Utenos apylinkės teismo sprendimas

Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Vijolė Vitienė, sekretoriaujant Jolitai Gasiūnienei, dalyvaujant ieškovui V. S. , atsakovei N. S. ir jos atstovei advokatei Nijolei Gaižutienei, o ieškovo V. S. atstovei advokatei Janinai Umbrasienei ir atsakovės N. S. atstovei advokatei Renatai Smalinskaitei, atsakovams A. M. ir R. D. nedalyvaujant, apie posėdį pranešta, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovams N. S. , A. M. ir R. D. dėl sandorio iš dalies pripažinimo negaliojančiu ir pirkėjo teisių perkėlimo, nuosavybės teisių pripažinimo

Aprašomoji dalis

nustato:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau tekste – LR CK) 3.89 str. 1d. 1p., 4.262 str. nuostatomis, rašytiniais įrodymais – Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais (12-13, 171-172 b.l., t.1), santuokos, 1997-01-23 sudarytos tarp ieškovo ir atsakovės N. S. , liudijimu (9 b.l., t.1) - laikytina, nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas – patalpa – butas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį 1996-07-24 pirkimo – pardavimo sutarties, registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu yra įregistruotos atsakovės N. S. nuosavybės teisės, yra jos asmeninė nuosavybė, kol šie viešo registro duomenys nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Taigi galioja prezumpcija, kad įrašyti į viešą registrą minėti duomenys yra teisingi, todėl ieškovui tenka pareiga paneigti šią prezumpciją ir įrodyti (LR CPK 178 str.), kad egzistuoja faktinės aplinkybės, leidžiančios jį pripažinti dalies ar viso šio turto savininku. Taip pat, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių LR CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 177 str., 185 str., 189 str. nuostatas, įrodymais civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas gali konstatuoti, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba kad jų nėra. Šia prasme įrodymais laikomos liudytojų žinios apie faktus, o ne liudytojų samprotavimai, spėliojimai, prielaidos. Faktų įvertinimo elementai, liudytojui duodant parodymus, įrodomosios galios neturi. Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nusistovėję įrodymų pakankamumo ir faktų įrodytinumo kriterijai (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. prieš Lietuvos Respublikos knygų prekybos valstybinės įmonės „Knyga" Raseinių filialą; bylos Nr. 3K-3-260/2001, Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prieš J. M., bylos Nr. 3K-3-462/2002; Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. prieš T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004). Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, sprendžiama remiantis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.

Rašytinis įrodymas – notarine tvarka patvirtinta 2 kambarių bendrabutyje pirkimo – pardavimo sutartis (toliau tekste – Sutartis), registro Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta 1996-07-24 tarp atsakovų R. D. ir N. S. (6 b.l., t.1) patvirtina, kad atsakovas R. D. pardavė atsakovei N. S. 2 kambarius bendrabutyje, (duomenys neskelbtini), kad Sutartimi buvo aptarta, jog butas niekam neparduotas, neįkeistas, neareštuotas, teisme ginčo dėl jo nėra (Sutarties 3p.), kad jo inventorinis įkainojimas – 17.699,00 Lt (Sutarties 2p.), kad prieš sutarties sudarymą R. D. iš pirkėjos N. S. gavo 8.000,00 Lt (Sutarties 2p.), kad Sutarties sudarymo išlaidas apmoka pirkėja (Sutarties 4p.).

Ginčijamą sutartį patvirtino Utenos rajono 2-ojo notarų biuro notarė J.Narbutienė, jos įgaliojimai Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007-05-21 įsakymo Nr.9P-10 pagrindu yra pasibaigę, ji nuo 2007-06-30 LR Notariato įstatymo 23 str. 1d. 3p. pagrindu atleista iš notarės pareigų, o Utenos rajono 2-ojo notarų biuro veikla pasibaigusi.

Vadovaujantis LR CPK 197 straipsnio 2 dalimi aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, nagrinėjamos bylos atveju – notaro patvirtintoje 2 kambarių 1996 m. liepos 24 d. pirkimo-pardavimo sutartyje – laikomos viešai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais, o draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Šioje byloje tarp šalių - ieškovo V. S. ir N. S. (iki santuokos sudarymo – K.) - kyla ginčas dėl to, kas sumokėjo už perkamas patalpas ir kas yra tikrasis ginčo Sutartimi įgyto turto savininkas.

Šioje byloje tarpusavyje neprieštaraujančiais įrodymais - ieškovo ir atsakovų paaiškinimais, liudytojos A. S. parodymais (131 b.l., t.1) - laikytina nustatyta, kad tiek A. ir V. S. santuokos nutraukimo proceso eigoje, tiek ginčo Sutarties sudarymo metu ieškovas V.S. ir viena sandorio šalis - atsakovė N.S. nebuvo nepažįstami asmenys, jie draugavo ir ketino kurti šeimą. Šioje byloje neginčijama, kad kita sandorio šalis - atsakovas R. D. yra ieškovo giminaitis.

Šioje byloje rašytiniais įrodymais – Utenos rajono apylinkės teismo sprendimu 1996-04-03 (10 b.l., t.1), 1996-08-06 dovanojimo sutartimis, sudarytomis tarp ieškovo ir A. S. (74-75 b.l., t.1) - laikytina neginčijamai nustatyta, kad teismo sprendimas santuoką tarp ieškovo ir jo sutuoktinės A. S. nutraukti bei patvirtinti jų sudarytą taikos sutartį dėl dalies turto padalijimo priimtas 1996-04-03, o minėtu teismo sprendimu nustatyta, kad ieškovui tenka 8.000,00 Lt už parduotą automobilį Audi, 80, kad notarine tvarka patvirtintomis dovanojimo sutartimis ieškovas ir A. S. likusius turtinius klausimus išsprendė patys taip: ieškovas A. S. padovanojo ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini), o A. S. ieškovui padovanojo mūrinį garažą, esantį GB „Drakonas“, kuris minėtu teismo sprendimu buvo atitekęs A. S. .

Nors minėtu teismo sprendimu konstatuota, kad ieškovui tenka ne automobilis, o 8.000,00 Lt už jį, tačiau, kaip matyti iš VĮ „Regitra“ pažymos, automobilis Audi, 80, v/n (duomenys neskelbtini) tik 1996-07-23 buvo išregistruotas pardavimui ir tą pačią dieną įregistruotas atsakovo R. D. , o ne kurio nors kito asmens vardu (11 b.l., t.1), transporto priemonės - automobilio Audi, 80, v/n (duomenys neskelbtini) liudijimas atsakovui R. D. išduotas 1996-08-13 (7 b.l., t.1). Liudytoja A. S. patvirtino (131 b.l., t.1), kad informacijos, ar tikrai automobilis buvo parduotas, ji prieš sudarydama taikos sutartį netikrino.

Šie įrodymai tarpusavyje neprieštarauja ir patvirtina, kad 1996-07-23 į ieškovui ir A. S. anksčiau priklausiusį automobilį Audi, 80, v/n (duomenys neskelbtini) jų įvertintą 8.000,00 Lt, nuosavybės teisės buvo perleistos atsakovui R. D. . Šalys nenurodė ir nepateikė šio turto nuosavybės teisių perleidimo atsakovui R. D. rašytinio sandorio. VĮ „Regitra“ Utenos filialo pažymoje (11 b.l., t.1) nurodyta, kad išregistravimo dokumentai sunaikinti, pasibaigus bylų archyvavimo laikui.

Taigi laikytina nustatyta, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu A. S. ir V. S. santuokos nutraukimo ir turto pasidalijimo procesas pasibaigęs nebuvo, kad teismo patvirtintoje taikos sutartyje sutuoktiniai Sipavičiai buvo nurodę neteisingus duomenis apie tai, kad automobilis Audi, 80 yra perleistas, kad dieną prieš Sutarties sudarymą šis automobilis atiteko ne kurio nors kito asmens, o 2 kambarių, sekančią dieną ginčo Sutartimi parduotų N. K. , savininko R. D. nuosavybėn.

Ginčo Sutarties šalys - atsakovai R. D. ir N.S. – patvirtino, kad už perkamus kambarius bendrabutyje sulygta kaina – 12.000,00 Lt. Atsakovė nurodė, o liudytojos M. B. , atsakovės teta, R. B. , atsakovės motina (132 -133 b.l.,t.1) patvirtino, kad bendrabutyje kambarius įsigijo už 12.000,00 Lt. Parodymai apie tai, kad perdavė ir kas perdavė 8.000,00 Lt užeigoje „Žarija“ atsakovui R. D. , nesutampa: atsakovė teigia perdavusi pati, o jos motina teigia perdavusi ji. Rašytinių įrodymų, apart įrašo Sutartyje, dėl šios sumos, kaip ir apie 4.000,00 Lt perdavimą nepateikta. Pagal pinigų perdavimo metu galiojusio 1964 m. CK 43 str. 2p., fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500,00 Lt, turi būti sudaromi rašytine forma, o CK 223 str. nustatė, kad susitarimas dėl rankpinigių, nepriklausomai nuo rankpinigių sumos, turi būti sudaromas rašytine forma. LR CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad minėtų nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Atsakovai R. D. ir A. M. nepripažino ir kategoriškai paneigė gavę 12.000,00 Lt pinigais, teigė gavę tik 4.000,00 Lt, nors rašytinių įrodymų ir nepateikta, o kitai sumai padengti užskaitę ieškovo perduotą automobilį. Jie tos faktinės aplinkybės, kad atsakovė ar jos motina, t.y. tik ne pats ieškovas, perdavė trūkstamą sumą - 4.000,00 Lt iki sulygtos kainos – 12.000,00 Lt, neneigė. Pažymėtina, kad liudytojos Janinos Narbutienės, notarės, parodymais (178 b.l., t.1), notarai neprivalo tikrinti, ar sandorius sudarantys asmenys realiai atsiskaito ir kaip jie tai daro, kad pačios sandorių šalys nurodo kainas, sumokėtų pinigų sumas, iš jos praktinio patyrimo, mažesnes, nei būna sulygę, kad mokesčiai už sandorio patvirtinimą būtų mažesni. Šioje byloje taip pat nustatyta, kad už ginčijamo sandorio patvirtinimą mokesčius mokėjo atsakovė N.S. , kad ji nurodė sumokėtą sumą – 8.000,00 Lt, nors, jos teigimu, ji sumokėjo viso 12.000,00 Lt. Taigi darytina išvada, kad ginčo Sutartyje nurodyti duomenys apie tai, kad R. D. iš N. S. iki sandorio patvirtinimo gavo viso 8.000,00 Lt, neatitinka tikrovės.

Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (173 b.l., t.1), atsakovė N.S. ginčijamo sandorio sudarymo metu nuosavybės teise valdė 1995-05-23 pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įgytą 3 kambarių butą, kurį pardavė 2003-03-04. Taigi atsakovės N. S. nurodytos faktinės aplinkybės, patvirtintos liudytojų M. B. , R. B. parodymais, apie tai, kad ji 2 kambarius bendrabutyje įsigijo vien todėl, kad neturėjo nuosavo gyvenamojo būsto, o kartu su tėvais gyventi nusibodo, prieštarauja rašytiniams įrodymams ir leidžia padaryti išvadą, kad atsakovės N. S. nurodytas gyvenamojo būsto įsigijimo tikslas yra išgalvotas.

Taigi leistinais tiesioginiais arba netiesioginiais įrodymais byloje nebuvo įrodyta, kad atsakovė N.S. ar jos motina R. B. atsakovui R. D. būtų sumokėjusios 8.000,00 Lt, byloje taip pat nenustatytos tokios aplinkybės, kurios leistų remtis CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir netaikyti to paties straipsnio 2 dalyje nustatytų taisyklių.

Šių šalių pateiktų ir ištirtų įrodymų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, visumos analizė leidžia labiau tikėti buvus ieškovo ir atsakovų R. D. bei A. M. nurodytas faktines aplinkybes ir padaryti pagrįstą išvadą, kad R. D. už jo parduotą nekilnojamąjį turtą – 2 kambarius bendrabutyje 4.000,00 Lt buvo sumokėta pinigais ir juos sumokėjo ne ieškovas, o ieškovas perdavė jam priklausiusį automobilį Audi, 80, v/n (duomenys neskelbtini)

Ginčijama Sutartis, kurios šalimis yra atsakovai R. D. ir N.S. , sudaryta galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2000 m. liepos 18 d. Nr. VIII-1864 9 str. 1d. nustato, kad Civilinio kodekso 1.78–1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui; 2 d. nustato, kad Civilinio kodekso nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo pasekmių taikomos sandoriams, pripažintiems negaliojančiais šiam kodeksui įsigaliojus, nepaisant to, kada jie sudaryti.

Pagal LR CK 1.78 str. 1d. nuostatas, sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti; 2d. nustato, kad sandoris, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas, yra nuginčijamas sandoris; 3 d. nustato, kad niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai; pagal 4 d. nuostatas, ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik įstatymų nurodyti asmenys, o 5 d. numato, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva).

Ieškovas nurodė, kad nesudarydamas mainų sutarties savo vardu, o pirkėjo teises perleisdamas atsakovei, esmingai suklydo. Pagal 1964 m. CK 56 str. nuostatas, sandoris, sudarytas suklydimo, turinčio esminę reikšmę įtakoje, bei pagal 2000 m. LR CK 1.90 str. 1 d. nuostatas, iš esmės suklydus sudarytas sandoris, yra nuginčijami sandoriai ir gali būti teismo pripažinti negaliojančiais tik pagal klydusios šalies ieškinį. Taigi ieškovas, nebūdamas Sutarties šalimi, šiuo pagrindu ( 1964 m. CK 56 str., 2000 m. LR CK 1.90 str.) neturi reikalavimo teisės ginčyti Sutartį.

Atsakovė N.S. , kad patvirtinti, jog po ginčijamos Sutarties sudarymo ji nebuvo vien formali savininkė, kad turto savininkais neliko atsakovai R. D. bei A. M. , kad juo netapo ir ieškovas, pateikė įrodymus: savo paaiškinimus, rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus.

Kaip jau minėta, atsakovė N.S. pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 255 str. nuostatas ir nustatytu terminu notarine tvarka sudarytą ginčo Sutartį įregistravo turto registravimo įstaigoje (28,171-172 b.l., t.1). Kaip matyti iš įrašų N. S. ir ieškovo asmens dokumentuose - pasuose (30-31, 33 b.l., t.1), savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini) atsakovė deklaravo 1996-08-06, o ieškovas – 1996-08-15. Atsakovė 1997 m., 2002 m., 2004 m. savo vardu sudarė sutartis su paslaugas teikiančiomis įmonėmis (34-39 b.l., t.1).

Atsakovai R. D. bei buvusi jo sutuoktinė A. M. patvirtino, kad bendrabutyje jie nebegyveno dar iki jo pardavimo, kad tuoj pat perdavė patalpų raktus ir dokumentus. Ieškovas ir atsakovė N.S. neneigia, kad po Sutarties sudarymo neatidėliojant bute buvo atliekamas remontas, tą patvirtina ir liudytojų B. D. , G. V. , M. B. , R. B. (132 -135 b.l., t.1), L. S. , J. B. , L. N. , Ž. Š. parodymai ( 161-163 b.l., t.1), kad jie, ieškovo ar atsakovės prašomi, vienaip ar kitaip buvo prisidėję prie patalpų remonto.

Minėti įrodymai leidžia padaryti pagrįstą išvadą ir nustatyti, kad realus ginčo Sutartyje nurodytų patalpų perdavimas iš buvusių savininkų sutuoktinių R. D. ir A. D. ( po santuokos nutraukimo – M. ) įvyko, taigi ginčo Sutartis sukėlė teisines pasekmes, nes jos pagrindu ginčo turtas realiai atiteko atsakovei, jos vardu buvo įregistruotas viešame registre. Taigi negalima teigti, kad ginčijama Sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, kad ją pripažinti niekine pagal 1964 m. CK 51 straipsnį. Ši norma gali būti taikoma tais atvejais, kai yra nustatyta, jog sandorio šalys nesiekė teisinių pasekmių, t.y. nenorėjo teisinių santykių atsiradimo tarp šalių, nesiekė modifikuoti jau esančių teisinių santykių, ar neketino pabaigti esančių teisinių santykių, juos nutraukdami.

Ieškovas neneigia, kad tuo metu, kai buvo sudaryta ginčo Sutartis, formaliai tapti turto savininku neketino, nes dar nebuvo pasibaigęs santuokos nutraukimo procesas, nebuvo baigę pasidalyti turto su buvusia sutuoktine A. S. , baiminosi, kad savo vardu įgytų kambarių netektų dalintis, tačiau, jo teigimu, jis buvo tikras tuo, kad bus tikrasis patalpų savininkas, nes jam priklausęs automobilis buvo perduotas kaip apmokėjimas už perkamas patalpas. Taigi ieškovas išdėstė aplinkybes ir dėl to, kad ginčo Sutartyje neteisingai nurodyti dalyvavę asmenys, t.y. kad sandoris yra apsimestinis, sudarytas siekiant pridengti kitą sandorį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. spalio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A.Š. v. A.R., Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-987/2000 ( nutartis paskelbta biuletenyje “Teismų praktika” Nr. 14) konstatavo, kad asmuo, net ir nebūdamas sandorio šalimi, turi teisę reikalauti sandorį pripažinti negaliojančiu, jei tas sandoris pažeidžia jo teises. Teisė kreiptis į teismą kiekvienam suinteresuotam asmeniui yra užtikrinta įstatymu – asmuo, manydamas, kad jo subjektyvinė teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeidžiami, turi teisę juos ginti teismine tvarka (LR CPK 5 str.). Ieškovas, nurodydamas, kad 1996 m. liepos 24 d. buto pirkimo-pardavimo sutartimi pažeidžiamos jo subjektyvinės nuosavybės teisės, jis turi reikalavimo teisę bei yra galimas sandorio ginčijimas LR CK 52 straipsnio pagrindu, nes išdėstė ir įrodinėjo esant faktines aplinkybes dėl apsimestinio sandorio, kurio viena iš šalių dalyje dėl 2/3 buto privalėjo būti jis.

Sutarčių teisėje yra pripažinta, kad galioja tokio turinio sutartis, kokio siekė jos šalys. Esminis sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas. 2000 m. CK normos įpareigoja nustatyti šalių valią sutarties sudarymo momentu.

Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės yra reglamentuotos LR CK 6.193 – 6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentuose konkrečiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Visagino miesto skyrius v. UAB „Rina“, bylos Nr. 3K-21/1998; 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Turto bankas“ v. UAB ,,Vaidluvė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2000; 2000 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. B. v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1145/2000, 2001 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. G. v. L. P. , bylos Nr. 3K-3-837/2001, ir kt.). Pagal teismų praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Be to, sutarties sąlygos aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Visos abejonės dėl sutarties sąlygų (jei sąlygos neaiškios, dviprasmiškos) aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (LR CK 6.193 str. 4 d.).

Apsimestinis sandoris yra vienas iš CK nurodytų niekinių sandorių, kuris turi būti pripažintas negaliojančiu vien dėl to, kad jame nėra esminio sandorio elemento – šalių valios. Tokiame sandoryje išreikšta valia neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių faktiškai siekė sandorio šalys. Konstatavus, kad sandoris yra apsimestinis, taikomos taisyklės to sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tam reikia išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus ir motyvus, sudarant konkretų sandorį.

1964 m. CK 52 straipsnyje nustatyta, kad sandoriui, sudarytam siekiant pridengti kitą sandorį, taikomos taisyklės, liečiančios tą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog apsimestinio sandorio atveju iš esmės yra sudaromi du sandoriai - apsimestinis (pridengiantis), kuris negalioja nuo sandorio sudarymo momento, ir tikrasis (pridengiamasis), kuris vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-438/2002). Šis sandoris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu ir teises bei pareigas pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Tam, kad pripažinti sandorį apsimestiniu būtina nustatyti sandorio šalių, o ne trečiųjų asmenų, valią ir ketinimus pridengti vieną sandorį kitu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-445/2001). Pareiga įrodyti sandorio apsimestinumo faktų buvimą tenka asmeniui, prašančiam sandorį pripažinti negaliojančiu (LR CPK 178 str.). Be to, šaliai, siekiančiai įrodyti sandorio apsimestinumą, nepakanka įrodyti vienos ginčijamo sandorio šalies valios ydingumo. Kadangi pirkimo - pardavimo sutarties šalys yra dvi, todėl būtina įrodyti jų abiejų valią sudaryti apsimestinį sandorį.

Byloje atsakovų R. D. ir A. M. paaiškinimais nenustatyta, kad R. D. būtų siekęs sudaryti apsimestinį sandorį, t.y. pridengti kokį nors kitą sandorį, atsakovo teigimu, jam nebuvo reikšmės, su kuriuo iš jų, su ieškovu ar su atsakove N. S. , ar abiem, sudaryti sutartį, nes derėjosi su abiem, jiems buvo reikalingas automobilis, o bendrabutyje nebegyveno, buvo suinteresuoti parduoti. Atsakovui R. D. buvo žinoma, kad bus forminama N. S. vardu, nes ieškovui „yra kliuvinys dėl jo skyrybų“ (127 b.l., t.1).

Atsakovė N.S. nepripažino net žinojusi, kad ieškovas perleido automobilį už perkamą būstą, byloje buvo nustatyta, kad ji sumokėjo dalį pinigų, taigi nenustatyta, kad atsakovė būtų siekusi sudaryti apsimestinį sandorį.

Ieškovas tiek ieškiniuose, t.t. ir c/b Nr.2-591-356/2007 (3 b.l.), tiek duodamas paaiškinimus ( 125 -127 b.l., t.1), nurodė, kad jis nežinojo įstatymų, bijojo prarasti nuosavybę, todėl tebevykstant jo ir buvusios sutuoktinės A. S. santuokos nutraukimo procesui, sprendė, kad jam netikslinga ir rizikinga turtą įsigyti savo vardu, todėl nutarė įgyti kambarius bendrabutyje savo draugės N. K. vardu, pasitikėjo ja, o ji žadėjo turtą grąžinti, padovanoti, tačiau vėliau įsitikino, kad ji jį apgavo, suprato, kad be reikalo pasitikėjo N. S. . Liudytoja L. S., ieškovo dukra, teigia žinojusi, kad ieškovas Sutartį sudarė ne savo vardu dėl tebevykusio santuokos nutraukimo proceso (160 b.l., t.1).

Šie įrodymai leidžia padaryti išvadą, kad ieškovas ne dėl kokių nors kitokių priežasčių, o tik dėl to, kad jam neatsirastų kokių nors neigiamų pasekmių, Sutarties sudarymo metu būti ginčo Sutarties šalimi ir įsigyti savo nuosavybėn nekilnojamojo daikto neketino.

Byloje nustatyta, kad ieškovas aktyviai dalyvavo sudarant ginčijamą 1996 m. liepos 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu patalpos buvo įgytos atsakovės N. S. nuosavybėn, o nuosavybei įgyti buvo panaudotas ir ieškovo automobilis: apžiūrėjo patalpas, derėjosi dėl jų kainos, perdavė automobilį. Tokiu būdu ieškovas yra tapęs patalpų pirkimo-pardavimo civilinio teisinio santykio subjektu. Kaip minėta, tiriant ginčijamo sandorio teisėtumo klausimą, esmine nustatinėtina aplinkybe yra nustatymas civilinio teisinio santykio dalyvių valios, buvusios ginčijamo sandorio sudarymo metu, nes vėliau atsiradusios ginčijamo teisinio santykio dalyviui nepalankios aplinkybės – nuosavybės teisių į butą ar jo dalį neperleidimas, kliudymas naudotis - negali būti pagrindu konstatuoti sudaryto sandorio neteisėtumo faktą. Byloje nenustatyta, kad jau 1996 m. liepos 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovas buvo išreiškęs juridiškai ydingą valią ir tarp R. D. ir N. S. sudaroma pirkimo-pardavimo sutartimi siekė pridengti kitą sandorio šalį (pagal sutartį - pirkėją V.S.). Nustatymas, kad ieškovas dalyvavo sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, t.y. jis pats rūpinosi ir siekė, kad iš dalies ir jo turto – automobilio sąskaita patalpos būtų įgytos ne jo, o atsakovės N. S. nuosavybėn, neleidžia padaryti pagrįstą išvadą, jog 1996 m. liepos 24 d. buvo sudaromas apsimestinis sandoris – butas buvo perkamas atsakovės vardu, nes ieškovo valia įgyti gyvenamąjį būstą būtent atsakovės, jo nuomone, taip išvengiant bet kokių jam neigiamų pasekmių ar grėsmių, nuosavybėn sandorio sudarymo metu buvo išreikšta. Tai rodo ir šalių veiksmai po Sutarties sudarymo: sudarė santuoką, jiems gimė sūnus, kaip šeima gyveno iš R. D. nupirktame būste, ieškinio dėl to, kad atsakovė neperleidžia jam nuosavybės teisių į būstą, nereiškė. Tik 2007 m., t.y. praėjus 11 metų po sandorio sudarymo, teismui pateiktame ieškinyje nurodė, kad jo teisės buvo pažeistos, kai atsakovė pradėjo nepripažinti jo (ieškovo ) teisių į butą, t.y. ginčydamas sandorį ieškovas akcentuoja pasikeitusį, netinkamą vėlesnį atsakovės N. S. elgesį. Tačiau, kaip buvo minėta, vėlesnės, po sandorio sudarymo atsiradusios aplinkybės negali būti pagrindu pripažinti sudarytą sandorį negaliojančiu LR CK 52 straipsnio pagrindu, nes reikšmingos ir buvusią tikrąją teisinio santykio dalyvių valią parodančios aplinkybės turėjo egzistuoti jau ginčijamo sandorio sudarymo metu. Taigi neįrodyta, kad 1996 m. liepos 24 d. sudaryta Sutartis yra apsimestinis sandoris.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2000 m. liepos 18 d. Nr. VIII-1864 10 str. nustato, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Jeigu Civiliniame kodekse nustatomas trumpesnis ieškinio senaties terminas, jis ir taikomas, tačiau pradedamas skaičiuoti nuo šio kodekso įsigaliojimo dienos, išskyrus atvejus, kai ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs ir pagal šio kodekso normas.

Nors atsakovė N.S. prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį tuo pagrindu atmesti, o pagal 1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalį ir LR CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senaties terminą teismas taiko tik esant ginčo šalies reikalavimui, tačiau, jei išnagrinėjus bylą nustatoma, kad ieškovo teisė nepažeista, ieškinys atmetamas kaip nepagrįstas, o ne taikant ieškinio senatį.

Leistinais tiesioginiais arba netiesioginiais įrodymais byloje nebuvo įrodyta, kad tarp ieškovo ir atsakovo R. D. buvo sudaryta 2 kambarių mainų į automobilį ar pirkimo - pardavimo sutartis, sudarant apsimestinę pirkimo – pardavimo sutartį tarp atsakovo R. D. ir atsakovės N. S. . Byloje taip pat nenustatytos tokios aplinkybės, kurios leistų remtis CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir netaikyti to paties straipsnio 2 dalyje nustatytų taisyklių.

Byloje šalių pateiktų ir ištirtų įrodymų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, visumos analizė leidžia labiau tikėti nebuvus ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių, nei jas buvus ir leidžia padaryti pagrįstą išvadą, kad ieškovo teisės atsakovams R. D. ir N. K. (S.) 1996-07-24 sudarant ir notarine tvarka patvirtinant 2 kambarių bendrabutyje pirkimo – pardavimo sutartį, registro Nr.NJ-8473, pažeistos nebuvo, Sutartį iš dalies panaikinti, perkelti pirkėjo teises ir pripažinti nuosavybės teises ieškovui į 2/3 dalis 2 kambarių bendrabutyje nėra pagrindo, todėl ieškinys sprendime aptartais motyvais atmestinas.

Ieškinį atmetus, paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 93 str.).

Atsakovė N.S. pateikė rašytinius įrodymus, kad turėjo viso 3.700,00 Lt išlaidų už advokatų teisinę pagalbą, ją atstovavo dvi advokatės: advokatei N.Gaižutienei už dokumento (atsiliepimo į ieškinį) surašymą 2007-08-20 sumokėjo 500,00 Lt, už atstovavimą ir patarimą 2007-10-24 sumokėjo 2.000,00 Lt, advokatei Renatai Smalinskaitei už atstovavimą ir patarimą, kitas teisines paslaugas 2008-02-08 sumokėjo 200,00 Lt, 2008-02-20 – 400,00 Lt, 2008-04-08 – 600,00 Lt, taip pat ši advokatė pateikė kvitus, kad turėjo kelionės išlaidų – 283,20 Lt už degalus.

Atsakovės turėtų advokatų pagalbai apmokėti išlaidų dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų ,,Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio,, 2.1, 8.2, 8.18 punktuose numatytais maksimaliais dydžiais, pripažintina, kad atsakovės realiai turėtos ir pagrįstos dokumentais 3700,00 Lt dydžio išlaidos advokato pagalbai apmokėti (už dokumentų – atsiliepimo į ieškinį surašymą, dalyvavimą teismo posėdžiuose – apie 17 val. N.Gaižutienė, 8 val. R.Smalinskaitė ) buvo būtinos, tačiau atsižvelgtina, kad advokatės R.Smalinskaitės vykimas iš kitos vietovės nebuvo sąlygotas būtinumo, taip pat advokatė procesinių dokumentų nerengė, atstovavo kartu su advokate N.Gaižutiene, bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pripažintina, kad atsakovės turėtos atstovavimo išlaidos neatitinka protingumo kriterijų, todėl laikytinos pernelyg didelėmis ir mažintinos iki 2.500,00 Lt, o turėtos advokatės kelionės išlaidos - 283,20 Lt už degalus nepriteistinos.

Iš ieškovo į valstybės biudžeto pajamas priteistina 39,08 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (LR CPK 88 str. 1 d. 3p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 263-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškovo V. S. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo V. S. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei N. S. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2.500,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovo V. S. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžeto pajamas 39,08 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos rajono apylinkės teismą.