- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-20
- Bylos Nr.
- I-461-402/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02065-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- D.P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D.P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų jį laikant Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2014-08-01 iki 2016-06-31.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-10) nurodė, jog jis nuo 2014-08-01 iki 2016-06-31 buvo kalinamas Kauno TI kamerose, pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Buvo pažeistas teisės aktuose nustatytas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo kameros ploto reikalavimas. Dalį kameros gyvenamojo ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas. Nurodė, jog neužtikrintas socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, lokalinio sektoriaus teritorijoje negalėjo sportuoti, negalėjo lankyti įvairių renginių ir dirbti. Dėl didelio suimtųjų skaičiaus turėdavo valgyti atšalusį maistą, kadangi neužtekdavo vietos prie stalo. Pareiškėjas teigia, kad vienos valandos trukmės pasivaikščiojimas prieštarauja CPT standartams, pasivaikščiojimo kiemeliai nevalomi, o jis turi teisę kasdien būti lauke 8 valandas. Nurodė, kad netinkamas kamerų apšvietimas, jį mažino dvigubos grotos, nuo dirbtinės šviesos skaudėjo akis ir galvą, lauko apšvietimas buvo nepakankamas. Pareiškėjas taip pat teigia, kad Kauno TI kamerose nebuvo užtikrinama pakankama temperatūra, kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu. Dėl to nuolat skaudėjo galvą ir gerklę pakildavo temperatūra. Nurodė, jog maistas buvo nepakankamai kaloringas ir skanus, trūko 798 kcal. Nebuvo sąlygų eiti į valgyklą. Maistas buvo dalijamas neužsidėjus pirštinių. Pareiškėjo nuomone, asmens laikymas tokiomis sąlygomis prilygsta kankinimui. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė fiziniais nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais. Pareiškėjas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašiose bylose suformuota praktika.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius (toliau - ir atsakovas, ir Kauno TI) teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b.l. 13-21) nurodė, kad tam tikrais periodais pareiškėjas buvo laikomas mažesnio, nei reglamentuota teisės aktuose, ploto sąlygomis, bet tai sąlygojo objektyvios, ne nuo atsakovo atstovo valinių veiksmų priklausančios priežastys. Nurodė, kad vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma yra santykinis dydis, kuris kinta, atsižvelgiant į nuteistųjų /suimtųjų judėjimą (etapuojami į teismą, pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, į pataisos namus, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir t.t.), todėl vienam asmeniui tenka ir daugiau gyvenamojo ploto. Kauno TI pareiškėjui buvo suteikiami pasivaikščiojimai gryname ore, jis galėjo naudotis kiemeliais su sporto įranga, teniso kambariu, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla, koplyčia, Socialinės reabilitacijos ir Sveikatos priežiūros specialistų teikiamomis paslaugomis - t. y. priemonėmis, kompensuojančiomis arba pašalinančiomis neigiamą suėmimo sąlygų įtaką, todėl negalima traktuoti, kad, laikant pareiškėją Kauno TI, buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai nuo 11,22 kv.m. iki 17,43 kv.m. Pasivaikščiojimo gryname ore laikas gali būti prailginamas, tačiau ilginti pasivaikščiojimo trukmę pareiškėjui nebuvo pagrindo. Paaiškino, kad Kauno tardymo izoliatoriaus kamerų įrengimas atitinka tardymo izoliatorių įrengimo taisyklių reikalavimus, todėl pagrindo žalai atsirasti nėra. Suimtieji tardymo izoliatoriuje gauna nemokamą maitinimą, kurio normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, taip pat turi teisę įsigyti maisto produktų tardymo izoliatoriaus parduotuvėje. Pareiškėjo pareiškimų, prašymų, pasiūlymų ir skundų dėl maitinimo kiekio ir kokybės nebuvo gauta. Teigia, kad neturtinei žalai atsirasti turi būti įrodytos trys būtinosios sąlygos: žala, neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, bei, kad neigiamas poveikis asmeniui turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, neturtinę žalą darantys veiksmai ar veiksniai turi būti pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti asmenys, jokių išimčių, pabloginančių jo buvimą įstaigoje, nebuvo, o nurodytos deklaratyvios aplinkybės negalėjo pareiškėjui sukelti depresijos, turėti įtakos jo sveikatos būklei. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas bausmę atskirais laikotarpiais nuo 2014-08-01 iki 2016-06-31.
ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma, kad tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo laikymo tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu garantuoja teisės aktai. Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2014-08-18 ir buvo laikomas iki 2016-06-21. Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kurio 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus). Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl jam Kauno TI ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo, eliminuoti kameroje laikomo inventoriaus užimamą plotą. Papildomai pabrėžtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tuo tarpu tam tikras areštinėje laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pažyma apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje (b.l. 27-37) patvirtina, kad jis tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kamerose, pažeidžiant nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto normą. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisingas ir protingas atlygis padarytai žalai kompensuoti, jei tik asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes bei įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjo kalinimo Kauno TI laikotarpiu 21 parą jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, konstatuotina, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam privalėjo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto. Ta aplinkybė, kad Kauno TI administracija neturėjo galimybių dėl vietų stygiaus vykdyti teisės aktų reikalavimus, remiantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Todėl darytina išvada, kad dėl pareiškėjo laikymo perpildytose kamerose fakto yra sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (LVAT administracinė byla Nr. A143 – 1966/2008), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (šio teismo 2008-11-18 sprendimas byloje V. Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-01-23 sprendimas byloje Nr. A-438-121/2009).
Pareiškėjas teigia, kad vienos valandos trukmės pasivaikščiojimas prieštarauja CPT standartams, pasivaikščiojimo kiemeliai nevalomi, o jis turi teisę kasdien būti lauke 8 valandas
Suimtųjų (nuteistųjų) pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-12-10 įsakymu Nr. 1-114 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga, tvarkos aprašo 13 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (b. l. 75-77). Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per parą, nenustatyta. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti vieną valandą per parą, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija, galiojusi iki 2015-11-01) 22 punkto nuostatas gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. (Higienos normos HN 76:2010 23 p.).
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
Duomenų apie kamerų Nr. 213, 230, 344, 208 129, 235, 217, 168, 156, 240, 210, 338, 148, 339, 324 pareiškėjo kalinimo jose metu natūralią ir dirbtinę apšvietą į bylą nepateikta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Kauno TI pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamos kamerų apšvietos nesikreipė, pareiškėjas teismui nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos kamerų Nr. 213, 230, 344, 208 129, 235, 217, 168, 156, 240, 210, 338, 148, 339, 324 apšvietos jo buvimo minėtose kamerose laikotarpiais dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl kamerų, kuriose jis kalėjo ginčui aktualiu laikotarpiu, netinkamo apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo drėgna, veisėsi pelėsis, trūko oro, nebuvo tinkama temperatūra.
Nurodytoms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių kreipėsi į Kauno TI administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo didelė drėgmė, formavosi pelėsis, buvo netinkama ventiliacija ar temperatūra. Byloje nėra duomenų apie santykinės oro drėgmės ar temperatūros atitikimą teisės aktų reikalavimams ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Vis dėlto, LVAT laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Pažymėtina, kad, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas neapibūdino žalos, kurią patyrė dėl didelės drėgmės, pelėsio ar netinkamo vėdinimo, temperatūros, o tik paaiškino, kad, jo nuomone, kamerose nebuvo laikomasi su drėgme, ventiliacija susijusių reikalavimų. Todėl, konstatavus, kad pareiškėjas nepateikė detalaus kalinimo sąlygų ir padarytos žalos apibūdinimo, bei vadovaujantis LVAT praktika dėl įrodymų naštos paskirstymo bylose dėl kalinimo sąlygų, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės, temperatūros, pelėsio yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimus taip pat grindžia aplinkybėmis, jog trūkdavo vietos prie stalo, todėl turėdavo valgyti atšalusį maistą.
Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte nurodyta, jog kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Atsakovas atsiliepime nurodė, jog Kauno TI kameros yra įrengtos taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Iš Kauno TI pateiktos pažymos (b.l. 27-37) matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, niekada nebuvo daugiau, nei trijų asmenų.Pareiškėjas skunde nepaaiškina, kodėl esant pakankami vietos atsisėsti prie stalo jis tuo nesinaudojo, o laukdavo, kol maistas atšals. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjos skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Į bylą pateiktas Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1-29 (b. l. 79-80) bei Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga, tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 (b. l. 75-77), patvirtina aplinkybę, kad suimtieji ir nuteistieji turi galimybę naudotis sporto kambariu, kompiuterių klase, pasivaikščiojimo kiemais su sportine įranga. Be to, į bylą pateikti dokumentai patvirtina aplinkybę, kad suimtieji ir nuteistieji Kauno tardymo izoliatoriuje nustatyta tvarka gali naudotis biblioteka (Naudojimosi biblioteka taisyklės, patvirtintos Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-85; (b. l. 82-83)), skaitykla (Naudojimosi skaitykla taisyklės, patvirtintos Kauno tardymo izoliatoriaus 2008 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 1-30; (b. l. 84-85)), gali dalyvauti Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programoje Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, patvirtinta Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2006 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1-81; (b. l. 86-91)). Pareiškėjas skunde nenurodė ir teismas nenustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą prašydamas suteikti galimybę naudotis sporto kambariu, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla, laisvalaikio užimtumo programa, pailginti pasivaikščiojimo gryname ore, užsiėmimų ir/ar renginių ne kameros sąlygomis lankymo, sportavimo trukmę ir atsakovas atsisakė tokį prašymą tenkinti, todėl vertintina, kad dėl minėtų argumentų atsakovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad Kauno TI patiekiamas maistas yra nekaloringas, neskanus.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte numatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, - pagal dietinio maitinimo normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad maistas buvo tiekiamas pažeidžiant aukščiau paminėtų teisės aktų reikalavimus. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl maisto kokybės ar kaloringumo į administraciją, byloje nėra.
Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme).
Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad byloje yra įrodymų konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą dėl neužtikrintos teisės aktuose nustatytos kameros ploto tenkančio vienam asmeniui normos, dėl to pareiškėjas neabejotinai galėjo patirti jo nurodytus neigiamus išgyvenimus.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į kalinimo laikotarpio, kai kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines sąlygas, ekonominę krizę, pragyvenimo lygį. Teismo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas priteisti 50 000 Eur neturtinę žalą, neadekvatus, nesuprantamas ir nepateisinamas nei teisingumo, nei protingumo prasme. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog būtent dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų Kauno TI pareiškėjui sutriko sveikata.
Asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl atsakovo veiksmų (neveikimo), pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kurie viršijo kalinimui būdingus nepatogumus, įvertinus neteisėtų veiksmų pobūdį, jų tęstinumą, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo trukmę, mastą - pareiškėjui tenkančio kameros ploto trūko tik atskirais trumpais laikotarpiais (21 parą) bei nežymiai (pareiškėjui teko tik 0.23 kv. m. mažiau kameros ploto), teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, teisės aktuose reglamentuotos minimalios ploto normos vienam asmeniui nagrinėjamam ginčui aktualiu, šioje byloje vertinamu laikotarpiu buvo pažeistos, taigi atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam ir taip buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, tai, kad administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, taip pat byloje nenustačius aplinkybių, kurios leistų teismui daryti išvadą, kad Kauno TI būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų tarpo ir tokiu būdu sudaryti jam teisės aktams prieštaraujančias kalinimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 130 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti D.P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 130 Eur ( vieną šimtą trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.