- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-14
- Bylos Nr.
- ATP-522-519/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 4-29-3-00581-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Gražvydas Poškus
- Kategorijos
- 2.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracine tvarka nubaustojo R. J. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. nutarimo, kuriuo R. J. nubaustas:
pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 127 straipsnio 2 dalį – 40,00 Eur dydžio bauda;
pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – 868 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu trejiems metams.
Vadovaujantis ATPK 33 str., paskirtos nuobaudos subendrintos ir paskirta R. J. subendrinta administracinė nuobauda 868 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu trejiems metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1.R. J. nubaustas už tai, kad jis 2016 m. gegužės 26 d. 12.53 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), prieš pradėdamas važiuoti atbuline eiga, neįsitiko, kad tai daryti saugu, atsitrenkė į gale stovėjusį automobilį, dėl to apgadino transporto priemones. Iš eismo įvykio vietos pasišalino, nepranešęs policijai. Tokiais savo veiksmais R. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 ir 101,222 punktų reikalavimus ir tuo padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu R. J. prašo pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. nutarimą, panaikinant nutarimo dalį dėl pripažinimo jo kaltu padarius pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, už kurio padarymą jam paskirta administracinė nuobauda – 868 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams.
2.1. Nurodo, kad priimdamas nutarimą ir pripažindamas jį kaltu padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, teismas rėmėsi tik apklaustų asmenų parodymais, kurie akcentavo, jog jis turėjo justi kaip jo vairuojamas automobilis atsitrenkė į kitą automobilį. Pažymi, kad nei vienas iš apklaustų asmenų šio įvykio tiesiogiai nematė ir visų parodymai pagrįsti kiekvieno iš jų asmeniniais jausmais. Teigia, jog pagrindinis tikras ir aiškus įrodymas, tai filmuota medžiaga, iš kurios matosi kaip jo vairuojama sunkiasvorė mašina neatsitrenkia, o iš lėto važiuodama atgaline eiga atsiremia ir kažkiek pastumia lengvąjį automobilį. Būtent dėl didelio jo vairuojamos sunkiasvorės transporto priemonės ir lengvojo automobilio svorio skirtumo jis tikrai nepajuto jokio smūgio ar garso bei nesuprato, jog kažkas galėjo atsitikti, iš automobilio išlipęs nebuvo. Būtent iš filmuotos medžiagos matosi, kad pasistūmęs atgal ir sustojęs tik tam, kad persijungtų į priekinę pavarą ir niekur neskubėdamas išvažiavo iš aikštelės jau stebėdamas gatvę į kurią turėjo įvažiuoti.
2.2. Pažymi, kad teismas visiškai nesiaiškino aplinkybių ir jo atliktų veiksmų po autoįvykio (apie kurį jis sužinojo tik sekančią dieną). Jeigu tai būtų padaryta, teismas būtų įsitikinęs, kad iš įvykio vietos išvažiuoti jokios tyčios ir supratimo neturėjo, niekur nebėgo ir nesislapstė, nesistengė paslėpti jokių autoįvykio pėdsakų, nes apie juos nieko nežinojo, o ir sužinojęs nesiėmė jokių veiksmų, kad juos paslėpti, kurie vėliau buvo pareigūnų užfiksuoti. Važiavo pasikrauti krovinio ir jau pakrautu automobiliu tą pačią dieną išvažiavo į Estiją. Įmonė jo vairuojamą automobilį buvo apdraudusi privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Alkoholio praktiškai nevartoja, nebent per didžiąsias šventes ir tik šeimoje. Jeigu teismas daro tokią prielaidą, kad jis galėjo būti išgėręs, tai reikėtų vertinti ir tas aplinkybes, kad tuoj po autoįvykio važiavo pasikrauti krovinio, toje įmonėje bendravo mažiausiai su penkiais asmenimis: krovinio išsiuntimo vadybininku, krovinio sandėlio vedėju ir darbuotojais, kurie pakrovė jo vairuojamą automobilį. Tie asmenys jam nėra draugai ir nėra bendradarbiai ir jeigu būtų pastebėję jog jis galėjo būti neblaivus, tai būtų pranešę savo vadovams ar policijai ir su kroviniu iš bendrovės teritorijos jam nebūtų leidę išvažiuoti. Apeliantas yra įsitikinęs, kad jam nebuvo jokių priežasčių, kodėl jis negalėjo užpildyti autoįvykio deklaracijos, jeigu tik būtų pastebėjęs padarytą autoįvykį.
2.3. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai jo nuoširdų pasakojimą įvertino kaip jo gynybinę poziciją. Teismas visiškai neatsižvelgė į tas aplinkybes, kad per ilgus, įvairių transporto priemonių vairavimo metus (stažas 41 m.) jis nėra padaręs jokio autoįvykio, nėra vairavęs neblaivus, nėra padaręs kitų grubių KET pažeidimų, neteistas. Nors yra pensinio amžiaus, tačiau iki šiol dirba, sveikata nesiskundžia, jokių drausminių nuobaudų nėra turėjęs. Pažymi, kad jis asmeniškai neprašė nukentėjusiojo, kad jis nepraneštų policijai, pirmiausia tai buvo paties nukentėjusiojo A. Z. reikalavimas dėl autoįvykio sumokėti jam 1500 Eur, o jei nesumokės, tada jis praneš policijai, todėl jis atsakė, kad gerai – susitarsime.
2.4. Apeliantas nurodo, kad teismas tai pat konstatavo, kad jis stengėsi išvengti žalos atlyginimo nukentėjusiam, netgi jo veiksmus pranešant Kauno apskrities VPK Imuniteto skyriui įvertino, jog tokiu būdu siekė išvengti administracinės atsakomybės už padarytą autoįvykį ir pasišalinimą iš įvykio vietos. Teigia, kad jam nesuprantama, kodėl Kėdainių policijos pareigūnų veiksmai, kai jie atvykę į įvykio vietą ir matydami, kad kita transporto priemonė yra nuvažiavusi iš įvykio vietos, kažkodėl šio įvykio neformina, o savo pareigą ieškoti ir nustatyti pažeidėją, dėl neaiškių aplinkybių perduoda nukentėjusiajam. Apelianto įsitikinimu, nukentėjusysis, žinodamas, kad už pasišalinimą iš autoįvykio vietos jam gresia didžiulė piniginė bauda ir vairuotojo pažymėjimo netekimas 3 metams, nusprendė pasipelnyti, pareikalaudamas nerealios ir niekuo nepagrįstos 1500 Eur žalos atlyginimo už apgadintą automobilį, kurio rinkos vertė pagal „(duomenys neskelbtini)“ portale nurodytas kainas yra nuo 1500 iki 2000 eurų.
Atsiliepimas
3. Nukentėjusysis A. Z. atsiliepimu į R. J. apeliacinį skundą prašo netenkinti R. J. apeliacinio skundo. Teigia, kad teismas priimdamas R. J. netenkinantį nutarimą, jame aptarė bei motyvavo kodėl asmenų liudijimais netikėti nėra pagrindo. Pažymi, kad vaizdo medžiaga leido neginčijamai nustatyti įvykyje dalyvavusį patį R. J.. Iš įrašo matyti, kad R. J. vairuojamas automobilis stovėjo ne kokioje nors stovėjimo aikštelėje, kaip yra nurodoma jo skunde, o šalikelėje ir jam norint pradėti išvažiuoti buvo privaloma įsitikinti, kad tai bus saugu ir ar neartėja kiti automobiliai iš galo. Tokiu būdu, nepastebėti ar neatkreipti dėmesio, kad R. J. vairuojamo automobilio gale taip pat šalikelėje stovi jo automobilis, nėra įtikinama, nes pats R. J. pripažįsta turintis didelę patirtį (41 metų stažą).
4. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Veiklos skyrius atsiliepimu į R. J. apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Jų nuomone, nagrinėjant šį eismo įvykį, administracinėje byloje objektyviai buvo ištirti visi duomenys, susiję su minėtu įvykiu, todėl teismo priimtas nutarimas administracinėje byloje buvo priimtas vadovaujantis žmogiškumo, protingumo ir teisingumo kriterijais. R. J. teismo posėdžio metu nurodė, jog galėjo sukelti eismo įvykį, tačiau vairuodamas sunkiasvorį automobilį su puspriekabe nejuto atsitrenkęs į kitą automobilį, bei nesiekė pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Tokie R. J. argumentai, jų nuomone, yra kritiški ir tik bandymas išvengti griežtos administracinės atsakomybės. Pažymi, kad tik vaizdo kamerų dėka šiuo atveju buvo nustatytas įvykio kaltininkas, kitu atveju R. J., kaip kaltininkas, galėjo būti nenustatytas, kadangi jis tikslingai pasišalino iš minėto eismo įvykio.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas
5. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas R. J. neskundžia ir sutinka su jo veiksmų teisiniu vertinimu pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, t. y. pripažįsta padaręs KET pažeidimą, nulėmusį kitam asmeniui priklausančios transporto priemonės apgadinimą, tačiau ginčija ir pateikia teisinius argumentus, susijusius su kito jam inkriminuoto teisės pažeidimo kvalifikavimu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.
5.1. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. J. įvykio dieną vairuodamas automobilį su puspriekabe, prieš pradėdamas važiuoti atbuline eiga, neįsitikino, kad tai daryti saugu, atsitrenkė į gale stovėjusį automobilį ir jį apgadino, iš eismo įvykio pasišalino, nepranešęs apie tai policijai. Eismo įvykyje dalyvavęs automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį vairavęs asmuo R. J. buvo nustatyti pagal vaizdo įrašą. R. J. nuo pat administracinės teisenos pradžios neneigė, kad su automobiliu įvykio dieną buvo eismo įvykio vietoje, jog buvo sustojęs pailsėti. Tačiau R. J. tvirtino, kad jam pradėjus važiuoti iš stovėjimo vietos atbuline eiga, jis nematė, kad už vilkiko su puspriekabe galo stovi lengvasis automobilis, tvirtino neturėjęs tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, nes paprasčiausiai nepajuto, kad su savo vairuojamu automobiliu kažkur atsitrenkė. Vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės, byloje esantys duomenys, teismo posėdžio metu apklaustų nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, neleidžia vienareikšmiškai atmesti apelianto parodymų. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, savo išvadą apie tyčinį R. J. veikimą pasišalinant iš eismo įvykio vietos motyvavo tuo, kad nustumiant kitą automobilį, kuriam buvo įjungtas rankinis stabdys ir įjungta pavara, net apie 1,5 metro ar daugiau, neįmanoma to nejusti, kad R. J. prašė nukentėjusiojo nepranešti apie įvykį policijai ir pažadėjo nukentėjusiajam atlyginti žalą.
5.2. Apelianto veiksmai – eismo įvykio sukėlimas, nepasilikimas eismo įvykio vietoje, nepranešimas policijai, formaliai atitinka ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius, tačiau teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pagal šio nusižengimo esmę, jo padarymo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia. Todėl, baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad jis suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai pasirinko elgesio variantą – pasišalino iš įvykio vietos, suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju, sprendžiant dėl asmens kaltės pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo.
5.2.1. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, įrodymų, kurie leistų spręsti, kad R. J. iš eismo įvykio, su kuriuo susijęs, būtų pasitraukęs tyčia. Šioje byloje nenustatyta, kad R. J. vairuojamas automobilis būtų neapdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, taip pat nenustatyta, kad apeliantas automobilį vairavo neblaivus ar pan. R. J. turėjo teisę vairuoti transporto priemones, jo vairavimo stažas 41 metai, nuo administracinės bylos pradžios neneigė buvęs įvykio vietoje, pripažino savo kaltę, kad galbūt atsitrenkė į kitą automobilį, tačiau kategoriškai neigė tai pastebėjęs, pajutęs. Paminėtos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad R. J. būtų turėjęs kažkokį motyvą pasišalinti iš eismo įvykio vietos, kad būtų mėginęs nuslėpti patį eismo įvykio faktą ir savo dalyvavimą jame, stengęsis išvengti administracinės ar turtinės atsakomybės. Šių išvadų nepaneigia net tai, kad R. J. su nukentėjusiuoju nepildė eismo įvykio deklaracijos, o tarėsi su juo dėl žalos atlyginimo bei tai, kad R. J. nežinodamas, kad sukėlė eismo įvykį ir kai iš jo buvo reikalaujama pinigų už padarytos žalos atlyginimui, apie tai informavo atitinkamą policijos imuniteto skyrių.
5.2.2. Aukštesnės instancijos teismas dar sykį akcentuoja, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Šioje byloje nėra neginčijamų duomenų, iš kurių būtų galima patikimai nuspręsti, kad R. J. suvokė sukėlęs eismo įvykį, o po to tikslingai pasirinko neteisėtą elgesio variantą – pasišalindamas tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.). Byloje nėra įrodymų, kad R. J. nuo pat pradžių suvokė savo elgesio neteisėtą pobūdį ir kad toliau, pasišalindamas iš eismo įvykio vietos, elgėsi neteisėtai. Jau minėta, kad R. J. neneigė savo kaltės dėl įvykio fakto ir kilusių padarinių, nesiekė išvengti atsakomybės, pareigos atsakyti už sukeltą eismo įvykį, kas rodo, kad jis iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų esmės ir teisėtumo.
6. Nenustačius būtino ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo subjektyviosios pusės požymio – veikimo tyčia, administracinė atsakomybė pagal šį straipsnį negalima, todėl bylos dalis dėl šio pažeidimo nutrauktina.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu,
nutaria:
pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. nutarimą:
panaikinti nutarimo dalį, kuria R. J. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 straipsnio 1 dalyje ir jam už tai paskirta administracinė nuobauda – 868 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams ir šioje dalyje administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Panaikinti nutarimo dalį, kuria, vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, subendrintos administracinės nuobaudos ir R. J. paskirta galutinė nuobauda – 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams.
Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.