- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-05
- Bylos Nr.
- A-62-2073-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00494-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- K. S.
- Atsakovas
- Kauno nepilnamečių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovams Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriui – pataisos namams ir Lietuvos valstybei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 4-9) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovų Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų ir Lietuvos valstybės priteisti jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 1 106,34 Lt, už laikotarpį nuo 2007 m. vasario mėnesio iki 2008 m. gruodžio 31 d., ir 85,64 Lt delspinigių.
Pareiškėjas nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalies prasme, kadangi ji turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme. Nurodė, kad nėra praleistas bendrasis trejų metų senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį, nes jis turi būti skaičiuojamas nuo 2009 m. gruodžio 11 d., t. y. nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos. Paaiškino, kad yra statutinis valstybės tarnautojas, todėl bendrąja prasme darbdaviu laikytina ir Lietuvos valstybė, ir iš valstybės turi būti priteista neišmokėta darbo užmokesčio dalis.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius – pataisos namai (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu (b. l. 14–16) su prašymo reikalavimais sutiko iš dalies ir prašė: 1) atsakovu pripažinus tik Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus, sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams; 2) atmesti pareiškėjo reikalavimą dėl 85,64 Lt delspinigių priteisimo. Atsakovas taip pat prašė taikyti senaties terminą (DK 27 straipsnio 2 dalį) pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu ir atitinkamai sumažinti priteistiną sumą.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies. Pareiškėjui iš atsakovo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų priteisė 426,67 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.
Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Todėl, Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis.
Pareiškėjui priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo darbdavys yra Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius – pataisos namai, o ne valstybė plačiąja prasme, todėl tinkamas atsakovas šioje byloje yra Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius – pataisos namai. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, yra taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas. Konstatavo, kad pareiškėjas reikalavimų dalyje yra praleidęs senaties terminą. Todėl, atsižvelgęs į taikytinus senaties terminus, teismas atitinkamai sumažino pareiškėjui priteistiną sumą.
Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl 85,64 Lt delspinigių, rėmėsi DK 207 straipsnio 1 dalimi ir konstatavo, kad Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui ne visą darbo užmokestį, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais, t. y. veikė teisėtai, todėl reikalavimas priteisti delspinigius netenkintinas.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 40–43), prašydamas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovų visą neišmokėto darbo užmokesčio dalį, t. y. 1 106,34 Lt, ir 85,64 Lt delspinigių, ir 209,76 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 26 d. Pareiškėjas taip pat prašo apskaičiuoti ir išmokėti netesybas nuo 1 106,34 Lt sumos nuo 2010 m. gegužės 27 d. iki galutinio atsiskaitymo dienos, remdamasis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu. Be argumentų, nurodytų prašyme, apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad teismas neteisingai taikė senaties terminą, nes jį turi skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo dienos. Be to, teismas neteisingai motyvavo ir netenkino reikalavimų dėl delspinigių priteisimo, neteisingai teigė, kad ir po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo tokie atsakovo veiksmai yra teisėti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 47–48) prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad teismas tinkamai ir teisėtai pritaikė bendrąją senatį ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimus dėl delspinigių, nes delspinigių priteisimas yra siejamas su atsakovo kalte, o Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius – pataisos namai, neišmokėdami viso pareiškėjui priklausantį darbo užmokestį, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, t. y. veikė teisėtai. Atmestinas ir pareiškėjo reikalavimas dėl procesinių netesybų, nes nagrinėjamu atveju yra kilęs tarnybinis ginčas, kuris spręstinas taikant tarnybos teisinius santykius, o ne žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 49–50) mano, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos, ir pareiškėjo reikalaujamų 85,64 Lt delspinigių.
2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).
Apeliaciniu skundu pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė senaties terminus ir materialines normas dėl pareiškėjo reikalavimų priteisti susidariusius delspinigius.
Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo 3 metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš 3 metus iki skundo padavimo teismui dienos.
Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 10), laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio (imtinai) pareiškėjui nebuvo išmokėta 1 106,34 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjui, taigi jam nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pabrėžtina, kad priešingai nei teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde, atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė taikyti senaties terminą pareiškėjo reikalavimams. Pareiškėjas į teismą skundu kreipėsi 2010 m. gegužės 26 d., todėl pritaikius Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jis turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės mėnesio iki 2010 m. gegužės mėnesio. Atsižvelgiant į tai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, konstatuotina, kad pareiškėjas reikalavimų dalyje yra praleidęs senaties terminą. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas vadovavosi atsakovo pateiktais apskaičiavimais ir nepagrįstai pritaikė senaties terminą neišmokėtai darbo užmokesčio daliai, susidariusiais už 2007 m. gegužės mėnesį. Tokiu būdu teismas neteisingai taikė senaties terminą ir neteisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą. Prie priteistinos sumos pridėtina ir neišmokėta darbo užmokesčio dalis už 2007 m. gegužės mėnesį, t. y. 118,11 Lt. Iš viso priteistina 523,31 Lt.
Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė senaties terminą ir neteisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl priteistinos sumos dydžio keistina.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat reikalauja delspinigių, kuriuos atsakovai, anot pareiškėjo, privalo sumokėti už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 26 d., skaičiuojant juos nuo neteisėtai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies. Iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo (b. l. 4–9, 40–43) matyti, kad pareiškėjas reikalauja delspinigių už laikotarpį nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo iki jo skundo pateikimo teismui dienos bei procesinių palūkanų už laikotarpį nuo pirminio skundo teismui pateikimo dienos iki galutinio atsiskaitymo dienos, skaičiuojant nuo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies. Teisėjų kolegija šiuo klausimu pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog reikalavimas sumokėti delspinigius yra netenkintinas. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl delspinigių priteisimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-638/2005, 2009 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje A143 – 1183/2009, 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143 – 985/2009) ir dėl reikalavimo priteisti palūkanas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1058/2009, 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-40/2010, 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-22/2010 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad pareiškėjo reikalavimai šioje dalyje laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė senaties terminą ir neteisingai apskaičiavo priteistiną sumą, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra keistinas, pakeičiant priteistinos darbo užmokesčio dalies sumos dydį. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą pakeisti ir išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui K. S. iš atsakovo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų neišmokėtą 523,31 Lt (penkių šimtų dvidešimt trijų litų, 31 cento) dydžio darbo užmokesčio dalį. Skundo dalį dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo iš Lietuvos valstybės bei dėl delspinigių priteisimo atmesti“.
Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.