Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismas 2011 m. sausio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo A. S. 4 250 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už šią sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki priteistos sumos sumokėjimo, o iš atsakovo V. P. – 24 718,31 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo nustatyto termino perduoti turtą iki priteistos sumos visiško sumokėjimo.

Teismas nustatė, kad įmonę 2004 m. įsteigė abu atsakovui. Įmonės direktoriumi nuo 2004 m. birželio 14 d. iki 2010 m. vasario 9 d. buvo atsakovas V. P. , kuris 2008 m. gruodžio 19 d. tapo ir vieninteliu jos akcininku. Iki tol pusė įmonės akcijų priklausė ir atsakovui A. S.. Atsakovui V. P. tapus vieninteliu akcininku, įmonė veiklos nebevykdė, nedengė skolų kreditoriams. 2009 m. kovo 2 d. PVM sąskaita-faktūra atsakovas A. S. perėmė iš įmonės 3 213 Lt vertės priekabą, įgytą 2007 m. Įmonei priklausančius sandėlius, kuriuose buvo vykdoma jos veikla, įmonė 2008 m. spalio 8 d. pardavė atsakovo A. S. motinai G. S. , kuri juos 2009 m. birželio 5 d. pardavė kitiems asmenims. Duomenų, kad G. S. už šiuos pastatus atsiskaitė su įmone, nėra. Teismas konstatavo, kad atsakovas A. S. iš įmonės pasitraukė tik todėl, kad, įmonei nutraukus veiklą ir kreditoriams pradėjus reikalauti skolų grąžinimo, būtų išvengta įmonės skolų išieškojimo iš jos vertingesnio turto ir taip šis turtas būtų išsaugotas.

Teismas nustatė, kad atsakovai gera valia neperduoda įmonės ilgalaikio turto, esančio anksčiau atsakovo A. S. motinai priklausiusiame sandėlyje. Šiame pastate yra sumontuota ir dalis kartu su pastatu parduotų įrenginių. Įmonei priklausantis ir neperleistas ilgalaikis turtas iš esmės yra tik dalis visos įrangos, kurią naudojo įmonė savo veikloje. Teismo nuomone, kadangi kita dalis turto yra perleista kitiems asmenims, kitų asmenų žinioje yra ir įmonės nuosavybe likęs turtas, ir atsirado faktinės ir teisinės kliūtys ilgalaikį turtą perduoti bankroto administratoriui.

Teismo nurodė, kad ieškinys pareikštas ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8, 14, 23 punktų, įpareigojančių bankroto administratorių imtis priemonių išieškoti skolas iš skolininkų, bei 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto, įpareigojančio įmonės valdymo organus perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienomis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus, pagrindu. Ieškovas prašo priteisti 28 968,31 Lt, kurie atitinka įmonės balanse apskaityto ilgalaikio turto vertę, žalai atlyginti, nes tokio dydžio materialus turtas buvo apskaitytas paskutiniame – 2007 m. gruodžio 31 d. – sudarytame balanse. Balansas bankroto bylos iškėlimo dienai nesudarytas, nes bankroto administratoriui neperduoti ir dokumentai. Pagal administratoriaus paaiškinimus, įmonės dokumentai nebetvarkomi nuo tada, kai buvo nutraukta sutartis su įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusiu asmeniu. Atsakovai neigia turto neišsaugoję, nors, teismo nuomone, faktiškai jie turto nebevaldo arba yra kitų priežasčių, trukdančių disponuoti turtu, išskyrus priekabą, kuri priklauso A. S., tačiau nėra pateikta įrodymų, kad už ją įmonei sumokėta.

Teismas sprendė, kad įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudaro žalos, siejamos su ieškovo turto praradimu dėl atsakovų kaltės, atlyginimo reikalavimas, kuris yra galima pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalį. Atsakovų atsakomybė kyla ir pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievoles savo turtu subsidiariai (juridinio asmens atžvilgiu).

Teismo nuomone, įmonei žala padaryta tuo, kad atsakovai, būdami įmonės akcininkais, o atsakovas V. P. – ir jos vadovu, neįvykdė įstatyme nustatytų pareigų: tinkamai apskaityti turtą ir prievoles; paaiškėjus, kad įmonė nemoki, inicijuoti bankroto bylą, išsaugoti tinkamai apskaitytą turtą tam, kad įstatymo nustatyta tvarka ir eiliškumu būtų atsiskaitoma su kreditoriais, padarant jiems kuo mažiau žalos, o ne perimti įmonės turtą, jį naudoti asmeniniais tikslais, kitą, mažiau vertingą, turtą palikti likimo valiai, leisti juo naudotis kitiems asmenims, juo nesirūpinti, tuo pačiu nebeatsiskaityti su kreditoriais. Atsakovas V. P. nebesirūpino įmonės turto ir įsipareigojimų apskaita iki ir po to, kai buvo iškelta bankroto byla, todėl nebegali tinkamai vykdyti reikalavimo perduoti turtą ir dokumentus. Teismo nuomone, priežastinis ryšys tarp nurodytų atsakomybės sąlygų pasireiškė tuo, kad būtent tiesiogiai dėl atsakovo V. P. aplaidumo, nerūpestingumo, tyčinio neveikimo įmonei buvo padaryta žala – ji faktiškai nevaldo ir neatgauna turto, kuris turi būti panaudotas atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovas A. S. faktiškai perėmė dalį ilgalaikio turto, egzistuoja teisinės kliūtys šiam turtui įregistruoti nuosavybes teise, bet dėl tik jam žinomų priežasčių A. S. jo neatiduoda įmonei, kuri neturėjo teisės šio turto perleisti kitų asmenų nuosavybėn dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Teismas manymu, yra akivaizdu, kad atsakovai veikia ir veikė susitarę, nes įmonei susidūrus su finansiniais sunkumais, visos akcijos buvo perrašytos atsakovui V. P. , vertingas įmonės turtas perleistas tiek atsakovui A. S., tiek jo motinai. Tačiau nagrinėjamu atveju pagal ieškinį dėl ilgalaikio turto neperdavimo atsakovų atsakomybė negali būti solidari, nes ji kyla skirtingu pagrindu: vieno – dėl pareigos perduoti turtą ir dokumentus nevykdymo, o kito – dėl įmonės areštuoto turto perėmimo ir naudojimo neatsiskaičius už jį.

Teismas, įvertindamas tai, kad pareikštas reikalavimas dėl apskaityto ir dėl neišsaugojimo neperduoto įmonės ilgalaikio turto, kad atsakovas A. S. nuo 2008 m. gruodžio 9 d. nebėra įmonės akcininku, bet priekabą užvaldė, ją naudojo savais interesais, sprendė, kad iš šio atsakovo ieškovui turėtų būti priteista bankroto administratoriui neperduotos priekabos vertė – 4 250 Lt. Nors atsakovas A. S. su tokia priekabos verte nesutinka, tačiau vien pagal išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą negalima daryti išvados, kad priekabos vertė mažesnė, nes susitarimas sudarytas tarp susijusių asmenų, taip pat nėra jokių duomenų, jog turtas buvo apskaitomas šioje sąskaitoje nurodyta verte, joje nurodoma reali priekabos rinkos vertė. Tuo tarpu bankroto bylos iškėlimo metu įmonės vadovu ir vieninteliu akcininku buvo atsakovas V. P. . Jis turėjo pareigą organizuoti ir tvarkyti įmonės veiklą, po bankroto bylos iškėlimo perduoti dokumentus ir turtą, t. y. likusi žala iš esmės įmonei tiesiogiai padaryta dėl jo vieno neteisėtų veiksmų, todėl tik iš šio atsakovo priteistina 24 718,31 Lt žalai atlyginti. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovai turi mokėti procesines palūkanas, tuo atlyginant įmonei minimalius nuostolius (CK 6.37, 6.210 str. 1 d.): atsakovas V. P. – už laiką nuo prievolės atsiradimo dienos po nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo, o atsakovas A. S. – nuo nagrinėjamos bylos iškėlimo teisme dienos.