Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus OOO „Delovye investicii“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 26 d. nutarties bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS bankroto byloje (civilinė byla Nr. 2-5168-611/2012) ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kadangi atsakovas neturi dalies mokėjimo pavedimų originalų, jis (kreditorius) juos ginčija, nes atsakovas negali patvirtinti, kokiu pagrindu jie buvo atlikti. Atsakovas neturėjo teisės vykdyti pavedimų, kol neįsitikino, kad tam egzistuoja teisėtas pagrindas. Tokių pavedimų pagrindu pervestos lėšos turi būti grąžintos.

Atsakovas su kreditoriaus prašymu patvirtinti 4 694 635,61 Lt reikalavimą sutiko, nes ši suma liko kreditoriaus sąskaitoje pardavus vertybinius popierius.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Tik dalis už REPO sandorio operaciją gautų pinigų būdavo pervedama bendrovėms OOO „Violeta“, OOO „Mercury“ ar ZAO „Mezhregionalnyi vekselnyi dom“. Kiti pavedimai buvo daromi nesant pareiškėjo valios, t. y. nesant mokėjimo nurodymų, kurie atitiktų kliento aptarnavimo sutarties 6.4 punkte nustatytus reikalavimus (neturintys visų rekvizitų, ypač sumos ir valiutos). Tokie pavedimai negalėjo ir neturėjo būti vykdomi atskirai, jie buvo informacinio pobūdžio. Pagal kliento aptarnavimo sutarties 6.6 punktą atsakovas, kaip kredito įstaiga, privalėjo atsisakyti vykdyti mokėjimus pagal tokius pavedimus ir pareikalauti patikslinti informaciją, tačiau savavališkai ėmėsi veiksmų ir be jokio pagrindo sprendė, kokias sumas ir kokia valiuta pervesti kitiems asmenims;Aplinkybė, kad pareiškėjas daugiau nei metus vykdė investavimo veiklą per atsakovą ir nereiškė pretenzijų, nepašalina atsakovo atsakomybės ir neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas duodavo savo sutikimą tokiems atsakovo veiksmas. Pareiškėjas nuolat investuodavo ir reinvestuodavo itin dideles sumas, todėl visiškai pasitikėjo atsakovo - komercinio banko, reputacija ir sąžiningumu. Tik iškėlus jam bankroto bylą, buvo nuodugniai patikrinti visi sandoriai ir pavedimai;Aplinkybė, kad pareiškėjas itin dažnai naudojosi internetinės bankininkystės sistema ir jungdavosi prie sąskaitos, taip pat neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės dėl nepagrįsto lėšų kitiems asmenims pervedimo. Be to, jis (kreditorius) nesekė kiekvieno mokėjimo, o tik stebėdavo, kad būtų pakankamas likutis naujiems vertybiniams popieriams įsigyti;Dažniausiai pavedimais, kurie neatitinka reikalavimų, būdavo pervedamos didelės sumos, gautos pagal REPO sandorius. Sudarant REPO sutartis, atsakovas visuomet nurodydavo, kokia suma bus sumokėta pareiškėjui, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas galėjo duoti bendro pobūdžio abstrakčius mokėjimo pavedimus, nežinodamas tikslios turimų lėšų sumos; Teismas nepasisakė dėl tos aplinkybės, kad atsakovas į bylą nebuvo pateikęs žurnalo, privalomo pagal Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisykles, kuriame būtų įregistruoti pareiškėjo pateikti pavedimai. Minėtų taisyklių 67, 90 ir 95 punktuose nustatyti reikalavimai, susiję su kliento pavedimų priėmimu ir vykdymu, atsakovo nebuvo pildomi (bent jau atsakovas nesugebėjo pateikti į bylą tai patvirtinančių dokumentų);Teismas nepagrįstai vertino, kad pavedimų originalų nebuvimas nereiškia, kad tokie pavedimai nebuvo pateikti. Faktas, kad kai kurios kopijos atsiųstos iš to paties elektroninio adreso, neatleidžia atsakovo nuo pareigos įsitikinti, kad pareiškėjas tikrai teikia nurodytą mokėjimo pavedimą. Remdamasis vien tik kopijomis atsakovas prisiima riziką vėliau pagrįsti jų pagrindu atliktus veiksmus ir įrodyti, jog mokėjimus vykdė pagal tikrus, galiojančius ir pareiškėjo valią atspindinčius pavedimus. Teismas nepagrįstai šią pareigą perkėlė pareiškėjui; Atsakovas byloje turėjo ne vieną mokėjimo pavedimo kopiją, kuri akivaizdžiai buvo sukurta nuskenuojant parašą ir pasirašančiojo asmens vardą bei pavardę nuo kito dokumento. Tokie faktai teismui buvo pateikti bylos nagrinėjimo metu ir kėlė būtinybę remtis tik originaliais dokumentais. Nutartyje teismas apie tai visiškai nepasisakė ir tokias svarbias aplinkybes ignoravo. Kadangi atsakovas nepateikė rašytinių įrodymų, kuriais remiasi, originalų, teismas, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo ir atsakovo atsikirtimų pagrįstumą ir teisingumą, privalėjo atsisakyti priimti tokius įrodymus ir jų nevertinti (CPK 198 str., 114 str. 1, 2 d.);Aplinkybė, kad pareiškėjas kelis kartus tikslino savo reikalavimus, niekaip neliudija apie pareiškėjo nesąžiningumą. Priešingai, pareiškėjas kaip tik siekė pateikti tokį reikalavimą, kuris atspindėtų realią situaciją, naujos informacijos suteikė ir susipažinimas su atsakovo dokumentais;Kadangi pareiškėjas nesutinka su nutarties dalimi, kuria buvo atmesti jo reikalavimai, nėra pagrindo ir priteisti iš pareiškėjo atsakovui 1 750 Lt vertimo išlaidų.

Tarp šalių sudarytų REPO sandorių 2.1 ir 6.4 punktuose nustatytos netinkamo šių sandorių vykdymo pasekmės. Jokie reikalavimai dėl netinkamo REPO sutarčių vykdymo bankui niekada nebuvo pareikšti, todėl darytina išvada, kad atsakovas tinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus. Tai kreditorius pažeisdavo savo sutartinę prievolę atpirkti vertybinius popierius. Dar iki vertybinių popierių atpirkimo dienos būdavo teikiami pavedimai parduoti, kaip finansinį užstatą įkeistus vertybinius popierius, vietoje jų atpirkimo pagal susitarimo nuostatas. Atsakovas netaikydavo sutarties pažeidimo pasekmių, numatytų susitarimo 6.5 punkte. Šalių praktika buvo tokia, jog bankas kiekvienu atveju parduodavo vertybinius popierius klientui geriausiomis sąlygomis ir padengdavo jo įsiskolinimą, o likusią dalį pervesdavo pagal kreditoriaus pateiktus nurodymus tretiesiems asmenims. Atsiskaitymo su banku už REPO sandorius dydžiai būdavo nustatomi įvertinus kainą, už kurią bankas rinkoje parduoda konkrečius vertybinius popierius, komisinį mokestį, įsiskolinimą už laiku neatpirktus vertybinius popierius, tačiau kreditorius pavedimus dėl lėšų pervedimo teikdavo dar iki atsiskaitymo su banku dydžio nustatymo, todėl tarp banko ir kliento buvo tokia praktika, pagal kurią kreditorius nurodydavo visa apimtimi pervesti kitiems asmenims ne konkrečias lėšas, o likutį, atsiradusį atsiskaičius su banku;Atsakovas savavališkai nesprendė, kokias sumas pervesti tretiesiems asmenims. 2010 m. rugpjūčio 5 d. Vertybinių popierių tiesioginių atpirkimų sandorių sudarymo bendrųjų sąlygų susitarimo Nr. 73 pagrindu būdavo sudaromi trumpalaikiai REPO sandoriai: tarp šalių vyko prekyba vertybiniais popieriais bei atsiskaitymai už juos. Šių sandorių specifika lėmė kreditoriaus abstrakčius pavedimus, jie nebuvo informacinio pobūdžio. Kreditorius nurodydavo pervesti po atsiskaitymo su banku likusius pinigus kitiems asmenims. Šios lėšos galėdavo paaiškėti tik po atsiskaitymo tarp atsakovo ir kreditoriaus, tačiau pastarasis niekada neatpirkdavo vertybinių popierių, nors tokį įsipareigojimą numatė sutartys;Kliento aptarnavimo sutarties 6.6 punkte nustatyta banko teisė atsisakyti priimti nurodymą, jei jis neatitinka banko nustatytos formos. Šia sutarties nuostata buvo užtikrinami atsakovo interesai ir jo teisė atsisakyti priimti neaiškų nurodymą;Nepagrįstas apelianto teiginys, kad neatitinkantys reikalavimų pavedimai buvo informaciniai. Juose buvo aiškiai nurodomas prašymas įskaityti pinigines lėšas eurais - bendrą sumą į konkretaus trečiojo asmens sąskaitą. Toks pavedimas patvirtintas kreditoriaus antspaudu ir parašu, jame aiškiai išreikšta kliento valia pervesti lėšas, todėl atsakovas tinkamai vykdė kliento valią. Pretenzijų dėl paslaugų teikimo kreditorius niekada atsakovui iki bankroto bylos iškėlimo nereiškė;Kreditorius nenurodė jokio juridinio reikalavimo pagrindo, išskyrus tariamą Kliento aptarnavimo sutarties 6.6 punkto pažeidimą, ir neįrodė civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, todėl net nėra aišku apie kokią atsakomybę yra kalbama. Atsakovas ir kreditorius nuolat bendraudavo telefonu, elektroniniu paštu, vertybinių popierių pirkimo ir atpirkimo operacijos būdavo dažnos, sudaromi net keli sandoriai per dieną, todėl kreditorius puikiai žinojo apie lėšų judėjimą ir atsakovą tiesiogiai instruktavo;Po bankroto bylos iškėlimo, 2011 m. gruodžio 12 d. kreditorius bankroto administratorių informavo apie klientų sąskaitų būklę bei kitą su REPO sandoriais susijusią informaciją, tačiau jokių pretenzijų dėl netinkamai vykdytų operacijų neteikė. Šis raštas patvirtina, jog visą laiką kreditorius nuolat ir tiksliai vykdė pinigines operacijas, žinojo pinigų likučius, kuriuos bankas skolingas jam ir sumas, kurias jis skolingas bankui, todėl atmestinas apelianto argumentas, jog tik iškėlus bankroto bylą jis pastebėjo neatitikimus;Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad atsakovas į bylą nepateikė žurnalo, kuriame būtų įregistruoti pareiškėjo pateikti pavedimai. Jokio prašymo išreikalauti minėtus įrodymus iš atsakovo kreditorius neteikė. Teismas taip pat nebuvo įpareigojęs pateikti tokius įrodymus;Apeliantas konkrečiai taip ir nenurodė ar neigia patį pavedimų davimo faktą ar ne. Jeigu neigia, turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius atsakovo į bylą pateiktų pavedimų (nors ir kopijų) egzistavimą. Jeigu neneigia - nenurodo juridinio pagrindo, kuriuo remiantis galėtų grįsti savo reikalavimą bei teismo nutarties neteisėtumą;Atsakovas į bylą pateikė CD laikmenoje įrašytus skenuotus pavedimus „pdf“ formatu, kurie yra skaitmeninės originalaus dokumento kopijos. Šiais įrodymais atsakovas patvirtino, jog kreditorius jam siuntė elektroniniu paštu pavedimus, kurių originalų neturėjimu dabar kaltina. Šalių praktika buvo tokia, jog pavedimus kreditorius iš pradžių atsiųsdavo elektroniniu paštu, o vėliau originalus atsiųsdavo per kurjerius ar paštu. Atsakovas neturi kai kurių pavedimų originalų, nes pats kreditorius galėjo jų neatsiųsti. Šios aplinkybės patvirtina, jog kreditorius bylos nagrinėjimo metu veikė nesąžiningai ir stengėsi permesti įrodinėjimo pareigą atsakovui;Apeliantas nurodė, jog teismas neatsižvelgė į kreditoriaus pastebėjimus dėl parašo ir kitų rekvizitų tikrumo, tačiau kreditorius bylos nagrinėjimo metu pats patvirtino, jog nereiškia reikalavimo pripažinti įrodymus esant suklastotais (CPK 184 str.), jokių įrodymų dėl to taip pat neteikė. Teismas vadovavosi ne prielaidomis ir kreditoriaus išreikštomis abejonėmis, o objektyviai įvertino į bylą pateiktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą; Atsakovas pavedimų operacijas vykdė ne originalų pagrindu, o siųstų elektroniniais laiškais ar faksu gautų pavedimų pagrindu, nes operacijos buvo vykdomos skubiai, kartais net keletas per dieną. Ginčo dėl to nebuvo;Atmestinas apelianto argumentas dėl CPK 114 ir 198 straipsnių taikymo, kadangi proceso įstatymai nedraudžia teismui priimti į bylą ir vertinti pateiktų dokumentų kopijų, kai nėra išsaugotas dokumento originalas;Nesąžiningais procese laikyti tokie veiksmai, kai pareiškėjas pasinaudojo teismo nustatytu įpareigojimu ne tam, jog įsitikintų dokumentų egzistavimo faktu, o tam, kad parengtų visiškai naujus argumentus dėl pareikšto reikalavimo (pakeitė reikalavimo pagrindą ir dalyką). Susipažinęs su atsakovo turimais dokumentais, kreditorius suskaičiavo visus „abstrakčius“ pavedimus ir jų pagrindu pervestas sumas, pavedimus, kurių originalų bankas neturi ir jų pagrindu pervestas sumas (tai, beje, taip pat atliko nekokybiškai ir su klaidomis, supainiodamas sumas ir į reikalavimą papildomai įtraukdamas apie 12 milijonų litų) ir pareiškė dėl jų reikalavimą; Apeliantas nepateikė jokių argumentų dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų nepagrįstumo, todėl jos priteistinos iš kreditoriaus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Remiantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta nei absoliučių, nei kitų teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 302 str.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp kreditoriaus ir atsakovo buvo sudaryta Profesionalaus kliento aptarnavimo, reglamentuojanti banko ir kliento (kreditoriaus) santykius, bankui kliento vardu tvarkant jo sąskaitą banke ir teikiant sutartyje nustatytas investicines paslaugas (sutarties bendrosios dalies 2.1 punktas). Šia sutartimi apeliantui buvo suteikta profesionalaus kliento kategorija (17 t., 224-243 b. l.).

Nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 9 d. šalys sudarė vertybinių popierių tiesioginių atpirkimų sandorių sudarymo bendrųjų sąlygų susitarimą Nr. 73 (toliau - susitarimas), reglamentuojantį banko ir kliento santykius, kildinamus ir vertybinių popierių pardavimo ir atpirkimo. Šio susitarimo 3.1 punktu bankas įsipareigojo pardavimo dieną nupirkti iš kliento visus vertybinius popierius už REPO sutartyje nurodytą bendrą pardavimo sumą, o klientas (kreditorius) įsipareigojo parduoti bankui ir, ne vėliau REPO sutartyje nustatytos atpirkimo dienos, atpirkti (nupirkti) visus REPO sutartyje nurodytus vertybiniu popierius. Atpirkimo kaina buvo nustatoma susitarimo 4 punkte nustatytos kainos apskaičiavimo formulės pagrindu. Kiekvienas vertybinių popierių tiesioginio atpirkimo sandoris turėjo būti įforminamas raštu REPO sandorio sutartimi (1.1, 1.2 p., 17 t., 216-223 b. l.).

Ginčo dėl nurodytų faktinių aplinkybių nėra.

Dėl kreditoriaus pavedimų, kuriuose nenurodyta pervedama suma

Nagrinėjamoje byloje iš esmės ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria patvirtintas atsakovo atliktų pavedimų iš kreditoriui priklausančios sąskaitos tretiesiems asmenims pagrįstumas.

Įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei įvertino bylos faktines aplinkybes ir pagrįstai nustatė, kad tarp kreditoriaus ir atsakovo sudarytų REPO sandorių specifika bei trumpalaikiškumas įtakojo jų santykius tuo būdu, jog mokėjimo pavedime tretiesiems asmenims konkrečios lėšos galėjo būti nenurodomos. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija.

Nagrinėjamoje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad kreditorius pateikė pavedimus, kurių originalus turi atsakovas, išrašytus nuo 2010 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d. Dalyje jų nenurodoma tretiesiems asmenims pervedama lėšų suma. Kreditorius teigė, kad bankas neturėjo teisės vykdyti tokių pavedimų, kadangi jie neatitinka privalomų reikalavimų. Pažymėtina, kad kreditorius pirminiame reikalavime (1 t. 21-23 b. l.) iš viso neigė buvus tokius pavedimus, tačiau teismui leidus susipažinti su atsakovo turimais originalais (6 t., 200 b. l., 16 t., 210 b. l.), savo poziciją pakeitė ir prašė juos panaikinti kaip neatitinkančius Kliento aptarnavimo sutarties 6.4 punkte nustatytų formai keliamų reikalavimų (nenurodyta pervedama suma). Šis reikalavimas atmetamas kaip nepagrįstas. Faktas, kad atsakovas turi kreditoriaus ginčijamų pavedimų originalus, su kuriais susipažinti kreditoriui buvo suteikta galimybė, patvirtina jų egzistavimą. Kreditorius paskutiniame pareiškime dėl kreditinio reikalavimo tvirtinimo šio fakto taip pat nebeneigė. Kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, pagal Kliento aptarnavimo sutarties 6.6 punktą bankas turi teisę atsisakyti priimti vykdyti pavedimą jei jis neatitinką visų rekvizitams keliamų reikalavimų, tačiau tai yra banko teisė, o ne pareiga. Šios sutarties 6.1 punkte taip pat nustatyta, kad klientas, siekdamas atlikti operacijas su vertybiniais popieriais, privalo nurodyme pateikti visą jo įvykdymui būtiną informaciją. Kreditorius pavedimuose nenurodydamas tretiesiems asmenims pervedamos pinigų sumos, pavesdamas su šiais asmenimis atsiskaityti „visa apimtimi“, teisėjų kolegijos vertinimu, prisiėmė tokio nurodymo riziką.

Pažymėtina, kad sutarties šalių valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma, pavyzdžiui, konkliudentiniais veiksmais, kai iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (CK 1.64 str. 1 d., 1.71 str. 2 d.). Byloje esantys rašytiniai įrodymai (kreditoriaus pavedimai dėl lėšų pervedimo, nurodymai sudaryti sandorius) patvirtina, kad vertybinių popierių pirkimo-pardavimo santykiai tarp šalių egzistavo nuo 2010 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d. (5 t., 1-33 b. l.). Realus šalių bendradarbiavimas skyrėsi nuo 2010 m. rugpjūčio 9 d. susitarime Nr. 73 įtvirtintų taisyklių - kreditorius pagal REPO sutartis neatpirkdavo bankui parduotų vertybinių popierių, o bankas, juos pardavęs, padengdavo susidariusį kreditoriaus įsiskolinimą ir skirtumą pervesdavo OOO „Delovye Investicii“ pavedimuose nurodytiems asmenims pagal iš anksto kreditoriaus pateiktą nurodymą. Tai, kad lėšos tikrai buvo pervedamos tretiesiems asmenims (OOO „Violeta“, OOO „Merkury“ ir ZAO „Mezhregionalnyi Vekselnyi dom“), įrodo byloje esantis banko atliktų pavedimų sąrašas (17 t., 82-215 b. l.). Šie atsakovo veiksmai iki pat memorandumo atsakovui paskelbimo nebuvo ginčijami. Įrodymų, paneigiančių tarp šalių nusistovėjusią praktiką, kreditorius taip pat nepateikė. Juo labiau, kad pačiose REPO sandorio sutartyse (3 punkte) yra įtvirtinta nuostata, kad pagal šią sutartį gautos pajamos bus naudojamos išimtinai trečiųjų asmenų interesams tenkinti, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovui nebuvo pagrindo abejoti kreditoriaus pavedimais ir jo valia gautas lėšas pervesti tretiesiems asmenims „visa apimtimi“.

Pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, kreditorius turėjo galimybę stebėti ir kontroliuoti banko atliekamas finansines operacijas su jam priklausančioje sąskaitoje esančiomis lėšomis, kadangi buvo sudaręs naudojimosi banko paslaugų teikimo internetu sistema „Bankas internetu+“ 2010 m. rugpjūčio 5 d. sutartį bei jos papildomą susitarimą (17 t., 224-248 b. l.). Būdamas atidus ir rūpestingas civilinių teisinių santykių dalyvis, užsiimantis profesionalia investavimo veikla ir nesutikdamas su banko vykdomų pavedimų apimtimi, turėjo galimybę pareikšti pretenzijas, nutraukti sudarytas sutartis (CK 6.217 str., susitarimo 6.4 p.). Iš banko paslaugų teikimo internetu sistemos istorijos matyti, kad kreditorius pakankamai aktyviai domėjosi jam priklausančių sąskaitų būkle (5-60 kartų per dieną, 7 t., 153-192 b. l.), tačiau jokių pretenzijų atsakovui dėl netinkamo sandorių vykdymo per visą jų bendradarbiavimo laikotarpį nepareiškė ir taip sutiko su atsakovo veiksmais.

CPK 178 straipsnio pagrindu šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Apeliantas, teigdamas, kad bankas nepagrįstai vykdė jo pateiktus mokėjimo pavedimus, turėjo įrodyti, kad nebuvo jo (apelianto) valios duoti tokius pavedimus ar jų iš viso nedavė, o atsakovas ginčo operacijas atliko savavališkai, tačiau tokios CPK įtvirtintos pareigos neįvykdė. Tretiesiems asmenims pervedamų sumų dydžio apeliantas taip pat neginčijo, teismas pagristai nepatvirtino apelianto finansinių reikalavimų, pareikštų paminėtų pavedimų pagrindu.

Atmetamas kaip nepagrįstas apelianto argumentas dėl pavedimų, kuriuose nebuvo nurodoma pervedamų lėšų suma, nes, kaip teigė apeliantas, jie (pavedimai) buvo tik informacinio pobūdžio. Pažymėtina, kad tuo apeliantas patvirtina faktinę aplinkybę, jog ginčo pavedimai buvo duoti, nors ir nenurodant juose pervedamos sumos. Susitarime nebuvo nustatyta apelianto galimybė teikti informacinius pavedimus, juo labiau, kad REPO sandoriai būdavo trumpalaikiai, vykdomi skubiai. Apeliantas nepagrindė tokio, jo vadinamo „informacinio“, pavedimo tikslo, todėl teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes prieina prie išvados, kad tokie pavedimai buvo pateikti atsakovui ir skirti vykdymui - apmokėjimui.

Dėl pavedimų, kurių originalų atsakovas neturi

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju apeliantas iš esmės kelia klausimą ne dėl pačių pavedimų turinio, t. y. valios po vertybinių popierių pardavimo gautą lėšų skirtumą pervesti tretiesiems asmenims, o tik dėl jų formos.

Jau minėta, kad CPK 178 straipsnio pagrindu šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Apeliantas neįrodė, kad pavedimai, kurių originalų atsakovas neturi, nebuvo išrašyti ir jų vykdymas neatitiko tikrosios jo (apelianto) valios.

Apeliantas teigė, kad dalis byloje esančių pavedimų gali būti netikri, dalis kopijų neryškios, jose vos matomas atstovo parašas ir anspaudas, tačiau abejones dėl minėtų įrodymų tikrumo grindė tik prielaida - įrodymų, paneigiančių nurodytų pavedimų egzistavimą, nepateikė, skirti dokumentų tikrumo tyrimo ekspertizę neprašė, su parašo pavedimuose tikrumu sutiko (17 t., 69-70 b. l.).

Kaip matyti iš bylos duomenų, 2012 m. rugpjūčio 27 d. teismo posėdžio protokolo turinio, apelianto paaiškinimai apie faktines bylos aplinkybes nėra nuoseklūs. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme savo reikalavimą grindė vien prielaidomis ir deklaratyviais teiginiais, nepateikdamas jokių konkrečių, jo nurodomas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, savo paaiškinimus ir reikalavimus keitė priklausomai nuo naujai paaiškėjusių byloje faktinių aplinkybių, todėl dėl apelianto nenuoseklios pozicijos pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai dėl apelianto nesąžiningumo ir paaiškinimų pagrįstumo.

Apeliantas taip pat teigia, kad atsakovas nepateikė klientų pavedimų registravimo žurnalo, privalomo pagal Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 67 punktą, tačiau iš 2013 m. kovo 19 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad kreditorius posėdžio metu tik užsiminė apie tokį žurnalą, tačiau prašymo išreikalauti jį, tirti ir vertinti nepareiškė. Atsakovas nebuvo teismo įpareigotas jį pateikti, todėl apelianto teiginys apie tai, kad atsakovas pažeidė pareigą pateikti įrodymus, nepagrįsta. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliantas turėjo teisę prašyti išreikalauti tokį įrodymą apeliacinės instancijos teisme, pagrįsdamas jo reikšmę ir būtinybę jį patiekti, tačiau to nepadarė (CPK 314 str.), todėl atsirojo skundo argumentas dėl paminėto įrodymo nepateikimo ir nevertinimo, atmetamas.

CPK 202 straipsnis nustato, kad kai teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra taisymų ar kitų išorinių trūkumų, taip pat jeigu pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Šia nuostata įstatymo leidėjas suteikė diskreciją teismams spręsti dėl dokumentų kopijų įrodomosios vertės iš anksto jos neapribodamas, todėl teismai turi šią diskreciją įgyvendinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. rugsėjo mėn. 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2012). Nors nagrinėjamoje byloje yra pateiktos tik ginčo dokumentų kopijos, tačiau, kaip minėta, kreditorius neįrodė, jog tokie pavedimai neegzistavo, o pirmosios instancijos teismas, visapusiškai įvertinęs bylos faktines aplinkybes padarė pagrįstą išvadą dėl apelianto reikalavimo pagrįstumo (nepagrįstumo) (CPK 177,178, 179-185 str.).

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Apeliantas neįrodė jog atsakovo atlikti mokėjimai pagal jo (apelianto) išduotus pavedimus neatitiko tikrosios jo valios. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, keisti ją ar naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Kreditorius atskirajame skunde teigė, kad nėra pagrindo priteisti iš jo bylinėjimosi išlaidas, kadangi jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria atmesti jo reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamą nutartį pagrindo naikinti nėra, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir ši nutarties dalis taip pat paliekama nepakeista.

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškė prašymą priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių šias išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, atsakovo prašymas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.