Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė, dalyvaujant pareiškėjui D. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas D. B. 2014-04-28 išsiuntė paštu teismui skundą (b. l. 1–4), kuriame prašo priteisti atlyginti 30 000 Lt dydžio neturtinę žalą. Paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) laikotarpiu nuo 2013-09-19 iki 2014-03-21 buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas. Nurodė, kad kameroje, kurios plotas apie 8 m², buvo laikomas kartu su 3 kitais asmenimis, todėl du kartus viršytas minimalus vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas. Atkreipė dėmesį, kad kameroje be žmonių dar turi tilpti baldai, inventorius ir asmeniniai daiktai. Pastebėjo, kad iki šiol jaučia skausmus po to, kai 2013 m. spalio mėnesį pasivaikščiojimo metu po lietaus paslydo ir patyrė stuburo traumą. Mano, kad gyvenimo sąlygos perpildytose kamerose yra nepakenčiamos, nes nėra galimybės pajudėti ar pasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėdavo galvą, negalėdavo normaliai miegoti, dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus ir nervingas. Pažymėjo, kad administracija į žodinius skundus nereagavo. Neturtinę žalą, kurią patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, vertina 30 000 Lt.

2014-05-30 (b. l. 44), 2014-06-30 (b. l. 52) ir 2014-08-12 (b. l. 59) teisme gauti pareiškėjo raštai, kuriuose nurodoma, kad jis atsisako savo reikalavimo.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime (b. l. 15–19) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kiek laiko, kokiose kamerose ir su keliais asmenimis pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013-09-19 iki 2014-03-21. Pažymėjo, kad 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2013-09-19, 2013-09-20, 2013-10-16, 2013-10-17, 2013-11-18, 2013-12-05, 2014-01-27, 2014-03-02, 2014-03-03, 2014-03-07 ir 2014-03-12 vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus.

Pabrėžė, kad stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Suėmimo vykdymo įstatymo 8 str. reglamentuotas asmenų pristatymas į tardymo izoliatorių. Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Tačiau tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius.

Nurodė, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais. Pažymėjo ir tai, kad, siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Dėl kamerų remonto Lukiškių TI-K paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius, darbo resursus.

Atkreipė dėmesį į tai, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pabrėžė, kad D. B. skundžiamas buvimo Lukiškių TI-K laikotarpis yra neilgas, dalį buvimo laiko vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Kadangi nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis, Lukiškių TI-K nuomone, nesukėlė pareiškėjui pasekmių, dėl kurių būtų galima atlyginti neturtinę žalą.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti vertinami kaip neteisėtų veiksmų rezultatas. Todėl, sprendžiant D. B. skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė, remdamasis jame nurodytais motyvais, ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad nebepalaiko savo skundo atsisakymo, t. y. nori, kad byla būtų išnagrinėta pagal pradinį jo skundą.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. dėl minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose, ir kitų pažeidimų.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas D. B. Lukiškių TI-K kalėjo nuo 2013-09-19 iki 2014-03-21. Taigi pareiškėjas Lukiškių TI-K 2013–2014 m. buvo 183 dienas, t. y. apytiksliai 6 mėnesius.

Pagal Departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010-05-14) 1.3.1 p. iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m² (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Remiantis pareiškėjo D. B. asmens įskaitos kortelėje (b. l. 20–21) bei atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, atsiliepime (b. l. 15–19) pateiktais duomenimis apie kamerų plotus ir kamerose laikomų asmenų skaičių nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas šiose kamerose:

- 2013-09-19 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 104, plotas – 7,38 m² (1 asmuo kameroje);

- 2013-09-20 perkeltas į kamerą Nr. 154, plotas – 7,94 m (2 asmenys kameroje);

- 2013-09-21–2013-10-09 kamera Nr. 154 (3 asmenys kameroje);

- 2013-10-10 kamera Nr. 154 (4 asmenys kameroje);

- 2013-10-11 kamera Nr. 154 (3 asmenys kameroje);

- 2013-10-12–2013-10-14 kamera Nr. 154 (4 asmenys kameroje);

- 2013-10-15 kamera Nr. 154 (3 asmenys kameroje);

- 2013-10-16–2013-10-17 kamera Nr. 154 (2 asmenys kameroje);

- 2013-10-18–2013-10-21 kamera Nr. 154 (3 asmenys kameroje);

- 2013-10-22–2013-10-24 kamera Nr. 154 (4 asmenys kameroje);

- 2013-10-24 kamera Nr. 154 (3 asmenys kameroje);

- 2013-10-25–2013-11-06 kamera Nr. 154 (4 asmenys kameroje);

- 2013-11-07 kamera Nr. 154 (3 asmenys kameroje);

- 2013-11-08–2013-11-17 kamera Nr. 154 (4 asmenys kameroje);

- 2013-11-18 kamera Nr. 154 (2 asmenys kameroje);

- 2013-11-19–2013-11-24 kamera Nr. 154 (4 asmenys kameroje);

- 2013-11-25 kamera Nr. 154 (3 asmenys kameroje);

- 2013-11-26–2013-11-28 kamera Nr. 154 (4 asmenys kameroje);

- 2013-11 -29 kamera Nr. 154 (3 asmenys kameroje);

- 2013-11 -30–2013-12-01 kamera Nr. 154 (4 asmenys kameroje);

- 2013-12-02 kamera Nr. 154 (3 asmenys kameroje);

- 2013-12-03 kamera Nr. 154 (4 asmenys kameroje);

- 2013-12-04 kamera Nr. 154 (4 asmenys kameroje);

- 2013-12-05 kamera Nr. 154 (2 asmenys kameroje);

- 2013-12-06–2013-12-11 kamera Nr. 154 (4 asmenys kameroje);

- 2013-12-12 kamera Nr. 154 (3 asmenys kameroje);

- 2013-12-13–2013-12-16 kamera Nr. 154 (4 asmenys kameroje);

- 2013-12-17 kamera Nr. 154 (3 asmenys kameroje);

- 2013-12-18–2014-01-05 kamera Nr. 154 (4 asmenys kameroje);

- 2014-01-06 kamera Nr. 154 (3 asmenys kameroje);

- 2014-01-07–2014-01-08 kamera Nr. 154 (4 asmenys kameroje);

- 2014-01-09 perkeltas į kamerą Nr. 140, plotas – 7,94 m² (3 asmenys kameroje);

- 2014-01-09–2014-01-20 kamera Nr. 140 (3 asmenys kameroje);

- 2014-01-21–2014-01-22 kamera Nr. 140 (4 asmenys kameroje);

- 2014-01-23 kamera Nr. 140 (3 asmenys kameroje);

- 2014-01 -24–2014-01 -26 kamera Nr. 140 (4 asmenys kameroje);

- 2014-01-27 kamera Nr. 140 (2 asmenys kameroje);

- 2014-01-28 kamera Nr. 140 (3 asmenys kameroje);

- 2014-01-29 kamera Nr. 140 (4 asmenys kameroje);

- 2014-01-30 kamera Nr. 140 (3 asmenys kameroje);

- 2014-01-31–2014-02-02 kamera Nr. 140 (4 asmenys kameroje);

- 2014-02-03 kamera Nr. 140 (3 asmenys kameroje);

- 2014-02-04 kamera Nr. 140 (4 asmenys kameroje);

- 2014-02-05 kamera Nr. 140 (3 asmenys kameroje);

- 2014-02-06–2014-02-10 kamera Nr. 140 (4 asmenys kameroje);

- 2014-02-11 kamera Nr. 140 (3 asmenys kameroje);

- 2014-02-12–2014-02-16 kamera Nr. 140 (4 asmenys kameroje);

- 2014-02-17–2014-02-20 kamera Nr. 140 (3 asmenys kameroje);

- 2014-02-21–2014-02-26 kamera Nr. 140 (4 asmenys kameroje);

- 2014-02-27–2014-03-01 kamera Nr. 140 (3 asmenys kameroje);

- 2014-03-02 kamera Nr. 140 (2 asmenys kameroje);

- 2014-03-03 kamera Nr. 140 (1 asmuo kameroje);

- 2014-03-04–2014-03-06 kamera Nr. 140 (3 asmenys kameroje);

- 2014-03-07 kamera Nr. 140 (2 asmenys kameroje);

- 2014-03-08–2014-03-11 kamera Nr. 140 (3 asmenys kameroje);

- 2014-03-12 kamera Nr. 140 (2 asmenys kameroje);

- 2014-03-13–2014-03-18 kamera Nr. 140 (3 asmenys kameroje);

- 2014-03-19–2014-03-20 kamera Nr. 140 (4 asmenys kameroje);

- 2014-03-21 išvyko į Vilniaus pataisos namus.

Išanalizavus bylos duomenis (b. l. 15–21), darytina išvada, kad 2013-09-19, 2013-09-20, 2013-10-16, 2013-10-17, 2013-11-18, 2013-12-05, 2014-01-27, 2014-03-02, 2014-03-03, 2014-03-07 ir 2014-03-12 vienam asmeniui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiko nustatytus reikalavimus. Visomis kitomis dienomis kamerų plotas nurodytos minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos reikalavimų neatitiko. Pažymėtina, kad tuo laiku, kai kamerų plotas neatitiko nustatytų reikalavimų, pareiškėjas buvo kalinamas kartu su dar 2–3 kitais kaliniais kamerose Nr. 154 ir Nr. 140, kurių plotas yra 7,94 m². Iš ištirtų faktinių aplinkybių matyti, kad vienam asmeniui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kai plotas neatitiko nustatytų reikalavimų, sudarė apytiksliai nuo 1,99 m² iki 2,65 m².

Ištyrus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2013-09-19 iki 2014-03-21 pareiškėjas apytiksliai 10,5 dienos buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Kaip minėta anksčiau, pareiškėjas Lukiškių TI-K 2013–2014 m. buvo 183 dienas. Kamerose, kuriose plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas kalintas apytiksliai 172,5 dienos.

CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2 d.). Civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia, ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Nesant vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (LVAT 2008-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2009-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-734/2009).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog suėmimo vykdymo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str., kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą). EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (EŽTT 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą).

Apibendrinus šį teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, apibūdinančias pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad ginčijamu laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje tektų ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis, inventoriumi ir kitais buitiniais reikmenimis (b. l. 32), teismas daro išvadą, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Iš atsakovės pateiktos pažymos matyti, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu keturis kartus jo prašymu buvo konsultuojamas psichologų, tačiau ypatingų nusiskundimų, įskaitant susijusių su kalinimo sąlygų keliamais sunkumais, nereiškė (b. l. 33). Byloje nėra duomenų, kad kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, iš asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjui diagnozuotas elgesio ir psichikos sutrikimas yra nuo abstinencijos sindromo, kuris susijęs su narkotikų vartojimu (b. l. 34–43). Tačiau teismas, atsižvelgęs į itin mažą vienam asmeniui tenkantį kameros plotą ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuoja, kad toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 str. Taigi šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala.

Atsakovės veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą nepateikta. Atsakovės motyvai, kad nėra teisinių galimybių atsisakyti priimti į Lukiškių TI-K pristatytų asmenų, nešalina atsakomybės už nustatytus pažeidimus. Šie atsakovės motyvai taip pat reiškia, kad kai kuriais atvejais atsakovė neišvengiamai daro pažeidimus, susijusius su kamerų ploto dydžio nustatymu. LVAT, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011).

Atsakovė nepagrįstai teigia, kad nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis ir nesukėlė pareiškėjui pasekmių, dėl kurių būtų galima atlyginti neturtinę žalą. Teismo nuomone, gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų (nesilaikant nustatytų ploto reikalavimų), sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismas, atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas, viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, daro išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Taigi pareiškėjo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo yra pagrįstas.

Pareiškėjas taip pat pabrėžė oro patalpose trūkumo, tarpusavio konfliktų, išsimiegojimo, judėjimo (mankštinimosi) problemas. Pažymėtina, kad dauguma aplinkybių dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų, kurias išvardija pareiškėjas, pavyzdžiui, oro patalpose trūkumas, tarpusavio konfliktai, išsimiegojimas, judėjimo (mankštinimosi) problemos ir kt., yra susijusios su kamerų ploto reikalavimų nesilaikymu bei per dideliu asmenų, esančių kameroje, skaičiumi. Teismas šiame sprendime jau konstatavo, kad kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės nevertinamos kaip atskiri žalos padarymo pagrindai. Be to, nors pareiškėjas skunde nurodo, kad iki šiol jaučia skausmus po to, kai 2013 m. spalio mėnesį pasivaikščiojimo metu po lietaus paslydo ir patyrė stuburo traumą, tačiau nepaaiškino, ar šis įvykis kaip nors susijęs su Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais (neveikimu). Taigi šis epizodas nevertintinas žalos atlyginimo aspektu.

Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (CK 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas remiasi LVAT ir EŽTT formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgia į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 3,6 m² ploto, – pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, kameroje per parą praleidžiamo laiko trukmę (beveik visa para praleidžiama kameroje), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir daro išvadą, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma (30 000 Lt), o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1000 Lt. Pažymėtina, kad byloje duomenų, jog jo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, nėra nustatyta, todėl, teismo nuomone, priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Remiantis išdėstytais motyvais pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjui priteistina 1000 Lt.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 5 p., 127 str., 129 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjo D. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti D. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) (289,62 EUR) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.