- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-19
- Bylos Nr.
- I-4730-189/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05414-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 1.21Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5) prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė) 30000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Paaiškino, kad į teismą kreipėsi dėl kalinimo (gydymo) sąlygų Ligoninėje, kurioje buvo gydomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Skundo argumentais prieštaravo, kad Ligoninėje buvo patalpintas į kameros tipo palatą, kuri neatitiko higienos reikalavimų, t. y. kamera buvo blogos būklės, kameroje buvo šalta, drėgna, sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos, nebuvo užtikrintas ploto vienam asmeniui kameroje reikalavimas, trūko apšvietimo. Sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskiroje patalpoje. Kameroje buvo patalpintas kartu su rūkančiais, nors pats yra nerūkantis. Pasivaikščiojimo kiemeliai maži, pasivaikščiojimui skirtas laikas tik 1 val. Patalynė buvo blogos būklės, nešvari, kamerose nebuvo rūbų džiovyklos, todėl būdamas Ligoninėje viršutinių drabužių neskalbė, o tuo tarpu žiemą buvo priverstas vaikščioti purvinais drabužiais. Kamerose nebuvo karšto vandens.
Pažymėjo, jog dėl tokių sąlygų pareiškėjas patyrė psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, kančias, pažeminimą, atsirado problemos su sveikata ir pan.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimo (b. l. 22–25) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Pažymėjo, kad nurodyti, kiek konkrečiai asmenų tuo metu kartu su pareiškėju buvo laikoma toje pačioje palatoje negali, nes tokių duomenų neturi, o jų kaupti teisės aktai nenumato. Taip pat pažymėjo, kad Ligoninėje yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (ar) nuteistųjų skaičiui. Todėl neneigė aplinkybių, susijusių su galimu ploto pažeidimu vienam asmeniui. Nurodė, kad sanitarinis mazgas, patalpų vėdinimas per langus, pacientų maudymasis atitiko teisės aktų reikalavimus. Patalpų remontas atliekamas pagal iš anksto nustatytą grafiką ir turimus finansinius resursus. Maitinimas vykdomas pagal teisės aktais patvirtintą valgiaraštį. Taip pat Ligoninė yra užtikrinusi draudimą rūkyti Ligoninės patalpose.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
Atsakovės atstovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas byloje keliamas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2015-04-02 iki 2015-04-09.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinio kodekso 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).
Neturtinė žala pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.
Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Šių Taisyklių 11¹.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.
Iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 22) nustatyta, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2015-04-02 iki 2015-04-09, Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 4 (34,06 kv. m., 8 lovos). Atsakovę atstovaujanti Ligoninė teismui nepateikė duomenų, kiek ginčo laikotarpiu minėtose palatose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas buvo nuteistųjų/suimtųjų, o tik nurodė, jog teisės aktai tokios informacijos fiksuoti neįpareigoja. Tačiau atsiliepime atstovė pripažino, jog pareiškėjui gydantis Ligoninėje įstatymu nustatyta ploto norma galėjo būti ir viršyta. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, teismas, nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatose laikytų asmenų skaičių, visas abejones vertina pareiškėjo naudai ir pareiškėjui tenkantį palatos plotą skaičiuoja pagal jose buvusių lovų skaičių, nes pareiškėjas skunde nurodė, kad palatos buvo perpildytos žmonių, o atsakovės atstovė šios aplinkybės iš esmės nepaneigė. Atitinkamai darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būdamas kamerų tipo palatose viso 8 paras, visą laikotarpį buvo gydomas kamerų tipo palatose, kuriose minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas – 5,1 kv. m., pareiškėjui nebuvo užtikrintas, preziumuojant tai, kad visos 8 kameroje buvusios lovos buvo užimtos (atsakovės atstovė šių aplinkybių nepaneigė). Tuo tarpu atsakovės atstovės argumentas, jog Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, nagrinėjamo ginčo atveju, neturi teisinės reikšmės dėl valstybės atsakomybės. Viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Ta aplinkybė, kad Ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją Taisyklių reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės.
Pareiškėjas nurodė, kad Ligoninės kamerų tipo palatos neatitiko ir higienos reikalavimų (šalta, drėgna, trūko oro, ventiliacijos ir pan.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Higienos normos HN 76:2010 46 punkte yra įtvirtintas reikalavimas, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė privalo turėti leidimą-higienos pasą. Tai, be kita ko, nustatyta ir Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 str. 4 dalies 2 punkte. Šio įstatymo 21 str. 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimus, keliamus patalpoms ir jų įrengimui, asmenims vykdantiems ūkinę komercinę veiklą, naudojamoms priemonėms ir įrangai, vykdant tą veiklą, kuriai būtinas leidimas-higienos pasas, nustato visuomenės sveikatos saugos reglamentai (higienos normos) ir kiti visuomenės sveikatos saugos teisės aktai. Tai reiškia, kad Ligoninei, kurios veiklai būtina turėti leidimą-higienos pasą, gali būti keliami ir bendro pobūdžio teisės aktuose nustatyti reikalavimai. Byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 leidimas-higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 (b. l. 66) tvirtina, kad Ligoninėje asmenys gydomi sąlygomis, atitinkančiomis sveikatos saugos teisės aktų reikalavimams. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, kad Ligoninės patalpose gyvenimo sąlygos neatitinka teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, todėl pareiškėjo tik deklaratyviai pareikštų argumentų dėl jam neigiamas pasekmes sukėlusių gyvenimo sąlygų nehigieniškose palatose, taip pat negalima vienareikšmiškai vertinti vien tik pareiškėjo naudai. Tokia išvada darytina ir iš to, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktas (b. l. 64–65) tvirtina, kad atlikus operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę kameroje Nr. 4, higienos reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Patikrinimo akte be kita ko užfiksuota, kad vėdinimas per langus kamerų tipo palatoje Nr.4 atitiko Higienos normos 47:2011 reikalavimus; kameros Nr. 4 duše ir sanitariniame mazge higienos reikalavimų pažeidimų taip pat nenustatyta; dirbtinis dieninis apšvietimas palatoje atitiko Higienos normos 47:2011 41 punkto reikalavimus. Nors patikrinimas atliktas vėliau nei šioje patalpoje buvo gydomas pareiškėjas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad vėdinimo, natūralaus apšvietimo, kurie vyksta per langus reikalavimai patikrinimo metu nebuvo pažeisti, atitinkamai darytina išvada, kad pareiškėjo būvimo toje patalpoje laikotarpiu šie reikalavimai taip pat negalėjo būti pažeisti, nes vėdinimas, natūralus apšvietimas, pareiškėjo būvimo šioje kameroje laikotarpiu, taip pat vyko per tuos pačius langus. Pareiškėjui nepateikus savo argumentus pagrindžiančių įrodymų, teismas taip pat neturi pagrindo abejoti, kad Patikrinimo akte aptartos dušo, sanitarinio mazgo patalpos bei dirbtinis apšvietimas dėl kurių pažeidimų nebuvo nustatyta, pareiškėjo būvimo šioje kameroje laikotarpiu, šios patalpos, tame tarpe ir dirbtinis apšvietimas, galėjo neatitikti higienos reikalavimams. Iš byloje pateiktų kameros Nr. 4 nuotraukų taip pat matyti, kad kameros patalpa šviesi, tvarkinga, priešingai nei nurodo pareiškėjas, kameros lubos, grindys, sienos nėra avarinės, ar antisanitarinės būklės. Atkreiptina, kad šiuo aspektu pareiškėjas tik deklaratyviai nurodydamas argumentus dėl nehigieniškos gyvenamosios aplinkos (šalta, drėgna, trūko oro, ventiliacijos, netinkamas apšvietimas ir pan.), Ligoninės pateiktų argumentų, pagrįstų rašytiniais įrodymais, nuotraukomis, nepaneigė. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad šiuo aspektu pareiškėjas atsakovės atstovo veiksmais jam padarytos žalos neįrodė.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 su pakeitimais, V skirsnio „Pataisos įstaigų kamerų, kamerų tipo patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių bei karcerių įrengimas“ 35.5 punkte nurodyta: „Sanitarinio mazgo patalpos įrengimas. Patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga“. Atsižvelgiant į minėtą teisės nuostatą, tai, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios vietos yra atskirtas tik 1,5 metrų tvorele neprieštarauja teisės aktų nuostatoms. Teisės aktai nereglamentuoja, kad sanitarinis mazgas būtų uždaras.
Kaip nustatyta Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ligoninės patalpos yra bendrojo gyvenamoji patalpos, taigi Ligoninė turinti pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 punkto ir 4 dalies bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į sveikatai saugią aplinką. Tačiau, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013-07-16 nutartis Nr. A-822-1396/2013). Byloje, be kita ko, nėra pateikta jokių duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų režimo reikalavimų pažeidimus, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas (jo būvimo metu Ligoninėje) dėl to Ligoninės administracijai skundėsi žodžiu ar raštu. Taigi, nagrinėjamu atveju, nėra nustatyta, kad Ligoninės administracija būdama kaip nors informuota apie pažeidimus, nesiėmė veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Ligoninės administracijos veiksmuose, užtikrinant draudimą rūkyti, neteisėtų veiksmų nenustatyta.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Atsižvelgiant į tai, vien tik šalto vandens sanitariniame mazge įrengimas teisės aktų nuostatoms neprieštarauja.
Taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reglamentuojančios laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą 68 punkte taip pat nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsižvelgiant į šias teisės aktų nuostatas, Ligoninė pareiškėjui sudarydama sąlygas pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę šių įstatyminių nuostatų nepažeidė.
Pareiškėjo teigimu, kameros tipo palatoje nebuvo galimybės išsidžiovinti drabužių, todėl pareiškėjas buvimo Ligoninėje laikotarpiu (ypač žiemą) buvo priverstas vaikščioti purvinais drabužiais. Pastebėtina, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas 8 paras laikotarpiu nuo 2015-04-02 iki 2015-04-09. Todėl argumentai apie galimybės žiemą išsidžiovinti drabužius neturėjimą, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, pareiškėjas Ligoninėje buvo gana trumpą laiką, todėl nepatogumai susiję su drabužių skalbimu šaltu vandeniu, jų džiovinimu, nevertintini, kaip galėję būti pagrindu žalai priteisti.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Ligoninė delsė pareiškėjui pateikti atsakymą į jo 2015-06-08 prašymą pareiškėjo būvimo Ligoninėje laikotarpiu. Nurodė, kad tokiais veiksmais Ligoninė tyčia pažeidė pareiškėjo teises. Kaip nustatyta, pareiškėjas Ligoninėje buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2015-04-02 iki 2015-04-09, tuo tarpu pareiškėjo skundas, į kurį Ligoninė delsė atsakyti yra parengtas 2015-06-08, vadinasi ne pareiškėjo buvimo Ligoninėje laikotarpiu. Todėl pareiškėjo argumentai dėl to, kad Ligoninė pareiškėjui delsė atsakyti būtent jo būvimo Ligoninėje laikotarpiu vertintini nepagrįstais. Iš bylos medžiagos matyti, kad į pareiškėjo 2015-06-08 skundą Ligoninė atsakė, pareiškėjas Ligoninės atsakymą apskundė Kalėjimų departamentui, kuris priėmė atitinkamą sprendimą. Pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos.
Pareiškėjas nors ir prieštaravo, kad pagalvės, čiužiniai buvo seni ir nešvarūs, tačiau šių teiginių jokiais įrodymais (pvz., kad būtų kreipęsis į administraciją su skundu) nepagrindė. Minėta, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai apibrėžti atitinkamo subjekto neteisėtus veiksmus.
Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo gydymu pažeidžiant higienos normų reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas. Nors pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus, kurie, pareiškėjo teigimu yra pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjas buvo patalpintas kameroje (palatoje), kuriose jam teko itin mažas plotas, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus ir sveikatos sutrikimus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas buvo gydomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteisti 30000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, kad gydymasis higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, taip pat kartu įvertinus Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, tai, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas gana trumpą laiką bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteistina 60 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo G. K. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti G. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 60 Eur (šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą