Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs institucijos, surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Institucija), direktoriaus Valdemaro Jakšto apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties E. R. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Institucijos 2016-06-17 nutarimu E. R. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 78 str. 2 d. 20 Eur bauda už tai, kad 2016 m. gegužės 18 d. 11.40 val. (duomenys neskelbtini), ne miškų ūkio paskirties žemėje, važiuodamas į dirbamą lauką su traktoriumi, neteisėtai sunaikino, t. y. išvertė, 29 vnt. ir nubrozdino pažeidžiant gyvybines funkcijas 2 vnt. saugotiniems nepriskirtų medžių – beržų, taip pažeisdamas Priklausomųjų želdynų apsaugos ir tvarkymo pavyzdinio reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. D1 – 62 „Dėl atskirųjų želdynų apsaugos ir tvarkymo pavyzdinio reglamento ir priklausomųjų želdynų apsaugos ir tvarkymo pavyzdinio reglamento patvirtinimo“ 7. 4 p.Skundžiama nutartimi buvo panaikintas Institucijos 2016-06-17 nutarimas ir E. R. administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta. Apeliaciniu skundu Institucijos direktorius V. Jakštas prašo panaikinti skundžiamą nutartį bei palikti galioti Institucijos 2016-06-17 nutarimą. Skunde nurodo, kad E. R. galėjo į lauką vykti ir grįžti iš jo technologinėmis vėžiomis ir nesunaikindamas medžių. Pažymi, kad nei E. R., nei ūkininkas R. V. neturėjo įgaliojimų spręsti ir parinkti kokie medžiai gali augti, o kurie turi būti sunaikinami.Pažymi, kad sunaikinti medžiai buvo sodinti prieš 15 – 20 metų, kai dar nebuvo priimtas Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas (toliau – Įstatymas) ir Priklausomųjų želdynų apsaugos ir tvarkymo pavyzdinis reglamentas (toliau – Reglamentas). Be to, šie teisės aktai ir nenumato leidimų sodinti medžius. Įstatymas želdiniams priskiria ir natūraliai išaugusius medžius, o tokiems medžiams leidimai negali būti reikalingi.Teismas klaidingai interpretavo Institucijos poziciją, kad E. R., vykdamas atlikti savo darbinių funkcijų, turėjęs pareigą pasirūpinti leidimu dėl neteisėtai pasodintų kelio zonoje beržų pašalinimo. Pažymi, kad byloje minimas keliukas be dangos, skirtas važiuoti vienai transporto priemonei, kuris veda tik į A. P. sodybą. Institucijos nuomone, E. R. privalėjo susilaikyti nuo važiavimo traktoriumi, kuomet suprato, jog važiuojant toliau, medžiai bus sunaikinti. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas administracinėje byloje Nr. 2AT-89-222-2015 yra nurodęs, kad atsakomybė už neteisėtą želdynų naikinimą kyla tiek už tyčinius veiksmus, tiek ir už neveikimą. Pažymi, kad administracine nuobauda siekiama nubaudimo ir prevencinių tikslų, o skundžiama teismo nutartimi tokie tikslia nėra pasiekiami. Be to, asmuo turi numatyti galimas pasekmes, kilsiančias jam dėl pažeidimo darymo, todėl turi prisiimti ir neigiamus tokio veikimo padarinius.Atsiliepimu į apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn patrauktas E. R. prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Jis nurodo, kad apylinkės teismas teisingai įvertino bylos medžiagą ir padarė teisingą išvadą, kad jo veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties. Teismas visapusiškai išnagrinėjo administracinę bylą atlikdamas eilę veiksmų, kuriuos turėjo ir privalėjo atlikti Institucija. Priešingai Institucijai, teismas labai išsamiai išanalizavo atskirus byloje esančius įrodymus, kiekvieno įrodymo sąryšį su kitais byloje esančiais įrodymais, vertino įrodymus ne tik kiekvieną atskirai, bet ir jų visetą, pašalindamas prieštaravimus. Nurodė, į kokias aplinkybes atsižvelgė, tenkindamas jo skundą ir nutraukdamas administracinę bylą jo atžvilgiu. Priimdamas skundžiamą nutartį teismas tinkamai taikė tiek įstatymų, tiek ir poįstatyminių teisės aktų nuostatas, atsižvelgė tiek į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką byloje nagrinėjamais klausimais. Jis pažymi, kad ant kelio ir jo apsaugos zonos sodinti medžius draudžia ne tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 243 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ II skyrius, STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ ir kt., bet ir Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 str. 4 d., kurioje nurodyta, kad kelio apsaugos zona – abipus kelio nustatyto pločio žemės juosta, kurioje ribojama ūkinė veikla; pagal Kelių įstatymo 12 str. 1 d., siekiant sudaryti saugias eismo sąlygas, nuo kelio briaunų į abi puses nustatoma kelio apsaugos zona, kurios plotis skiriasi pagal kelių reikšmę, ir kt. A. P. savavališkai susodinti beržai yra ne ant jo servitutinio kelio, vedančio į jam priklausančią sodybą, bet ant bendro naudojimo viešojo kelio, kurio plotis yra 4 m., o beržai susodinti ant jo nuo 2,50 iki 3.5 m. atstumu. Šie duomenys yra VĮ „Registrų centras“ duomenų bazėje ir Institucija negalėjo to nežinoti surašydama administracinio teisės pažeidimo protokolą bei priimdama nutarimą. Dėl savavališkai ant vietinės reikšmės viešojo naudojimo kelio susodintų beržų žemės sklypo savininkui P. P. 2016-05-20 buvo išduotas leidimas išpjauti aptartus medžius, nes jie gadina kelio dangą. Tai rodo, jog beržai augo ne ant A. P. keliuko. Institucijos cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. 2AT-89-222-2015 aplinkybės buvo neanalogiškos kaip šioje byloje, nes toje situacijoje buvo pasisakoma dėl neveikimo sunaikinat saugotinus medžius. Teismas skundžiamoje nutartyje nustatė, kad susodinti beržai pagal Įstatymą priklauso valstybei, ir A. P. savavališkai sodinti tokius medžius ne valstybinėje žemėje leidimo neturėjo. Tokia teismo pozicija laikoma teisinga ir atitinkanti aktualią teismų praktiką. Jis dėl A. P. neteisėtų veiksmų, ant svetimos žemės savavališkai susodinant beržus, sunkiasvoriu traktoriumi negalėjo patekti į dirbamus laukus.Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, Institucija apylinkės teismo nutartį iš esmės ginčija šiais aspektais: 1) sunaikinti medžiai negali būti laikomi pasodinti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes juose nenumatyta leidimų, sodinti medžius, išdavimo tvarka; 2) E. R. ir jo darbdavys R. V. neturėjo teisės spręsti medžių sunaikinimo klausimo bei turėjo važiuoti traktoriumi per lauką technologinėmis vėžiomis aplenkiant aptariamą, medžiais apsodintą, keliuką.

7. Apylinkės teismas, panaikindamas Institucijos nutarimą nubausti E. R., padarė šias išvadas : 1) pareigūnas, priimdamas nutarimą E. R., nepagrįstai nesilaikė inkriminuojamos veikos administracinio teisės pažeidimo protokole pateikto kaltinimo ribų bei jas nepagrįstai išplėtė, taip pažeisdamas pastarojo teisę į gynybą; 2) Institucijos nutarime nurodytos aplinkybės dėl sunaikintų medžių jokiais įrodymais byloje nepatvirtintos; 3) E. R. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nebuvo nurodyta, kad savo veika jis padarė žalą ar turtinį nuostolį, nedetalizuotas tokios žalos atsiradimo teisinis pagrindas, dėl ko E. R. neturėjo galimybių atlyginti turtinį nuostolį, kad galėtų pasinaudoti galimybe pagal administracinį nurodymą sumokėti mažesnio dydžio baudą; 4) 4 m. pločio kelias, ant kurio augo beržai, yra vietinės reikšmės viešo naudojimo kelias, kuris priklauso valstybei, kelio zonoje medžiai pasodinti neteisėtai, ir juos pasodinus kelio plotis yra susiaurėjęs net iki 2,5 metro pločio; 5) vien tai, kad pasodinti kelio zonoje beržai užima ne mažesnį nei 0,05 ha želdinių žemės sklypo plotą, nėra pakankamas teisinis pagrindas šiuos kelio zonoje pasodintus beržus pripažinti želdynu, kuriam galėtų būti taikomi draudimai, numatyti Reglamento 7.4 p.; 6) Institucija nutarime nepateikė jokių teisinių argumentų, kodėl vykdamas atlikti savo darbinių funkcijų, t. y. važiuodamas traktoriumi viešu bendro naudojimo keliu, pažymėtu viešo registro duomenų bazėje, E. R. turėjęs pareigą pasirūpinti leidimu dėl neteisėtai pasodintų kelio zonoje beržų pašalinimo ir nemotyvavo, kokiu teisiniu pagrindu jis tai turėjęs daryti.

8. ATPK 78 str. 2 d. numatyta atsakomybė už neteisėtą želdynuose esančių saugotiniems nepriskirtų medžių ir krūmų, augančių ne miškų ūkio paskirties žemėje, žalojimą arba naikinimą, arba neteisėtą lianų, augančių valstybės ar savivaldybių ne miškų ūkio paskirties žemėje, žalojimą arba naikinimą, arba neteisėtą vejų ir gėlynų žalojimą ar naikinimą, arba neteisėtą želdynuose esančių mažųjų kraštovaizdžio architektūros, inžinerinių ir laikinų statinių gadinimą, naikinimą ar perkėlimą.

9. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo apsektu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą nutraukti E. R. administracinio teisės pažeidimo bylą.

10. Byloje kilo ginčas ar veika, kurią padarė E. R., užtraukia jam administracinę atsakomybę pagal ATPK 78 str. 2 d. Institucija iš esmės nurodo, kad E. R. jokiu būdu neturėjo teisės sunaikinti minimų medžių, nes tai draudžia Reglamento 7.4 p. Apylinkės teismas pripažino, jog minimi medžiai, kuriuos važiuodamas traktoriumi sunaikino ir sužalojo E. R., augo vietinės reikšmės viešo naudojimo kelio zonoje. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo šiuos medžius pripažinti želdynu bei taikyti draudimus, numatytus Reglamento 7.4 p. Taipogi teismas nurodė, kad šie medžiai buvo pasodinti neteisėtai, ir juos pasodinus kelio plotis yra susiaurėjęs net iki 2,5 m. pločio. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 243 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-03-12 nutarimu Nr. 206 patvirtinto kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo (toliau – Sąrašas) 3.4 p., nurodyta, kad saugotiniems priskiriami medžiai, kurie auga vietinės reikšmės kelių kelio juostos dalyje už kelio pylimo pado, iškasos ar kelio griovio išorinio krašto, taip pat kelio apsaugos zonoje už kelio juostos ribos, išskyrus medžius ir krūmus, kurie kelia pavojų saugiam eismui ir kelio naudojimui ir (arba) auga deklaruotuose laukuose. Taigi, viena vertus, medžiai augantys kelio apsaugos zonoje turėtų būti priskiriami saugotiniems ir už jų naikinimą kiltų atsakomybė pagal ATPK 78 str. 1 d. Tačiau, šiame Sąrašo punkte taip pat pabrėžiama, kad saugotinais nelaikomi medžiai, kurie kelia pavojų saugiam eismui ir kelio naudojimui. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 21 str. 4 p. nurodyta, kad už kelių priežiūrą atsakingi asmenys turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka šalinti ir prižiūrėti želdinius, augančius kelio juostoje. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad aptariamo vietinio kelio plotis yra 4 m., o didžiausias atstumas nuo kelio pakraščio iki kitame jo pakraštyje augančių medžių siekia tik 3,50 m. Todėl, apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad beržai augo kelio zonoje ir visiškai realiai trukdė eismui keliu – tai matyti ir iš byloje esančių R. V., P. P., E. N. parodymų, Panevėžio AVPK Rokiškio rajono policijos komisariato 2016-05-31 nutarimo Nr. 50-AT1-1883 nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos (70 – 71 b. l.). Atsižvelgiant į išdėstytą bei vadovaujantis Sąrašo 3.4 p., minimi medžiai nelaikytini saugotinais, nes jie kėlė pavojų eismo saugumui ir realiai trukdė naudotis šiuo keliu.

11. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad Rokiškio rajono savivaldybės administracija 2016-05-20 išdavė leidimą iškirsti menkaverčius medžius ir krūmus iki 0, 20 cm. diametro, augančius kelio juostoje (duomenys neskelbtini) k. Leidimas išduotas tuo pagrindu, kad želdiniai trukdo žemės priežiūrai ir dirbimui, auga po elektros linijomis, trukdo pravažiuoti žemės ūkio technikai, kelia grėsmę eismo saugumui ir gadina kelio dangą (68 b. l.). Nors minimas leidimas ir buvo išduotas jau po beržų sunaikinimo, tačiau pats jo išdavimo faktas rodo, jog faktinė padėtis iš tiesų atitiko realijas, t. y. ant kelio augantys beržai galėjo ir turėjo būti pašalinti dėl šiame leidime numatytų priežasčių. Institucija visiškai neatsižvelgė į šią aplinkybę ir nubausdama E. R. formaliai įvertino faktines aplinkybes.

12. Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad A. P. veikimas apsodinant medžiais valstybinį viešojo naudojimo kelią ir taip sumažinant šio kelio numatytą plotį laikytinas neteisėtu bei prieštaraujančiu teisės aktų reikalavimams. Principas „iš neteisės teisė nekyla“ (ex iniuria ius non oritur) suponuoja išvadą, kad šiuo atveju neteisėtai pasodinti medžiai negali tapti valstybės saugotinais, už kurių iškirtimą turėtų būti naudojama valstybės prievarta – skiriamos administracinės nuobaudos. Institucijos argumentai, kad medžiai laikomi pasodintais teisėtai, nes anksčiau galiojęs teisinis reguliavimas nenumatė leidimo sodinti medžius išdavimo, laikytinas nepagrįstu, nes net ir nesant prievolės turėti leidimą medžiams sodinti, nėra paneigiama pareiga medžius sodinti pagal visuotinai suprantamus principus bei teisės aktų reikalavimus – taip, kad nenukentėtų numatytas kelio plotis bei kad, pagaliau, tokie medžiai elementariai netrukdytų eismo saugumui.

13. Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta Institucijos skundo teiginius, kad E. R. traktoriumi galėjo važiuoti lauku bei tokiu būdu išvengti ant kelio augusių medžių sunaikinimo ir sužalojimo. Iš bylos matyti, kad ūkininkas R. V. nuomoja žemę iš P. P., ją dirba, sėja pasėlius. Minimas kelias yra vienintelis, per kurį galima patekti į laukus. R. V. parodė, kad jo technika niekaip negali pravažiuoti tuo keliu, dėl ko jis skambino ir rašė raštus Obelių seniūnui, kad tą kelią atlaisvintų ir seniūnas žadėjo sutvarkyti, bet problema taip ir nebuvo išspręsta. Dėl to jis liepė E. R. važiuoti tuo keliu, nes kito kelio tiesiog nėra. Ir tik po to, kai medžiai buvo apgadinti, žemės sklypo savininkas P. P. paėmė iš seniūnijos leidimą išpjauti tuos berželius. R. V. logiškai paaiškino, kad dėl traktorių nuolatinio važinėjimo lauku per technologines vėžes ir taip buvo sunaikinta dalis jo pasėlių, dėl ko jis patyrė apie 180 Eur turtinę žalą (47 b. l.). Taigi, iš R. V. parodymų matyti, kad Institucijos nurodytas veikimo būdas, važiuoti žemės ūkio technika per savo pasėlius, prieštaravo jo interesams. Pažymėtina, kad R. V. moka žemės nuomos mokestį už išnuomotos žemės plotą, todėl visiškai suprantamas jo nenoras mažinti užsėjamos žemės plotą ar naikinti savo pasėlius, kai galima naudotis keliu, kuris šiuo atveju buvo savavališkai bei pažeidžiant įstatymo reikalavimus apsodintas medžiais.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARIA:

2016 m. gruodžio 2 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Valdemaro Jakšto apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.