- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-02
- Bylos Nr.
- e2-2922-1089/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33277-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Linas Virkutis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vaikystės sodas“
- Atsakovas
- V. Z., I. V.
- Advokatai
- Evelina Trukšinienė, Simona Drukteinienė
dalyvaujant ieškovės atstovėms advokatėms Simonai Drukteinienei ir Renatai Jatužytei-Mulevičienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vaikystės sodas“ ieškinį atsakovams V. Z. ir I. V. dėl vartojimo ginčo išnagrinėjimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Vaikystės sodas“ kreipėsi į teismą, prašydama atmesti atsakovų V. Z. ir I. V. reikalavimus ieškovei dėl 300 Eur stojamojo mokesčio grąžinimo, priteisti iš atsakovų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Savo poziciją ieškovė grindžia tokiais esminiais argumentais, išdėstytais ieškinyje ir dublike (2020 m. lapkričio 20 d. CBP-33192, 2021 m. sausio 4 d. DOK-704):
1.1. 2019 m. kovo 12 d. atsakovė I. V. ir ieškovė sudarė Vaiko priežiūros ir ugdymo sutartį Nr. 387/2019 (toliau – ir Ugdymo sutartis) dėl atsakovų sūnaus ugdymo. Atsakovė susipažino su Ugdymo sutarties sąlygomis ir sumokėjo 300 Eur dydžio stojamąjį mokestį, kurį ieškovė panaudojo atsakovų sūnaus ugdymo procese naudojamų ugdymo ir kitų priemonių įsigijimui, ugdytinio lankymo vietos paruošimui ir kitiems tikslams.
1.2. Dėl nuo 2020 m. kovo 16 d. paskelbto karantino buvo sustabdytas ugdymo ir vaikų priežiūros procesas. Ieškovė šią veiklą nutarė vykdyti nuotoliniu būdu, tačiau atsakovai nesutiko su tokia ugdymo forma ir ieškovės pritaikytos nuolaidos nuotoliniam ugdymui dydžiu. Atsakovai Ugdymo sutarties nenutraukė, tačiau ėmė bendrauti itin nepagarbiai ir nemandagiai, nesiekė ieškoti kompromiso ir išeities iš visiems netikėtos situacijos. Atsakovams nebendradarbiaujant su ieškove, ieškovė Ugdymo sutartį dėl atsakovų kaltės nutraukė (Ugdymo sutarties 2.2.5, 4.4.3 ir 4.5 punktai).
1.3. Nors Ugdymo sutarties 4.7 punkte buvo numatyta, kad, nutraukus sutartį, stojamasis mokestis nėra grąžinamas, atsakovai pareiškė tokį reikalavimą. Tarp šalių kilusį ginčą 2020 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 10E-2393 išsprendė Vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – Tarnyba), kuri patenkino atsakovų reikalavimą. Su Tarnybos sprendimu ieškovė nesutinka. Ginčas tarp ieškovės ir atsakovų kilo dėl tarpusavio bendravimo ir Ugdymo sutarties nuostatų pažeidimo.
1.4. Dėl bylos šalių bendradarbiavimo. Ieškovė dėjo visas pastangas bendrauti su atsakovais, tačiau atsakovai piktybiškai negirdėjo ieškovės argumentų. Ieškovė, sužinojusi apie nustatytus veiklos ribojimus, nedelsdama teikė savo klientams informaciją apie paslaugų teikimo pokyčius. Visiems klientams 2020 m. kovo 12 d. buvo išsiųstas ieškovės steigėjos laiškas apie planuojamą pradėti nuotolinį ugdymą. O 2020 m. kovo 17 d. visų ieškovės ugdytinių tėvams išsiųstas naujienlaiškis, kuriame paaiškinti pagrindiniai klausimai dėl karantino, pradėto vykdyti nuotolinio ugdymo ir finansinių aspektų. Be to, 2020 m. kovo 17 d. visiems tėvams išplatintas antrasis ieškovės steigėjos laiškas, kuriame pateikta visa aktuali informacija. Ieškovė ne tik atliko nurodytus veiksmus, tačiau taip pat atsakinėjo į atsakovų paklausimus kol nebuvo peržengta pagarbaus ir konstruktyvaus bendravimo riba. 2020 m. kovo 12 d., 2020 m. kovo 17 d. ir 2020 m. kovo 18 d. elektroniniuose laiškuose atsakovai pradėjo reikšti pretenzijas dėl ieškovės pritaikytos nuolaidos ugdymo mokesčiui. Atsakovai neteikė klausimų, pasiūlymų, bet reiškė tik pretenzijas ir ėmė menkinti ieškovę ir įmonės veiklą (apibūdinant ieškovę ir įmonės veiklą vartoti žodžiai „apgailėtina“, „ciniška“, „žemesnio lygio“). Atsakovai turėjo savo kategorišką nuomonę, o keldami konfliktą tiesiog norėjo išsireikalauti kuo didesnę nuolaidą. Ieškovė, kaip paslaugų teikėjas, negali būti atsakinga už neadekvatų atsakovų elgesį. Tarnyba neįvertino, kad Covid-19 situacija buvo nepalanki ne tik vartotojams, bet ir ieškovei. Tarnyba turėjo atsižvelgti ir į verslo patirtus iššūkius. Atsakovai galėjo būti nepatenkinti nuotoliniu ugdymo procesu ar suteiktų nuolaidų dydžiu. Tačiau tai nesuteikė teisės atsakovams bet kokias forma reikšti savo neigiamas emocijas, nepasitenkinimą, menkinti ieškovę.
1.5. Ieškovė paaiškino ugdytinių tėvams savo sprendimą dėl taikytos nuolaidos ugdymo mokesčiui. Ieškovė nedelsdama atsisakė savo galimo gauti pelno dalies. Ugdymo sutarties nebuvo galima įvykdyti dėl aplinkybių, už kurias nė viena iš šalių neatsakė, todėl atsakovai turėjo atlyginti ieškovei faktiškai jos turimas išlaidas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.720 straipsnio 5 dalis) Ieškovė akcentavo, kad situacija greit kinta, klientų prašyta supratingumo, kantrybės ir pagarbos. Tačiau atsakovai nesielgė adekvačiai, sąmoningai ignoravo pateikiamą informaciją. Ieškovės vykdomas ugdymo procesas yra paremtas vertybėmis, iš kurių viena svarbiausių – pagarba. Ieškovės darbuotojai ne kartą yra pranešę, kad atsakovai skundžiasi teikiamomis paslaugomis, yra nepatenkinti komunikacija. Akivaizdu, kad atsakovai siekė išprovokuoti Ugdymo sutarties nutraukimą. Atsakovų elgesys buvo priešingas Ugdymo sutarties 2.2.5 punkte numatytam konstruktyvaus bendradarbiavimo principui. Dėl to ieškovė, priešingai nei konstatavo Tarnyba, turėjo pagrįstą pagrindą vienašališkai nutraukti Ugdymo sutartį. Patys atsakovai savo elgesiu sukūrė tokią situaciją. Atsakovai į jokius ieškovės prašymus nereagavo, nepaisė ieškovės interesų ir elgėsi savanaudiškai. Dėl to tolesnis šalių bendradarbiavimas tapo negalimas.
1.6. Dėl stojamojo mokesčio grąžinimo. Tarnyba 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutarime, kuriuo pasiremta priimant 2020 m. spalio 23 d. nutarimą, padarė išvadą, kad Ugdymo sutarties 3.8, 4.5 ir 4.7 punktų nuostatos, nustatančios, kad stojamasis mokestis nėra grąžinamas, atitinka CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendrąjį vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų – iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojo teises ir interesus. Tokios Tarnybos išvados yra tik nuomonė. Stojamasis mokestis yra vienkartinis ir panaudojamas ugdymo vietai paruošti, ugdymo priemonėms įsigyti. Nepriklausomai nuo to, dėl kieno kaltės Ugdymo sutartis yra nutraukiama, stojamasis mokestis negrąžinamas. Ugdymo vietos paruošimas apima įvairius organizacinius klausimus ir dokumentų sutvarkymą: atsakovams buvo pateikta informacija apie ugdymo procesą; suderinta sutartis ir peržiūrėti visi būtini dokumentai; fiksuota ir analizuota informacija apie vaiką; suvesti duomenys dėl ugdymo mokesčio kompensacijos; įsigytos būtinosios higienos priemonės, parengtos ar įsigytos kitos priemonės, būtinos ugdymo procese; adaptacijos laikotarpiu vaikui skirtas didesnis dėmesys. Stojamasis mokestis nėra ieškovės pelno dalis ir negrąžinamas nepaisant to, kiek laiko vaikas lankys darželį. Tai yra panaši situacija, kurią finansų įstaigos taiko sutarties administravimo mokesčio atžvilgiu. Mokestis jokios baudinės funkcijos neatlieka.
Atsiliepimas
2. Atsakovai V. Z. ir I. V. su ieškovės reikalavimais nesutinka, prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Savo poziciją atsakovai grindžia tokiais esminiais atsikirtimais, išdėstytais atsiliepime į ieškinį ir triplike (2020 m. gruodžio 17 d. DOK-246530, 2021 m. sausio 20 d. DOK-12809):
2.1. Dėl bylos šalių bendradarbiavimo. Įvedus karantiną, ieškovės veikla ir paslaugos realiai buvo nutrauktos. Reaguodama į tai, ieškovė pasiūlė 15 procentų dydžio paslaugų kainos nuolaidą. Toks ieškovės pasiūlymas natūraliai sukėlė vaiko priežiūros paslaugos gavėjų nepasitenkinimo reakcijas, nes paslaugos gavėjai, įskaitant atsakovus, iš esmės nebegavo vaiko priežiūros ir ugdymo paslaugų. Diskusijas audrino ieškovės pozicija ir pasisakymai: 1) nepaaiškinta, kodėl paslaugų kaina sumažinta tik 15 procentų; 2) nepaaiškinta, kodėl kainos sumažinimas taikytinas tik nuo kito mėnesio, kai paslaugos kovo mėn. jau buvo nebeteikiamos; 3) 2020 m. kovo 17 d. naujienlaiškyje nurodyta, kad informacijos dėl pritaikytos naujos paslaugos kainos neteiks ir į klausimus neatsakinės; 4) nepasitenkinimą savavališkais ieškovės veiksmais reiškusius tėvus ieškovė vadino apgailėtinais; 5) ieškovė nesileido į diskusijas dėl paslaugų užmokesčio dydžio ir panašiai.
2.2. Ieškovei pakeitus Ugdymo sutartyje nustatytą įmonės įsipareigojimų apimtį ir turinį, atsakovai turėjo teisę derėtis dėl pareigos mokėti sutartyje nustatytą kainą už paslaugas ir šio užmokesčio dydžio. Karantinas, kuris anksčiau buvo paskelbtas ir kitose valstybėse, nesuteikė teisės ieškovei vienašališkai keisti Ugdymo sutarties sąlygas tokia apimtimi, kad atsakovai nebegautų to, dėl ko susitarė. Iš esmės ieškovė siekė prievarta „pervaryti“ paslaugų gavėjus prie turinio prasme naujų paslaugų, t. y. įprastos vaikų darželio paslaugos pakeistos į mokymo kursus internetu. Dėl to atsakovai natūraliai kėlė klausimus dėl paslaugų kainos ir kitų sąlygų. Tačiau ieškovė nebendardabiavo ir neužtikrino informavimo pareigos įgyvendinimo.
2.3. Ieškovė nepagrįstai siekia atsakovus pavaizduoti kuo blogiau. Šiuo atveju susiklostė specifiniai santykiai, susiję su mažamečio vaiko interesais. Natūralu, kad tėvai yra linkę jautriau reaguoti į bet kokį galimą vaikų darželio pažeidimą. Todėl tam tikras emocinis krūvis tėvų komunikacijoje su vaikų ugdymo įstaigomis yra normalus dalykas. Nors aukštesni sutarties vykdymo standartai yra nustatyti būtent ieškovei, įmonė nusprendė šį pareigų balansą pakeisti savaip, nustatydama griežtą bendradarbiavimo pareigos standartą vartotojui. Konfliktinė situacija ir iš to išplaukiantys padariniai nemaža dalimi buvo nulemti pačios ieškovės veiksmų: įmonė nevengė kurstyti konfliktų, o įmonės komunikacija buvo šabloniška, tam tikrais atvejais perdėtai globėjiška. Be to, ieškovė sugebėjo dalį paslaugų gavėjų, įskaitant atsakovus, pavadinti „apgailėtinais“, tik dėl to, kad jie nesutiko su savavališkais ieškovės veiksmais.
2.4. Ieškovės sprendimas nuo 2020 m. kovo 20 d. nuotolinio ugdymo paslaugą teikti tik tiems, kas to pageidaus, patvirtina, kad galiausiai ieškovė įsiklausė į atsakovų ir kitų tėvų pagrįstas pretenzijas. Jeigu ieškovė iš anksto būtų priėmusi tinkamus sprendimus, nei konflikto su atsakovais, nei Ugdymo sutarties nutraukimo nebūtų buvę. Kita vertus, labiau tikėtina, kad ieškovė sprendimą nuotolinį ugdymą padaryti savanorišku buvo priėmusi jau 2020 m. kovo 19 d. Nepaisant to, ieškovė skubėjo pasinaudoti situacija ir vienašališkai nutraukti Ugdymo sutartį. Ieškovė siekia sudaryti įspūdį, kad atsakovų neva netinkamas bendaravimas buvo sistemiškas. Tačiau ieškovė nutyli tai, kad visi nepasitenkinimo laiškai yra susiję su vaikų darželio netinkamu pareigų atlikimu.
2.5. Ugdymo sutartyje vartojama abstrakcija „konstruktyvus bendradarbiavimas“ yra sukurta kaip įrankis sukurti disbalansą tarp sutarties šalių. Bendradarbiavimo pareiga taikoma tik paslaugų gavėjų atžvilgiu ir bendarbiavimo apibrėžtis nėra pateikiama ir tai vertinti paliekama iš esmės tik ieškovės diskrecijai. Taigi Ugdymo sutarties 4.5.3 punkto nuostatos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Nagrinėjamu atveju ieškovė tik prisidengia tariamu bendradarbiavimo pareigos pažeidimu, nes nėra aišku, kaip tariamai netinkamos atsakovų žinutės galėtų turėti įtakos vaiko ugdymo ir priežiūros paslaugų vykdymui.
2.6. Dėl stojamojo mokesčio. Ugdymo sutarties sąlygos dėl stojamojo mokesčio pripažintos nesąžiningomis Tarnybos 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad stojamasis mokestis buvo panaudotas. Ieškovės minimi organizaciniai darbai Ugdymo sutarties 3.8 punkte nenurodyti ir įprastai tokius darbus daugelis verslų atlieka ikisutartiniuose santykiuose. Nėra įprasta ir normalu iš kliento imti mokestį už kliento pritraukimą ar kitus organizacinius darbus. Ieškovė be pagrindo pagal analogiją pateikia finansų įstaigų imamą sutarties administravimo mokestį, nes finansų įstaigų ir ieškovės veiklos situacijos yra visiškai skirtingos. Tai, kad stojamasis mokestis neva buvo panaudotas organizaciniams darbams, atsakovams yra staigmena. Ugdymo sutarties 3.8 punkte tik labai abstrakčiai nurodyti šio mokesčio panaudojimo būdai. Stojamasis mokestis yra priemonė „pririšti“ paslaugų gavėjus, kad šie nenutrauktų sutarčių. Neatsitiktinai ši mokesčio suma nurodyta sąlygose dėl sutarties nutraukimo. Taigi stojamasis mokestis atlieka baudinę, o ne išlaidų kompensavimo funkciją. Dėl to Tarnyba pagrįstai konstatavo, kad Ugdymo sutarties 3.8, 4.5 ir 4.7 punktai, numatantys, kad stojamsis mokestis negrąžinamas, yra nesąžiningos sąlygos. Ieškovės patirtas išlaidas teikiant paslaugas turėjo padengti periodinės įmokos. Ieškovės pateikti dokumentai nepagrindžia, kad stojamasis mokestis buvo panaduotas teikiant paslaugas atsakovams.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
II. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jų teisinis kvalifikavimas ir išvados
3. Išanalizavus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2019 m. kovo 12 d. sudarė Ugdymo sutartį. Pagal Ugdymo sutartį ieškovė įsipareigojo nuo 2019 m. balandžio 16 d. už atlyginimą teikti atsakovų nepilnamečio vaiko ugdymo paslaugas (Ugdymo sutarties I skirsnis, Ugdymo sutarties priedas Nr. 1). Ieškovė, vadovaudamasi Ugdymo sutarties 2.2.5 ir 4.5 punktais, dėl bendradarbiavimo ir komunikavimo pareigų esminio pažeidimo vienašališkai nutraukė Ugdymo sutartį nuo 2020 m. kovo 25 d. Apie tokį savo sprendimą atsakovams ieškovė pranešė 2020 m. kovo 18 d. pranešimu. Taip pat nustatyta, kad prieš pradedant Ugdymo sutarties vykdymą, atsakovė 2019 m. balandžio 11 d. sumokėjo ieškovei 300 Eur stojamąjį mokestį, nurodytą Ugdymo sutarties 3.8 punkte.
4. Po Ugdymo sutarties nutraukimo atsakovai dėl stojamojo mokesčio grąžinimo kreipėsi į Tarnybą. Neteismine tvarka išnagrinėjusi bylos šalių ginčą, Tarnyba 2020 m. spalio 23 d. nutarimu patenkino atsakovų reikalavimą ir įpareigojo ieškovę grąžinti atsakovams pagal Ugdymo sutartį sumokėtą 300 Eur stojamąjį mokestį. Nurodytame nutarime Tarnyba konstatavo, kad: 1) bendradarbiavimo pareigą pažeidė ieškovė; 2) nėra pagrindo laikyti, kad atsakovai pažeidė konstruktyvaus bendradarbiavimo principą; 3) nėra pagrindo teigti, kad tolesnis Ugdymo sutarties vykdymas nebuvo įmanomas; 4) Ugdymo sutarties 3.8, 4.5 ir 4.7 punktų sąlygos, įtvirtinančios stojamojo mokesčio negrąžinimo nuostatą ar apibrėžiančios paslaugos teikėjo teisės vienašališkai nutraukti sutartį procedūrą, atitinka CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies bendrąjį vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. iš esmės pažeidžia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus.
5. Taip pat nustatyta, kad Tarnyba 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu, atlikusi abstrakčią Ugdymo sutarties sąlygų sąžiningumo patikrą, be kita ko, pripažino, kad nesąžiningos yra Ugdymo sutarties 2.2.2, 2.3.11, 3.1, 3.2, 3.4, 3.5, 3.8, 3.14, 4.4, 4.5.1, 4.5.2, 4.5, 4.6, 4.7, 5.5 punktų sąlygos. Ieškovė su šiomis Tarnybos išvadomis nesutinka. Tačiau į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo Tarnyba iki šiol nesikreipė (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 32 straipsnio 2 ir 3 dalys). Dėl to Tarnybos 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutarimas, nagrinėjant šią bylą, laikytinas Tarnybos nuomone dėl to, kaip turėtų būti vertinamos atskiros Ugdymo sutarties nuostatos sąžiningumo aspektu.
6. Tarp ieškovės ir atsakovų kilusio ginčo esmė – ar ieškovė, vienašališkai nutraukusi Ugdymo sutartį, pagrįstai atsisako grąžinti atsakovams stojamąjį mokestį. Ginčo išsprendimui yra reikšmingi keli aspektai. Pirma, ar sąžiningos ir teisėtos Ugdymo sutarties 3.8 ir 4.7 punktų nuostatos, reglamentuojančios stojamojo mokesčio mokėjimą, grąžinimo sąlygas. Antra, ar sąžiningos ir teisėtos Ugdymo sutarties 2.2.5, 4.5 ir 4.5.3 punktų nuostatos, suteikiančios teisę ieškovei vienašališkai nutraukti Ugdymo sutartį dėl bendradarbiavimo pareigos pažeidimo. Trečia, ar ieškovė teisėtai nutraukė Ugdymo sutartį, o jeigu ne, tai ar dėl to ieškovei turėtų kilti pareigą grąžinti atsakovams stojamąjį mokestį.
7. Prieš pereinant prie nurodytų aspektų aptarimo, išskirtina, kad ieškovė neneigia, jog Ugdymo sutarties sąlygos pagal savo pobūdį, turinį atitinka standartinių sąlygų požymius, t. y. sąlygos yra parengtos ieškovės ir skirtos nevienkartiniam naudojimui bei jų pagrindu ieškovė su vaikų tėvais sudaro sutartis dėl ugdymo paslaugų teikimo (CK 6.185 straipsnio 1 dalis). Nei ikiteisminėje ginčo stadijoje, nei teisminio nagrinėjimo metu ieškovė neįrodinėjo, kad atskiros Ugdymo sutarties sąlygos su atsakovais buvo aptartos individualiai. Taip pat nėra ginčo, kad Ugdymo sutartis pagal savo požymius, įtvirtintus CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje, yra vartojimo sutartis – verslininkas (ieškovė) įsipareigojo teikti atsakovams (vartotojams) su vartojimo tikslais susijusias paslaugas už atlygį (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Taigi šioje situacijoje teismas turi pareigą įvertinti ginčui išspręsti aktualių Ugdymo sutarties sąlygų, kurios nebuvo individualiai aptartos, atitiktį nesąžiningumo kriterijams (CK 6.228⁴ straipsnio 4 ir 9 dalys).
Ar Ugdymo sutarties 3.8 ir 4.7 punktų sąlygos, reglamentuojančios stojamojo mokesčio mokėjimą, grąžinimą, yra sąžiningos?
8. Stojamojo mokesčio paskirtis aprašyta Ugdymo sutarties 3.8 punkte: „Paslaugos gavėjas <...> sumoka negrąžinamą stojamąjį mokestį, nurodytą Sutarties priede Nr. 1, kuris yra Paslaugų teikėjo nuožiūra naudojamas ugdymo procese naudojamų ugdymo ir kitų priemonių įsigijimui, ugdytinio lankymo vietos paruošimui ir kitiems ugdymo tikslams.“. Tai, kad stojamasis mokestis nėra grąžinamas pakartota ir Ugdymo sutarties 4.8 punkte: „Nutraukus šią sutartį, nei stojamasis mokestis, nei sumokėtas mėnesis ugdymo mokestis nei kiti Paslaugų gavėjo sumokėti mokesčiai, Paslaugų gavėjui nėra grąžinami.“.
9. Ieškovės pateikti įrodymai formaliai patvirtina, kad mokesčio, vadinamo stojamuoju, rinkimas iš klientų ugdymo paslaugų teikimo srityje yra įprasta praktika (2021 m. vasario 5 d. DOK-25561). Vartojimo teisiniuose santykiuose taikyti tokią kainodarą, kai yra išskiriamas vienkartinis ir periodiniai paslaugų mokesčiai, teisės aktuose nėra draudžiama. Ieškovė taip pat pagrįstai teigia, kad verslininkai turi teisę savo nuožiūra pasirinkti kainodaros metodiką ir nėra neįprasta vartojimo sutarties sudarymo išlaidų apmokėjimo pareigą perkelti vartotojams (CK 6.228⁵ straipsnio 4 dalis). Tai, pritariant ieškovės argumentams, pakankamai plačiai taikoma vartojimo kreditų teikimo srityje (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Taigi tokia kainodara, kokią taiko ieškovė, pagal savo pobūdį savaime nėra neįprasta ar negalima. Kita vertus, vien tik aplinkybė, kad paslaugų teikėjai turi teisę rinkti iš klientų vienkartinius mokesčius, savaime nesuponuoja sąlygų dėl mokesčio mokėjimo aiškumo ir sąžiningumo. Šis aspektas turi būti nustatinėjamas atsižvelgiant į konkrečios vartojimo sutarties turinį.
10. Paslaugos kainos dedamųjų dalių paskirties aiškus ir suprantamas atskleidimas yra esminė prielaida, kad vartojimo sutarties sąlygos, apibūdinančios paslaugos kainą, nebūtų vertinamos sąžiningumo aspektu, kaip tai numatyta CK 6.228⁴ straipsnio 7 dalyje. Pastaroji išlyga šioje konkrečioje ginčo situacijoje negali būti taikoma. Ginčo stojamojo mokesčio funkcinė paskirtis, sudėtinis turinys Ugdymo sutarties 3.8 punkte apibrėžti ydingai. Be to, Ugdymo sutarties 3.8 ir 4.7 punktuose be pagrindo įtvirtinta absoliuti ir kategoriška nuostata, kad stojamasis mokestis yra negrąžinamas.
11. Visų pirma, Ugdymo sutarties 3.8 punkte nėra pateikto aiškaus ir konkretaus stojamojo mokesčio paskirties apibrėžimo. Kalbiniu požiūriu ši sąlyga kuria įspūdį, kad stojamasis mokestis yra naudojamas ugdymo ir kitų priemonių įsigijimui, ugdytinio lankymo vietos paruošimui ir kitiems ugdymo tikslams, parinktiems ieškovės nuožiūra. Tai yra, Ugdymo sutarties 3.8 punkto sąlyga suponuoja, kad stojamasis mokestis skirtas ieškovės faktinėms išlaidoms, kurių baigtinis sąrašas nepateikiamas, kompensuoti. Praktiškai Ugdymo sutarties 3.8 punkto sąlyga, apibūdinanti stojamąjį mokestį, suformuluota taip, kad ieškovei palikta galimybė, kilus ginčui, mokesčio panaudojimo faktą modeliuoti taip, kaip nori.
12. Nuostatų, kad stojamasis mokestis yra skirtas padengti Ugdymo sutarties sudarymo organizacines (administravimo) išlaidas, kaip tą procesiniuose dokumentuose akcentuoja ieškovė (žr. ieškinio 12 lapą), sutartyje nėra. Išvados, kad stojamojo mokesčio viena iš paskirčių padengti paminėtas išlaidas, iš Ugdymo sutarties teksto negalima išvesti nei tiesiogiai, nei netiesiogiai (CK 6.193 straipsnio 1–4 dalys). Taigi, priešingai nei teigia ieškovė, stojamojo mokesčio apibrėžtis ir mokesčio tikslai nėra aiškūs.
13. Nurodytą išvadą suponuoja ne tik tai, kad Ugdymo sutarties 3.8 punkte konkrečiai nepaminėta, kokiems tikslams stojamasis mokestis yra naudojamas (panaudojimo tikslai iš esmės palikti ieškovės pasirinkimui), tačiau ir faktas, jog šioje sąlygoje apskritai nekalbama apie sutarties sudarymo išlaidų apmokėjimą. Tačiau sutarties sudarymo išlaidų kompensavimas, kaip galima spręsti iš ieškinio 12 lape pateikto stojamojo mokesčio panaudojimo paaiškinimo, yra vienas esminių mokesčio paskirčių. Šiuo aspektu pritartina atsakovų atsiliepimo į ieškinį 55 punkte išdėstytam atsikirtimui, kad toks stojamojo mokesčio paskirties aiškinimas iš dalies yra siurprizinis ir neatitinka CK 6.719 straipsnio 1 dalyje nustatytos paslaugos teikėjo pareigos suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su paslaugų kaina. Dėl tos pačios priežasties Ugdymo sutarties 3.8 punkto sąlygos aiškinimas toje apimtyje, kiek sutarties sudarymo organizacinės (administravimo) išlaidos perkeliamos paslaugos gavėjui (vartotojui), neatitinka CK 6.228⁵ straipsnio 4 dalies, nes ieškovės minima išlyga nėra aiškiai išreikšta ir nebuvo aptarta su atsakovais. Nekyla reikšmingų abejonių, kad vidutinis, pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas, susipažinęs su Ugdymo sutarties tekstu, negalėtų suprasti sąlygos dėl stojamojo mokesčio paskirties taip, kaip ją procesiniuose dokumentuose pateikia ir detalizuoja ieškovė. Pridurtina, kad stojamasis mokestis yra ieškovės paslaugų kainos dalis. Atlygintinų paslaugų kainos turinio aiškus atskleidimas yra vienas iš esminių procedūrinių atlygintinų paslaugų sutarčių sudarymo momentų. Šios pareigos ieškovė, rengiant standartines Ugdymo sutarties sąlygas, tinkamai neatliko.
14. Antra, sąlyga, kad stojamasis mokestis yra negrąžinamas, yra gramatiškai aiškiai ir suprantamai išreikšta Ugdymo sutarties 3.8 ir 4.7 punktuose. Tokia sąlyga pati savaime negali būti laikoma neteisėta ir (ar) nesąžininga. Pavyzdžiui, jeigu mokestis dengia sutarties sudarymo išlaidas, akivaizdu, kad prievolė paslaugos teikėjui grąžinti tokį mokestį, jeigu sutartis sudaryta ir pradėta vykdyti, neturėtų kilti. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad stojamojo mokesčio sąlyga nėra aiški. Jau pasisakyta, kad stojamojo mokesčio nėra pagrindo aiškinti, kaip susijusio su sutarties sudarymo išlaidų apmokėjimu. Taigi formaliai vienintelė galima stojamojo mokesčio funkcinė paskirtis – padengti faktines ieškovės sąnaudas, patiriamas ugdymo procese, kurių nedengia mėnesinis mokestis. Tačiau 2021 m. vasario 5 d. rašytinių paaiškinimų 17 punkte ieškovė, be kita ko, nurodo, kad stojamuoju mokesčiu patvirtinamas ugdytinio atstovų pasiryžimas vykdyti įsipareigojimus – lankyti ugdymo įstaigą. O tai suponuoja, kad atsakovai atsiliepimo į ieškinį 57 punkte pagrįstai teigė, jog stojamasis mokestis skirtas riboti paslaugų gavėjų galimybes nutraukti ugdymo sutartis ir tai iškreipia ieškovės ir atsakovų teisių bei pareigų pusiausvyrą (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 4 punktas). Dėl to pritartina atsakovų pozicijai, kad stojamasis mokestis atlieka ir baudinę funkciją – mokesčiu siekiama kompensuoti ieškovės praradimus, jeigu klientas nusprendžia anksčiau termino nutraukti sutartį. Šį vertinimą lemia ne tik abstraktus stojamojo mokesčio turinys, bet ir Ugdymo sutarties išlyga, kad mokestis nėra grąžinamas nepriklausomai nuo jokių individualių sutarties vykdymo aplinkybių.
15. Prieš tai pasisakyta, kad Ugdymo sutartis yra atlygintinų paslaugų sutartis. CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, vienašališkai nutraukęs paslaugų sutartį, klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paslaugų sutarties šalys negali susitarti dėl kitokių, nei CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyti, vienašališko paslaugų sutarties nutraukimo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-403/2020, 40 punktas). Tai reiškia, kad, nutraukus paslaugų sutartį, paslaugos teikėjas turi pareigą grąžinti klientui tą sumokėtos kainos dalį, kuri viršija suteiktų paslaugų kainą ir kitas protingas teikėjo išlaidas. Iš esmės analogiška teisės norma nustatyta ir CK 6.222 straipsnio 1 dalyje, t. y. bendrosiose sutarčių teisės nuostatose, reglamentuojančiose restitucijos taikymą, kai sutartis nutraukta.
16. Ugdymo sutarties 3.8 ir 4.7 punktų sąlyga, kad stojamasis mokestis negrąžinamas nepriklausomai nuo to, dėl kokių priežasčių sutartis nutraukiama, paminėto teisinio reglamentavimo neatitinka. Prie nurodytos išvados prieitina įvertinus pastaruosius aspektus: 1) Ugdymo sutartyje stojamasis mokestis nėra siejamas su sutarties sudarymo išlaidų dengimu; 2) stojamasis mokestis skirtas padengti ne tik faktines ieškovės išlaidas, bet ir užtikrinti, kad klientai vienašališkai nenutrauktų sutarties (užslėpta baudinė mokesčio funkcija); 3) CK 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas paslaugų teikėjui reikalauti netesybų, jeigu klientas pasinaudoja teise vienašališkai nutraukti sutartį jos vykdymo metu; 4) nutraukus paslaugų sutartį, paslaugos teikėjas turi grąžinti paslaugos gavėjui sumokėtą paslaugų kainos dalį, kuri nėra skirta apmokėti paslaugos teikėjo patirtų išlaidų vykdant sutartį (CK 6.222 straipsnio 1 dalis).
17. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad Ugdymo sutarties 3.8 ir 4.7 punktų sąlygos toje apimtyje, kiek apibrėžiama stojamojo mokesčio funkcinė paskirtis, nustatoma, kad mokestis negrąžinamas, yra nesąžiningos ir neskaidrios:
17.1. Ginčo sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai: ieškovei suteikta galimybė vienašališkai manipuliuoti stojamojo mokesčio panaudojimo pagrindais ir mokesčio funkcine paskirtimi, o atsakovų galimybė nutraukti Ugdymo sutartį apribojama, nes jie formaliai negali išvengti baudinių pasekmių, kylančių dėl stojamojo mokesčio negrąžinimo (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 4 punktas, 4 dalis);
17.2. Ugdymo sutarties 3.8 punkte nėra tinkamai atskleista, kam yra naudojamas stojamasis mokestis. Dėl to ši sąlyga laikytina neskaidria – vidutinis pastabus ir rūpestingas vartotojas, susipažinęs su sutarties tekstu, neturi galimybių iš anksto įvertinti, už ką moka stojamąjį mokestį, kam jis yra panaudojamas (CK 6.228⁴ straipsnio 4 ir 7 dalys);
17.3. Sąlyga, kad stojamasis mokestis nėra grąžinamas nepriklausomai nuo jokių individualių sutarties vykdymo aplinkybių, neatitinka imperatyvaus CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyto reglamentavimo.
18. Remiantis tuo, kas aptarta, Ugdymo sutarties 3.8 ir 4.7 punktų sąlygos toje apimtyje, kiek yra nustatyta stojamojo mokesčio paskirtis ir nustatyta, kad mokestis negrąžinamas, pripažįstamos negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento kaip nesąžiningos (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis).
Ar Ugdymo sutarties 2.2.5, 4.5 ir 4.5.3 punktų sąlygos, suteikiančios teisę ieškovei vienašališkai nutraukti Ugdymo sutartį dėl bendradarbiavimo pareigos pažeidimo, yra sąžiningos ir ieškovė teisėtai nutraukė Ugdymo sutartį?
19. Ugdymo sutarties 2.2.5 punkto sąlyga suformuluota taip: „Šalys pareiškia, kad aktyvus ir konstruktyvus bendradarbiavimas tarp Paslaugų teikėjo ir ugdytinio tėvų (globėjų) yra esminė šios Sutarties sudarymo ir joje nurodytų ugdymo paslaugų teikimo sąlyga. Dėl šios priežasties, Paslaugų teikėjas pasilieka teisę nutraukti šią Sutartį 4.5 punkte nustatyta tvarka, tuo atveju, jeigu, Paslaugų teikėjo pagrįstu įsitikinimu, ugdytinio tėvų (globėjų) veiksmai (neveikimas): (i) padaro šalių bendradarbiavimą neįmanomu ar nekonstruktyviu; arba (ii) kitaip kelia rimtą pavojų Paslaugų teikėjo vykdomo ugdymo proceso tikslų įgyvendinimui; arba (iii) dėl ugdytinio tėvų (globėjų) netinkamo bendradarbiavimo Paslaugų teikėjas nebegali užtikrinti tinkamo tolimesnio ugdytinio dalyvavimo ugdymo procese.“.
20. O Ugdymo sutarties 4.5 ir 4.5.3 punktuose nustatyta, kad: „Paslaugų teikėjas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti šią Sutartį, įspėdamas apie tai Paslaugų gavėją prieš 7 (septynias) dienas <...> Paslaugų gavėjas nebendradarbiauja ar netinkamai bendradarbiauja su Paslaugų gavėju ir dėl to atsiranda aplinkybės, nurodytos šios Sutarties 2.2.5 punkte, dėl kurių Paslaugų teikėjas priima sprendimą nutraukti šią Sutartį.“.
21. Išanalizavus nurodytas Ugdymo sutarties sąlygas, spręstina, kad materialiąja prasme sąlygos negali būti vertinamos kaip nesąžiningos. Paslaugos gavėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį be jokių priežasčių (CK 6.721 straipsnio 1 dalis). Dėl to aplinkybė, kad Ugdymo sutarties 2.2.5 ir 4.5.3 punkte apibrėžtas specifinis atvejis, kai ieškovei suteikiama teisė vienašališkai nutraukti sutartį, neiškreipia bylos šalių teisių pusiausvyros. Nėra iškreipiama ir šalių pareigų pusiausvyra, nes bendradarbiavimo pareiga pagal Ugdymo sutarties 2.2.5 punkto sąlygos pirmą sakinį saisto ir ieškovę. Pagal Ugdymo sutartį teiktos specifinės mažamečio vaiko ugdymo ir priežiūros paslaugos. Nekyla abejonių, kad teikiant šias paslaugas ieškovės ir ugdytinio tėvų bendradarbiavimas yra itin svarbus bei turi būti grindžiamas didžiausiu tarpusavio pasitikėjimo principu. Tačiau bylos šalių teisių pusiausvyra, kiek tai susiję su teisės vienašališkai nutraukti Ugdymo sutartį įgyvendinimo tvarka, yra nevienoda tuo aspektu, kad dėl bendradarbiavimo pareigos pažeidimo ieškovė turėjo teisę Ugdymo sutartį vienašališkai nutraukti įspėjusi prieš 7 (septynias) kalendorines dienas, kai tokią pačią teisę atsakovai remiantis Ugdymo sutarties 4.3 punktu būtų galėję realizuoti įspėję ieškovę mažiausiai prieš 1 (vieną) mėnesį. Nevienodo termino analogiškai teisei realizuoti nustatymas objektyviai suteikia ieškovei pranašumą. Įvertinus aplinkybę, kad ginčas šioje byloje nėra susijęs su procedūriniais Ugdymo sutarties nutraukimo aspektais, procesinis sprendimas dėl nurodytų Ugdymo sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis nepriimamas.
22. Kaip galima spręsti iš ieškovės 2020 m. kovo 18 d. pranešimo, kuriuo vienašališkai nutraukta Ugdymo sutartis, ieškovė laikė, kad tolesnis šalių bendradarbiavimas nėra galimas dėl nepagarbaus atsakovų elgesio, pasireiškusio įžeidžiamų žodžių vartojimu, gąsdinimu neigiamomis pasekmėmis (ieškinio priedas Nr. 13).
23. Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reglamentavimas CK įtvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus (prioritetas sutarties vykdymui) principo taikymą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-378/2018, 28 punktas).
24. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto ugdymo įstaigų, įskaitant valdomų ieškovės, veikla teikiant kontaktines ugdymo paslaugas dėl Covid-19 plitimo grėsmės Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu buvo sustabdyta nuo 2020 m. kovo 13 d. 2020 m. kovo 12 d. ieškovės ugdytinių tėvams elektroniniu paštu išplatintas ieškovės steigėjos laiškas, kuriame nurodyta, kad nuo 2020 m. kovo 13 d. ieškovė ugdymo paslaugą teiks nuotoliniu būdu, o ugdytinių tėvams siūloma 15 (penkiolikos) procentų dydžio nuolaida paslaugų mokesčiui už balandžio mėnesį (ieškinio priedas Nr. 4).
25. Reaguodama į nurodytą iš ieškovės gautą informaciją, atsakovė tą pačią dieną išsiuntė ieškovei ir įmonės steigėjai elektroninį laišką, kuriame savo poziciją ir klausimus išdėstė taip: „<..> o kovo mėnesį kažkaip pamiršote? Ir prašau atsakyti, ar jūsų auklėtojos dirba pagal sodrą ir turi galimybe pasiimti biuletenį? Jei taip, tai nesityčiokit iš savo klientų ir pasiūlykit bent 50 proc mokesčio. Jei dar trūks, manau galite iš savo pelno pasidengt, kuris, tačiau, pagal p/n ataskaitą, daugiau nei pakankamas.“ (ieškinio priedas Nr. 7). Tą pačią dieną ieškovės steigėja tuo pačiu būdu atsakė į atsakovės laišką, nurodydama, kad ieškovė pasiūlė tokį sprendimą, kuris yra geriausias įmonės klientams (ieškinio priedas Nr. 12).
26. 2020 m. kovo 17 d. ieškovė visų ugdytinių tėvams, įskaitant atsakovus, elektroniniu paštu išplatino pranešimą, kuriame nurodyta, kad visi klientai pagal CK 6.720 straipsnio 5 dalį privalo atlyginti ieškovės faktiškai turėtas išlaidas, ieškovė veiklą vykdo, įmonės pelnas 2018 metais buvo 14 (keturiolika) procentų, o 15 (penkiolikos) procentų nuolaida yra galutinė ieškovės nuostata. Pranešime taip pat paaiškinta, kad ugdytinių tėvai, jeigu jiems nepriimtinas ugdymas virtualioje erdvėje arba nuolaidos dydis, turi teisę nutraukti su ieškove sudarytas sutartis (ieškinio priedas Nr. 5).
27. Į nurodytą pranešimą atsakovas V. Z. sureagavo, išsiųsdamas ieškovės atsakingiems asmenims 2020 m. kovo 17 d. elektroninį laišką su tektu: „Kokias, nesamones jūs čia siuntinėjate“ (ieškinio priedas Nr. 9). Savo ruožtu tą pačią dieną atsakovė I. V. išsiuntė tokio turinio elektroninį laišką: „Wow, aš nuoširdžiai negalvojau, kad VS cinizmo lygiui yra dar kur kilti. Man atrodo, kad jūs nesuvokiate tėvų kiekio, kurį įžeidėte tokiais laiškais ir p. A. viešais pasisakymais apie „apgailėtinus“ tėvus, ir kokia bus to susitelkusių tėvų pasekmė.“ (ieškinio priedas Nr. 8). Atsakydama į prieš tai nurodytą atsakovo laišką, ieškovės steigėja 2020 m. kovo 18 d. išsiuntė laišką: „Paprašysiu vieną vienintelį kartą – elkitės pagarbiai.“ (ieškinio priedas Nr. 10).
28. Tą pačią dieną atsakovas išsiuntė kitą tokio turinio elektroninį laišką: Dėkui už kultūringumo pamoką, tačiau jūsų naujienlaiškis yra labai žemo lygio ir po jo tikrai ne jums reikia kalbėti apie pagarbų elgesį. Apie tai daugiau nesiplėsiu, nes kaip vakar rašiau – tai yra visiška nesamonė ir nepriimtina bet kokiomis ekonominėmis sąlygomis. Akivaizdu kad nevaldote situacijos ir manote kad tokiu tonu ką nors pakeisite. Aš asmeniškai manau kad jūs per artimiausias 3-4 savaites viešai atsiprašysite visų tėvų ir eisite su jais į normalų dialogą. Tikrai žinote koks didelis kiekis jų yra pasipiktinę ir to nepakeis nei PR veiksmai nei dirbtiniai komentarai socialinėje erdvėje.“.
29. Sprendžiant dėl to, ar aptarti atsakovų veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip Ugdymo sutarties 2.2.5 punkte įtvirtintos bendradarbiavimo pareigos pažeidimas, pirmiausia pažymėtina, kad Ugdymo sutarties 2.2.5 punkte konkreti konstruktyvaus ir tinkamo bendradarbiavimo pareigos apibrėžtis nėra pateikta. Dėl to šios sąlygos aiškintinos atsižvelgiant į tai, kokią prasmę joms tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis).
30. Kaip jau pasisakyta, ieškovė pagrįstai akcentuoja, kad tarp bylos šalių susiklostė specifiniai teisiniai santykiai, kuriems itin svarbus tinkamas šalių tarpusavio bendradarbiavimas, jog būtų tinkamai užtikrinti ugdytinio interesai. Tačiau ieškovė konkrečiai šio ginčo situacijoje be pagrindo laikosi pozicijos, kad atsakovų veiksmai buvo tokie, kurie įmonei galėjo sudaryti pagrįstą įsitikinimą, jog tolesnis Ugdymo sutarties vykdymas nėra galimas. Pareiga bendradarbiauti negali būti suabsoliutinama ar, juolab, aiškinama taip, kad viena iš šalių turi besąlygiškai priimti kitos pusės sprendimus dėl prievolių vykdymo. O nekonstruktyvus elgesys gali pasireikšti ne tik aktyviais, bet ir pasyviais veiksmais, kai nėra reaguojama į kitos sutarties šalies siūlymus, nuomonę dėl konkrečios situacijos sprendimo būdų, siekiama primesti savo vienašalę valią dėl tarpusavio įsipareigojimų vykdymo.
31. Nagrinėjamu atveju komunikacija 2020 m. kovo 12 d.–2020 m. kovo 18 d. tarp šalių vyko abiem pusėms sudėtingu laikotarpiu. Akivaizdu, kad su Covid-19 sukeltu neapibrėžtumu susidūrė tiek ieškovė, tiek atsakovai. Tačiau ginčo situacijoje savo srities profesionalas yra ieškovė, kuriai taikomi aukštesni veiklos organizavimo ir veikimo standartai (CK 6.38 straipsnio 2 dalis, 6.256 straipsnio 3 dalis).
32. Iš byloje pateiktos šalių susirašinėjimo medžiagos aišku, kad ieškovė sprendimą teikti ugdymo paslaugas nuotoliniu būdu ir dėl paslaugų kainos mažinimo priėmė vienašališkai, jo nederindama iš anksto su paslaugų gavėjais. Natūralu, kad atsakovai, sužinoję apie tokį vienašalį ieškovės sprendimą, turėjo objektyvų pagrindą į jį reaguoti: sprendimas vienašalis, mažamečio vaiko priežiūros paslauga nebeteikiama, o paslaugų kaina mažinama tik 15 (penkiolika) procentų be atskiro paaiškinimo. Iš 2020 m. kovo 12 d. atsakovės laiško turinio ieškovei neabejotinai turėjo būti aišku, kad atsakovei kyla klausimas, kodėl paslaugų kainos nuolaidą ieškovė taiko tik balandžio mėn., taip pat kad atsakovei netinka ieškovės nustatytas kainos nuolaidos dydis. Ieškovės steigėjos tos pačios dienos atsakymas į atsakovės laišką yra neinformatyvus ir jame į paminėtus atsakovės klausimus iš esmės neatsakyta, apsiribojant teiginiu, kad ieškovės siūlomas paslaugų teikimo būdas ir kaina yra geriausias sprendimas įmonės klientams.
33. 2020 m. kovo 17 d. pranešime, pritariant atsakovų vertinimui, ieškovė pateikė šablonišką ir neinformatyvią informaciją, kad ugdytinių tėvai privalo dengti įmonės patiriamas faktines išlaidas pagal CK 6.720 straipsnio 5 dalį, bei akcentavo, kad 15 (penkiolikos) procentų dydžio nuolaida yra galutinė ieškovės nuostata. Atsakovų 2020 m. kovo 17 d. ir 2020 m. kovo 18 d. laiškuose, priešingai nei teigia ieškovė, dominuoja emocionali, bet ne pagarbaus bendravimo ribas peržengianti, kalba. Iš laiškų turinio aišku, kad atsakovai tiesiog išreiškia savo nuomonę, kaip vertina ieškovės vienašalį sprendimą ir jo pagrindimą: „visiška nesamonė ir nepriimtina“, „VS cinizmas“. Tokia vartotojo pozicijos raiška, įvertinus ginčo faktinį kontekstą, objektyviai negalėjo sukurti ieškovei įspūdžio apie atsakovų bendradarbiavimo stoką ar pagarbaus bendravimo vertybės neigimą, atmetimą, ar, juolab, sudaryti prielaidas ieškovei manyti, kad tolesnis Ugdymo sutarties vykdymas negalimas. Priešingai, ieškovės pasirinktas sprendimų pateikimo ir pagrindimo būdas taip pat nederėjo su įmonės akcentuojama konstruktyvaus bendradarbiavimo pareiga. Tai yra, ieškovė savo sprendimų dėl paslaugų teikimo apimties, kainų nederino su atsakovais, išsamiai nepagrindė sprendimo motyvų, neieškojo abiem pusėms susiklosčiusioje situacijoje priimtino varianto, bet iš esmės stengėsi primesti savo pasirinkto veiksmų modelio rezultatą. Toks elgesys negali būti traktuojamas kaip konstruktyvus ieškovės akcentuojama prasme.
34. Pagal šalių bendravimo eigą aišku, kad sprendimą vienašališkai nutraukti Ugdymo sutartį ieškovė priėmė ignoruodama sutarties nutraukimo kaip kraštutinės priemonės pobūdį. Ieškovės minimas sutarties nutraukimo pagrindas iš esmės yra formalus, o sutarties nutraukimo akivaizdaus poreikio nebuvo.
35. Atsižvelgiant į nurodytą, spręstina, kad Tarnyba 2020 m. spalio 23 d. nutarime padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė neteisėtai vienašališkai nutraukė Ugdymo sutartį (CK 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.206 straipsnis, 6.217 straipsnio 1 ir 5 dalys). Pridurtina, kad ieškovės sprendimas pasinaudoti Ugdymo sutarties 4.5.3 punkte numatyta teise vienašališkai nutraukti Ugdymo sutartį dėl įmonės paminėtų aplinkybių, be kita ko, rodo, jog įmonė ignoravo dėl to atsakovams ir jų mažamečiam vaikui kilsiančias pasekmes bei savo turtinio intereso gynybai suteikė prioritetą prieš deklaruojamus veiklos tikslus.
36. 2020 m. kovo 18 d. pranešime dėl sutarties nutraukimo ieškovė kaip pagrindu nutraukti Ugdymo sutartį įvardijo būtent atsakovų elektroniniuose laiškuose pateiktą nuomonę. Dėl to ieškovės teiginiai apie galimą ankstesnę atsakovų bendradarbiavimo stoką neturi ryšio su Ugdymo sutarties nutraukimo pagrindais. Kita vertus, kritikos ar (ir) nepasitenkinimo reiškimas neabejotinai negali būti prilyginamas bendradarbiavimo pareigos pažeidimui.
37. Kiek tai susiję su po 2020 m. kovo 18 d. pranešimo išsiuntimo bylos šalių atliktais veiksmais, pastebėtina, kad atsakovas 2020 m. kovo 20 d. elektroniniame laiške, be kita ko, nurodė: „,<...> tai apgailėtina ir žemesnio lygio nei šis neturi jokia organizacija lietuvoje. Arogantiškos organizacijos žlunga <...>“. Šie atsakovo teiginiai, visų pirma, išsakyti jau po to, kai ieškovė buvo priėmusi sprendimą nutraukti ginčo sutartį. Antra, laiške atsakovas iš tiesų išsakė itin kritišką nuomonę apie ieškovę. Ieškovės akcentuojamas argumentas, kad taip atsakovas rodė nepagarbą ieškovei, įmonės steigėjai, yra dviprasmiškas tuo aspektu, jog ieškovė neneigė atsakovų procesiniuose dokumentuose nurodyto atsikirtimo, kad ieškovės steigėja epitetą apgailėtinas vartojo apibūdindama dalį ieškovės klientų.
Ar ieškovė turi pareigą grąžinti atsakovams stojamąjį mokestį?
38. Kreipdamiesi į Tarnybą, atsakovai savo teisių gynimo būdu pasirinko reikalavimą įpareigoti ieškovę grąžinti jiems pagal Ugdymo sutartį sumokėtą 300 Eur stojamąjį mokestį (CK 1.137 straipsnio 1 dalis, 1.138 straipsnio 1 ir 4 punktai). Pagal susiklosčiusią situaciją Ugdymo sutarties vykdymo atkūrimas nėra galimas ir abiem ginčo šalims nepriimtinas. Dėl to klausimas, ar ieškovė turi pareigą grąžinti atsakovams stojamąjį mokestį, spręstinas taikant CK 6.222 straipsnio 1 dalies ir 6.721 straipsnio 1 dalies normas.
39. Pagal CK 6.222 straipsnio 1 dalį ir 6.721 straipsnio 1 dalį ieškovė turi teisę prašyti tik kainos dalies, proporcingos suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas. Tai reiškia, kad ieškovė privalo grąžinti atsakovams jų sumokėtas sumas, išskyrus sumokėtos kainos dalį, proporcingą faktiškai suteiktoms paslaugoms. Našta pagrįsti, kad įmonė turėjo kitų protingų išlaidų, tenka ieškovei (CPK 178 straipsnis).
40. Ugdymo sutarties 3.8 ir 4.7 punktų sąlygos, kuriomis apibrėžtas stojamasis mokestis, pripažintos nesąžiningomis. Tai reiškia, kad neigdama atsakovų teisę reikalauti grąžinti jiems stojamąjį mokestį, ieškovė nebegali gintis remdamasi nurodytomis sutartinėmis nuostatomis. Vieninteliai įrodymai, kuriais ieškovė grindžia stojamojo mokesčio panaudojimą, yra kartu su dubliku pateiktos sąskaitos už įmonės įsigytas kanceliarines prekes (dubliko priedai Nr. 2–4). Tačiau iš sąskaitų turinio negalima nustatyti, ar ieškovės įsigytos prekės iš tiesų įsigytos papildomai, tam panaudojant atsakovų sumokėtą stojamąjį mokestį, ir, jeigu taip, tai kokia prekių dalis panaudota būtent atsakovų vaiko ugdyme. Vadinasi, ieškovė nepagrindė, kad stojamasis mokestis ar jo dalis buvo panaudoti dengiant protingas ieškovės išlaidas, susijusias su įmonės įsipareigojimų pagal Ugdymo sutartį tinkamu įvykdymu.
41. Remiantis tuo, kas nurodyta, spręstina, kad Tarnyba pagrįstai įpareigojo ieškovę grąžinti atsakovams pagal Ugdymo sutartį sumokėtą 300 Eur dydžio stojamąjį mokestį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
42. Bylos išsprendimo rezultatas yra palankus atsakovams, todėl ieškovė turi pareigą atlyginti atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Už advokato suteiktą teisinę pagalbą (parengtas atsiliepimas į ieškinį, triplikas, atstovauta teismo posėdyje, kuris truko 2 val. 12 min.) atsakovai sumokėjo 2 268,75 Eur.
43. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
44. Įvertinus ginčo pobūdį, byloje spręstų teisės ir fakto klausimų sudėtingumą, atsakovams suteiktos teisinės pagalbos turinį ir apimtį, darytina išvada, kad atsakovų išlaidos teisinei pagalbai apmokėti yra pagrįstos, atitinka rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio nustatytus dydžius. Atsižvelgiant į tai, atsakovams iš ieškovės priteisiamas 2 268,75 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 2 dalis).
45. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija 5 Eur, todėl iš ieškovės nepriteisiamos (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 ir 265 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento Vaiko priežiūros ir ugdymo sutarties Nr. 387/2019 3.8 ir 4.7 punktų sąlygas toje apimtyje, kiek yra nustatyta stojamojo mokesčio paskirtis ir nustatyta, kad mokestis negrąžinamas.
Priteisti atsakovams I. V. ir V. Z. iš ieškovės UAB „Vaikystės sodas“ 2 268,75 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų ir 75 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.