- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-31
- Bylos Nr.
- I-3940-561/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04178-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- V. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Kalėjimas), priteisti 3 000 (tris tūkstančius) Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Skunde paaiškino, kad jis Kalėjime buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimas. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad Kalėjimo kamerose būdavo šalta bei drėgna, trūko natūralaus apšvietimo
Anot pareiškėjo, jis buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, kas lemdavo konfliktines situacijas. Atvykusio į Kalėjimą asmens krata būdavo vykdoma antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Tokias sąlygas pareiškėjas vertina, kaip nepagrįstą laisvės atėmimo bausmės griežtinimą. Vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) ir jos nuostatas aiškinančia Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktika, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsniu, teigė, kad už šiuos pažeidimus jam turi būti atlyginama neturtinė žala.
Šalies argumentai
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti bei taikyti CK 1.125 str. 8 dalyje įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Paaiškino, kad Kalėjimas yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, todėl Kalėjimo administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiui, nes į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti nėra teisinio pagrindo.
Nurodė, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų asmenų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kuriose kamerose vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytas ribas. Susidarius tokiai situacijai, Kalėjimo administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.
Pabrėžė, kad Kalėjimo kamerose yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų, jiems išduodant reikalingas priemones. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovė buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuo 2013-12-30 su UAB „Dezinfa“ o nuo 2015 metų vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Minėtos įmonės atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pabrėžė, kad remontas Kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Dėl nuteistųjų veiksmų, tyčia niokojant valstybės turtą, dažnai tenka atlikti pakartotinius remontus.
Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos įrengtos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų baldų. Taip pat tualetas nuo likusio kameros yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 metro aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.
Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010) 24 punkte įtvirtinta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kalėjimo langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarkosi savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiai cituojamais tarptautiniais bei Lietuvos Respublikos teisės aktais. Pareiškėjo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, nenurodant, kuo pasireiškė jo patirta neturtinė žala. Nėra įrodyta, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai darė jam tiesioginę įtaką. Būtina atkreipti dėmesį, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Vadovaujantis CK 6.271 str. 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
CK 6.271 str. 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 str. 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pvz., administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Tačiau pažymėtina kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2015-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A2590-492/2015).
LVAT yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Pareiškėjas skundo padavimo metu atliko laisvės atėmimo bausmę, todėl nagrinėjant šią bylą turi būti vadovaujamasi aukščiau išdėstytomis taisyklėmis. Taigi, pareiškėjas turi pareigą detaliai apibūdinti teisės aktų neatitinkančias kalinimo sąlygas, o kalinimo įstaiga privalo pateikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą Kalėjime netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011-04-26 iki 2015-04-03 (b. l. 10). Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015-08-17 (b. l. 6). Pagal CK 1.126 str. 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to prašo. Nagrinėjamu atveju, atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą dėl dalies pareiškėjų prašymų.
Pastebėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios kalinimo nepriimtinom sąlygom metu, atlyginimo taikomas CK 1.125 str. 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Pagal CK 1.127 str. 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo bylose, LVAT, atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį, ne kartą yra konstatavęs, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (2013-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).
CK 1.131 str. 2 dalyje numatyta, jog, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas neprašė teismo atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl, vadovaujantis CK 1.125 str. 8 dalimi, jo reikalavimų dalis dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2012-08-17 atmestina kaip pareikšta, praleidus ieškinio senaties terminą.
Toliau teismas vertina galimai padarytus pareiškėjų teisių pažeidimus, dėl kurių nebuvo praleistas ieškinio senaties terminas.
Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas kamerose, kuriose buvo pažeidžiamas teisės aktuose įtvirtintas minimalaus kameros ploto reikalavimas vienam asmeniui. Minimalus kameros plotas vienam asmeniui nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124. Šio įsakymo 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovė pateikė duomenis apie pareiškėjo judėjimą jo buvimo Kalėjime metu ir su juo kartu kamerose laikytų asmenų kiekį. Įvertinus šiuos duomenis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas su pertraukom Kalėjime buvo laikomas nuo 2013-07-17 iki 2015-04-03. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,48 kv. m iki 7,87 kv. m. Pareiškėjui minėtu laikotarpiu tekdavo nuo 1,87 kv. m iki 7,87 kv. m ploto. Iš viso 12 dienų pareiškėjas buvo laikomas minėto ploto kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalus kameros ploto reikalavimo. Į šią aplinkybe bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad Kalėjimo kamerose nebuvo užtikrinama teisės aktuose įtvirtintas normas atitinkanti temperatūra, drėgmė bei apšvietimas. Iš atsakovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų nėra matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aktualiu laikotarpiu būtų atlikti oro temperatūros, drėgmės ar apšvietimo matavimai. Taip pat byloje nėra duomenų ar pareiškėjo paaiškinimų apie jo teiktus prašymus išmatuoti kameroje tvyrančią drėgmę, temperatūrą bei apšvietimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė aplinkybių, susijusių su dirbtiniu apšvietimu. Todėl negalima konstatuoti, kad kamerose esantis menkas natūralus apšvietimas negalėjo būti kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu. Taip pat LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas Kalėjime šaltuoju metų laiku buvo laikomas laikotarpiais nuo 2014-10-29 iki 2014-11-05 (8 dienas) ir nuo 2014-12-03 iki 2015-12-05 (3 dienas). Teismo vertinimu, nurodyti laikotarpiai yra ganėtinai trumpi, todėl pareiškėjo laikymas šaltuoju metų laiku tokiais laikotarpiais žemesnėje nei teisės aktuose įtvirtintoje temperatūroje, negali būti laikomas pakankamai intensyviu nepatogumo, galinčiu būti pagrindu neturtinei žalai priteisti. Be aukščiau nurodytų laikotarpių, pareiškėjas buvo laikomas Kalėjime nuo 2013-07-18 iki 2013-07-25 (8 dienos) ir nuo 2015-03-27 iki 2015-04-03 (8 dienos), t. y. taip pat pakankamai trumpais laikotarpiais. Įvertinus pareiškėjo paaiškinimus, pareiškėjo buvimo Kalėjime laikotarpius, aplinkybę, kad nėra nustatyta, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Kalėjimo administraciją su prašymu išmatuoti kamerų apšvietimą, drėgmę bei temperatūrą, darytina išvada, kad šie veiksniai negali būti pripažįstami pakankamai intensyviais, galinčiais būti pagrindu konstatuoti neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde teismui taip pat nurodė, kad buvo laikomas kamerose su rūkančiais asmenimis. Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 dalis nustato, kad ,Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taip pat Higienos normos HN 76:2010 14 punkte yra nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į tai, Kalėjimo administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. LVAT laikosi pozicijos, kad asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia minėtų teisės aktų nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (2013-05-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013).
Nagrinėjamu atveju, nei atsiliepime į pareiškėjo skundą, nei papildomoje Kalėjimo pateiktoje medžiagoje nėra įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis. Tačiau LVAT taip pat laikosi nuoseklios pozicijos, kad vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas (2013-09-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013; 2013-07-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013). Nagrinėjamu atveju, byloje nėra duomenų ar paaiškintinų, dėl pareiškėjo kreipimosi dėl apgyvendinimo su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo dėl laikymo su rūkančiais asmenimis padarytos žalos, paaiškindamas tik, kad dėl to kildavo nesutarimai tarp nuteistųjų. Todėl kritiškai vertintinas pareiškėjo skundo teiginys, kad dėl jo laikymo su rūkančiais asmenimis jis patyrė neturtinę žalą.
Pareiškėjas pažymėjo, kad atvykstant ar išvykstant iš Kalėjimo atliekamos asmens apžiūros pažeidžia asmens garbę ir orumą. Jos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai oro temperatūrai. Taip pat pareiškėjui kartais tekdavo išsirengti iki apatinių rūbų esant šaltai oro temperatūrai.
Kratos ir apžiūros laisvės atėmimo vietose yra atliekamos vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“) VIII skyriumi. Šios instrukcijos 154 punkte, nustatyta, kad visuminė asmens krata atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Šiuo atveju pareiškėjas neapibūdino antisanitarinių kratos atlikimo sąlygų, o tik nurodė, kad asmens daiktai sudedami į nešvarią plastikinę dėžę. Tokį veiksmą pareiškėjas traktavo kaip išsityčiojimą iš asmens ir jo daiktų. Pažymėtina, kad šie daiktai nebuvo konfiskuojami ar gadinami, o tik laikinai sudėti į plastikinę dėžę, kol bus atlikta asmens ir jo daiktų apžiūra. Kratos ir apžiūros yra atliekamos siekiant užtikrinti, kad nuteistieji laisvės atėmimo vietoje neturėtų su savimi uždraustų daiktų, tarp jų ir narkotinių medžiagų, ginklų, Pagrindinis kratų ir apžiūrų tikslas yra užtikrinti kalinamų asmenų, pareigūnų ir kitų laisvės atėmimo vietoje dirbančių asmenų saugumą. Kaip jau buvo minėta, tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nenurodė jokių kitų kratos elementų, kuriais buvo pažeista jo garbė ir orumas. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo nuomone pagrįsti argumentai dėl asmens apžiūros atlikimo vėsiose, nešvariose patalpose, dedant daiktus į nešvarią dėžę, gali būti laikomi pakankamai intensyviais nepatogumais, esančiais pagrindu neturtinei žalai atsirasti.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad dalį Kalėjime praleisto laiko, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių.
Todėl teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (12 dienų), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, jog, nagrinėjamu atveju, pareiškėjui priteistina 84 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 84 Eur sumą vertina kaip adekvatų neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 bei 5 punktais, 127, 129 straipsniais, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo V. V. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. V. 84 Eur (aštuoniasdešimt keturis eurus) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.
Kitą pareiškėjo V. V. skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.