Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-11-07 · Administracinė byla Nr. I-2793-629/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-07
Bylos Nr.
I-2793-629/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05428-2014-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Milda Vainienė
Pareiškėjas
I. V., J. J.
Atsakovas
Civilinės aviacijos administracijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2793-629/2015(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05428-2014-9)Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų I. V. ir J. J. skundą atsakovei Civilinės aviacijos administracijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjos I. V. ir J. J. (toliau – ir pareiškėjos) su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamos priteisti iš atsakovės Civilinės aviacijos administracijos neišmokėto darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų dalį.

Pasak pareiškėjų, jų pareiginės algos koeficientai ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai buvo sumažinti dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančių teisės aktų taikymo. I. V. nepagrįstai darbo užmokestis buvo mažinamas nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., o J. J. – nuo 2011 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Atsiliepimas

Atsakovė Civilinės aviacijos administracija atsiliepime (b. l. 14–17) prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjoms darbo užmokestį mokėjo pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Mano, jog tinkamu atsakovu turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Teismo posėdyje pareiškėjos ir atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 31–36).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Nustatyta, kad pareiškėjos ginčo laikotarpiu dirbo Civilinės aviacijos administracijoje.

Pareiškėja I. V. nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2013 m. vasario 19 d. ėjo A lygio, 12 kategorijos valstybės tarnautojos pareigas, o nuo 2013 m. vasario 20 d. – A lygio, 13 kategorijos, be to, nuo 2012 m. kovo 1 d. jai buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė.

Pareiškėja J. J. nuo 2011 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. vasario 19 d. ėjo A lygio, 12 kategorijos valstybės tarnautojos pareigas, o nuo 2013 m. vasario 20 d. – A lygio, 13 kategorijos, be to, nuo 2011 m. rugsėjo 11 d. jai buvo suteikta antra kvalifikacinė klasė.

Valstybės tarnautojų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos. Pagal VTĮ 23–25 str. nuostatas, valstybės tarnautojo darbo užmokesčio pagrindinę dalį sudaro pareiginė alga, kurios dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 1 priede atitinkamai valstybės tarnautojo pareigybės kategorijai nustatytą pareiginės algos koeficientą; valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis yra pareiginės algos procentais išreikštas priedas už kvalifikacinę klasę, tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

2009 m. rugpjūčio 1 d. VTĮ 1 priedas buvo pakeistas, mažinant 11 ir aukštesnių pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, be to, 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymui, be kita ko, buvo sumažinti priedų už kvalifikacines klases dydžiai, todėl pareiškėjos gaudavo mažesnį darbo užmokestį.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjoms buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Pažymėtina, kad pagal Gražinimo įstatymą kompensuojamos ir kitos nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, išskyrus vienkartines pinigines išmokas, kurios teisės aktų nustatyta tvarka buvo skirtos kaip skatinimo priemonė, dalis.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad Civilinės aviacijos administracijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiškėjoms nesuformulavus teisiškai pagrįstu argumentų dėl Grąžinimo įstatyme įtvirtinto kompensavimo mechanizmas neteisingumo, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimo priteisti joms neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką teismo sprendimu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjų I. V. ir J. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Milda Vainienė