- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-18
- Bylos Nr.
- I-3477-394/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02433-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- E. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1 t., 2-4 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. iki 2015-04-22, pažeidžiant kalinimo sąlygas: kameros perpildytos, išduodama patalynė baisi, suplyšusi, sutepta, gumbuota, kamerose sienos suskilinėjusios, dažai atsilupę, nuo sienų byrėjo tinkas, matėsi pelėsis, tualetų būklė tragiška, kamerose netinkamas apšvietimas, buvo parazitų, laikino sulaikymo kamerose nėra nei dieninio apšvietimo, nei stalo, langas neatsidaro, tualetas neatitvertas. Dėl tokių laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą, pablogėjo sveikata, nes serga bronchine astma, hepatitu C, ŽIV, skrandžio opalige, lėtiniu sinusitu, tačiau negavo tinkamo gydymo, buvo priverstas kai kurių vaistų prašyti iš artimųjų, užėjus astmos priepuoliui negaudavo būtinosios pagalbos.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai – teismo šaukimu (195 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (180-188 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje periodiškai nuo 2010-11-15 iki 2015-04-21, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo" 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015-09-03 pažymos „Dėl E. K.“, pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių TI buvo laikomas skirtingose kamerose vienas arba su dar 1-8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,77 iki 19,6 kv. m. Atsakovas pabrėžia, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m. ploto, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojamas į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu 2012-12-12 Šiaulių visuomenės sveikatos centras tikrino kamerą Nr. 87, nustatyta, kad santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, kameroje reikalingas remontas. Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. LR Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsako patys nuteistieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, jis nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba užuolaida, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.
Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 63 punktas nustato: laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas (4.20). Higienos normos 4.20 punktas nukreipia į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo", kurio 1.2 punktu patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Įstaigoje išduodama patalynė yra nuolat skalbiama ir dezinfekuojama pagal teisės aktų reikalavimus, susidėvėjusi patalynė pakeičiama nauja. Pareiškėjo teiginiai dėl pasibaisėtinos patalynės būklės yra abstraktūs ir neįrodyti, todėl nageli būti laikomi pagrįstais.
Atsakovas pabrėžia, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekis vienam nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose yra patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintomis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu patvirtintus valgiaraščius. Atsakovas pabrėžia, kad maitinimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje atitinka minėtus teisės aktus, todėl pareiškėjo reiškiamoms pretenzijoms dėl netinkamo maitinimo nėra jokio teisinio pagrindo ir jos laikytinos nepagrįstos.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas E. K. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LR ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. iki 2015-04-22. Neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų, kamerose buvo laikoma daugiau asmenų, nei yra galima pagal galiojančius teisės aktus, Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, dėl ko labai pablogėjo jo sveikata.
Pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teismas laiko, kad turi būti atsižvelgta į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo ir konvojavimo sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2010-11-15 iki 2015-04-21 (12-25 b. l.), į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugpjūčio 25 d. (pagal spaudą ant voko – 5 b. l.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.), o pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias 3 metų ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą (LVAT 2014-10-30 nutartis byloje Nr. A-575-1559/2014). Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, pateisinančių tokį ilgą delsimą, teismas vadovaujasi nacionaline teisės norma – Civiliniu kodeksu, nustatančiu sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. iki 2012-08-24 turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2012-08-25 iki 2015-04-21.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančios 2015-09-03 pažymos Nr. 60/09-29153 (12-25 b. l.) matyti, kad pareiškėjas E. K., laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2012-08-25 iki 2015-04-21, viso 414 dienų. Pareiškėjas kameroje Nr. 87 buvo laikomas nuo 2012-08-25 iki 2012-09-26, nuo 2012-11-26 iki 2012-12-11, ir nuo 2014-07-30 iki 2014-09-05 vienas arba su dar 1-5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,26 iki 19,6 kv. m., kameroje Nr. 13 – nuo 2012-10-10 iki 2012-11-22 ir nuo 2013-06-26 iki 2013-07-09 su dar 1-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,26 iki 7,94 kv. m., kameroje Nr. 58 – nuo 2013-01-29 iki 2013-02-13, nuo 2013-03-07 iki 2013-03-08, nuo 2013-05-15 iki 2013-05-17 ir nuo 2013-05-24 iki 2013-05-27 vienas arba su dar 1-5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,54 iki 15,26 kv. m., kameroje Nr. 14 – nuo 2013-02-13 iki 2013-03-04 ir nuo 2013-03-08 iki 2013-04-22 vienas arba su dar 1-8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,17 iki 19,56 kv. m., kameroje Nr. 51 – nuo 2013-04-25 iki 2013-04-29 su dar 3-4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,77 iki 4,71 kv. m., kameroje Nr. 78 – nuo 2013-05-06 iki 2013-05-08 su dar 2 asmenimis ir vienam asmeniui teko 2,15 kv. m., kameroje Nr. 34 – nuo 2013-05-22 iki 2013-05-24 vienas arba su dar 1 asmeniu ir jam teko nuo 3,95 iki 7,9 kv. m., kameroje Nr. 27 – nuo 2013-05-30 iki 2013-06-11 vienas arba su dar 1-8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,77 iki 15,93 kv. m., kameroje Nr. 2 – 2013-06-26 vienas ir jam teko 6,45 kv. m., kameroje Nr. 47 – nuo 2013-09-11 iki 2013-09-19 su dar 3-7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,34 iki 4,68 kv. m., kameroje Nr. 45 – nuo 2013-09-24 iki 2013-12-02 vienas arba su dar 1-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,63 iki 18,47 kv. m., kameroje Nr. 33 – nuo 2013-12-06 iki 2013-12-10 su dar vienu asmeniu ir jam teko 6,21 kv. m., kameroje Nr. 98 – nuo 2014-01-21 iki 2014-01-23 su dar vienu asmeniu ir jam teko 9,93 kv. m., kameroje Nr. 23 – nuo 2014-02-18 iki 2014-02-20 su dar 2-7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,70 iki 4,55 kv. m., kameroje Nr. 77 – nuo 2014-04-29 iki 2014-05-08 vienas arba su dar 1-2 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,18 iki 6,56 kv. m., kameroje Nr. 51 – nuo 2014-05-14 iki 2014-05-15 su dar vienu asmeniu ir jam teko 9,43 kv. m., kameroje Nr. 86 – nuo 2014-09-18 iki 2015-04-02 vienas arba su dar 1-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,54 iki 17,78 kv. m., ir kameroje Nr. 9 – nuo 2015-04-02 iki 2015-04-21 su dar 1-3 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 4,06 iki 8,13 kv. m.
Taigi iš pažymos matosi, jog pareiškėjas 248 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis minimalus plotas pastoviai atitiko reikalavimus, 124 dienas jis buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo pastoviai mažesnis, nei nustatyta 3,6 kv. m. norma, o 42 dienas pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas tas dienas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, atsakovas pateikė tik duomenis apie kameroje laikytų asmenų skaičių 7.30 val. ryte ir 19.30 val. vakare, todėl 2015-09-03 pažymos turinys vertintinas pareiškėjo naudai (LVAT 2014-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1469/2014) ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 166 dienas (124 + 42) buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui. Įvertinęs tai, kad kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis (28-31 b. l.), teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Byloje nustatyta, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2012 m. gruodžio 12 d. atliko patikrinimą kameroje Nr. 13, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2012-10-10 iki 2012-11-22 ir nuo 2013-06-26 iki 2013-07-09, kameroje Nr. 34, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2013-05-22 iki 2013-05-24, kameroje Nr. 58, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013-01-29 iki 2013-02-13, nuo 2013-03-07 iki 2013-03-08, nuo 2013-05-15 iki 2013-05-17 ir nuo 2013-05-24 iki 2013-05-27, ir kameroje Nr. 87, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2012-08-25 iki 2012-09-26, nuo 2012-11-26 iki 2012-12-11, ir nuo 2014-07-30 iki 2014-09-05, ir surašė 2012-12-14 patikrinimo aktą Nr. EP-539 (73-76 b. l.). Patikrinimas atliktas vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Patikrinimo metu nustatyta, kad visose tikrintose kamerose reikalingas remontas (HN 76:2010 X sk. 62 p. pažeidimas), kamerose Nr. 34 ir 87 ant sienų ir lubų yra pelėsis (HN 76:2010 X sk. 56 p. pažeidimas), tikrintose kamerose santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, sanitarinis mazgas atitvertas, praustuvė, tualeto reikmenų lentynėlė yra. Iš byloje esančios 2015-09-11 pažymos Nr. 69/06-4892 (26-27 b. l.) matosi, kad pareiškėjas buvo laikomas ir paskirstymo kamerose Nr. PK-4 ir PK-6. Visuomenės sveikatos centras 2015-03-04 operatyviosios valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės atlikimo metu patikrinęs kameras Nr. PK-4 ir PK-6 nustatė, kad šiose kamerose oro temperatūra siekia tik 12,2-12,8 ° C (pažeidžiamas higienos normos HN 76:2010 VI sk. 26 p.), dirbtinė apšvieta tik 4-5 lx (pažeidžiamas higienos normos HN 76:2010 VI sk. 22 p.), kamerose pelėsio nėra, nuo lubų nesilupa, nebyra, tualetai neatitverti nuo likusios kameros dalies (116-120 b. l.). Iš byloje esančių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, patikrinimų nebuvo atlikta, taigi byloje nėra duomenų, kad sąlygos kitose kamerose neatitiktų higienos normų reikalavimų. Įvertinęs šiuos įrodymus, teismas daro išvadą, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai nuo laikė pareiškėją kamerose Nr. 13, 34, 58 ir 87 bei paskirstymo kamerose Nr. 4 ir Nr. 6, neatitinkančiose Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl tualeto įrengimo, parazitų kamerose buvimo, patalynės būklės, maitinimo.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. 2009 m. liepos 10 Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.5 punktas numato, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. rugsėjo 3 d. pažymoje Nr. 62/08-893 nurodoma, jog sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, šilto vandens tiekimo sistemos įrengimo jokie teisė aktai nenumato (28-31 b. l.). Taigi atsakovo pateikti duomenys paneigia, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusio kameros ploto, be to, iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad tikrintose kamerose Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto pažeidimai patikrinimų metu nebuvo konstatuoti, 2012-12-14 patikrinimo akte Nr. EP-539 (73-76 b. l.) nurodyta, jog sanitarinis mazgas tikrintose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitvertas, praustuvė, tualeto reikmenų lentynėlė yra, taigi byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kamerose, kuriose sanitariniai mazgai būtų įrengti netinkamai, pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatytus reikalavimus.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose buvo parazitų. Iš Ūkio skyriaus pažymos Nr. 62/08-893 matosi, kad kamerose graužikų naikinimui naudojamos lipnios juostelės, o pagal suimtųjų prašymus, deratizacija papildomai atliekama cheminiu būdu, teritorijoje deratizacija vykdoma su „Broditop“ pasta (28-31 b. l.). Į bylą pateikti ir Šiaulių TI patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos grafikai, iš kurių matosi, kad rėžiminio korpuso gyvenamosiose patalpose, tualetuose, kamerose dezinsekcija ir deratizacija atliekama kiekvieną darbo dieną esant reikalui (53-72 b. l.). Iš byloje esančių Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų tai pat matosi, kad įstaigoje atliekamas profilaktinis aplinkos nukenksminimas, vykdomas mechaninis ir cheminis apdorojimas, dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos žurnalas yra, kamerose deratizacija atliekama mechaniniu būdu; profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas atliekamas reguliariai, bendrosios paskirties patalpose, rėžiminio korpuso aukšto koridoriuose graužikai naikinami „Bromad G“ grūdais, apgyvendinimo kamerose kenkėjų naikinimui naudojamos mechaninės priemonės (klijų lentelės), kamerose deratizacija ir dezinsekcija cheminiu būdu atliekama pagal suimtųjų prašymus (157-161 b. l.), taigi visuomenės sveikatos centras pažeidimų dėl netinkamos kamerų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos nenustatė, todėl pareiškėjo pretenzijos nepagrįstos.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad Šiaulių TI išduodama patalynė labai blogos būklės. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 63 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Higienos normos 4.20 punktas nukreipia į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kurio 1.2 punktu patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Normos 4 pastaba nurodo, jog vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei. Taip pat pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis suteikia teisę suimtiesiems naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja, atsižvelgiant į tai, asmenys įstaigoje aprūpinami patalyne pagal jų poreikius. Iš byloje esačių pareiškėjo aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninių sąskaitų matosi, kad pareiškėjas patalyne buvo aprūpintas (40-49 b. l.). Visuomenės sveikatos centras, atlikęs Šiaulių TI patikrinimus, nustatė, kad suimtieji asmenys patalyne ir asmens higienos priemonėmis aprūpinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintomis aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, asmenys, atsisakantys patalynės ar jos dalies, papildomai pasirašo Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos kortelėje, 2014-09-25 tikrinimo metu daiktų sandėlyje laikomas minkštas inventorius švarus, nesuplyšęs, kas mėnesį įstaigos nustatyta tvarka vertinama minkšto inventoriaus būklė, netinkamas naudoti inventorius nurašomas (93-100, 111-114 b. l.). Byloje nėra duomenų, jog dėl per mažo, netinkamo patalynės kiekio, komplektacijos ar būklės pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, skundęsis dėl to, ar kad būtų išreiškęs pageidavimą naudotis savo patalyne, todėl ši skundo dalis dėl žalos atlyginimo atmestina kaip nepagrįsta.
Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad jam turėjo būti skiriama dirbančio vyro norma, bet jis tinkamo maitinimo negavo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatos numato, kad vidutinė fiziologinė energetinė norma nedirbantiems vyrams yra 2298 kcal per parą. Patiekalai Šiaulių TI turi būti gaminami pagal valgiaraščius, atitinkančius Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr.4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ reikalavimų nuostatas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui turėjo būti tiekiamas dirbantiems vyrams skirtas maitinimas, Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014-2015 metais atlikęs patikrinimus Šiaulių TI, patikrinimo aktuose konstatavo, kad maitinimas organizuojamas 3 kartus per dieną pagal reglamentuojančio teisės akto reikalavimus sudarytus valgiaraščius, maistą tiekia UAB „Pontem“, paros racionas, skirtas laisvės atėmimo vietose laikomiems nedirbantiems vyrams atitinka nustatytą dienos racioną, nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyriuje atlikus cheminius tyrimus, nustatyta bendra paros davinio energetinė vertė 2312 kcal, kai reglamentuojamos fiziologinės normos (kiekis vienam asmeniui per parą) energetinė vertė 2298 kcal (111-114, 121-124, 157-161 b. l.). Taigi byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjo dienos maisto davinio energetinė vertė jo laikymo laikotarpiu neatitiko reikalavimų.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose buvusių laikymo sąlygų pablogėjo jo sveikata. Iš byloje esančios pareiškėjo E. K. asmens sveikatos istorijos matyti, jog pareiškėjas visą buvimo Šiaulių TI laikotarpį nuolat skundėsi sveikatos pablogėjimu, įvairiais negalavimais, jam diagnozuota astma ir kiti susirgimai, buvo gydomas vaistais, siunčiamas gydymui į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Byloje nėra duomenų, kad jam diagnozuotomis ligomis pareiškėjas susirgo tik patekęs į Šiaulių TI, tačiau ta aplinkybė, kad jis visą buvimo izoliatoriuje laikotarpį pastoviai turėjo sveikatos problemų leidžia daryti išvadą, kad būtent netinkamos laikymo sąlygos galėjo lemti pareiškėjo sveikatos pablogėjimą ir jam objektyviai reikėjo geresnių kalinimo sąlygų nei sveikiems asmenims, konkrečiai – teisės aktų reikalavimus atitinkančio bent minimalaus kameros ploto (jeigu administracija pagal galimybes negalėjo užtikrinti pareiškėjui didesnio ploto, nei nustatyta minimali norma).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad būdamas Šiaulių TI jis negavo tinkamo gydymo, buvo priverstas prašyti artimųjų, kad jam būtų atvežti reikalingi vaistai. Teismas pažymi, kad dėl turtinės ar neturtinės žalos, kurią patyrė dėl netinkamo ir nekokybiško gydymo, pareiškėjas turi teisę pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (Žin., 1996, Nr. 102-2317; 2004, Nr. 115-4284; 2009, Nr. 145-6425) 24 straipsnio nuostatas, su pareiškimu kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Pareiškėjas ikiteismine tvarka į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją nesikreipė, todėl teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo šių aplinkybių nevertina. Pareiškėjo teiginys, kad užėjus astmos priepuoliui jis negaudavo medicininės pagalbos yra deklaratyvus, pareiškėjas nenurodo, kada jam tokia pagalba nebuvo suteikta, kas jis dėl to skundėsi Šiaulių TI administracijai, o iš įrašų Asmens sveikatos istorijoje matosi, kad jis nuolat būdavo pristatomas į sveikatos priežiūros tarnybą, konsultuojamas gydytojų, esant gydytojų rekomendacijoms, išvežamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (166 dienos), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Tam tikru laikotarpiu pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, pareiškėjo laikymas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą, kas sudarytų po 180,72 Eur už kiekvieną kalinimo, pažeidžiant nustatytą minimalų kameros plotą, dieną. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, pareiškėjas turėjo galimybę vieną valandą per dieną pabūti gryname ore. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad Šiaulių TI kalinamiems asmenims už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną yra priteisiamas vidutiniškai nuo 6 iki 9 Eur neturtinės žalos atlyginimas (LVAT 2015-02-11 nutartis byloje Nr. A-550-575/2015, LVAT 2015-03-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015, LVAT 2015-06-12 nutartis byloje Nr. A-2045-520/2015 ir kt.) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1200 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p. teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1200,00 Eur (vieną tūkstantį du šimtus Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.