Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

nuteistojo juridinio asmens Uždarosios akcinės bendrovės (toliau-UAB) (duomenys neskelbtini) atstovui advokatui Kęstučiui Švirinui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B. ir juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) atstovo advokato Kęstučio Švirino apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio didelės vertės turto - 536 067,88 Lt - pasisavinimo), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 110 MGL (13 750 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.VIII-1968 redakcija) (dėl PVM sąskaitų faktūrų, darbų atlikimo aktų suklastojimo ir panaudojimo, padarant bendrovei didelę žalą), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės prievolės panaikinimo sumokėti į valstybės biudžetą 81 773,07 Lt PVM), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 90 MGL (11 250 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.VIII-1968 redakcija) (dėl PVM deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo, padarant Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui didelę žalą), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 40 MGL (5000 Lt ) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės prievolės panaikinimo sumokėti į valstybės biudžetą 67 224 Lt pelno mokesčio), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 90 MGL (11 250 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.VIII-1968 redakcija) (dėl metinių pelno mokesčių deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo, padarant Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui didelę žalą), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 40 MGL (5000 Lt) dydžio baudą;

- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB (duomenys neskelbtini) apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo) 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesnėmis bausmėmis, paskirtomis pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) ir 183 straipsnio 2 dalį (viena nusikalstama veika), apimant švelnesnes bausmes, paskirtas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, ir paskirta subendrinta bausmė – 110 MGL (13750 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 6 dalimis, prie paskirtos subendrintos bausmės iš dalies pridėta bausmė, paskirtą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - 120 MGL (15 000 Lt) dydžio bauda.

- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turinės prievolės panaikinimo sumokėti į valstybės biudžetą 54 312,01 Lt PVM) 300 MGL (37 500 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.VIII-1968 redakcija) (dėl PVM deklaracijų suklastojimo bei panaudojimo, padarant Lietuvos Respublikos valstybei didelę žalą) 70 MGL (8750 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės prievolės panaikinimo sumokėti į valstybės biudžetą 67 244 Lt pelno mokesčio) 300 MGL (37 500 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.VIII-1968 redakcija) (dėl Metinių pelno mokesčių deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo, padarant Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui didelę žalą) 70 MGL (8750 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo) 150 MGL (18 750 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesnėmis bausmėmis, paskirtomis pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) apimant švelnesnes bausmes, paskirtas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2 nusikalstamos veikos), ir paskirta subendrinta bausmė 300 MGL (37 500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 6 dalimis, prie paskirtos subendrintos bausmės iš dalies pridėta bausmė, paskirta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 400 MGL (50 000 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, konfiskuotas A. B. priklausantis turtas už 536 067, 88 litų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su asmens, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais V. R., E. L. ir kitais ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytais to paties nusikalstamo susivienijimo nariais, 2002 m. rugpjūčio mėnesio – 2004 m. kovo mėnesio laikotarpiu, Vilniaus mieste, veikdamas vieninga tyčia, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą - UAB (duomenys neskelbtini) priklausančius 536 067,88 Lt;

jis dar nuteistas ir už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, bei jo suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais – V. R., E. L. ir kitais ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytais to paties nusikalstamo susivienijimo nariais, Vilniaus mieste, 2002 m. rugpjūčio mėn. – 2004 m. kovo mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia, apgaule UAB (duomenys neskelbtini) naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 81 773,07 Lt;

jis taip pat nuteistas už tai, kad 2002 m. rugpjūčio – 2004 m. vasario mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su asmens, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, bei jo suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais V. R. , E. L. ir kitais ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytais nusikalstamo susivienijimo nariais, pagamino netikrus dokumentus, suklastojo tikrus dokumentus ir juos realizavo, dėl ko buvo padaryta didelė žala;

jis taip pat nuteistas už tai, kad 2002 m. rugpjūčio – 2004 m. kovo mėn. laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytoje vietoje, suklastojo tikrus dokumentus ir juos realizavo, dėl ko buvo padaryta didelė žala;

jis taip pat nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, bei jo suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais V. R., E. L. ir kitais nenustatytais nusikalstamo susivienijimo nariais Vilniaus mieste, 2002 m. – 2004 m. laikotarpiu, veikdamas vieninga tyčia, apgaule UAB (duomenys neskelbtini) naudai panaikino didelės vertės tritinę prievolę sumokėti 67 244 Lt (pelno mokesčio) į valstybės biudžetą;

jis taip pat nuteistas už tai, kad 2002 m. rugpjūčio mėn. – 2004 m. spalio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, suklastojo tikrus dokumentus ir juos realizavo dėl ko buvo padaryta didelė žala;

taip pat jis nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, bei jo suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais V. R. , E. L. ir kitais nenustatytais nusikalstamo susivienijimo nariais, Vilniaus mieste, 2002 m. – 2004 m laikotarpiu, veikdamas vieninga tyčia, apgaulingai tvarkė UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir juridinis asmuo - UAB (duomenys neskelbtini), už tai, kad:

būdama 1994-11-04 įregistruota Valstybės įmonės Registrų centro, Vilniaus filiale, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), kodas (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), bei atstovaujama generalinio direktoriaus A. B., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą, ir kuris veikė UAB (duomenys neskelbtini) vardu, jos naudai ir interesais, Vilniaus mieste, 2003 m. gegužės mėn. – 2004 m. kovo mėn. laikotarpiu, veikdama vieninga tyčia, apgaule savo naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti 54 312,01 Lt PVM;

UAB (duomenys neskelbtini) taip pat nuteista už tai, kad būdama 1994-11-04 įregistruota Valstybės įmonės Registrų centro, Vilniaus filiale, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), kodas (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), bei atstovaujama generalinio direktoriaus A.B., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris veikė UAB (duomenys neskelbtini) vardu, jos naudai ir interesais, Vilniaus mieste, 2003 m. gegužės mėn. – 2004 m. vasario mėn. laikotarpiu, veikdama vieninga tyčia, suklastojo tikrus dokumentus ir juos realizavo, dėl ko buvo padaryta didelė - 54 312,01 – žala;

UAB (duomenys neskelbtini) taip pat nuteista už tai, kad būdama 1994-11-04 įregistruota Valstybės įmonės Registrų centro, Vilniaus filiale, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), kodas (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), bei atstovaujama generalinio direktoriaus A.B., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą, ir kuris veikė UAB (duomenys neskelbtini) vardu, jos naudai ir interesais, Vilniaus mieste, 2002 m. rugpjūčio mėn. – 2004 m. spalio mėn. laikotarpiu, veikdama vieninga tyčia, apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę į 67 244 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų ir panaikino prievolę šiuos pinigus (pelno mokestį) sumokėti į valstybės biudžetą;

UAB (duomenys neskelbtini) taip pat nuteista už tai, kad būdama 1994-11-04 įregistruota Valstybės įmonės Registrų centro, Vilniaus filiale, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), kodas (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), bei atstovaujama generalinio direktoriaus A.B., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą, ir kuris veikė UAB (duomenys neskelbtini) vardu, jos naudai ir interesais, Vilniaus mieste, 2002 m. rugpjūčio mėn. – 2004 m. spalio mėn. laikotarpiu, veikdama vieninga tyčia, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo Lietuvos valstybės biudžetui padarydama didelę – 67 244 Lt – žalą;

UAB (duomenys neskelbtini) taip pat nuteista už tai, kad būdama įregistruota 1994-11-04 įregistruota Valstybės įmonės Registrų centro, Vilniaus filiale, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), kodas (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), bei atstovaujama generalinio direktoriaus A. B., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą, ir kuris veikė UAB (duomenys neskelbtini) vardu, jos naudai ir interesais, Vilniaus mieste, 2003 m. gegužės mėn.– 2004 m. vasario mėn. laikotarpiu, veikdama vieninga tyčia, apgaulingai tvarkė UAB (duomenys neskelbtini) apskaitą.

Nuteistasis A. B. ir nuteistojo juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) atstovas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, jį apskundė apeliacinės instancijos teismui.

Šioje baudžiamojoje byloje yra tiesiogiai taikomos BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatos. Nuteistojo juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) atstovas, manydamas, kad ši BK nuostata yra pritaikyta netinkamai, kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalies atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - Konstitucijos) 29 straipsnio, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalies nuostatoms.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) atstovas, nuteistasis A. B. ir jo gynėjas prašė tenkinti juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) atstovo prašymą, prokuroras siūlė šį prašymą atmesti.

Juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) atstovo prašymas tenkintinas, nes yra pagrįstas.

Apeliantas, prašydamas ištirti BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatos atitikimą Konstitucijai, mano, kad BK 20 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta, kad juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę: 1) atstovauti juridiniam asmeniui arba 2)priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba 3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą, prieštarauja:

- Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu;

- Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai, kurioje įtvirtinta nuostata draudžianti versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius;

- Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, kurioje nustatyta, jog niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą du kartus;

- Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame įtvirtintas lygybės prieš įstatymą principas - įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs.

Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte numatyta, kad tuo atveju kai įstatymų numatytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, - kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas, bylos nagrinėjimas atidedamas.

Apeliacinės instancijos teismas šia nutartimi kreipiasi į Konstitucinį Teismą dėl Baudžiamojo Kodekso 20 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims.

Dėl Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalies atitikimo Konstitucijos 29 straipsnio ir 31 straipsnio 1 daliai.

BK 20 straipsnyje numatyta juridinio asmens, kaip savarankiško subjekto, baudžiamoji atsakomybė. Juridinio asmens kaip nusikaltimo subjekto sampratos baudžiamieji įstatymai neapibrėžia. Juridinių asmenų samprata ir rūšys apibrėžiamos Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.33-2.35 straipsniuose bei 2.50 straipsnio 4 dalyje. Todėl siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn įmonę, įstaigą ar organizaciją būtina remtis nurodytų CK straipsnių nuostatomis, nustatančiomis juridinių asmenų požymius ir rūšis, taip pat specialiųjų įstatymų, taikomų atskirų įmonių veiklai, normomis.

CK 2.33 straipsnyje sakoma, kad juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga arba organizacija, kuri gali savo vardu įgyti teises bei pareigas, būti ieškovu arba atsakovu teisme. CK 2.74 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privatūs juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos konkrečios fizinio asmens savybės (lytis, amžius ir t.t.). Remiantis minėtais apibrėžimais galima daryti išvadą, kad Lietuvos įmonių teisė orientuota į visišką juridinio asmens subjektyviškumo pripažinimą ir realiai įtvirtina realistinę juridinio asmens sampratos koncepciją. Tokios koncepcijos taikymas yra pateikiamas ir Lietuvos teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 55 ,,Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai) nurodė, kad nusikalstamą veiką, už kurios padarymą baudžiamojon atsakomybėn traukiamas juridinis asmuo gali padaryti tik BK 20 straipsnio 2 ir 3 dalyje numatyti atitinkamą statusą turintys fiziniai asmenys. Jie visais atvejais byloje turi būti nustatyti. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nėra sąlygota aplinkybės, ar nusikalstamą veiką padaręs fizinis asmuo yra pats patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Toks asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatyme numatytais pagrindais, tačiau tai nepašalina juridinio asmens atsakomybės. BK 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų fizinių asmenų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn dar nereiškia, kad už padarytas veikas visais atvejais baudžiamojon atsakomybėn traukiamas ir juridinis asmuo. Spręsdami, ar juridinis asmuo trauktinas baudžiamojon atsakomybėn, teismai kiekvienu atveju turi įvertinti, ar juridinis asmuo pakankamai atidžiai kontroliavo nusikalstamą veiką padariusių savo darbuotojų ar atstovų veiklą, ėmėsi pakankamų nusikalstamų veikų prevencijos priemonių, buvo įdiegęs atitinkamų standartų veikloje laikymosi programą ir kt. Iš tokios BK 20 straipsnio interpretacijos galima daryti išvadą, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įtvirtina nuostatą, jog juridinis asmuo turi būti laikomas atskiru teisinių santykių subjektu.

Taigi laikantis nuostatos, kad pagal BK 20 straipsnį juridinis asmuo yra savarankiškas baudžiamosios atsakomybės subjektas, ir turint omenyje Konstitucijos 29, 31 straipsnyje įtvirtintus pamatinius teiginius bei teisinės valstybės principus, kyla pagrįstos abejonės, jog BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatos toje apimtyje, kad ,,juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas...“prieštarauja minėtiems Konstitucijos principams bei Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies ir 31 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

Galiojančioje BK 20 straipsnio 2 dalies redakcijoje yra nustatytos juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn sąlygos. Šiame straipsnyje teigiama, kad juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę:

3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą.

Konstitucija įtvirtindama teisinės valstybės principą ir jį detalizuodama Konstitucijos 29, 31 straipsniuose teigia, jog:

- įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis).

- asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis).

Realizuodamas Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą bei Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog visi asmenys yra lygūs prieš įstatymą, Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 1 dalis imperatyviai nurodo, jog asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 3 dalis toliau plėtodama Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies teiginį, kad asmuo yra nekaltas, kol jo kaltė nėra nustatyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, nurodo, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką.

Konstitucijos ir Baudžiamojo Kodekso pamatinis reikalavimas - individuali, personalinė atsakomybė už paties įvykdytus kaltus neteisėtus veiksmus. Baudžiamoji atsakomybė yra grindžiama individualumo, kaltės, lygybės prieš įstatymą ir pakartotinio nebaudžiamumo, personalinės atsakomybės už kaltai atliktus veiksmus principais.

Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis įtvirtina nuostatą, kad asmuo traukiamas atsakomybėn už savo kaltai padarytus veiksmus, reiškia, jog asmuo gali atsakyti tik už savo ir dėl savo kaltės padarytus nusikalstamus veiksmus.

Kaltės principas įtvirtina asmeninę subjekto atsakomybę. Baudžiamojon atsakomybėn gali būti patrauktas tik toks asmuo, kuris pats kaltai padarė nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Kaltės principas iš baudžiamosios atsakomybės eliminuoja objektyvų pakaltinamumą, t. y. asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn be šio asmens kaltės. Asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn be jo kaltės, be jo kaltai padarytų nusikalstamų veikų yra nesuderinamas su baudžiamosios atsakomybės pagrindais ir teisinės valstybės principais. Tai reiškia, kad tik suvoktas, sąmoningas arba neatsargus baudžiamojo įstatymo pažeidimas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Tačiau BK 20 straipsnio 2 dalis nurodo, jog „juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas ...“. Taigi atsižvelgiant į BK 20 straipsnio 2 dalies dispozicijos turinį, darytina išvada, jog juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei taikyti imperatyvus pagrindas yra fizinio asmens, pasižyminčio požymiais, nustatytais BK 20 straipsnio 2 dalyje, kaltė. Tokiu būdu juridinis asmuo atsako ne už savo nusikalstamas veikas, o už fizinio asmens veiksmus, juridinis asmuo be kaltės, be savo kaltų veiksmų yra traukiamas atsakomybėn ir jam yra perkeliama kito asmens, kito subjekto kaltų veiksmų atsakomybė už atsiradusias pasekmes.

Toks kaltės, kito subjekto atliktų nusikalstamų veikų perkėlimas juridiniam asmeniui, teismo nuomone, kelia pagrįstų abejonių dėl BK 20 straipsnio 2 dalies atitikimo Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui.

Konstitucijos 29 straipsnis įtvirtina lygybės prieš įstatymą principą: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs“.

Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalies neatitikimas minėtam Konstitucijos straipsniui yra iš dalies grindžiamas tuo pačiu pagrindu kaip ir neatitikimas Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, t. y. baudžiamosios atsakomybės be kaltės nebuvimas.

Juridinio asmens atsakomybė yra paremta nusikalstamos veikos, kurią atliko fizinis asmuo, gautos naudos aplinkybe, t. y. jeigu fizinis asmuo atliko veiką juridinio asmens naudai, tai tokiu atveju privalomai kyla atsakomybė juridiniam asmeniui. Tačiau pažymėtina, jog tokios kaltės nustatymo būdo fiziniam asmeniui įstatymas nenumato. Todėl kyla pagrįsta abejonė, jog galimai BK 20 straipsnio 2 dalies norma prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam lygybės principui. Pagal BK 20 straipsnį juridinis asmuo yra traukiamas atsakomybėn be kaltės, t. y. už fizinio asmens kaltus veiksmus, o tai liudija, jog traukiant baudžiamojon atsakomybėn subjektai nėra lygūs prieš įstatymą:

1) fizinis asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik už jo padarytus veiksmus, o juridinis asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ne už savo, o už fizinio asmens padarytus veiksmus.

2) fizinis asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn jei yra kaltas dėl savo veiksmų, t. y. nustačius fizinio asmens kaltę, o juridinis asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn be kaltės, t. y. perkeliant jam fizinio asmens kaltę ir jo kaltai padarytų veiksmų pasekmes.

Kitas argumentas atspindintis lygybės principo pažeidimą yra tai, jog galiojant juridinio asmens atsakomybei be kaltės, t. y. esant kito fizinio asmens kaltei, atsiranda akivaizdus procesinis nelygiateisiškumas, kada baudžiamojon atsakomybėn traukiamo juridinio asmens teisė į gynybą yra apribojama tuo, jog baudžiamosios atsakomybės taikymas priklauso nuo kito fizinio asmens kaltės nustatinėjimo rezultato.

Juridinis asmuo baudžiamajame procese pripažįstamas subjektu su visomis teisėmis, kuriomis disponuoja įtariamasis, kaltinamasis (BPK 388 straipsnio 4 dalis). Todėl teisė į gynyba juridinio asmens atžvilgiu turi būti adekvati kaip ir fizinio asmens, patraukto įtariamuoju ar kaltinamuoju. Tačiau BK 20 straipsnio 2 dalyje reglamentuotas „automatinis“ baudžiamosios atsakomybės juridiniam asmeniui taikymo būdas akivaizdžiai apriboja juridinio asmens teises į pilnavertišką gynybą nuo pareikštų įtarimų ar kaltinimų, nes juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas tiesiogiai priklauso nuo kito asmens - fizinio asmens, atlikusio galimai nusikalstamą veiką, teisės į gynybą realizavimo.

BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatos suformuoja situaciją, kada vienintelis juridinio asmens gynybos nuo pareikštų įtarimų ar kaltinimų būdas yra fizinio asmens nekaltumo įrodinėjimas. Tačiau toks gynybos būdas gali būti neefektyvus ir nepakankamas bei nesuderinamas su asmenų lygiateisiškumo baudžiamajame procese principu.

Dar vienas argumentas, patvirtinantis lygybės principo pažeidimą BK 20 straipsnio 2 dalies nustatytame reguliavime yra tai, jog lyginant su galiojančios civilinės teisės reglamentavimu, atsiranda labai didelis prieštaringumas ir nenuoseklumas juridinio asmens atsakomybės nustatinėjime, nes civilinėje teisėje visada išlieka galimybė įrodinėjimui aplinkybės, jog juridinis asmuo neturėjo valios jo atstovo atlikto teisės pažeidimo atžvilgiu (pavyzdžiui, CK 1.92 straipsnis nustato jog, jeigu asmens atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai ar sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis - sandorio nepatvirtino“. Daroma išvada, jog šis straipsnis numato juridinio asmens galimybę įrodinėti pastarojo valios nebuvimą santykyje su atstovo sudarytu sandoriu (psichinio ryšio su neteisėtu veiksmu egzistavimo paneigimas). Valios nebuvimas yra pagrindinis elementas sandorio panaikinimui. CK 2.83 straipsnis visiškai panaikina juridinio asmens civilinę atsakomybę už pastarojo atstovo neteisėtus veiksmus. Todėl pagal civilinę teisę - jei įmonės vadovas, susitaręs su kitos įmonės atstovu ir šiam žinant, sudaro fiktyvų sandorį ar atlieka bendrai kitus neteisėtus (nepaisant ar toks sandoris ir veiksmai yra naudingi bendrovei) ir galimai nusikalstamus veiksmus, tokiai bendrovei nekils atsakomybė dėl tokio sandorio ar veiksmų pasekmių, kadangi kita pusė iš anksto žinojo apie bendrovės vadovo įgaliojimų viršijimą. Tuo tarpu, baudžiamosios teisės prasme analogiška situacija sukels baudžiamąją atsakomybę bendrovei ir nesuteiks galimybės jai įrodinėti savo valios nebuvimo santykyje su atstovo atliekamais veiksmais. Tokiu būdu, esminio skirtumo buvimas tarp dviejų teisės šakų, nukreiptos į atsakomybės taikymo klausimą juridiniam asmeniui pagal analogišką faktinę situaciją, neabejotinai sukelia abejones dėl galimo Konstitucijoje įtvirtinto lygybės principo pažeidimo.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegijai pagrįstai kyla abejonė, ar BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatos atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje ir 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms nuostatoms bei teisinės valstybės principui.

Dėl Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalies prieštaravimo Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai.

Viena iš pagrindinių procesinių įtariamojo garantijų yra jo teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save. Šią teisę reglamentuoja Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta: „Draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius“ bei BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuriame nurodyta, jog ,,kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką“.

Kaip jau buvo minėta, BK juridinį asmenį laiko atskiru ir nepriklausomu teisės subjektu. Lietuvos teisė nustato, jog juridinis asmuo yra savarankiškas teisinių santykių subjektas. CK 2.33 straipsnis nustato, jog juridinis asmuo gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. CK 2.74 straipsnis teigia, jog privatus juridinis asmuo gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas. Juridinis asmuo nėra ir negali būti sutapatinamas su jo administracijos vadovu bei kitu atstovu. CK aiškiai atskiria administracijos vadovo ir kitų juridinio asmens dalyvių teises ir pareigas (CK 2.82 straipsnis). Juridinis asmuo, kaip teisės subjektas turi skirtingą subjektiškumą, nei atskiri jo organai. Juridinio asmens akcininkai yra asmenys, kurie turi nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą (CK 2.45 straipsnis). Bet koks juridinio asmens veiklos sutrikdymas turi tiesioginę įtaka juridinio asmens akcininkų turtui, jo vertei. Todėl juridinis asmuo turi būti vertinamas ir laikomas atskiru, nepriklausomu ir savarankišku baudžiamosios teisės subjektu.

Taigi, būdamas savarankišku baudžiamosios teisės subjektu juridinis asmuo turi tokias pat galimybes prisidėti prie nusikalstamų veikų kaip ir fizinis asmuo. Esant tokiai prezumpcijai, juridinis asmuo kaip ir fizinis asmuo, būdamas savarankišku baudžiamosios teisės subjektu, negali būti įstatymo verčiamas duoti parodymus prieš save arba sudarant situaciją, kada pareigos vykdymas (pranešimas apie kito asmens nusikalstamą veiką) sukeltų neigiamas pasekmes pačiam juridiniam asmeniui (baudžiamosios atsakomybės taikymas). Tokiu būdu, teisėjų kolegijai pagrįstai kyla abejonių, ar BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatos atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Dėl Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalies prieštaravimo Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai.

Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, jog niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą du kartus.

Kaip jau buvo minėta, BK 20 straipsnio 2 dalis įtvirtina taisyklę, kuri numato galimybę taikyti baudžiamąją atsakomybę juridiniam asmeniui už kito (fizinio) asmens padarytą nusikalstamą veiką.

Lietuvos baudžiamoji teisė, įskaitant ir teismų praktiką baudžiamosiose bylose, pripažįsta tik vienintelį atvejį, kai baudžiamoji atsakomybė kyla asmeniui už kito asmens padarytą veiką – tai yra bendrininkavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnis). Kadangi juridinis asmuo pripažįstamas iš esmės tapačiu fiziniam asmeniui galinčiam daryti nusikalstamą veiką, todėl būtų logiška manyti, kad juridinis asmuo taip pat gali ir bendrininkauti darant nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą. Tačiau BK 24 straipsnis bendrininkavimą apibrėžia kaip tyčinį bendrą dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Taigi pagal BK 24 straipsnį bendrininkavimas galimas, kai nusikalstamą veiką daro ne mažiau kaip du fiziniai asmenys, o juridinis asmuo tiesioginiu bendrininkavimo subjektu negali būti.

Esant BK 20 straipsnyje 2 dalyje įvirtintai taisyklei, jog juridiniam asmeniui baudžiamoji atsakomybė negali kilti, nesant fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos, ir galiojant BK 24 straipsnio nuostatai, jog bendrininkavimas tarp fizinio ir juridinio asmens negalimas, darytina išvada, kad vienu metu už tą pačią nusikalstamą veiką baudžiamas ir ją padaręs fizinis asmuo ir įmonė (juridinis asmuo), ir taip yra pažeidžiamas teisės principas non bis in idem bei Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostata, jog niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą du kartus.

Atsižvelgiant į tai, jog galiojanti baudžiamoji teisė, nesant nustatyto bendrininkavimo, nenumato kito teisinio pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę asmeniui už kito asmens atliktą nusikalstamą veiką, daroma išvada, jog toks reglamentavimas tiesiogiai įtvirtina dvigubo nubaudimo už tą pačią veiką principą, kas yra nesuderinama su Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalimi.

Remdamasi išdėstytais argumentais, kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalimi, 110 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio 1 punktu, 65 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims.

Baudžiamosios bylos nagrinėjimą atidėti kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas.