- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-14
- Bylos Nr.
- 2A-544/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė, Kazys Kailiūnas
- Atsakovas
- UAB „Swedbank lizingas“
- Ieškovas
- BUAB „Rumsta“
- Advokatai
- Jurgita Judickienė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno,
dalyvaujant ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rumsta“ administratoriaus atstovėms advokatei Jurgitai Judickienei, I. J.,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rumsta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-3959-104/2009 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rumsta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo nutraukus sutartį.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Rumsta“ kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė:
1. Pripažinti negaliojančia ieškovo BUAB „RUMSTA" ir atsakovo UAB „Swedbank lizingas" 2008 vasario 28 d. sudarytos išperkamosios nuomos sutarties Nr. LT070001 11.2.2 punkto sąlygą „jeigu klientas iš esmės pažeidė sutartį, tai lizingo bendrovė turi teisę nutraukti sutartį, reikalauti nedelsiant grąžinti lizingo bendrovei turtą, sumokėti visas iki sutarties nutraukimo nesumokėtas sumas, netesybas, palūkanų įmokas pagal įmoku grafiką, o taip pat pareikalauti apmokėti išlaidas, kurias sukėlė pirmalaikis sutarties nutraukimas, bei kompensuoti turto rinkos vertės ir neišpirktos turto vertės su PVM skirtumą, atsiradusį dėl turto eksploatacijos arba kitu priežasčių" toje apimtyje, kurioje klientui iš esmės pažeidus sutartį lizingo bendrovė turi teisę pareikalauti sumokėti visas iki sutarties nutraukimo nesumokėtas sumas ir pareikalauti kompensuoti turto rinkos vertės ir neišpirktos turto vertės su PVM skirtumą, atsiradusį dėl turto eksploatacijos arba kitu priežasčių.
2. Pripažinti negaliojančia ieškovo BUAB „RUMSTA" ir atsakovo UAB „Swedbank lizingas" 2008 m. vasario 28 d. sudarytos išperkamosios nuomos sutarties Nr. LT070001 11.3 punkto sąlygą „jeigu sutartis nutraukiama pagal 11.1 punktą, sutartinės įmokos, kurias klientas sumokėjo iki pirmalaikio sutarties nutraukimo, klientui negrąžinamos, taip pat klientas įsipareigoja atlyginti lizingo bendrovės patirtus nuostolius" toje apimtyje, kurioje sutartį nutraukus pagal 11.1 punktą, sutartinės įmokos, kurias klientas sumokėjo iki pirmalaikio sutarties nutraukimo, klientui negrąžinamos.
3. Pripažinti negaliojančia ieškovo BUAB „RUMSTA" ir atsakovo UAB „Swedbank lizingas" 2008 m. vasario 28 d. sudarytos lizingo sutarties Nr. LT070021 11.2.2 punkto sąlygą „jeigu klientas iš esmės pažeidė sutartį, tai lizingo bendrovė turi teisę nutraukti sutartį, pareikalauti nedelsiant grąžinti lizingo bendrovei turtą, sumokėti visas iki sutarties nutraukimo nesumokėtas sumas, netesybas, palūkanų įmokas pagal įmoku grafiką, o taip pat pareikalauti apmokėti išlaidas, kurias sukėlė pirmalaikis sutarties nutraukimas, bei kompensuoti turto rinkos vertės ir neišpirktos turto vertės su PVM skirtumą, atsiradusį dėl turto eksploatacijos arba kitu priežasčių" toje apimtyje, kurioje klientui iš esmės pažeidus sutartį lizingo bendrovė turi teisę pareikalauti sumokėti visas iki sutarties nutraukimo nesumokėtas sumas ir pareikalauti kompensuoti turto rinkos vertės ir neišpirktos turto vertės su PVM skirtumą, atsiradusį dėl turto eksploatacijos arba kitu priežasčių.
4. Pripažinti negaliojančia ieškovo BUAB „RUMSTA" ir atsakovo UAB „Swedbank lizingas" 2008 m. vasario 28 d. sudarytos lizingo sutarties Nr. LT070021 11.3 punkto sąlygą „jeigu sutartis nutraukiama pagal 11.1 punktą, sutartinės įmokos, kurias klientas sumokėjo iki pirmalaikio sutarties nutraukimo, klientui negrąžinamos, taip pat klientas įsipareigoja atlyginti lizingo bendrovės patirtus nuostolius" toje apimtyje, kurioje sutartį nutraukus pagal 11.1 punktą, sutartinės įmokos, kurias klientas sumokėjo iki pirmalaikio sutarties nutraukimo, klientui negrąžinamos; pripažinti negaliojančia ieškovo BUAB ,,RUMSTA" ir atsakovo UAB „Swedbank lizingas" 2008 m. vasario 28 d. sudaryto susitarimo dėl sutarčių vykdymo ir pagrindu nutraukti sutartis papildymo 4 punkto sąlygą „įmokos, kurias klientas sumokėjo pagal sutartis iki šių sutarčių pirmalaikio nutraukimo, klientui negrąžinamos".
5. Pripažinti negaliojančia ieškovo BUAB „Rumsta“ ir atsakovo „Swedbank lizingas“ UAB 2008 m. vasario 28 d. sudaryto susitarimo dėl sutarčių vykdymo ir pagrindų nutraukti sutartis papildymo 4 punkto sąlygą: „įmokas, kurias klientas sumokėjo pagal sutartis iki šių sutarčių pirmalaikio nutraukimo, klientui negrąžinamos“.
6. Taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovo „Swedbank lizingas", UAB ieškovo BUAB „RUMSTA" naudai 390 441,27 litų.
Ieškovas nurodė, kad ginčo šalys 2008 m. vasario 28 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT070001, kuria atsakovas įsipareigojo sudaryti su ieškovo nurodytu pardavėju turto pirkimo - pardavimo sutartį ir po to pagal sutartį perduoti turtą ieškovui valdyti ir naudotis verslo tikslais bei įvykdžius įsipareigojimus pagal sutartį, įsigyti jį nuosavybės teise. Atitinkamai ieškovas įsipareigojo įmokų grafike nustatytomis datomis mokėti atsakovui sutartines įmokas.
Šalys 2008 m. vasario 28 d. sudarė lizingo sutartį Nr. LT070021, kuria atsakovas įsipareigojo sudaryti su ieškovo nurodytu pardavėju turto pirkimo - pardavimo sutartį ir po to pagal sutartį perduoti turtą ieškovui valdyti ir naudotis verslo tikslais bei, įvykužius įsipareigojimus pagal sutartį, įsigyti jį nuosavybės teise, o ieškovas atitinkamai įsipareigojo šalių suderintame įmokų grafike nustatytomis datomis mokėti atsakovui sutartines įmokas. Bendra išperkamosios nuomos ir lizingo sutarčių vertė - 1 838 458,22 Lt, bendra neišpirkta turto vertė - 1 752 837,16 Lt. Ieškovas, sudarydamas išperkamosios nuomos sutartį sumokėjo atsakovui 303 839,25 Lt (b.l. 12), atitinkamai lizingo sutarties sudarymo metu ieškovas sumokėjo atsakovui 463 320,59 Lt (b.l. 27). Be to, ieškovas 2008 m. rugsėjo 23 d. atsakovui sumokėjo 140 000,01 Lt pagal 2008 m. vasario 28 d. išperkamosios nuomos sutartį. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas ir atsakovas 2008 m. spalio 15 d. sudarė susitarimą dėl dalinio 2008 m. vasario 28 d. išperkamosios nuomos sutarties pakeitimo, kuriuo buvo susitarta perlesti ieškovo nuosavybėn 613250/1300000 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), išperkamosios nuomos objektu paliekant likusį turtą. 2008 m. rugsėjo 30 d. ieškovas sumokėjo 360 000 Lt atsakovui pagal 2008 m. vasario 28 d. lizingo sutartį. Kadangi pirminės šalių sudarytos išperkamosios nuomos ir lizingo sutartys buvo iš dalies įvykdytos, ieškovui perėjo nuosavybės teisė į 613250/1300000 dalį žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) ir į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurių bendra vertė - 876 418,58 Lt. Ieškovo teigimu, jis atsakovui pagal išperkamosios nuomos ir lizingo sutartis sumokėjo 1 266 859,85 Lt, be to, ieškovas įgijo nuosavybės teisę į 876 418,58 Lt vertės nekilnojamąjį turtą. Bylos šalims 2008 m. spalio 15 d. sudarius susitarimus dėl dalinio 2008 m. vasario 28 d. išperkamosios nuomos sutarties pakeitimo ir dėl dalinio 2008 m. vasario 28 d. lizingo sutartie pakeitimo, pagal pakeistas išperkamosios nuomos ir lizingo sutartis, ieškovo sumokėta suma atsakovui, neįskaitant palūkanų, sudaro 390 441,27 Lt.
2009 m. vasario 19 d. atsakovas vienašališkai nutraukė išperkamosios nuomos ir lizingo sutartis, kadangi ieškovas nesumokėjo atsakovui 10 766,93 Lt palūkanų pagal minėtas sutartis ir pareikalavo nedelsiant nutraukti turto eksploataciją bei neatlygintinai saugoti turtą, kol jį tinkamai priims atsakovo atstovai.
Šalies argumentai
Ieškovo teigimu, bylos šalių sudarytos išperkamosios nuomos sutarties 11.2.2 punkto bei 11.3. punkto nuostatos, taip pat ieškovo ir atsakovo 2008 m. vasario 28 d. susitarimo dėl sutarčių vykdymo ir pagrindų nutraukti sutartis papildymo 4 punkto nuostatos prieštarauja imperatyvių įstatymo normų reikalavimams, t.y. CK 1.80 straipsniui ir restitucijos nuostatoms, įtvirtintoms CK 6. 222 str. 1 d., todėl yra niekinės. Ieškovas taip pat teigia, kad sutarties punktai prieštarauja ir CK 6. 228 straipsniu, kuriame įtvirtinta šalies teisė atsisakyti sutarties, jeigu sutartyje įtvirtinta esminę šalių nelygybė. Todėl ieškovas reiškia reikalavimą dėl minėtų sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, taip pat prašo taikyti restituciją, priteisiant ieškovui atsakovui perduotas lėšas- 390 441,27 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad sutarties laisvės principas, kaip vienas iš civilinių santykių reglamentavimo principų (CK 1.2 str.), leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai nenumatyta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (CK 6.156 str.). Sutarties laisvės ribos yra imperatyviosios teisės normos, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti ar panaikinti (CK 6.157 str.). Tuo atveju, kai iš sutartinių santykių kyla ginčas, visų pirma, būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė. Sutarties laisvės principo ribos yra ir sutarties aiškinimo ribos ta prasme, kad sutarties aiškinimo rezultatas negali prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms.
CK 6.567 straipsnyje įtvirtinta lizingo (finansinės nuomos) sutarties samprata, pagal kurią lizingo sutartimi lizingo davėjas įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudotis verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje nustatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jei sutartimi nėra numatyta ko kita. Taigi esminis lizingo davėjo (finansuotojo) verslo interesas lizinguojant daiktą yra perduoti tokį daiktą lizingo gavėjui, kuris įsipareigoja mokėti sutartyje nurodytas sumas už daikto naudojimąsi verslo tikslais. Lizingo gavėjo turtinis interesas sudarant šią sutartį yra tai, kad už lizingo būdu įgyjamą daiktą mokama kaina yra išskaidoma per tam tikrą trukmę, dėl to tokio daikto įgijimas lizingo gavėjui žymiai nesumažina turimų apyvartinių lėšų.
CK 1.80 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Šio straipsnio komentare išaiškinta, kad „imperatyvias normas CK galima pažinti iš to, ar įstatymų leidėjas nustatė, kad sandoriai, prieštaraujantis normai, turi būti niekiniai. Paprastai tai išreiškiama tiesiogine nuostata, kad tam tikri sandoriai negalioja. Kartais imperatyvias teisės normas galima nustatyti ir iš jose aiškia išreikštų draudimų, kur vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „negalima“, „negali“. Kodekso normos, kuriuose vartojami žodžiai „gali“, „galima“, „turi teisę“ paprastai yra dispozityvios teisės normos ir sandoriai, nustatantys kitokias taisykles, galioja. CK 6. 222 straipsnio 1 dalis nustato, kad tuo atveju, kai sutartis nutraukta, šalys gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi.
Kadangi šiame straipsnyje vartojami žodžiai „turi teisę“, yra pagrindas manyti, kad tai yra dispozityvios teisės norma ir šalių sandoriai, nustatantys 11.2.2 bei 11.3. punktuose bei susitarimo dėl sutarčių vykdymo ir pagrindų nutraukti sutartis papildymo 4 punkte kitokias taisykles, negali būti laikomi niekiniais ir prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms. Kad ši norma yra dispozityvi, ir kad šalys, nutraukdamos sutartį, susitarimu gali nustatyti ir kitokius sutarties nutraukimo padarinius, nurodyta ir šios normos komentare. Taigi, nustačius, kad sutarčių ginčo nuostatos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, tuo pačiu ir CK 6. 222 straipsnio 1daliai, kuri yra dispozityvi, panaikinti sutarties sąlygas ir tenkinti restituciją, pagrindo nėra. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad šalių sutarčių vykdymas yra tęstinis ir dalus, todėl nutraukus sutartį, šiuo konkrečiu atveju turi būti taikoma specialioji teisės norma - CK 6.222 straipsnio 2 dalis, pagal kurį ieškovas galėtų reikalauti tik tai, ką perdavė po sutarties nutraukimo. CK 6.24 straipsnio 4 dalis nustato, kad vieno skolininko prievolė vienam kreditoriui gali būti įvykdyta tik kaip nedalomoji prievolė. Dėl to ieškovo teiginys, kad ginčo sutartys negali būti laikomos tęstinėmis ir daliomis, nes jų teisinė prigimtis yra visiškai kitokia, yra pagrįsta. Sutarčių prievolių dalykas - nekilnojamų daiktų perdavimas po jų vertės sumokėjimo. Prievolės nedalomumas yra objektyvus, nes nulemtas objektyvių prievolės dalyko savybių.
Ieškovas savo reikalavimus taip pat grindė ir CK 6.228 str., kuriame įtvirtinta šalies teisė atsisakyti sutarties, jeigu sutartyje įtvirtinta esminė šalių nelygybė. Tačiau teismas pažymėjo, kad minėto straipsnio pagrindu būtų galima tenkinti ieškinį, jeigu ieškovas pagal sutartis negautų nieko arba jo gaunama nauda būtų neproporcingai maža atsižvelgiant į jos prievolę, t.y. šalių prievolių neatitikimas turi būti esminis, jų padėtis turi būti tokia nelygi, kad protingas žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nebūtų sudaręs, o tokių aplinkybių ieškovas neįrodė. Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad ieškovas ne tik mokėjo įmokas, bet ir 12 mėnesių naudojosi perduotu turtu, vykdė ūkinę komercinę veiklą, iš kurios buvo uždirdamos pajamos. Be to, ieškovas yra verslininkas, veikia savo rizika ir privalo būti apdairūs, todėl pripažinti, kad egzistuoja esminė šalių nelygybė, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato: sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis). Sutartys, kaip ir kiti sandoriai, gali būti pripažintos negaliojančiomis įstatymuose nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų minėtam stabilumo tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Init“ v. UAB „Parabolė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-114/2007).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Rumsta“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo BUAB „Rumsta“ ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.222 straipsnio normą, nes padarė nepagrįstą išvadą, kad minėta norma yra dispozityvi neatsižvelgdamas į tikrąją normos prasmę, jos tikslus, uždavinius, o taip pat ryšį su kitomis kodekso normomis. Atitinkamai CK 6.222 straipsnio 1 dalies normos tikslas yra užtikrinti šalių lygiateisiškumą sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo atveju, draudžiant nepagrįstą praturtėjimą. Įstatymo nuostatos neįpareigoja šalies naudotis savo subjektine teise į restituciją, tačiau šalių abipusių teisių ir pareigų pobūdis taikant restituciją neginčijamai yra imperatyvus, nes nustatyta imperatyvi šalies pareiga grąžinti kitai šaliai tai, ką ji buvo gavusi iš pastarosios remiantis sutarties nuostatomis, jeigu pirmoji šalis reikalauja grąžinti tai, ką ji yra perdavusi pastarajai. Tuo tarpu CK 6.222 str. 1 dalyje nėra numatyta, kad šalys galėtų susitarti kitaip, o nagrinėjamu atveju atsakovas gavo 376 418,58 Lt dydžio naudą, kai tuo tarpu ieškovas prarado tokio pat dydžio pinigų sumą (ieškovo sumokėtos palūkanų pagal sutartis įmokos šiuo atveju vertintinos kaip mokestis už naudojimąsi atsakovo iš trečiojo asmens įgytais ir ieškovui perduotais naudotis daiktais), t. y. nepagrįstai praturtėjo.
2. Teismas netinkamai aiškino ir CK 6.228 straipsnyje įtvirtintos teisės normos esmę ir prasmę. Pagal CK 1.5 straipsnio 2 dalį prievolės šalys, susitarimu nustatydamos tarpusavio teises ir pareigas, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, o juos pažeidžiančios sutarties sąlygos pripažintinos negaliojančiomis. Atitinkamai nagrinėjamu atveju iki pakeistų sutarčių nutraukimo ieškovas buvo sumokėjęs daugiau nei 40 procentų pakeistų sutarčių objektu esančio turto vertės, kurios ieškovui negrąžinus, sudaromos sąlygos atsakovui nepagrįstai praturtėti ir atsidurti geresnėje padėtyje nei tinkamo sutarčių vykdymo atveju (pastaruoju atveju atsakovas būtų nebetekęs nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus), t. y. atsakovui suteikiamas perdėtas pranašumas: ginčijamų sutarties sąlygų pagrindu atsakovas iš viso gavo 376 418,58 Lt turto išpirkimo įmokų, palūkanas, išsaugojo nuosavybės teisę į sutarčių objektu esančius nekilnojamuosius daiktus ir turi teisę reikalauti sumokėti visas iki sutarčių nutraukimo nesumokėtas turto išpirkimo įmokas; tuo tarpu ieškovas be to, kad 12 mėnesių naudojosi sutarčių objektu esančiais nekilnojamaisiais daiktais, daugiau nieko negavo ir prarado 376 418,58 Lt bei palūkanas. Be to, ieškovas pažymi, kad sumokėtų palūkanų, kurios gali būti vertinamos kaip užmokestis už naudojimąsi atsakovo įgytais ir ieškovui perduotais daiktais, jis priteisti neprašo, o 376 418,58 Lt ieškovas sumokėjo būtent siekiant padengti atsakovo sumokėtą turto kainą. Atitinkamai tai, kad ieškovas yra verslininkas, savaime nereiškia, kad nėra pagrindo pripažinti sutartyse esant įtvirtintą esminę šalių nelygybę (tuo labiau, kad sutartis rengė ir sąlygas nustatė būtent atsakovas, o ieškovas buvo priklausomas nuo finansuotojo ir negalėjo daryti esminės įtakos sutarčių turiniui).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą „Swedbank lizingas“ UAB prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas patvirtina, kad ieškovas yra sumokėjęs 376 418,58 Lt turto išpirkimo įmokų (neįskaitant palūkanų ir sutarties mokesčių), tačiau nesutinka, kad CK 6.222 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės norma yra imperatyvi, nes civilinėje teisėje leidžiama viskas, kas nėra tiesiogiai uždrausta, o išvadą dėl CK 6.222 straipsnio 1 dalies normos dispozityvumo leidžia daryti vien lingvistinė minėtos normos analizė („gali reikalauti“). Ieškovas pripažįsta, kad įstatymas neįpareigoja šalių sutarties nutraukimo atveju privalomai reikalauti restitucijos, todėl šalių susitarimu, kuris gali būti sudarytas tiek prieš sutarties nutraukimą, tiek ir po jo, CK 6.222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma gali būti netaikoma, o tai tik dar kartą patvirtina minėtos teisės normos dispozityvią prigimtį. Be to, atsakovo nuomone, „Swedbank lizingas“ UAB reikalavimas grąžinti nutrauktų sutarčių dalyku buvusį turtą, nėra ir negali būti laikomas reikalavimu taikyti restituciją CK 6.222 straipsnio prasme, nes nutraukus lizingo ir išperkamosios nuomos sutartis, pasibaigė šių sutarčių dalyku esančio turto, priklausančio atsakovui, valdymo pagrindas, o pagal CK 4.95 straipsnį savininkas turi teisę išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Be to, naudos (teisės), gautos sutarčių pagrindu, ieškovas objektyviai negali grąžinti, todėl negali įvykdyti esminės restitucijos taikymo sąlygos – grąžinti viską, ką gavo vykdant sutartį. Tuo tarpu, priešingai nei nurodė ieškovas, sumokėtos palūkanos yra tik dalis atlyginimo už naudojimąsi turtu, nes jis apima ir turto išpirkimo įmokas, o turtą gavus sandorio pagrindu, tai negali būti laikoma nepagrįstu praturtėjimu. Tam tikros teisės normos imperatyvumas turi būti įrodytas, o vien tai, kad CK 6.222 straipsnio 1 dalyje nėra pažymėta, jog šalys gali susitarti kitaip, minėtos teisės normos imperatyvumo nepatvirtina.
Tai, ar sutartis įtvirtina esminę šalių nelygybę (CK 6.228 str.), turi būti vertinama atsižvelgiant į pačios sutarties esmę ir tikslą, o konkrečiu atveju pagal lizingo sutartį ir išperkamosios nuomos sutartį ieškovas gavo visa tai, ko pagrįstai galėjo tikėtis (teisę naudotis perduotų turtu bei teisę jį įsigyti vykdant sutartyse numatytas sąlygas), o nuostolius patyrė dėl savo paties kaltės, nevykdant sutarčių sąlygų, todėl tai paneigia ieškovo teiginius, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo (CK 6.242 str. 3 d.). Be to, atsakovui grąžinti nekilnojamojo turto objektai buvo įgyti 2008 metų pradžioje, kai nekilnojamojo turto kainos dar nebuvo sumažėjusios, todėl galima daryti pagrįstą prielaidą, jog šiuo metu grąžinto turto vertė yra gerokai sumažėjusi, todėl neatmestina galimybė, kad pardavus turtą atsakovas patirs nuostolį, kurio galėtų reikalauti iš ieškovo (CK 6.574 str.). Ieškovas taip pat nepateikia jokių įrodymų, kurie leistų teigti, kad jis laikytinas ekonomiškai silpnesne ir nuo „Swedbank lizingas“ UAB priklausančia šalimi, o ieškovas galėjo derėtis dėl sutarčių sąlygų su atsakovu, o taip pat pasirinkti kitą finansuotoją. Tuo tarpu sutartis, sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų, negali būti pripažinta negaliojančia vien todėl, kad jos sąlygos vienai iš sutarties šalių yra labiau palankios negu kitai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Tiek savo ieškinį, taip ir apeliacinį skundą apeliantas grindžia, jo nuomone, ginčijamų sutarčių dalių prieštaravimu imperatyviai įstatymo normai, įtvirtintai CK 6.222 straipsnyje. Tačiau tiek teisės doktrinoje, taip ir teismų praktikoje įtvirtinta, kad normos imperatyvumas pasireiškia tiesioginė įstatymo leidėjo nuoroda į tai, kad sandoriai, prieštaraujantys vienai ar kitai teisės normai, yra niekiniai. Normos imperatyvumas pasireiškia ir juose aiškiai išreikštu draudimu, pvz. „draudžiama“, ,,neturi teisės“ ir pan. Tačiau imperatyvios teisės normos yra išimtinės, nes civilinė teisė grindžiama depozityvumo principu. Dispozityviosiose teisės normose dažnai vartojami žodžiai ,,leidžiama“, ,,turi teisę“, „gali“. Todėl pirmosios instancijos teismas, aiškindamas CK 6.222 straipsnio 1 dalies nuostatas, jos analizės pagrindu, tame tarpe remiantis joje įtvirtinta šalies teise reikalauti atlikti tam tikrus veiksmus, kolegijos nuomone, padarė pagrįstą išvadą apie šios normos dispozityvumą.
Tuo tarpu apeliacinio skundo teiginiai, iš esmės atkartojantys ieškinio turinį, šios pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigia bei neparemti nei teisės doktrina, nei teismų praktika. Tiesa, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apelianto atstovė rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. spalio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010. Tačiau minėta nutartimi išnagrinėtos ir šiuo metu nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tapačios. Be to, minėtoje nutartyje, nėra konstatuota, kad CK 6.222 straipsnio 1 dalis yra imperatyvaus pobūdžio.
Apeliaciniame skunde taip pat paliesti restitucijos taikymo (CK 6.222 str. prasme) ir nepagrįsto praturtėjimo klausimai. Tačiau nustačius, kad ginčijamos sutarčių sąlygos negali būti laikomos niekinėmis, tenkinti ieškovo reikalavimą dėl restitucijos taikymo taip pat nėra pagrindo. Be to, lizingo sutartis yra specifinė, specialiosiomis teisės normomis reglamentuojama sutartis, o lizingo davėjo perduodamas lizingo gavėjui turtas iki lizingo sutarties įvykdymo lieka lizingo bendrovės nuosavybe. Taigi ginčijamų sutarčių sąlygų nuostata dėl turto grąžinimo yra ne reikalavimas grąžinti visa, ką ieškovas yra gavęs šių sutarčių pagrindu, o daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, dėl ko kalbėti apie restitucijos taikymą CK 6.222 straipsnio prasme nėra pagrindo.
Be to, ginčijamų sutarčių sąlygos neprieštarauja CK 6.574 straipsnio nuostatoms, todėl teigti apie nepagrįstą ieškovo praturtėjimą nėra pagrindo (CK 6.237 str.). Tuo tarpu ieškinį patenkinus, šalių teisiniai santykiai, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo atsakovas, būtų nepagrįstai transformuoti į panaudos teisinius santykius
Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamojoje byloje šalių sutartiniems santykiams nėra pagrindo taikyti CK 6.228 straipsnio. Pagal CK 6.228 straipsnio 1 dalį šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą, o pagal minėtos normos antrą dalį teisę atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos CK 6.228 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais turinčios šalies prašymu teismas turi teisę išnagrinėti sutartį ar atskirą jos sąlygą ir jas atitinkamai pakeisti. Tačiau nei ieškinyje, nei dublike ieškovas prašymo pakeisti tarp šalių sudarytų sutarčių sąlygas pareiškęs nebuvo. Be to, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas, ieškovui netinkamai vykdant tarp šalių sudarytų sutarčių sąlygas, sutartis nutraukė ir ginčo tarp šalių dėl sutarčių nutraukimo teisėtumo nėra. Taigi spręsti dėl sutarčių sąlygų pakeitimo, sutartims esant nutrauktoms, nėra teisinio pagrindo (CK 6.221 str., 6.228 str.).
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti skundžiamą sprendimą, kuriuo ieškinys dėl sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančioms ir restitucijos taikymo atmestas, dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.