Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-02-06 · Administracinė byla Nr. A-146-320-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-06
Bylos Nr.
A-146-320-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01811-2009-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Roma Sabina Alimienė
Pareiškėjas
B. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-320/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01811-2009-5Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Romos Sabinos Alimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. P. (B. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. P. (B. P.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas B. P. (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui paduotu patikslintu skundu (b. l. 2-3) prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 500 000 litų neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad atlieka bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje. Nuo 2005 metų balandžio mėnesio iki 2006 metų spalio mėnesio buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis kamerose, kurios neatitinka sanitarinių normų: sienos drėgnos, pažeistos pelėsio; nėra tinkamos santechnikos; yra žiurkių ir kirminų; žiemą kameros nešildomos, jose nėra langų. Be to, kameros buvo perpildytos. Lukiškių TI-K visų gyvenamųjų pastatų stogai yra padengti medžiagomis, turinčiomis asbesto, kuris yra labai kenksmingas sveikatai ir nuo 2005 metų uždraustas naudoti Europos Sąjungoje. Pareiškėjas teigė, kad būdamas Lukiškių TI-K, jis buvo priverstas kvėpuoti asbesto dulkėmis. Dėl nežmoniškų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K jis rizikavo prarasti sveikatą. Remdamasis šiais argumentais pareiškėjas teigė, kad jis buvo laikoma nežmoniškomis, pažeidžiančiomis žmogaus teises sąlygomis ir prašė priteisti 500 000 litų patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžiuose pareiškėjas dėl Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas jo nurodytu laikotarpiu (Nr.256, Nr.274, Nr.293, Nr.299A) papildomai paaiškino, kad didžiausios jo pretenzijos yra dėl laikymo sąlygų kamerose Nr.256, Nr.274, nes šiose kamerose laikymo sąlygos buvo blogiausios: labai bloga santechnika; buvo pelių ir tarakonų; nebuvo mechaninio vėdinimo; kameroje Nr.274 žiemą neužsidarydavo langai, o vasarą buvo labai karšta, trūko oro. Kamerose praleisdavo 23 valandas per parą. Dėl tokių laikymo sąlygų jam ant odos atsirado dėmės, spuogai.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 16-18) paaiškino, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K pirmą kartą atvyko 2005 m. balandžio 8 d. ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 111. Vėliau buvo perkeltas į kitas kameras: 2005 m. balandžio 10 d. - į kamerą Nr. 293, 2005 m. birželio 1 d. – į kamerą Nr. 274, 2005 m. birželio 29 d. – į kamerą Nr. 299a, 2006 m. gegužės 10 d. – į kamerą Nr. 256. 2006 m. spalio 26 d. pareiškėjas išvyko į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus – atvirąją koloniją.

Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims – ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam asmeniui. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia tardymo izoliatorių ir kalėjimą. Įstaigoje yra 864 patvirtintos vietos (426 kameros). Didžiausią dalį čia laikomų žmonių sudaro tardomieji, taip pat yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti ūkio darbams. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo Nr. 1 iki Nr. 68. Atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, jie laikomi kamerose po vieną (retais atvejais administracijos leidimu jie gali būti talpinami po du asmenis). Lukiškių TI-K yra nuolat perpildytas, kadangi nepriimti kasdien į įstaigą atvežamų asmenų Lukiškių TI-K neturi teisės. Dėl šių priežasčių Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 nustatytas reikalavimas dėl ploto normos vienam asmeniui kartais negali būti įvykdomas. Tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, skirstant atvežtus asmenis į kameras, buvo laikomasi galiojusių Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatyme bei Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklėse nustatytų asmenų izoliavimo reikalavimų. Lukiškių TI-K administracija pagal galimybes nuolat stengiasi gerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas. Kiekvienam asmeniui visada skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, išduodamas kitas teisės aktų nustatytas inventorius. Įstaigos perpildymo problemos Lukiškių TI-K išspręsti neturi galimybių. Lukiškių TI-K priklausantys pastatai yra labai seni ir jiems reikalingas remontas, tačiau kameros remontuojamos etapais pagal nustatytą planą, gavus atitinkamas lėšas iš valstybės biudžeto. Dėl lėšų stokos, kalinamųjų tyčinio turto gadinimo ir kitų priežasčių kai kurios kameros yra tik patenkinamos būklės. Pagal Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 72 punktą tvarkyti kameras privalo patys kalinamieji. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų (nuteistųjų), kad jie palaikytų tvarką kamerose. Išduodamas valymui reikalingas inventorius. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pareiškėjo teiginys, kad kameros žiemą yra nešildomos, neatitinka tikrovės. Visos Lukiškių TI-K kameros yra šildomos centralizuotai, temperatūra automatiškai reguliuojama priklausomai nuo oro lauke temperatūros, kad patalpose temperatūra nuolat būtų ne žemesnė nei 18 laipsnių šilumos. Įstaigos administracija visada reaguoja į nusiskundimus dėl laikymo sąlygų ir pagal galimybes nedelsdama išsprendžia kilusias problemas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos faktą, nepagrindė priežastinio ryšio tarp, jo teigimu, patirtos žalos, bei Lukiškių TI-K administracijos ar pareigūnų veiksmų.

Atsakovo atstovė teismo posėdžiuose dėl pareiškėjo laikymo sąlygų kamerose Nr.256, Nr.274, Nr.293, Nr.299A papildomai paaiškino, kad kamerose Nr.293, Nr.299A buvo suremontuotos, todėl šiose kamerose pareiškėjo laikymo sąlygos buvo geresnės nei kamerose Nr.256, Nr.274, kuriose buvo seni santechniniai įrengimai. Kameroje Nr.274 pareiškėjas buvo laikomas vasarą, kai langų uždarymo problema nėra aktuali. Pagal Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos pateiktą pažymą, dėmės ant pareiškėjo kojų atsiradę iki jo įkalinimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, 2011 m. birželio 9 d. sprendimu (b. l. 154-160) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 3 000 Lt neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Ištyręs pateiktus į bylą įrodymus, teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2005 m. balandžio 8 d. iki 2006 m. spalio 26 d.: 2005 m. balandžio 8 d. buvo apgyvendintas kameroje Nr. 111, 2005 m. balandžio 10 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 293, 2005 m. birželio 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 274, 2005 m. birželio 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 299A, 2006 m. gegužės 10 d. perkeltas į kamerą Nr. 256. 2006 m. spalio 26 d. išvyko į Pravieniškių 2-sius pataisos namus – atvirąją koloniją, kurioje iki šiol atlieka laisvės atėmimo bausmę (b. l. 19). Iš įrašo registracijos žurnale teismas nustatė, kad skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K išsiuntimui Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų būrio viršininkui pareiškėjas pateikė 2009 m. spalio 27 d., t.y. praėjus trejiems metams ir vienai dienai po kalinimo Lukiškių TI-K (b. l. 8, 109).

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, atstovė teismo posėdyje prašė taikyti ieškinio senaties terminą skundui paduoti (b. l. 61). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsnis ir 1.131 straipsnio 1 dalis numato, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. CK 1.125 straipsnio 1, 2 ir 8 dalys numato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų, o reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų senaties terminas. CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad skundą teismui išsiuntimui Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų būrio viršininkui jis pateikė tik 2009 m. spalio 27 d., kadangi anksčiau parašyti skundo teismui dėl laikymo Lukiškių TI-K sąlygų negalėjo, kadangi Lukiškių TI-K, kur jis kalėjo iki 2009 m. spalio 26 d., su juo nebuvo įkalinta raštingų asmenų, kurie galėtų padėti parašyti skundą (b. l. 150).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teismas nustatė, kad pareiškėjas tiesiogiai nenurodė, jog prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, tačiau atsižvelgdamas į teismų praktiką (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1285/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), kurioje išaiškinta, kad teismai savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 straipsnio 3, 4 dalys, 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalis) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037/2009). Įvertinęs tai, kad skundą teismui pareiškėjas padavė praėjus vienai dienai po ieškinio senaties termino pasibaigimo, atsižvelgęs į pareiškėjo pateiktą įrodymą (b. l. 7), kad jis negavo skundo parengimui reikalingos informacijos, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atnaujino terminą skundui paduoti.

Nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu kardomojo kalinimo vykdymo tvarką reglamentavo 1996 m. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymas Nr. I-1175 (toliau – ir Kardomojo kalinimo įstatymas) bei Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 178 (toliau – ir Kardomojo kalinimo tvarkos taisyklės). Kardomojo kalinimo įstatymo 18 straipsnis numatė, kad kalinamieji laikomi kardomojo kalinimo vietų bendrose, skirtose ne daugiau kaip keturiems asmenims, kamerose, kuriose užtikrintos tinkamos sąlygos. Pagal Kardomojo kalinimo tvarkos taisyklių 9 punktą tardymo izoliatoriai įrengiami vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:1999).Tardymo izoliatorių patalpų gyvenamojo ploto normos yra šios: tardymo izoliatoriaus kamera – ne mažiau kaip 5 kv. metrai vienam kalinamajam; tardymo izoliatoriaus karcerio kamera – ne mažiau kaip 4,5 kv. metrai vienam kalinamajam.

Kardomojo kalinimo tvarkos taisyklių 18 punktas nustatė, kad, vadovaujantis Kardomojo kalinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, tardymo izoliatoriuje vienu metu leidžiama laikyti ne daugiau kaip vieną tūkstantį kalinamųjų. Pagal šių Taisyklių 19 punktą, vadovaujantis Kardomojo kalinimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, tardymo izoliatoriuje įrengiamas reikiamas kiekis keturviečių ir vienviečių kamerų, kuriose sudaromos gyvenimo bei buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normą HN 76:1999. Kameroje turi būti: langas, užtikrinantis natūralią dienos šviesą ir natūralų vėdinimą; lange įstatomos metalinės grotos; lango stiklas iš vidaus aptraukiamas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele; išorinės ir vidinės durys; išorinės kameros durys gali būti metalinės arba medinės; medinės durys turi būti ne plonesnės kaip šešių centimetrų; iš vidaus šios durys apkalamos skarda; duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms bei kitiems daiktams perduoti; langelio durelės turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir gali būti užrakintos; vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys; vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų; išorinės ir vidinės durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę; dieninis ir naktinis elektros apšvietimas; kamerose (išskyrus karcerio kameras) gali būti įrengiami elektros instaliacijos kištukiniai lizdai; elektros laidai įmontuojami kameros sienose ir lubose po tinku; koridoriuje prie kameros įmontuojami elektros jungikliai; signalinis mygtukas pareigūnams iškviesti; sanitarinis mazgas, kuris turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,2 metro aukščio pertvara; kameroje įrengiamas praustuvas (kriauklė); pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam asmeniui ir stalas, kurių kalinamieji ir nuteistieji negalėtų išardyti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem asmenims knygoms ir daiktams sudėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba; pritvirtinti prie grindų suoliukai arba taburetės; mechaninis vėdinimas; centrinis arba kaloriferinis šildymas. Lietuvos higienos norma HN 76:1999 nustato, kad gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims turi būti ne mažiau kaip 5 kv. m vienam asmeniui. Remiantis Įkalinimo įstaigų renovavimo ir įkalinimo sąlygų humanizavimo 2004-2009 metų programos, parengtos vykdant acquis įgyvendinimo priemonių 2003 metų plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 292 (Žin., 2003, Nr. 25-1019), 3.24-D1 priemonę, situacijos analizės duomenimis, Lukiškių TI-K šis rodiklis siekia 3,7 kv. m. vienam asmeniui. Lietuvos higienos normos HN 76:1999 11 skirsnis reglamentuoja, kad laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų įvairios paskirties patalpos turi būti šildomos ir vėdinamos; šildymas ir vėdinimas projektuojamas pagal statybos normas bei šią higienos normą; šiluma į patalpas tiekiama iš centrinių arba vietos šilumos šaltinių; šildymo sistemos turi užtikrinti tolygų oro įšilimą, neteršti oro kenksmingomis medžiagomis ir kvapais; radiatoriai įrengiami po langais; jų paviršius turi būti lygus, lengvai plaunamas ir dezinfekuojamas; radiatorių temperatūra neturi viršyti 85⁰ C, turi būti įrengti termoreguliatoriai; pastatų patalpos, priklausomai nuo jų paskirties, turi būti vėdinamos tiekiamosiomis ir ištraukiamosiomis vėdinimo sistemomis natūraliai arba mechaniškai <...>; kolonijos bendrabučio gyvenamosiose ir kamerų tipo patalpose, baudos, drausmės izoliatorių, laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų patalpų pakankamos šiluminės aplinkos ir šiluminio komforto oro temperatūros, oro santykinės drėgmės bei oro judėjimo greičio parametrų normuojamos reikšmės privalo atitikti HN 69-1997 reikalavimus. Lukiškių TI-K yra patvirtintos 864 vietos (426 kameros), tačiau, kaip nurodė pats Lukiškių TI-K, jose laikomų asmenų skaičius nuolat viršija nustatytas normas (b. l. 16).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, ištyręs pateiktys į bylą įrodymus, nustatė, kad 293 kameroje, kurios plotas 7,91 kv. m. (pareiškėjo laikymo trukmė nuo 2005 m. balandžio 10 d. iki 2005 m. birželio 1 d.), gyveno po 2-4 asmenis; 274 kameroje, kurios plotas 7,76 kv. m. (pareiškėjo laikymo trukmė nuo 2005 m. birželio 1 d. iki 2005 m. birželio 29 d.), gyveno 2-5 asmenys; 7,67 kv. m. ploto kameroje Nr. 299A (pareiškėjo laikymo trukmė nuo 2005 m. birželio 29 d. iki 2006 m. gegužės 10 d.) gyveno 2-žmonės; 23,32 kv. m ploto kameroje Nr. 256 (pareiškėjo laikymo trukmė nuo 2006 m. gegužės 9 d. iki 2006 m. spalio 26 d.), gyveno 6-14 asmenų (b. l. 115, 133-134). Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, nebuvo tinkamai užtikrintas Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 įtvirtintas reikalavimas dėl kameros gyvenamojo ploto vienam asmeniui, t. y. po 5 kv. m. vienam asmeniui.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų (CK 6.271 str. 2 d.) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), žala (CK 6.249 str.) ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.). Nesant vieno iš šių elementų, civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį nekyla. Teismas taip pat rėmėsi Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Remdamasis minėtu teisiniu reguliavimu teismas konstatavo, kad pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjui jo kalinimo metu nebuvo užtikrinta teisė į ne mažesnę nei 5 kv. m. gyvenamojo ploto normą. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota teismų praktikoje. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011, Nr. A438-121/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teismas konstatavo, kad buvo pažeista konstitucinė pareiškėjo teisė į orumą (Konstitucijos 21 str. 2 d.). Netinkamomis, taip pat neteisėtomis valstybės institucijos (Lukiškių TI-K, nepriklausomai nuo jos kaltės) veikomis pažeidus konstitucinę asmens teisę į orumą, neabejotinai buvo padaryta žala pareiškėjui. Teisės doktrinoje visuotinai pripažįstama, kad neteisėtomis veikomis visuomet yra padaroma žala. Pažymėjo ir tai, kad ši žala yra padaryta ne tik konstitucinės teisės normų saugomam gėriui – konstitucinei teisei į orumą, bet ir civilinės teisės saugomam gėriui – asmeniui jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę (kamerose, kuriose plotas per mažas, pareiškėjas kalintas šiek tiek ilgiau nei pusantrų metų) bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 800 Lt; vidutinis darbo užmokestis – apie 2151 Lt), teismų praktiką panašiose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A502-913/2011, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-1774/2011) ir pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį vertino 3 000 Lt.

Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus, kad jam neturtinė žala kilo dar ir dėl to, jog kameros, kuriose jis gyveno, neatitiko higienos normų (nebuvo deramos santechnikos, kameros žiemos metu nešildomos, be langų, ant sienų pelėsis, drėgna, buvo kirminų ir graužikų, visų gyvenamųjų patalpų stogai iš asbesto), teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K 2005 m. sausio 3 d. sudarė sutartį su UAB „Isterela“ dėl patalpų apžiūros ir dezinfekcijos darbų, galiojusią iki 2006 m. gruodžio 31 d. Iš byloje esančios 2006 m. sausio 26 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 102 (b. l. 27-30), sudarytos tarp UAB „Vilniaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ ir Lukiškių TI-K (galiojo iki 2006 m. gruodžio 31 d.), teismas nustatė, kad ši įmonė įsipareigojo savo lėšomis ir darbo jėga atlikti sutartyje numatytų patalpų apžiūrą, siekiant išsiaiškinti, ar yra buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) ir atlikti jų naikinimą. Teismas rėmėsi atsakovo atstovės teismo posėdyje pateiktais paaiškinimais, kad sąskaitos ar kiti dokumentai, patvirtinantys, jog šios sutartys buvo realiai vykdomos, nėra išlikę, tačiau kameros buvom dezinfekuojamos kartą per mėnesį (b. l. 149-152), taip pat pareiškėjo paaiškinimais, kad kameroje Nr. 299A dezinfekcija buvo atliekama (b. l. 150). Iš Lukiškių TI-K rašto (b. l. 113) bei 2004 m. lapkričio 3 d. pažymos apie atliktus statybos darbus (b. l. 114) teismas nustatė, kad 2004 m. buvo atliktas Lukiškių TI-K II korpuso, į kurį patenka kameros Nr. 293 ir Nr. 299A, remontas (inžinerinių tinklų rekonstrukcija). Teismas nustatė, kad pareiškėjas neneigia, jog kamerose santechnika buvo įrengta, tačiau, jo manymu, ji buvo netinkama. Lukiškių TI-K pažyma Nr. 24-32 (b. l. 33) patvirtina, kad Lukiškių TI-K gyvenamųjų patalpų stogai įrengti iš plieninės skardos. Ištyręs įrodymus teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų ir pats pareiškėjas neneigia, jog skundų, pastabų, pageidavimų ar pan. dėl patalpų blogos būklės ir sąlygų kalėdamas jokioms institucijoms jis nerašė (b. l. 60). Įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė skunde dėstomų aplinkybių dėl netinkamų jo laikymo sąlygų, t. y. neįrodė aplinkybių dėl žalos atsiradimo fakto, kuris nėra preziumuojamas pagal įstatymą. Žalos padarymo faktą bei jos dydį privalo įrodyti asmuo, reikalaujantis tokios žalos atlyginimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.). Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginiai dėl švaros Lukiškių TI-K nepagrįsti įrodymais.

Pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu galiojusių Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 72 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu patvirtinama kalinamųjų dienotvarkė. Dienotvarkėje nustatytas rytinio kėlimosi, kamerų tvarkymo, tualeto, valgymo, patikrinimo, darbo, pasivaikščiojimo, išvedimo pas parengtinį tyrimą atliekančius pareigūnus, gynėjus, kultūrinių, sportinių, auklėjamųjų ir kitų priemonių, laisvalaikio bei nepertraukiamo (8 valandų) miego laikas. Remdamasis minėta Taisyklių nuostata, teismas padarė išvadą, kad kameras tvarkyti privalo patys kalinamieji, jiems suteikiamas reikalingas inventorius, įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų (nuteistųjų), kad jie palaikytų kamerose tvarką, už administracijos reikalavimų nevykdymą gali būti skiriamos nuobaudos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat rėmėsi pareiškėjo teismo posėdyje pateiktais paaiškinimais, kad jis yra sveikas (b. l. 60), o Pravieniškių 2-jų pataisos namų – atvirosios kolonijos Sveikatos priežiūros tarnybos viršininko pateiktos pažymoje (b. l. 56) nurodyta, kad pareiškėjas kalėjimo Lukiškių TI-K laikotarpiu kreipėsi į gydytoją du kartus: vieną kartą dėl iki įkalinimo atsiradusios dėmės blauzdoje, kitą kartą – dėl bėrimo, kuris regresavo. Pareiškėjui atvykus į Pravieniškių 2-sius pataisos namus – atvirąją koloniją, vidaus ligų gydytojas ir gydytojas psichiatras nustatė, kad jis sveikas. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, taip pat patvirtina, kad pareiškėjas neįrodė, jog laikymo sąlygos sukėlė žalos jo sveikatai.

III.

Pareiškėjas B. P. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 164-166) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismo priteistos neturtinės žalos dydis yra neadekvatus laikotarpiui (564 paros), kurį jis praleido Lukiškių TI-K, kai jam teko mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto.

2. Lukiškių TI-K nepateikė jokių įrodymų, kad kamerose Nr. 293, Nr. 274, Nr. 256 buvo atliekami dezinfekcijos darbai. Apelianto nuomone, nesant tokių įrodymų, teismas turėjo konstatuoti, kad dezinfekcijos darbai nebuvo atliekami.

3. Pagal Lukiškių TI-K pateikus dokumentus, patvirtinančius, kad kamerose Nr. 293, Nr. 299a buvo atliktas remontas, teismas konstatavo, jog kameros atitiko higienos normos reikalavimus. Tačiau teismas nepasisakė dėl kamerų Nr. 274 ir Nr. 256, kuriose pareiškėjas buvo laikomas 6 mėnesius, atitikimo higienos reikalavimus. Šiose kamerose nebuvo atliktas remontas, jų sanitarinė būklė buvo prasta, todėl dėl blogų laikymo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismas rėmėsi Lukiškių TI-K pateikta pažyma, kad Lukiškių TI-K gyvenamųjų pastatų stogai yra dengti plienine skarda, tačiau nenustatė kada stogai buvo pakeisti. Taip pat nepasisakė dėl skundo argumentų, jog kamerose buvo drėgna, taip pat dėl netinkamo kamerų šildymo žiemą.

Šalies argumentai

5. Apelianto teigimu, jam padaryta neturtinė žala pasireiškė didžiuliu psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, jam pablogėjo sveikata, nukentėjo orumas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis negali ramiai miegoti, jaučia padidėjusią baimę.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 170-171) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 500 000 Lt neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Be to, prašomos priteisti sumos pareiškėjas nepagrindė įrodymais ir nepaaiškino, kaip tokia suma buvo apskaičiuota. Pažymi, kad per pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį administracija skundų dėl laikymo sąlygų iš jo negavo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjas iškėlė dėl neturtinės žalos dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginimo.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos turi būti taikomi minėti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str.1 d., 20 str.3 d.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A756-143/2012 ir kt.).

Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime. Nagrinėjamam ginčui aktualus laikotarpis nuo 2005 m. balandžio 8 d. iki 2006 m. spalio 26 d., kuriuo, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas pareiškėjas, šioje įstaigoje buvo kalinamas 564 paras.

Nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu galiojusios redakcijos Kardomojo kalinimo įstatymo (2004 m.kovo 16 d. įstatymas Nr.IX-2058) 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama kalinamąjį kankinti, žaloti, žeminti jo orumą arba žiauriai su juo elgtis. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyręs įrodymus pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui visą jo kalinimo Lukiškių TI-K kamerose Nr.256, Nr. 274, Nr.293, Nr. 299A laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 8 d. iki 2006 m. spalio 26 d., nebuvo užtikrinta Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma - ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam asmeniui. Tokias pareiškėjo kalinimo sąlygas (kitų neteisėtų valdžios institucijos aktų teismas nenustatė), atsižvelgiant į kalinimo trukmę (daugiau nė 18 mėnesių), pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nepriimtinomis, pažeidusiomis pareiškėjo konstitucinę teisę į orumą, teisę jaustis visaverčiu, o tai CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme laikytina neturtine žala. Spręsdamas dėl priteistinos pinigų sumos neturtinei žalai atlyginti, teismas atsižvelgė į pažeidimo trukmę, mastą ir intensyvumą, į tai, kad pareiškėjas kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu neteikė kompetentingoms valstybės institucijoms prašymų ir skundų dėl laikymo sąlygų, taip pat į tai, kad pagal medicininius dokumentus pareiškėjo sveikata nesutrikdyta, kartu atsižvelgdamas ir į Lietuvos valstybės ekonomines sąlygas, nusprendė, kad pareiškėjui padaryta neturtinė žala gali būti kompensuota priteisiant iš Lietuvos valstybės 3000 Lt. Apelianto nuomone, teismo priteista suma, atsižvelgiant į kalinimo trukmę (564 paros), yra neadekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Apelianto teigimu, teismas nevertino kai kurių jo nurodytų aplinkybių dėl blogų kalinimo sąlygų kamerose Nr. 274 ir Nr. 256, kurios buvo neremontuotos, priėjo prie nepagrįstų išvadų, kad kameros Nr. 293, Nr. 274, Nr. 256 buvo dezinfekuojamos, taip pat nenustatė kada buvo pakeista Lukiškių TI-K stogo danga ir pastatas apdengtas skarda.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija nenustatė pagrindo pripažinti atitinkančiais bylos medžiagą apelianto argumentų, esą pirmosios instancijos teismas neištyrė kai kurių jo nurodytų aplinkybių. Bendroji įstatymu nustatyta taisyklė yra ta, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.). Įstatymų leidėjo suteikta administraciniam teismui teise rinkti įrodymus teismas gali ir turi pasinaudoti tais atvejais, kai byloje paaiškėja, jog nustatymui visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai (ABTĮ 57 str.4 d., 68 str.1 d., 80 str.1 d., 81 str.). Iš bylos medžiagos nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas pakartotinai nagrinėdama bylą aktyviai naudojosi ABTĮ nuostatomis dėl aktyvaus teismo vaidmens nustatant visas bylas svarbias aplinkybes (ABTĮ 81 str.) ir kelis kartus (b.l. 97,104,106,117,126) reikalavo iš atsakovo papildomų ir patikslinančių duomenų nagrinėjamam ginčui aktualiais klausimais apie pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių TK-K, jo sveikatos istorijos ir kt. Tokie duomenys į bylą buvo pateikti. Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/2008; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14, ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Byloje nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų laikėsi. Visi pateikti į bylą rašytiniai įrodymai buvo betarpiškai ištirti teismo posėdyje, kaip to reikalauja įstatymas (ABTĮ 79 str.), o teismo sprendime pateiktos išvados pagrįstos motyvuotu įrodymų, kuriems priskirtini ir bylos proceso šalių paaiškinimai, visumos vertinimu pagal įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju priėjo prie pagrįstų išvadų, kad CK 6.271 straipsnio prasme yra nustatyta (įrodyta) tai, jog pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma ir tai yra pagrindas pripažinti pareiškėją pagrįstai reikalaujantį atlyginti neturtinę žalą. Žalos (tiek turtinės tiek neturtinės) atsiradimo faktą ir jos priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais (CK 6.271 str. prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Teismo sprendimas negali būti pagrįstas prielaidomis, neįrodytais teiginiais. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjo skundų argumentai ir paaiškinimai dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K (išskyrus pasitvirtinusią ir byloje įrodymais pagrįstą aplinkybę, kad pareiškėjas visą kalinimo šioje įstaigoje laikotarpį buvo laikomas perpildytose kamerose) nenuoseklūs ir nekonkretūs, o tai pagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad kitų neteisėtų valdžios institucijos aktų nenustatyta. Skunduose pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė tik abstrakčius argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, t.y. nenurodė nei kalinimo kamerų, nei konkrečių pretenzijų dėl laikymo sąlygų kiekvienoje kameroje, išskyrus tai, kad visą laiką kalėjo perpildytose kamerose (po šešis asmenis). Teismui nustačius, kad pareiškėjas kalėjo kamerose Nr.256, Nr. 274, Nr.293, Nr. 299A ir dvi iš jų (Nr.293 ir Nr. 299A) 2004 metų spalio mėnesį buvo suremontuotos, be kita ko, rekonstruojant šildymo ir vėdinimo, vandentiekio ir kanalizacijos sistemas, pareiškėjas, kaip matyti iš teismo posėdžių protokolų, dėl laikymo sąlygų kamerose Nr.293 ir Nr. 299A pretenzijų iš esmės nebereiškė, išskyrus tai, kad šiose kamerose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui. Pagal pateiktus į bylą įrodymus, kameros Nr. Nr. 274, Nr.293, Nr. 299A yra keturvietės, tačiau nė karto šiose patalpose pareiškėjo kalinimo laikotarpiu negyveno šeši asmenys (b.l.133-145), kaip nurodė pareiškėjas savo skunduose. Šiose kamerose gyveno po 2-4 asmenis, išskyrus 3 paras, kai kameroje Nr.274 kalėjo penki asmenys, tarp jų pareiškėjas. Dėl šios aplinkybės pareiškėjas savo paaiškinimus keitė teigdamas, kad kai kuriose kamerose gyveno po 3-4 žmones, po to vėl nurodydamas, kad gyveno po šešis asmenis, vėliau vėl grįždamas prie teiginio, kad gyveno po 3-4 žmones (b.l.59-61, 73-76, 149-152). Nors ši aplinkybė esminės reikšmės neturi, kadangi visą pareiškėjo kalėjimo Lukiškių TI-K laikotarpį, jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma (ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam asmeniui), tačiau pareiškėjo nenuoseklūs paaiškinimai tokiu klausimu, dėl kurio yra akivaizdūs rašytiniai įrodymai, teisėjų kolegijai kelia pagrįstas abejones dėl pareiškėjo paaiškinimų apie kitus galimus laikymo sąlygų trūkumus kamerose Nr.256, Nr. 274, kadangi pareiškėjo paaiškinimai byloje nenuoseklūs ir nekonkretūs. Pakartotinai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas pareiškė prisiminantis, jog kamera Nr. 299A buvo dezinfekuojama (b.l. 149-152), kitų kamerų (Nr.256, Nr. 274, Nr.293) dezinfekavimo teigė nematęs. Ankstesnėse proceso stadijose pareiškėjas iš viso nenurodė, kad kuri nors iš jo kalinimo kamerų buvo dezinfekuojama. Atsakovo pateikti į bylą įrodymai apie bylai aktualaus laikotarpio (2005-2006 m.) priemones dėl Lukiškių TI-K patalpų nuolatinės sanitarinės higieninės epidemiologinės priežiūros, dezinfekcijos ir deratizacijos, kartu atsižvelgiant į tai, kad pagal teisės aktus rūpintis tvarka kamerose turi ir patys kalinamieji, taip pat į pareiškėjo pozicijos nekonkretumą ir nenuoseklumą dėl kamerų dezinfekavimo, suteikė pirmosios instancijos teismui pagrindą prieiti prie išvados, kad byloje nėra įrodymų, kurie suteiktų pagrindą išvadai, jog kamerose Nr.256, Nr. 274, Nr.293, Nr. 299A pareiškėjui nebuvo sudarytos elementarios sanitarinės higieninės sąlygos. Pareiškėjas nenurodo, kad jam kurioje nors iš minėtų keturių kalinimo kamerų, tarp jų ir kamerose Nr.256, Nr. 274, nebuvo suteikta atskira specialiai įrengta miegamoji vieta, taip pat nenurodo, kad jis neturėjo sąlygų nusiprausti ar atlikti kitas asmens higienos procedūras, negavo švarios patalynės, kt. Pateikti į bylą įrodymai, kad kameros Nr.293 ir Nr. 299A buvo 2004 metų pabaigoje suremontuotos, suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos šiose kamerose 2005-2006 m. buvo geresnės nei kamerose Nr.256, Nr. 274, tačiau pagal pateiktus į bylą įrodymus nėra pagrindo konstatuoti kitus neteisėtus valdžios institucijos veiksmus, išskyrus tai, kad pareiškėjui visą jo kalinimo laikotarpį nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl Lukiškių TI-K stogo dangos pirmosios instancijos teismas ištyrė pagal įrodymų vertinimo taisykles ir dėl jos sprendime pasisakė. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Nė vienos proceso šalies pozicija dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privaloma. Kaip jau minėta, teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis pagrįsta teismo posėdyje ištirtais įrodymais ir teisės normomis, atitinka ABTĮ 57 straipsnį ir 86 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas patikrinti tik tai, ar pirmosios instancijos teismo priteista pareiškėjui pinigų suma (3000 Lt) už netinkamas kalinimo sąlygas pažeidžiant minimalią gyvenamojo ploto vienam asmeniui norma gali būti laikoma adekvačia priemone jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Byloje nustatyta, kad visą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 10 d. iki 2005 m. birželio 1 d. pareiškėjui nebuvo užtikrinta Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma (5 kv.m. gyvenamojo ploto vienam asmeniui). Individualizuojant pareiškėjo gyvenimo sąlygas kamerose Nr.256, Nr. 274, Nr.293, Nr. 299A, nustatyta, kad didžiąją laiko dalį (394 paras iš 564) pareiškėjas buvo kalinamas keturvietės kamerose Nr.293, Nr.274, Nr.299, kuriose gyvenamojo ploto vienam asmeniui tenka nuo 1,91 m. (kameroje Nr.299 a) iki 1,97 m (Nr. 1,97 ha). Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad pareiškėjui gyvenant keturvietėse kamerose, jam tenkantis gyvenamasis plotas keitėsi ir kai kuriais atvejais buvo didesnis nei vienam asmeniui tenka, kai visos vietos kameroje yra užimtos: 21 parą gyvenant dviese pareiškėjui gyvenamojo ploto teko po 3,83- 3,95 m; 121 parą gyvenant trise - po 2,55 - 2,59 m., 250 parų gyvenant keturiese - po 1,91- 1,97 m.; 3 paras gyvenant penkiese – po 1,55 m. 14 vietų kameroje Nr.256 (vienam asmeniui tenka po 1,66 m.) pareiškėjas kalėjo 170 parų. Šioje kameroje laikomų asmenų skaičius bylai aktualiu laikotarpiu keitėsi nuo 6 iki 14 asmenų: 6 paras gyveno 6 asmenys (po 3,88 m ploto kiekvienam); 6 paras 7 asmenys (po 3,33 m); 9 paras 8 asmenys (po 2,91 m); 28 paras 9 asmenys (po 2,59 m); 38 paras 10 asmenų (po 2,33 m.); 27 paras 11 asmenų (po 2,11 m.), 28 paras 12 asmenų (po 1,94 m.); 22 paras 13 asmenų (po 1,79 m.); 6 paras 14 asmenų (po 1,66 m.).

Pagal pateiktus į bylą įrodymus dvi kameros (Nr.293 ir Nr. 299A) 2004 metų pabaigoje buvo suremontuotos rekonstruojant šildymo ir vėdinimo, vandentiekio ir kanalizacijos, elektrotechnikes sistemas. Šiose kamerose pareiškėjas kalėjo didžiąją laiko dalį (366 paras iš 564), t.y. geresnėmis buities sąlygomis nors ir neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos. Tai b yloje pripažino ir pats pareiškėjas. Aptarta bylos medžiaga patvirtina ir tai, kad didžiąją ginčui aktualaus kalinimo laiko dalį (309 paras) pareiškėjas kalėjo sąlygomis, kai vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nesiekė net pusės numatyto ploto pagal Lietuvos higienos normą HN 76:1999. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad minėtos teisės akte numatytos gyvenamojo ploto normos neužtikrinimą pareiškėjui kompensavo kokiomis nors kitomis priemonėmis (papildomais pasivaikščiojimai lauke, kt.). Pagal pateiktus į bylą įrodymus, pareiškėjas minėtomis (ankštomis) sąlygomis praleisdavo kameroje 23 valandas per parą, išskyrus vieną valandą, skirtą pasivaikščioti lauke. Pareiškėjo kalinimo minėtomis sąlygomis trukmė (564 paros, t.y. daugiau nei 18 mėnesių) suteikia pagrindą konstatuoti, kad dėl kalinimo nuolat perpildytose kamerose pareiškėjui kilę nepatogumai užsitęsė pernelyg ilgai, jų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias (Konvencijos 3 str.), todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o pirmosios instancijos teismo priteista 3000 litų suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Spręsdama dėl priteistinos sumos dydžio teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į bylai reikšmingą aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus ilgam laikui (po 3 metų ir 1 dienos) po to, kai baigėsi jo įkalinimas Lukiškių TI-K ir pareiškėjas buvo perkeltas atlikti laisvės atėmimo bausmę į pataisos namus. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, kreipėsi į teismą praėjus net 3 metams po išvyko iš šios įstaigos, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda jam nebuvo tokia skaudi, kad jis taip ilgai delsė kreiptis teisminės gynybos. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs įrodymus apie pareiškėjo sveikatą, sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog laikymo Lukiškių TI-K sąlygos padarė žalos pareiškėjo sveikatai. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu dėl pareiškėjo sveikatos būklės sutinka. Pareiškėjas kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo 19-20 metų amžiaus. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuoti pareiškėjo teismo posėdyje pateikti paaiškinimai, kad jis yra sveikas. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai ir pareiškėjo paaiškinimai patvirtina, kad netinkamo kalinimo galima pasekmė (sveikatos sutrukdymas) pareiškėjui nekilo. Tai yra reikšminga nustatant kokia suma yra adekvati ir gali būti priteista neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, nagrinėjamu atveju yra reikšminga ir ta aplinkybė, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nagrinėjo klausimą dėl pareiškėjo praleisto senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti atnaujinimo, nors pareiškėjas tokio prašymo nebuvo pareiškęs ir šį terminą atnaujino, t.y. ėmėsi veiksmingų pareiškėjo pažeistos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas gynimo priemonių. Ši pareiškėjo pažeistos teisės gynimo teisme priemonė laikytina iš dalies kompensuojančia pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, kadangi praleisto senaties termino atnaujinimas suteikė pareiškėjui teisę į atitinkamą žalos atlyginimą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija, be kita ko, vadovaudamasi ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K (neteisėtų aktų CK 6.271 str. prasme) ir yra priežastiniame ryšyje su šiais aktais, atlyginti adekvačia suma laikytina 8000 litų suma. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistinos sumos dydžio neturtinei žalai atlyginti, netinkamai taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus, 8000 (aštuoni tūkstančiai) litų neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo B. P. (B. P.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui B. P. (B. P.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 8000 (aštuoni tūkstančiai) litų neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRoma Sabina AlimienėLaimė Baltrūnaitė