavo (2 t., b. l. 142). Aplinkybių, kurios leistų abejoti šio liudytojo parodymais, apylinkės teismas nenustatė, tokio pagrindo nemato ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija. Liudytojas dėl prievartinių lytinių santykių buvo kategoriškas, patvirtino, kad ši aplinkybė jam žinoma iš pačios nukentėjusiosios. Parodymus liudytojas davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jo suinteresuotumas apkalbėti nuteistąjį, nurodyti tikrovės neatitinkančias, išgalvotas aplinkybes, nenustatytas.

13. Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti teisme ištirti įrodymai – Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos Laboratorijos 2020 m. vasario 6 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyta, kad atlikus DNR tyrimą, nuoplovose nuo E. L. varpos ir ant kelnaičių nustatytas mišrus ne mažiau dviejų asmenų (E. L. (dominuojantis) ir P. L. (dalinė priemaiša)) DNR profilis; Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyriaus 2020 m. sausio 24 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. sausio 24 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurių tiriamosiose dalyse užfiksuota informacija iš medicininių dokumentų apie pacientės (nukentėjusiosios) paaiškinimus dėl prievartinių lytinių santykių bei objektyviai matomus ir nukentėjusiosios paaiškinimus apie jos atžvilgiu panaudotą fizinį smurtą atitinkančius sužalojimus (1 t., b. l. 56–59). Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, kad lytiniai santykiai buvo prieš jos valią, nuteistajam panaudojus smurtą ir grasinimus, netiesiogiai patvirtina ir liudytojos G. M. parodymai apie tai, kad 2020 m. sausio 16 d. ėjo į E. L. butą jį raminti dėl triukšmo (2 t., b. l. 140, 141), liudytojos M. L. L. parodymai, kad 2020 m. sausio 16 d. nuteistais ir nukentėjusioji ilgai ginčijosi (2 t., b. l. 112, 113). Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytoja M. L. L. paneigė nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, kad nukentėjusioji kviestų pagalbą dėl prievartinių lytinių santykių, kad prieš ją būtų vartojamas fizinis smurtas. Tačiau šie teiginiai prieštarauja liudytojos parodymų turiniui – M. L. L. patvirtino girdėjusi tik nuteistojo ir nukentėjusiosios ginčą, tačiau nesiklausė, nesikišo ir nežino, kokio pobūdžio buvo ginčas. Taip pat pažymėtina, kad pati nukentėjusioji neteigė, jog šaukė ir kvietė pagalbą. Taigi liudytojos M. L. L. parodymus vertinti, kaip paneigiančius nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes, nėra pagrindo.

14. Pagrindo abejoti dėl nuteistojo E. L. veiksmų neteisėtumo neduoda ir skunde akcentuojama aplinkybė dėl pranešimo apie išžaginimą laiko. Skunde atkreipimas dėmesys, kad nukentėjusioji apie išžaginimą pasakė tik praėjus ilgam laiko tarpui ir tik tada, kai dėl kitą dieną vykusio konflikto atvyko policijos pareigūnai. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad, kaip nustatyta byloje, nuo išžaginimo nusikalstamos veikos iki policijos atvykimo nebuvo praėjęs ilgas laiko tarpas (BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padarytas sausio 16 d. naktį, policija dėl smurtavimo prieš nukentėjusiąją iškviesta sausio 17 d. naktį). Be to, kreipimosi į policiją laikas dėl įvykdytos nusikalstamos veikos nėra aplinkybė, leidžianti spręsti, buvo ar ne įvykdyta nusikalstama veika.

15. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste pagrindo spręsti, kad lytiniai santykiai tarp nukentėjusiosios ir apelianto vyko abipusiu sutikimu, nėra. Sprendžiant iš P. L. parodymų visumos, (kurių patikimumu ir objektyvumu, dėl aukščiau išdėstytų motyvų, teisėjų kolegija neabejoja), su E. L. santykiauti nukentėjusioji nesutiko ir jokiu būdu sutikimo lytiškai santykiauti neišreiškė. Nukentėjusioji savo nesutikimą išreiškė tiek žodžiu (sakė nenorinti lytinių santykių, nes nuteistasis girtas, kelis kartus kartojo, kad pasimylės, kai išsiblaivys), tiek veiksmais (priešinosi bandydama išlaisvinti rankas), todėl nuteistasis neabejotinai turėjo ir galėjo suprasti, kad lytiškai santykiauti nukentėjusioji nenori. Tačiau jis, nepaisydamas nukentėjusiosios aiškiai išreikšto nesutikimo turėti lytinių santykių, prieš nukentėjusios valią, atimdamas jai galimybę priešintis (grasindamas išprievartauti, užguldamas savo kūnu ir laikydamas prispaustas nukentėjusiosios rankas), lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią. Tokie nuteistojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 149 straipsnio 1 dalį.

16. Konstatuojama, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai vertinant įrodymus nebuvo padaryti, teismas teisingai nustatė E. L. veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 149 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, juos pagrindė bylos įrodymais ir pagrįstai E. L. pripažino kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo. Byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti ir įvertinti, bei šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai neabejotinai įrodo, kad E. L. padarė BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl dėl šios veikos padarymo skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, baudžiamasis įstatymas E. L. pritaikytas teisingai. Bausmė paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnio reikalavimų, individualizuota tinkamai. Apeliacinio skundo argumentai nuosprendyje padarytų išvadų dėl E. L. kaltės nepaneigia, nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Dėl bausmės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

17. Nuteistasis E. L. kaltės dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai P. L. neneigia, tačiau nesutinka su teismo nustatyta aplinkybe dėl smūgių sudavimo, prašo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirti švelnesnę bausmę. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, kad sutikti su skundo teiginiais dėl neteisingai nustatytos, apelianto ginčijamos faktinės aplinkybės, taip pat ir dėl paskirtos per griežtos bausmės nėra pagrindo.

18. Nors apeliaciniame skunde pripažįstant, kad nuteistasis galėjo rankomis sugriebti už nukentėjusiosios kūno, dėl to ji galėjo jausti fizinį skausmą, smūgių sudavimas yra neigiamas, dėl šios aplinkybės įrodytumo jokių pagrįstų abejonių nekyla. Visų pirma atkreipiamas dėmesys į paties nuteistojo parodymų nenuoseklumą. Duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme E. L. iš pradžių teigė, kad tik laikė nukentėjusiąją už rankos, ji traukė ranką ir suplyšo megztukas. Vėliau jau teigė, kad kraujosruvos ant nukentėjusiosios kūno galėjo atsirasti nuo jo prisilietimų, su ekspertu sutiko (2 t., b. l. 153). Taigi pats nuteistasis, nors ir neigdamas smūgių sudavimą, dėl šios aplinkybės nebuvo kategoriškas, pripažino, kad nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai gali būti jo veiksmų pasekmė.

19. Nukentėjusioji dėl fizinio smurto prieš ją panaudojimo aplinkybių viso proceso metu buvo nuosekli. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme P. L. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, kad E. L., be kitų fizinio smurto veiksmų (suėmimo už rankų ir tampymo, stumdymo) jai sudavė į galvos, pakaušio sritį, sumušė krūtinę, kiek smūgių gavo – negali pasakyti. Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai: Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyriaus 2020 m. sausio 24 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose nukentėjusiajai P. L. sužalojimai nustatyti ne tik rankų srityje, bet ir kitose kūno vietose, ir padaryta išvada, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, padaryti trylika poveikių (1 t., b. l. 56–59); asmens apžiūros protokolas su priedais, kuriame užfiksuoti sužalojimai skirtingose kūno vietose (skirtingose rankų vietose, krūtinėje) (1 t., b. l. 37–41); 2020 m. sausio 18 d. tarnybinis pranešimas dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, kuriame pažymėti smurtą patyrusio asmens sužalojimai (krūtinės, rankų srityse) (1 t., b. l. 33–36); liudytojos G. M. parodymai, kad policiją ji iškvietė iš triukšmo, moters riksmo supratusi, jog vyksta muštynės (2 t., b. l. 141); garso įrašo su Bendrojo pagalbos centro operatoriumi stenograma, iš kurio matyti, kad pranešėja (liudytoja G. M.) tvirtina, kad yra mušama, rėkia moteris (1 t., b. l. 104). Šių aptartų įrodymų visuma iš esmės paneigia nuteistojo teiginius dėl jo atliktų veiksmų pobūdžio ir tuo pačiu patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas E. L. inkriminuotos, BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos, nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nustatė teisingai ir pagrįstai jas pripažino įrodytomis.

20. Tai, kad liudytojos G. M. ir M. L. L. akivaizdžių sužalojimų nukentėjusiosios kūne nepastebėjo, atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, į tai, jog sužalojimai P. L. veido srityje nustatyti nebuvo, nei viena iš liudytojų nukentėjusiosios be rūbų nematė, pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo atliktų veiksmų nepaneigia. Priešingo vertinimo nesuponuoja ir skunde nurodoma aplinkybė, kad liudytoja M. L. L. paneigė smūgių sudavimą nukentėjusiajai. Atsižvelgiant į šios nutarties 19 punkte aptartus įrodymus, kurių patikimumu abejoti teisėjų kolegija neturi pagrindo (įrodymai neprieštaringi, vienas kitą papildo), į tai, kad minėta liudytoja konflikte betarpiškai nedalyvavo ir jo visą laiką nestebėjo, o jos parodymai apie sausio 17 d. įvykį („viskas vyko trumpai, nuteistasis paėmė nukentėjusiąją už rankos ir norėjo pasikalbėti, ši pradėjo rėkti“) (2 t., b. l. 112, 113), prieštarauja kitiems šios nutarties 19 punkte aptartiems įrodymams, skunde akcentuojami liudytojos M. L. L. parodymai nelaikytini įrodymu, patikimai paneigiančiu nuosprendyje nustatytas ir įrodytomis pripažintas faktines aplinkybes dėl nuteistojo atliktų fizinio smurto veiksmų prieš nukentėjusiąją.

21. Konstatuojama, kad E. L. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, faktinės aplinkybės, tame tarpe ir dėl nuteistojo naudoto fizinio smurto (suduotų smūgių), yra neabejotinai įrodytos bylos įrodymais. Nors teismo ištirtų įrodymų išsami analizė nuosprendyje ir nėra pateikta, į tai dėmesį pagrįstai atkreipė ir apeliantas, ši aplinkybė vis tik nėra pagrindas konstatuoti nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą, kadangi teismo išvados dėl E. L. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį teisingumo, jo kaltės įrodytumo, yra teisingos, jas patvirtina pirmosios instancijos teismo ištirti ir šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai.

22. Apeliaciniame skunde nesutinkant su pirmosios instancijos teismo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirta bausme ir prašant ją švelninti, tokį prašymą pagrindžiantys argumentai nėra nurodyti. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bausmių skyrimą reglamentuojančių BK normų taikymo aspektu, aplinkybių, teikiančių pagrindą pripažinti, jog dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrukdymo nukentėjusiajai P. L. apeliantas buvo nubaustas per griežtai, nenustatė.

23. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Paskirta bausmė turi ne tik atitikti BK nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, bet ir būti teisinga, t. y. atitikti kaltininko padarytos veikos ir jo asmenybės pavojingumą. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.

24. Baudžiamajame įstatyme už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą, numatytos viešųjų darbų, arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmės. Nuteistajam E. L. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta mažesnė, negu vidurkis, arešto bausmė. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas vieną iš BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytų bausmių ir nustatydamas mažesnį, negu vidurkis, jos dydį, bausmių skyrimą reglamentuojančių BK normų nepažeidė, bausmę tinkamai individualizavo.

25. Nuosprendžio turinys patvirtina, kad parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytą nusikaltimą, skiriamą bausmę motyvavo. Buvo įvertintas padaryto nusikaltimo pobūdis ir pavojingumas (padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas), nusikalstamos veikos stadija (nusikaltimas baigtas). Atsižvelgta į tai, kad nuteistasis savo kaltės dėl šios nusikalstamos veikos iš esmės neneigė, tačiau, kaip minėta, nesutiko su teismo nustatyta aplinkybe, kad sudavė smūgius. Teismas vertino ir tai, kad nebuvo nustatytos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką E. L. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Nuosprendyje įvertinti ir nuteistąjį charakterizuojantys duomenys – E. L. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neteistas (teistumas išnykęs) (2 t., b. l. 29–32), baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 48, 49). Šios aplinkybės, taip pat tai, kad po šioje byloje analizuojamų nusikaltimų padarymo E. L. išimtiniai teigiamu elgesiu taip pat nepasižymėjo (2020 m. gegužės 14 d. ir 2020 m. gegužės 29 d. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį) (2 t., b. l. 39–47), nedirba, Užimtumo tarnyboje neregistruotas (2 t., b. l. 50–52), leidžia spręsti, kad nuteistajam pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirta arešto bausmė yra adekvati jo padaryto nusikaltimo ir jo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės paskirtį, bendrosios ir individualiosios prevencijos tikslus bei teisingumo principą. Dar labiau švelninti arešto bausmę, esant neigiamai nuteistojo asmenybės charakteristikai ir nustatytam mažesniam, negu vidurkis, šios bausmės dydžiui, nėra pagrindo.

26. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų teikiant teisinę pagalbą nuteistajam E. L., kurias sudaro 113,94 Eur (2 t., b. l. 190). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

27. Nors šioje byloje nuteistajam E. L. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta gynėja, tačiau bylos duomenimis nuteistasis E. L. buvo sudaręs teisinių paslaugų sutartį su advokatu Dainiumi Gudu (2 t., b. l. 196), kuris ir gynė nuteistąjį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (2 t., b. l. 20–205). Atsižvelgiant į paminėtą, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo neišieškotinos.

28. Atskirai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje aprašydamas nustatytas nusikalstamų veikų aplinkybes, nustatė, kad E. L. neteisėtai įgijo ir nešiojo nešaunamąjį ginklą. Iš baudžiamosios bylos duomenų, nuosprendžio turinio akivaizdu, kad tokio pobūdžio nusikalstama veika E. L. nebuvo inkriminuota, nuteistasis buvo kaltinamas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį ir būtent dėl šių veikų padarymo pripažintas kaltu ir nuteistas. Atsižvelgiant į tai, minėtas nuosprendžio netikslumas laikytinas nuosprendžio esmės nekeičiančia technine klaida, kuri turi būti ištaisyta, tačiau jos ištaisymas nesudaro pagrindo nuosprendį pakeisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo E. L. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2021 m. kovo 31 d. nuosprendyje padarytą techninę klaidą – pašalinti teismo nustatytą aplinkybę „E. L. neteisėtai įgijo ir nešiojo nešaunamąjį ginklą“.

Iš nuteistojo E. L. 113,94 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų neišieškoti

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.