Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-120-175/2016;

Teisėja Jūratė Petraškienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01957-2015-3;

2016 m. sausio 26 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Jūratė Jakubonienės, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Daliai Pangonienei, nuteistojo V. T. gynėjai advokatei Singridai Samoškienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 1 d., 145 str. 1 d. ir nuteistas:

pagal BK 145 str. 1 d. (2015 m. sausio 8 d. grasinimas K. Š.) – laisvės atėmimu 6 mėnesiams,

pagal BK 145 str. 1 d. (2015 m. kovo 19 d. grasinimas K. Š.) – laisvės atėmimu 7 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 8 mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta 8 metų laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. nuteistas už tai, kad jis, 2015 m. sausio 8 d., apie 20 val. 40 min., UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje parduotuvėje, (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žodžiu grasino nužudyti nukentėjusiąją K. Š., pasakydamas jai: „einu truputį trinktelėsiu ir biški kaukolę suskaldysiu“, „nužudžiau taviškį, nušoviau jį į galvą ir man nieko nereiškia nužudyti ir tave“, kas sudarė nukentėjusiajai realų ir pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas bus įvykdytas.

Be to, V. T. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. kovo 19 d., apie 17 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) skvere, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, sustabdęs dviračiu važiavusį nukentėjusiosios K. Š. brolį E. T., atvirai demonstruodamas peilį, grasino nužudyti jo seserį – nukentėjusiąją K. Š., E. T. pasakydamas: „tavo vyriausia sesuo padarė nusikaltimą“, „tavo sesuo pasirašė mirties nuosprendį“, kas sudarė realų ir pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas bus įvykdytas.

Teismo posėdyje nuteistojo V. T. gynėja apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamo teismo nuosprendžio bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą pripažindamas V. T. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 str. 1 d. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 str. nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl V. T. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis. Apylinkės teismo išvada, kad nuteistojo išreikštas grasinimas sukūrė bauginančio pobūdžio situaciją, pagrįsta byloje esančių įrodymų visetu. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. reikalavimus ar padarė kitus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ar neatitinkančiomis byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis, nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu sprendimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Nuteistasis savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo nurodytu vertinimu, kaip teisingu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu, kaip to reikalauja įstatymas. Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva, todėl tai, jog teismo išvados nesutampa su apelianto subjektyviu duomenų vertinimu, nėra pagrindas teigti, jog įrodymai ištirti ir įvertinti netinkamai, o nuosprendis nepagrįstas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad V. T. veiksmai atitinka BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų bei abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su kuriomis sutinka. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo aptartų įrodymų pagrindu padarytų išvadų dėl V. T. kaltės.

BK 145 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu pripažintas kaltu V. T., objektyvieji požymiai pasireiškia žodžiu, raštu, telefonu ar kitokia forma pranešant žmogui, kad jis gali būti nužudytas ar sunkiai sutrikdyta sveikata. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Grasinimo realumą rodo aplinkybės, apibūdinančios veiksmus, jų formą ir pobūdį, kaltininko pavojingumą visuomenei, ginklo, peilių ar kitų priemonių turėjimas, jų demonstravimas, chuliganiškas elgesys. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pažymėtina, kad pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formali – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26/2010).

Apelianto teiginiai, kad jis nukentėjusiajai K. Š. 2015-01-08 negrasino, o jos kaltinimai yra prasimanymas, paneigti bylos nagrinėjimo metu ištirtų ir teismo nuosprendyje išsamiai išanalizuotų ir įvertintų įrodymų visuma. Viso proceso metu nukentėjusioji K. Š. nuosekliai tvirtino, kad dėl V. T. elgesio parduotuvėje, jos atžvilgiu išsakytų grasinimų, tikrai išsigando, manė, kad V. T. grasinimus gali iš tikrųjų įvykdyti. Nukentėjusiosios paaiškinimais teismas neturi pagrindo abejoti, kadangi bylos duomenimis nustatyta, kad V. T. buvo neblaivus, buvo nusiteikę konfliktiškai, nukentėjusiosios atžvilgiu išsakė grasinančius žodžius, juos sakydamas ėjo link nukentėjusiosios. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiajai buvo žinoma apie tai, kad V. T. yra kaltinamas nužudymu, ši aplinkybė jai tapo žinoma dėl liudijimo baudžiamojoje byloje. Paminėtų aplinkybių visumoje nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą tikėti grasinimų realumu ir jausti baimę dėl to, kad V. T. savo grasinimus gali iš tikrųjų įvykdyti. Aplinkybę, kad nukentėjusioji iš tikrųjų išsigando V. T., patvirtina BPK 276 str. tvarka teisiamojo posėdžio metu pagarsinti K. A. parodymai apie tai, kad jam paskambinusi K. Š. buvo susijaudinusi, išsigandusi, prašė greičiau atvažiuoti į parduotuvę, atvažiavus matė, kad ji bijo, paaiškino, kad ją užpuolė V. T.. Šią aplinkybę patvirtina ir pačios nukentėjusiosios veiksmai: nukentėjusioji skambino parduotuvės savininkui, prašydama atvykti, taip pat savo sugyventiniui, kad šis ją parvežtų namo, nes viena eiti bijojo, tą pačią naktį kreipėsi į policiją dėl jos atžvilgiu išsakytų grasinimų. Visos šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusiajai situacija kėlė baimę, ji jautė grėsmę savo gyvybei, patyrė nesaugumo jausmą. Nors teismo posėdyje apklausta V. T. sutuoktinė tvirtino, kad V. T. konfliktavo su ja ir jokių grasinimų nukentėjusiajai neišsakė, šie parodymai paneigti liudytojos K. L., jau minėtais nukentėjusiosios ir liudytojo K. A. parodymais, taip pat ir byloje pateiktu vaizdo įrašu. Apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina, kad vaizdo įrašas patvirtina tai, kad jis, priešingai, negu nustatė teismas, nukentėjusiajai negrasino ir nukentėjusioji nebuvo išsigandusi ir jo kaltės dėl grasinimų neįrodo. Ši nuteistojo pozicija nėra nauja. Ji buvo išreikšta ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, dėl jos skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir argumentuotai pasisakyta. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, peržiūrėjęs vaizdo įrašą ir jį įvertinęs kitų byloje surinktų įrodymų visumoje, pagrįstai pripažino, kad vien tai, jog nukentėjusioji nebėgo slėptis nuo V. T., liko parduotuvėje ir toliau plovė grindis, nepaneigia teismo padarytos išvados, kad dėl V. T. elgesio, jo išsakytų grasinimų ji jautė baimę ir juos vertino, kaip realius.

Kolegijai abejonių nekelia ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. T. grasinimų 2015-03-19. Priešingai, negu skunde tvirtina nuteistasis, šio nusikaltimo aplinkybės įrodytos byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma, kuriuos pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir padarė pagrįstas išvadas dėl V. T. kaltės padarius šią nusikalstamą veiką. Nors šiuo atveju grasinančio pobūdžio teiginiai buvo išsakyti ne tiesiogiai nukentėjusiajai, o jos broliui E. T., tai nepaneigia teismo nustatytos aplinkybės, kad nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą tikėti grasinimų realumu ir manyti, kad jie gali būti įvykdyti. Nukentėjusiajai aplinkybė dėl jos atžvilgiu išsakytų gasinimų tapo žinoma iš jos brolio, kuris, kaip ir jo sutuoktinė S. T., grasinimus vertino kaip realius, dėl jų bijojo, apie tai pranešė nukentėjusiajai K. Š. ir liepė būti atsargiai, kadangi V. T. vaikšto su peiliu. Įvertinus paminėta, taip pat tai, kad V. T. grasinimus buvo išsakęs ir anksčiau (2015-01-08), nukentėjusioji turėjo pakankamai pagrindo situaciją vertinti, kaip bauginančią ir keliančią realią grėsmę jos gyvybei ar sveikatai. Nuteistojo versija, kad jis K. Š. 2015-03-19 per jos brolį negrasino, nes tuo metu buvo su J. M., teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo paneigta ne tik liudytojų E. T., S. T., nukentėjusiosios parodymais, bet ir objektyviais rašytiniais įrodymais – telefoninių pokalbių išklotinių duomenimis bei duomenimis apie mobilaus ryšio telefonų prisijungimą prie bazinių stočių. Šie įrodymai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, todėl aukštesnysis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nuosprendžio motyvų dar kartą nekartoja.

Apeliantas skunde nenurodė jokių naujų esminių aplinkybių ar duomenų, kurie nebuvo žinomi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ar kurie pirmosios instancijos teismo liko neįvertinti ar įvertinti netinkamai. Skunde iš esmės yra cituojami liudytojų parodymai, pasisakoma dėl jų vertinimo, tačiau įrodymų vertinimas baudžiamajame procese, kaip jau minėta, yra teismo prerogatyva. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti. Tokios pozicijos laikomasi tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek nacionalinių teismų aktualioje praktikoje. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo nustatytas faktines aplinkybes ir nuosprendyje išdėstytas teismo išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių esminių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmos instancijos teismo ištirtus įrodymus iš naujo vertinti kitaip, nei tai padarė apylinkės teismas, ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų dar kartą nekartoja.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjos cituota kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219/2014 taip pat nesudaro pagrindo priimti kitokį, negu pirmosios instancijos teismas, sprendimą. Nurodytoje byloje faktinės aplinkybės, situacija, kuomet buvo išsakyti grasinančio pobūdžio teiginiai, šalių tarpusavio santykiai iš esmės skiriasi nuo šioje baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse, priimtose išnagrinėtose baudžiamosiose, taip pat ir civilinėse bylose, yra pasisakęs, kad bylą nagrinėjantys teismai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis ne a priori, bet atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, t. y. teismo sprendimą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės aiškinimais ratio decidendi, kurie suformuluoti faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į nagrinėjamos bylos aplinkybes, bylose (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2009, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-353/2013). Atsižvelgiant į paminėta, advokatės cituojama nutartis nelaikytina precedentu šioje baudžiamojoje byloje.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, iš kurios matyti, kad antrinės teisinės pagalbos, teikiamos V. T., išlaidas sudaro 55,93 Eur dydžio advokato užmokestis. BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo V. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 55,93 Eur, iš nuteistojo V. T. nepriteisti.