Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 232 straipsnį (dėl 2013 m. birželio 13 d. rašto) – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

- pagal BK 232 straipsnį (dėl 2013 m. liepos 21 d. rašto) – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams;

- pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (dėl 2013 m. birželio 13 d. rašto) – laisvės atėmimu trejiems metams;

- pagal BK 181 straipsnio 1 dalį (dėl 2013 m. liepos 21 d. rašto) – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu ir A. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė pridedama prie dalies neatliktos bausmės, paskirtos pagal Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendį ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

A. K. dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdantį teismą, t. y. 2013 m. birželio 13 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas L. tardymo izoliatoriuje, K. miesto apylinkės teismui parašė grasinantį laišką, kurį pavadino „Prašymu“, kuriame, viešai raštu užgauliai reikšdamas nepasitenkinimą, grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti teisėjų, jų artimųjų, t. y. vaikų sveikatą bei išskirtinai pabrėžė, kad labiausiai reiškia nepasitenkinimą teisėja Z. R. Pasirašęs prašymu pavadintą laišką, 2013 m. birželio 17 d. išsiuntė į K. miesto apylinkės teismą, esantį (duomenys neskelbtini).

Taip pat, A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2013 m. liepos 21 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas Š. tardymo izoliatoriuje, K. miesto apylinkės teismui parašė grasinantį laišką, kurį pavadino „Pranešimu“, kuriame, viešai raštu užgauliai reikšdamas nepasitenkinimą, t. y. išvadindamas teismą „velnio irštva, kur verda didžiausia korupcija“, grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti teisėjų, jų artimųjų, t. y. vaikų sveikatą bei susprogdinti K. miesto apylinkės teismo pastatą. Pasirašęs pranešimu pavadintą laišką, 2013 m. liepos 22 d. išsiuntė į K. miesto apylinkės teismą, esantį (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu, A. K. pakartotinai viešai raštu užgauliai pažemino teismą.

Taip pat, A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo ir kitų asmenų naudai, vertė perduoti didelės vertės turtą, grasindamas pavartoti fizinį smurtą, sunaikinti turtą, t. y. nusikalstama veika padaryta esant šioms aplinkybėms:

A. K. 2013 m. birželio 13 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas L. tardymo izoliatoriuje, parašė grasinančio turinio laišką, kurį pavadino „Prašymas“, jį pasirašė, ir neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai iš K. miesto apylinkės teismo reikalavo pervesti po 100 000 Lt, bei grasino, kad nepervedus reikalaujamos sumos, bus fiziškai susidorota su teisėjais ir jų šeimų nariais bei išskirtinai pabrėžė, kad teisėja Z. R. turi duoti 20 000 Lt, nes kitu atveju, jai liko gyventi iki 29 dienos. Tokio turinio laišką kaltinamasis A. K. 2013 m. birželio 17 d. išsiuntė į K. miesto apylinkės teismą, esantį (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu, A. K. grasindamas fiziniu smurtu, atvirai reikalavo perduoti didelės vertės turtą, t. y. 120 000 Lt.

Taip pat, A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neturėdamas teisėto pagrindo, pakartotinai bei atvirai savo ir kitų asmenų naudai, vertė perduoti didelės vertės turtą, grasindamas pavartoti fizinį smurtą, sunaikinti turtą, t. y. nusikalstama veika padaryta esant šioms aplinkybėms:

A. K. 2013 m. liepos 21 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas Š. tardymo izoliatoriuje, parašė grasinantį laišką, kurį pavadino „Pranešimas“, jį pasirašė, ir neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo ir E. M. naudai iš K. miesto apylinkės teismo reikalavo pervesti po 3 000 eurų (10 350 Lt), bei grasino, kad nepervedus reikalaujamos sumos, bus fiziškai susidorota su teisėjais ir jų šeimų nariais bei sunaikintas teismo pastatas. Tokio turinio laišką kaltinamasis A. K. 2013 m. liepos 22 d. išsiuntė į K. miesto apylinkės teismą, esantį (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu, A. K. grasindamas fiziniu smurtu, atvirai reikalavo perduoti 20 700 Lt.

Atkreipia dėmesį į tai, kad į K. miesto apylinkės teismą laiškus rašė ir siuntė ne savo noru. Nurodo, kad tai jį (apeliantą) privertė daryti E. S., kuris šiuo metu taip pat atlieka laisvės atėmimo bausmę. Pasak apelianto, su E. S. atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę ir turėjo nesutarimų, dėl ko jam (apeliantui) grasindamas susidorojimu, nurodė rašyti grasinančio pobūdžio laiškus K. miesto apylinkės teismui.

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. K. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Klaipėdos apygardos teismas įvertino A. K. nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, išsamiai aptarė BK 181 straipsnio 1, 3 dalyse, BK 232 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėtis, išdėstė teisinius veikos kvalifikavimo argumentus. Nuteistasis A. K. neginčija faktinių aplinkybių ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 181 straipsnio 1, 3 dalis, BK 232 straipsnį, dėl to nenurodo jokių motyvų, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą bei A. K. apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą dėl E. S. neva nusikalstamų veiksmų ir pašalinti jame keliamas abejones, atliko įrodymų tyrimą.

Apeliacinio proceso metu apklaustas liudytojas E. S. parodė, kad pažįsta A. K., tačiau nuteistojo nevertė rašyti grasinančio pobūdžio laiškų K. apylinkės teismui ir apie tai nieko negali paaiškinti.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis A. K. versiją, jog grasinančio pobūdžio laiškus jį privertė parašyti E. S., iškėlė tik apeliaciniame skunde. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų A. K. parodymų matyti, kad jis neprisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau apklausų metu E. S. net neminėjo (1 t., 58-62, 69-70, 72-76 b. l.). Tuo tarpu, iš Klaipėdos apygardos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad A. K. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo prisipažino visiškai ir parodė, jog K. apylinkės teismui grasinančio pobūdžio laiškus parašė todėl, kad norėjo būti perkeltas į kitus pataisos namus (1 t., 191-192 b. l.). Tačiau A. K. apygardos teisme teisiamojo posėdžio metu taip pat neminėjo E. S. pavardės ir nenurodė jokių galimai šio asmens padarytų nusikalstamų veikų, susijusių su jam pareikštais kaltinimais. Iš A. K. parodymų apeliacinio proceso metu matyti, kad taip pasielgė todėl, jog bijojo E. S., kuris su juo galėjo susidoroti. Be to, dėl tokių E. S. veiksmų į Š. tardymo izoliatoriaus bei L. tardymo izoliatoriaus administraciją taip pat nesikreipė.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nuteistojo A. K. argumentai niekuo nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo A. K. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl jais galima vadovautis tiek, kiek jie neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Rašysenos specialisto išvada Nr. 11K-227 (13) neginčijamai nustatyta, kad 2013 m. birželio 13 d. grasinančio pobūdžio prašymo tekstą parašė ir pasirašė pats A. K. Tačiau, ar ant voko esančius įrašus parašė A. K., E. M. ar kitas asmuo, nenustatyta. Ta pačia specialisto išvada nustatyta, kad 2013 m. liepos 21 d. taip pat grasinančio pranešimo tekstą bei ant voko visus įrašus parašė bei pranešime E. M. ir A. K. vardu pasirašė A. K. (1 t., 1, 2, 11, 12, 42-46 b. l.). Iš L. tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 2014 m. spalio 24 d. rašto Nr. 9-22687 matyti, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėn. iki liepos mėn. nuteistasis A. K. ir E. S. buvo laikomi izoliuotai pagal 2013 m. vasario 12 d. sąrašą Nr. 51-2. Apeliacinio proceso metu A. K. nurodytos aplinkybės, kad jis kartu su E. S. buvo etapuojamas į laisvės atėmimo vietas, Š. tardymo izoliatoriuje – kalėjime buvo laikomi vienoje kameroje arba neva E. S. ant vieno iš vokų, kuriame buvo siunčiamas grasinančio pobūdžio laiškas K. apylinkės teismui, užrašė būtent E. S., nei patvirtina, nei paneigia reikšmingas bylos aplinkybes, nes E. S. kategoriškai neigia vertęs nuteistąjį rašyti grasinančio pobūdžio laiškus K. apylinkės teismui. Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad rašysenos specialisto išvadoje Nr. 11-K-227 (13) nurodyta, kad kas padarė įrašus ant 2013 m. birželio 13 d. išsiųsto voko nustatyti nėra galimybės, nes įrašai padaryti didžiosiomis spausdintinės formos raidėmis, todėl yra mažai informatyvūs (1 t., 46 b. l.). Be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriama, ar grasinančio pobūdžio laiškus galėjo parašyti ir E. M., tačiau vėliau ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas, nes nebuvo surinkta tai patvirtinančių įrodymų (1 t., 54 b. l.). Byloje nėra jokių kitų objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų A. K. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes.

Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismo išvados dėl A. K. padarytų nusikalstamų veikų pagal BK 181 straipsnio 1, 3 dalis, BK 232 straipsnį teisingos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais.

Pažymėtina, kad pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir BPK 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui. Vadovaujantis minėtais BPK straipsniais byla prokurorui perduodama tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimai); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. (Kasacinė nutartis Nr. 2K-480/2012). Svarbu pažymėti, kad ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nuteistasis A. K. apeliacinio proceso metu bei apeliaciniame skunde tokių pažeidimų, kurie trukdytų išnagrinėti bylą iš esmės nenurodė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo nagrinėjamą baudžiamąją bylą perduoti prokurorui.

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde jokių argumentų dėl jam paskirtų bausmių už nusikalstamų veikų padarymą pagal BK 181 straipsnio 1, 3 dalis, BK 232 straipsnius nenurodė.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę A. K. vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įvertindamas BK 41 straipsnio ir BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas. Apygardos teismas atsižvelgė į nuteistojo A. K. asmenybę (anksčiau kelis kartus teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, taip pat ir už analogiškų nusikaltimų padarymą, yra reidyvistas (BK 56 straipsnio 1 dalis), nedirba), atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tiesioginę tyčią, nuteistojo padarytų nusikaltimų visuomeninę reikšmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas A. K. už nusikalstamų veikų padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmes įstatymo sankcijos ribose, kurios nėra aiškiai per griežtos, jų švelninti nėra jokio pagrindo. A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4, 9 dalimis, 5 dalies 1 punktu teisingai.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteisto A. K. apeliacinį skundą atmesti.