- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-26
- Bylos Nr.
- e2A-806-340/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-00049-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- V. R.
- Atsakovas
- O. M., J. M.
- Trečiasis asmuo
- M. K., V. N., J. R., V. R.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Danutės Kutrienės ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovams O. M., J. M. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir termino palikimui priimti atnaujinimo, tretieji asmenys – M. K., V. N., J. R., V. R., jo atstovė pagal įstatymą V. N., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. R. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. R., a. k. (duomenys neskelbtini) faktiškai įvaikino M. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ir E. P., gim. (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti neteisėtu ir panaikinti 1998 m. gegužės 11 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą (notarinio registro Nr. 1399, byla Nr. 584/98); 3) pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2006 m. gruodžio 1 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą (notarinio registro Nr. JK-6338, bylos Nr. 78/2006 m.); 4) pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2007 m. vasario 27 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą (notarinio registro Nr. JK-910, bylos Nr. 78/2006 m.); 5) pripažinti niekine 1998 m. birželio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1789 tarp Z. R. ir O. M. nuo jos sudarymo momento; 6) pripažinti niekine 2007 m. kovo 27 d. dovanojimo sutartį Nr. JK-1495, sudarytą tarp O. M. ir J. M. nuo jos sudarymo momento; 7) K. R. vardu atnaujinti palikimo priėmimo terminą M. R. palikimui priimti, ieškovui V. R., a. k. (duomenys neskelbtini) K. R. palikimą paveldint kaip įstatyminiam įpėdiniui; 9) priteisti V. R. naudai solidariai iš atsakovų O. M. ir J. M. patirtas 2033,10 Eur bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad faktinį K. R. įvaikinimo faktą patvirtina tai, kad: ieškovas V. R. yra K. R. sūnus, o D. R. yra K. R. dukra (Gyventojų registro 2019 m. birželio 13 d. pažyma Nr. GR.3A-1989); 2006 m. sausio 18 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas ir Turto pasidalijimo sutartis, pagal kuriuos K. R. turtą paveldėtojo sūnus ieškovas V. R.; Gyventojų registro 2019 m. birželio 12 d. pažyma Nr. GR.3A-1971 (2 priedas), kad M. R. faktinis sūnus yra K. R.; susituokę tėvai M. R. ir E. P. 1938 m. gegužės 4 d. pakrikštijo kūdikį K. R.; K. R. 1960 m. birželio 16 d. oficialiai buvo pakeista pavardė iš B. į R.;1996 m. balandžio 2 d. M. R. testamentas, kuriuo visą savo turtą paliko savo anūkei D. R., K. R. dukrai. Nurodė, jog V. R. artimų santykių su seserimi D. R. ir jos šeima nepalaikė ir nebendravo. Jam tik buvo žinoma aplinkybė, kad senelis M. R. testamentu visą savo turtą paliko sesei D. R. ir dėl to jis jokių pretenzijų neturėjo. Tik 2017 m. sausio 24 d. V. R., aplinkybes, kad turtas pagal 1998 m. gegužės 11 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą atiteko Z. R., o vėliau – atsakovei, sužinojo po Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų skyriaus posėdžio, kurio metu buvo sprendžiamas klausimas dėl statybinių trinkelių sukrovimo ant kelio bei O. M. galimybės patekti į nuosavybės teise valdomą sklypą. Tuo metu išaiškėjo, kad atsakovė nuosavybės teise valdo ir daugiau nekilnojamojo turto, kuris priklausė ieškovo seneliui M. R.. Tik 2017 m. sausio 24 d. ieškovas suprato, kad buvo iš esmės pažeistos įstatyminio M. R. įpėdinio K. R. teisės, kurias po K. R. mirties perėmė ieškovas, t. y. ieškovas suprato, kad atsakovei neteisėtai yra atitekusi palikimo dalis, kuri turėjo būti paveldėta K. R., kaip pirmos eilės įpėdinio, po M. R. mirties. Ieškovas, nepraleisdamas CK 5.8 straipsnyje nustatyto sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino, 2018 m. sausio 10 d. pateikė ieškinį. Pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini) mirus M. R., pagal 1964 m. CK nuostatas, lygiomis dalimis turėjo paveldėti tiek K. R. (M. R. įvaikis), tiek ir Z. R. (M. R. antroji žmona). K. R., po patėvio M. R. mirties, kaip įstatyminis jo turto įpėdinis, dėl nežinojimo apie paveldimą turtą ir teisinio reguliavimo neišmanymo, į Trakų rajono biuro notarę D. U. dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo nesikreipė. Trakų rajono biuro notarė D. U., išdavusi paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą tik Z. R., nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga vykdydama savo profesinę veiklą, nes nepatikrino duomenų ir neįsitikino, kad yra daugiau pirmos eilės įpėdinių M. R. turtui paveldėti. Notaro profesinėje veikloje yra taikomi padidinti atidumo ir rūpestingumo standartai, todėl notarei D. U. neinformavus K. R. apie M. R. palikimą ir nenustačius, kad K. R. yra pirmos eilės įstatyminis įpėdinis, buvo iš esmės pažeistos K. R., kaip įstatyminio įpėdinio, teisės. Nurodė, jog 2007 m. vasario 27 d. Trakų rajono 1-ojo notaro biuro notarė J. K. išdavė atsakovei paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą. Notarė J. K. patvirtino, kad Z. R. paveldėjo sutuoktinio M. R. turtą, kurį remiantis 1997 m. lapkričio 5 d. Z. R. testamentu, paveldi testamentinė įpėdinė atsakovė. Pažymėjo, jog iš byloje pateikto 2007 m. paveldėjimo teisės liudijimo matyti, kad atsakovė paveldėjo turtą, kuris pagal 1998 m. teisės liudijimą buvo atitekęs Z. R.. Nustačius, kad 1998 m. teisės liudijimas yra neteisėtas ir naikintinas, turi būti pripažinta, kad 2007 m. paveldėjimo teisės liudijimas taip pat yra neteisėtas ir naikintinas. Nurodė, kad remiantis Atkūrimo įstatymo teisės normomis, nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto –sklypo Nr. 632-1-11, esančio (duomenys neskelbtini), dalį – 3.70 ha žemės, turėjo būti atkuriamos tik įpėdiniui K. R., kaip M. R. faktiniam įsūniui, kadangi M. R. testamentas notarės J. K. buvo pripažintas negaliojančiu. O. M., kaip Z. R. įpėdinė, neturėjo teisės pretenduoti į turtą, kuris buvo atkurtas M. R. vardu. Z. R. neturėjo teisės paveldėti viso M. R. turto, taigi, ir neturėjo teisės pirkimo–pardavimo sutartimi parduoti turto atsakovei, o ši dovanojimo sutartimi neturėjo teisės dovanoti šio turto J. M.. Nurodė, kad vienintelis teisėtas M. R. įpėdinis, atkūrus nuosavybės teises, buvo K. R., kuris mirė (duomenys neskelbtini). K. R. pirmos eilės įpėdiniais jo mirties momentu buvo V. R., M. K. ir D. R., kurie po K. R. mirties, lygiomis dalimis, t. y. po 1/3, paveldėjo visą K. R. turtą.
3. Atsakovė O. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
4. Nurodė, kad įvertinus nurodomą ieškovo reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, matyti, kad šioje byloje ieškovas siekia nustatyti faktinio įvaikinimo juridinį faktą. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ieškovas nesiekia atkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko palikėjo M. R. ar į buvusios savininkės E. P. turėtą nuosavybę – į žemę ar mišką, neginčija K. R. ir R. R. juridinės tėvystės, nenurodo ir nepateikia įrodymų, paneigiančių palikėjui M. R. atkurtų nuosavybės teisių į turėtą nuosavybę (žemę ar mišką) teisėtumo. Pagal 1964 metų (galiojusio iki 2001 m. birželio 30 d.) CK 573 straipsnio 1 dalies 1 punktą vienintelė palikėjo M. R. pirmos eilės įpėdinė buvo jo sutuoktinė Z. R.. Šios aplinkybės ieškovas neginčija. Byloje esanti VĮ „Registrų centras“ 2018 m. kovo 12 d. pažyma Nr. GR.3A-721-2 patvirtina, kad K. R., mirusio (duomenys neskelbtini), tėvas R. R., gim. (duomenys neskelbtini), o motina – E. R., gim. (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini). Be to, byloje esantis 1960 m. birželio 16 d. pavardės keitimo liudijimas Nr. 007005 – patvirtina, kad K. R. yra pasikeitęs vardą ir pavardę – iš K. B. į K. R.. Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje pats ieškovas pateiktuose 2018 m. kovo 27 d. rašytiniuose paaiškinimuose pripažino aplinkybę, kad tėvu nurodomo K. R. tėvas yra R. B.. Taigi, K. R. yra ne palikėjo M. R., o R. B. įpėdinis pagal įstatymą. Kadangi K. R. nėra palikėjo M. R. pirmos eilės įpėdinis pagal įstatymą, todėl (duomenys neskelbtini) mirus palikėjui M. R. vienintelė jo pirmos eilės įpėdinė buvo sutuoktinė Z. R., kuri pagal 1964 metų (galiojusios iki 2001 m. birželio 30 d.) CK 573 straipsnio 1 dalies 1 punktą teisėtai paveldėjo savo sutuoktinio turtą. Tokiu būdu palikimo vietos atsiradimo notarė D. U. visiškai pagrįstai ir teisėtai išdavė Z. R., kaip vienintelei pirmos eilės įpėdinei, 1998 m. gegužės 11 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į visą palikėjo turtą. Įvertinus esamą teisinį reglamentavimą ir nurodytas aplinkybes bei teisinius argumentus, taip pat aplinkybę, jog nei K. R., nei ieškovas nėra M. R. atitinkamai pirmos ir antros eilės įpėdiniai pagal įstatymą, darytina išvada, kad šioje bylos dalyje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškovas neturi reikalavimo teisės. Dėl nežinomų priežasčių K. R. beveik per aštuonerius metus nesiėmė jokių veiksmų, susijusių su galimu palikėjo M. R. palikimo priėmimu, taip pat ir ieškovas daugiau nei dvidešimt metų nesiėmė jokių priemonių, kad būtų apgintos galimai pažeistos tiek K. R., tiek jo teisės, susijusios su galimu turto paveldėjimu. Kadangi į neįgytą palikimą negali būti išduodamas paveldėjimo teisės liudijimas, ieškovo tėvo K. R., kuris palikėjo M. R. palikimo nepriėmė, atžvilgiu taikyti CK 5.58 straipsnio 1 dalį nėra jokio pagrindo.
5. Atsakovas J. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
6. Nurodė, kad įvertinus nurodomą ieškovo reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, matyti, kad šioje byloje ieškovas siekia nustatyti faktinio įvaikinimo juridinį faktą. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ieškovas nesiekia atkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko palikėjo M. R. ar į buvusios savininkės E. P. turėtą nuosavybę – į žemę ar mišką, neginčija K. R. ir R. R. juridinės tėvystės, nenurodo ir nepateikia įrodymų, paneigiančių palikėjui M. R. atkurtų nuosavybės teisių į turėtą nuosavybę (žemę ar mišką) teisėtumo. Pažymėjo, jog byloje esanti VĮ „Registrų centras“ 2018 m. kovo 12 d. pažyma Nr. GR.3A-721-2 patvirtina, kad K. R., mirusio (duomenys neskelbtini), tėvas R. R., gim. (duomenys neskelbtini), o motina – E. R., gim. (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini). Byloje esantis 1960 m. birželio 16 d. pavardės keitimo liudijimas Nr. 007005 patvirtina, kad K. R. yra pasikeitęs vardą ir pavardę – iš K. B. į K. R.. Šioje byloje pats ieškovas pateiktuose 2018 m. kovo 27 d. rašytiniuose paaiškinimuose pripažino aplinkybę, kad tėvu nurodomo K. R. tėvas yra R. B.. Taigi, K. R. yra ne palikėjo M. R., o R. B. įpėdinis pagal įstatymą. K. R. nėra palikėjo M. R. pirmos eilės įpėdinis pagal įstatymą, todėl (duomenys neskelbtini) mirus palikėjui M. R. vienintelė jo pirmos eilės įpėdinė buvo sutuoktinė Z. R., kuri pagal 1964 metų (galiojusio iki 2001 m. birželio 30 d.) CK 573 straipsnio 1 dalies 1 punktą teisėtai paveldėjo savo sutuoktinio turtą. Tokiu būdu palikimo vietos atsiradimo notarė D. U. visiškai pagrįstai ir teisėtai išdavė Z. R., kaip vienintelei pirmos eilės įpėdinei, 1998 m. gegužės 11 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į visą palikėjo turtą. Įvertinus esamą teisinį reglamentavimą ir nurodytas aplinkybes bei teisinius argumentus, taip pat aplinkybę, jog nei K. R., nei ieškovas nėra M. R. atitinkamai pirmos ir antros eilės įpėdiniai pagal įstatymą, darytina išvada, kad bylos dalyje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškovas neturi reikalavimo teisės. Dėl nežinomų priežasčių K. R. beveik per aštuonerius metus nesiėmė jokių veiksmų, susijusių su galimu palikėjo M. R. palikimo priėmimu, taip pat ir ieškovas daugiau nei dvidešimt metų nesiėmė jokių priemonių, kad būtų apgintos galimai pažeistos tiek K. R., tiek ieškovo teisės, susijusios su galimu turto paveldėjimu. Kadangi į neįgytą palikimą negali būti išduodamas paveldėjimo teisės liudijimas, ieškovo tėvo K. R., kuris palikėjo M. R. palikimo nepriėmė, atžvilgiu taikyti CK 5.58 straipsnio 1 dalį nėra jokio pagrindo.
Atsiliepimas
7. Tretieji asmenys M. K., V. N., J. R., V. R. atsiliepimų į pareikštą ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškovo V. R. ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo V. R. 2571,80 Eur bylinėjimosi išlaidų O. M. naudai; priteisė iš V. R. 37,66 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.
9. Teismas tiek iš byloje esančių duomenų, tiek iš ieškovo ir jo atstovo paaiškinimų teismo posėdyje nustatė, jog ieškovas nagrinėjamu atveju siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jo tėvas K. R. buvo faktiškai įvaikintas M. R. ir E. P. (R.) turint tikslą, jog K. R., kaip faktinis įvaikis, taptų paveldėtoju pagal įstatymą mirusio faktinio įtėvio M. R. turtui paveldėti. Teismas, atsižvelgdamas į teismų praktiką, pažymėjo, jog teismine tvarka negali būti nustatomas bet koks faktas, o tik juridinę reikšmę turintis faktas, sukeliantis asmeniui asmenines ir (ar) turtines pareigas, o konkrečiu atveju – nustačius, jog M. R. su pirmąja žmona E. P. (R.) faktiškai buvo įsivaikinę ieškovo tėvą K. R., šis faktas nesukeltų jokių asmeninių ir turtinių teisių bei pareigų nei ieškovui, nei jo tėvui, kadangi faktinis įvaikis neturi teisės paveldėti mirusio faktinio įtėvio turto CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Teismas pažymėjo, jog prielaidų spręsti dėl juridinio fakto, jog K. R. ne tik faktiškai, bet ir juridiškai buvo įvaikintas M. R. ir E. P. (R.), nustatymo byloje nėra, nes nei ieškovai siekia tą įrodyti, nei byloje yra kokių pagrįstų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog K. R. įvaikinimas pagal tuo metu galiojančią tvarką buvo įformintas, įregistruotas, ar apskritai buvo ketinimų tą padaryti, o tokios registracijos duomenys būtų sunaikinti, dingę ar jų nebūtų galima gauti dėl kitų priežasčių. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas ieškovo reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – faktinio įvaikinimo – nustatymo atmetė.
10. Teismas nurodė, kad atmetus ieškinio reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nėra pagrindo spręsti dėl kitų ieškinio reikalavimų – paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo neteisėtais ir panaikinimo, pirkimo–pardavimo ir dovanojimo sutarčių pripažinimo niekinėmis, termino palikimui priimti atnaujinimo, nes jie visi tiesiogiai susiję su ieškovo atmestu reikalavimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – faktinio įvaikinimo – nustatymu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovas V. R. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
11.1. Byloje teismas, nagrinėdamas pareiškimą, kuriuo prašoma nustatyti kokį nors juridinę reikšmę turintį faktą, privalėjo įvertinti, ar prašomas nustatyti faktas, kad K. R. faktiškai įvaikino M. R. ir E. P., sukels ieškovui V. R. teisines pasekmes – asmeninių ar turtinių teisių atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą.
Žemesnės instancijos teismas
11.2. Teismas nurodė, kad, nustačius, jog M. R. su E. P. faktiškai buvo įsivaikinę ieškovo tėvą K. R., šis faktas nesukeltų jokių asmeninių ir turtinių teisių bei pareigų nei ieškovui, nei jo tėvui, kadangi faktinis įvaikis neturi teisės paveldėti mirusio faktinio įtėvio turto CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Apeliantas su tokiu teisės aiškinimu nesutinka, nes niekas byloje neginčija fakto, jog jis turėjo teisę po savo tėvo K. R. (duomenys neskelbtini), paveldėti jo turtą ir šią teisę įgyvendino. Byloje yra kilęs ir turėjo būti sprendžiamas klausimas, ar po M. R. mirties Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 2.7-79-13514 atkūrus jam nuosavybės teises į žemės sklypą, tuo metu gyvas buvęs ieškovo tėvas K. R. buvo faktinis M. R. ir E. P. sūnus. Jeigu buvo, vadinasi jis pagal galiojusį tuo metu materialųjį teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. I-2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti“ 3 punktą) turėjo teisę į mirusio M. R. vardu atkurtą žemės sklypą, t. y. juridinis faktas – buvo ar ne K. R. faktinis M. R. ir E. P. sūnus – sukeltų teisines pasekmes, ir ieškovui atsirastų asmeninės ir turtinės teisės į M. R. vardu atkurtą žemės sklypą.
11.3. Atmetęs ieškinio reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teismas nematė pagrindo spręsti kitų ieškinio reikalavimų. Byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta, joje yra visi reikšmingi jos išsprendimui įrodymai, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal juos turi išspręsti bylą iš esmės.
Atsiliepimas
12. Atsakovė O. M. atsiliepimu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:
12.1. Šioje byloje ieškovas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo tėvas K. R. (iki 1960 m. birželio 16 d. vardo ir pavardės pakeitimo buvęs K. B.) buvo faktiškai įvaikintas. Taigi, nors šioje byloje ieškovas siekė nustatyti faktinio įvaikinimo juridinį faktą, tačiau atkurti nuosavybės teisių į palikėjo M. R. ir/ar į buvusios savininkės E. P., gim. (duomenys neskelbtini), kaip galimų faktinių įtėvių ir kaip buvusių savininkų, turėtą nuosavybę – į žemę ar mišką pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą šioje byloje nesiekė ir nesiekia.
12.2. Byloje esantis (paties ieškovo pateiktas) rašytinis įrodymas – 1960 m. birželio 16 d. pavardės keitimo liudijimas Nr. 007005 patvirtina, kad K. R., gim. (duomenys neskelbtini), pasikeitė vardą ir pavardę – iš K. B. (K. B.) (R. sūnus arba R.) į K. R.. Tai jis padarė 1960 m. birželio 16 d., t. y. būdamas 22 metų amžiaus. Pats ieškovas pateiktuose 2018 m. kovo 27 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė ir pripažino aplinkybę, kad ieškovo tėvo (faktinio įvaikio) K. R. (iki vardo ir pavardės pakeitimo buvęs K. B.) tėvas yra R. R. (buvęs B.). Taigi, K. R. (buvęs K. B.) yra ne palikėjo M. R., o R. R. (buvęs B.) pirmos eilės įpėdinis pagal įstatymą. Ieškovas jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad K. R. (iki 1960 m. birželio 16 d. vardo ir pavardės pakeitimo buvęs K. B.) ir pats ieškovas yra palikėjo M. R. įpėdiniai pagal įstatymą at testamentą, nenurodė ir nepateikė.
Šalies argumentai
12.3. Ieškovas tikslo, dėl kurio turi būti nustatomas jo prašomas juridinę reikšmę turintis faktas (CPK 447 straipsnio 1 dalis), procesiniuose dokumentuose iš viso nenurodė, tačiau teismo posėdžio metu paaiškino, kad jo prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto tikslas –palikėjo ir galimo ieškovo tėvo K. R. (buvęs K. B.) faktinio įtėvio M. R. turto paveldėjimas. Pagal suformuotą teismų praktiką ir teisinį reglamentavimą toks juridinis faktas negali būti nustatytas. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisingai šioje byloje konstatavo, jog ieškovo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukels ieškovui jokių teisinių pasekmių ir dėl to negali būti nustatomas.
12.4. Kadangi ieškovo reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra pagrindinis reikalavimas pareikštų kitų reikalavimų atžvilgiu ir yra atmestinas (negalėjo būti tenkinamas), atmetus ieškinį nurodytoje dalyje atmestini ir kiti ieškovo pareikšti išvestiniai reikalavimai dėl sandorių – paveldėjimo teisės liudijimų, pirkimo–pardavimo sutarčių ir kt. – pripažinimo negaliojančiais ir taip pat dėl termino palikimui priimti atnaujinimo.
Atsiliepimas
13. Atsakovas J. M. atsiliepimu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:
13.1. Ieškovas nenurodė, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas nuosavybės teisės atkūrimo į galimo ieškovo tėvo K. R. (buvęs K. B.) faktinio įtėvio M. R. turėtą žemę ir/ar mišką tikslu. Byloje jokių duomenų, kad galimas faktinis įtėvis M. R. turėjo nuosavybės teise žemės ir/ar miško ir jam tokios nuosavybės teisės gali būti atkuriamos pagal įstatymą, nėra. Be to, ieškovas tikslo, dėl kurio turi būti nustatomas jo prašomas juridinę reikšmę turintis faktas (CPK 447 straipsnio 1 dalis), procesiniuose dokumentuose iš viso nenurodė, tačiau teismo posėdžio metu paaiškino, kad prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto tikslas –palikėjo ir galimo ieškovo tėvo K. R. (buvęs K. B.) faktinio įtėvio M. R. turto paveldėjimas. Įvertinus esamą teismų praktiką ir teisinį reglamentavimą, toks juridinis faktas negali būti nustatytas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisingai šioje byloje konstatavo, jog ieškovo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukels ieškovui jokių teisinių pasekmių ir dėl to negali būti nustatomas. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto atmetė. Atmetus ieškinį nurodytoje dalyje, atmestini ir kiti ieškovo pareikšti išvestiniai reikalavimai dėl sandorių – paveldėjimo teisės liudijimų, pirkimo–pardavimo sutarčių ir kt. – pripažinimo negaliojančiais, taip pat dėl termino palikimui priimti atnaujinimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas atmestinas.
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
15. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (faktinio įvaikinimo) nustatymo.
16. Byloje nustatyta, kad ieškovas (apeliantas) V. R. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. R., a. k. (duomenys neskelbtini) faktiškai įvaikino M. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ir E. P., gim. (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti neteisėtu ir panaikinti 1998 m. gegužės 11 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą (notarinio registro Nr. 1399, byla Nr. 584/98); 3) pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2006 m. gruodžio 1 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą (notarinio registro Nr. JK-6338, bylos Nr. 78/2006 m.); 4) pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2007 m. vasario 27 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą (notarinio registro Nr. JK-910, bylos Nr. 78/2006 m.); 5) pripažinti niekine 1998 m. birželio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1789 tarp Z. R. ir O. M. nuo jos sudarymo momento; 6) pripažinti niekine 2007 m. kovo 27 d. dovanojimo sutartį Nr. JK-1495, sudarytą tarp O. M. ir J. M. nuo jos sudarymo momento; 7) K. R. vardu atnaujinti palikimo priėmimo terminą M. R. palikimui priimti, ieškovui V. R., a. k. (duomenys neskelbtini) K. R. palikimą paveldint kaip įstatyminiam įpėdiniui; paskirstyti bylinėjimosi išlaidas.
17. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, nustatęs, jog ieškovas nagrinėjamu atveju siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jo tėvas K. R. buvo faktiškai įvaikintas M. R. ir E. P. (R.) turint tikslą, jog K. R., kaip faktinis įvaikis, taptų paveldėtoju pagal įstatymą mirusio faktinio įtėvio M. R. turtui paveldėti.
18. Teismas, atsižvelgdamas į teismų praktiką, pažymėjo, jog teismine tvarka negali būti nustatomas bet koks faktas, o tik juridinę reikšmę turintis faktas, sukeliantis asmeniui asmenines ir (ar) turtines pareigas, o konkrečiu atveju – nustačius, jog M. R. su pirmąja žmona E. P. (R.) faktiškai buvo įsivaikinę ieškovo tėvą K. R., šis faktas nesukeltų jokių asmeninių ir turtinių teisių bei pareigų nei ieškovui, nei jo tėvui, kadangi faktinis įvaikis neturi teisės paveldėti mirusio faktinio įtėvio turto CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme.
19. Apeliantas V. R. su tokiu teisės aiškinimu nesutinka, teigia, kad turėjo būti sprendžiamas klausimas, ar po M. R. mirties Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 2.7-79-13514 atkūrus jam nuosavybės teises į žemės sklypą, tuo metu gyvas buvęs ieškovo tėvas K. R. buvo faktinis M. R. ir E. P. sūnus. Jeigu buvo, vadinasi jis pagal galiojusį tuo metu materialųjį teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. I-2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti“ 3 punktą) turėjo teisę į mirusio M. R. vardu atkurtą žemės sklypą, t. y. juridinis faktas – buvo ar ne K. R. faktinis M. R. ir E. P. sūnus – sukeltų teisines pasekmes, ir ieškovui atsirastų asmeninės ir turtinės teisės į M. R. vardu atkurtą žemės sklypą, nes niekas byloje neginčija fakto, jog jis turėjo teisę po savo tėvo K. R. mirties (duomenys neskelbtini), paveldėti jo turtą ir šią teisę įgyvendino.
20. Teisėjų kolegija su apelianto pozicija nesutinka. Pirmosios instancijos teismas teisingai pasirėmė Kauno apygardos tesimo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-2281-657/2017, nurodytu materialinės teisės normų aiškinimu, kad faktinis įvaikinimas teisinius padarinius sukelia tik tada, kai tai nustatyta specialiojo teisės akto (įstatymo). Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. I-2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti“ 3 punkte nustatė, jog tais atvejais, kai faktiniai įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę, įvaikinimo faktas gali būti nustatytas teismo sprendimu. Vėliau ši teisės norma įgijo įstatyminį lygmenį – Lietuvos Respublikos 1994 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. I-636 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo“, kuriuo buvo papildyta 1964 m. CPK 272 straipsnio 2 dalis, 11 punkte buvo nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl įvaikinimo fakto nustatymo, kai faktiški įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę, jeigu šio fakto nustatymas susijęs su nuosavybės teisės į žemės sklypą ar mišką atkūrimu.
21. Teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto V. R. teiginiu, jog jo tėvas K. R. pagal galiojusį tuo metu materialųjį teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. I-2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti“ 3 punktą) turėjo teisę į mirusio M. R. vardu atkurtą žemės sklypą, todėl prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas apie tai, kad jo tėvas K. R. buvo faktinis M. R. ir E. P. sūnus sukelia jam teisines pasekmes.
22. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisių tęstinumo pripažinimas nereiškia savaiminio šių teisių tęstinumo. Kol kompetentingos valstybės institucijos sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas, nuosavybės teisės dar nėra sugrąžintos teisėtiems savininkams (minėta, įstatymuose neįtvirtinta savaiminio nuosavybės teisių tęstinumo). Tik įstatymo nustatytais terminais pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises ir įvykdęs kitus įstatyme nustatytus reikalavimus pilietis įgyja subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises, ir tik įgaliotai valstybės institucijai priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo – nuosavybės teisę, kaip tokią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2011).
23. Bylos duomenimis, nuosavybės teisė į žemės sklypą M. R. buvo atkurta 2004 m., iki nuosavybės teisų atkūrimo jis nebuvo žemės sklypo savininkas, buvo pretendentas į nuosavybės teisės į žemės sklypą atkūrimą. Tam, kad nuspręsti, ar prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas sukuria ieškovui V. R. teisines pasekmes, reikia nustatyti, ar jo tėvas K. R. pretendavo į nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimą.
24. Bylos duomenimis, pretendentas M. R. 1991 m. spalio 8 d. kreipėsi su prašymu dėl nuosavybės teisių į R. P., J. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą atkūrimo; pareiškime nurodė kitus pretendentus į nuosavybės atkūrimą – anūkus J. Z., R. A., K. M. (ieškinio priedas Nr. 3). (duomenys neskelbtini) M. R. mirė (ieškinio priedas Nr. 1). Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 2-7-7913514 nuosavybės teisės į R. P. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą buvo atkiurtos mirusiojo asmens M. R. vardu (ieškinio priedas Nr. 16).
25. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovo V. R. tėvas K. R. būtų pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teisę į jo faktinio įtėvio M. R. tėvo P. R. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą; kaip matyti iš pareiškimo turinio, pats pretendentas M. R. nenurodė, kad K. R., kaip jo faktinis įvaikis, taip pat yra pretendentas į nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimą.
26. Taigi apelianto V. R. teiginys, kad jo tėvas K. R. pagal galiojusį tuo metu materialųjį teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. I-2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti“ 3 punktą) turėjo teisę į mirusio M. R. vardu atkurtą žemės sklypą yra teisiškai nepagrįstas. Jis nebuvo pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą, nes nepareiškė atitinkamo prašymo, neišreiškė valios, kad nuosavybės teisė į M. R. tėvo P. R. žemės sklypą būtų atskurta ir jam. K. R. nebuvo pretendentas į nuosavybės teisės į žemės sklypą atkūrimą, todėl juridinę reikšmę turintis faktas apie tai, kad ieškovo V. R. tėvas K. R. buvo faktinis M. R. ir E. P. įsūnis nesukelia ieškovui V. R. jokių teisinių padarinių, kadangi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, faktinis įvaikis neturi teisės paveldėti mirusio faktinio įtėvio turto CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme.
27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nenustatyta, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
28. LR CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos išlaidos priteisiamos iš antros šalies. Atsakovė O. M. patyrė 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinamas (LR CPK 93, 98 straipsniai).
29. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (LR CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti O. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš apelianto V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 815 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.