- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-13
- Bylos Nr.
- 2-515-459/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00127-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimonda Andrulienė
- Ieškovas
- UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro
- Atsakovas
- VšĮ „Gargždų švara“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė, sekretoriaujant V. D., dalyvaujant ieškovo atstovams G. E. ir A. Ž., atsakovės atstovams direktoriui R. M. ir advokatui K. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro (toliau – ir KRATC) ieškinį ir pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo atsakovei VšĮ „Gargždų švara“ dėl skolos, pavėluoto mokėjimo palūkanų ir delspinigių priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė pateikė teismui ieškinį ir pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo. Reikalauja priteisti iš atsakovės 51 793,77 EUR (178 833,53 Lt) skolą už atliekų priėmimą ir sutvarkymą. Ieškinį grindžia tuo, kad ieškovės valdybos 2013 m. birželio 14 d. nutarimu nustatytas padidintas „vartų mokestis“ (atliekų priėmimo įkainis), kuris taikomas nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. yra 24,26 EUR (83,77 Lt) su PVM (69,23 Lt be PVM), skaičiuojamas už vienos tonos kompostuojamų, mišrių ir didžiųjų komunalinių atliekų, susidariusių Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, priėmimą ir sutvarkymą. Ieškovė su atsakove 2012-07-26 yra sudariusi atliekų tvarkymo sutartį Nr. 12-31A, kurioje, sudarymo metu buvo nustatytas ieškovės valdybos sprendimu – 56,07 Lt su PVM „vartų mokestis“, tačiau sutarties 3.2. punkte buvo numatyta, kad paslaugos kaina gali keistis pasikeitus „vartų mokesčiui“, kurio apskaičiavimo tvarką ir dydį tvirtina ieškovės valdymo organai. Apie pakeistą „vartų mokestį“ atsakovė ne kartą buvo informuota tiek raštu, tiek žodžiu. Kadangi ieškovė priima iš atsakovės į sąvartyną pristatytas atliekas ir jas sutvarko, todėl atsakovė turi pareigą sumokėti už atliekų priėmimą ir tvarkymą, tačiau šios pareigos tinkamai nevykdo. Iš atsakovės nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. priimta ir sutvarkyta: 1790,15 t mišrių komunalinių atliekų, 52,5 t didžiųjų komunalinių atliekų ir 10,680 t kompostuojamų atliekų. Už šio atliekų kiekio priėmimą ir sutvarkymą atsakovė pagal PVM sąskaitą faktūrą ATC Nr. 0007716 ir kreditinę PVM sąskaitą faktūrą ATC Nr. 0007880, turėjo iki 2013 m. spalio 31 d. sumokėti 155 250,31 Lt (su PVM). Pagal atsakovės paaiškinimą ir ataskaitą, šios sąskaitos faktūros buvo apmokėtos dalinai, 2013 m. lapkričio 29 d. pervedant ieškovei 54 000 Lt, o 2013 m. gruodžio 11 d. pervedant 48 690,54 Lt. Likusi 52 559,77 Lt suma liko neapmokėta. 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. priimta ir sutvarkyta: 1660,14 tonų mišrių komunalinių atliekų, 37,48 tonų didžiųjų komunalinių atliekų ir 55,470 tonų kompostuojamų atliekų. Už šio atliekų kiekio priėmimą ir sutvarkymą atsakovė pagal PVM sąskaitą faktūrą ATC Nr. 0007716 ir kreditinę PVM sąskaitą faktūrą ATC Nr. 0007880 turėjo iki 2013 m. spalio 31 d. sumokėti 155 250,31 Lt (su PVM). Pagal atsakovės paaiškinimą ir ataskaitą, šios sąskaitos faktūros buvo apmokėtos iš dalies, 2013 m. lapkričio 29 d. pervedant ieškovui 54 000 Lt, o 2013 m. gruodžio 11 d. pervedant 48 690,54 Lt. Likusi 52 559,77 Lt suma liko nesumokėta. Nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. priimta ir sutvarkyta: 1660,14 t mišrių komunalinių atliekų, 37,48 t didžiųjų komunalinių atliekų ir 55,470 t kompostuojamų atliekų. Už šio atliekų kiekio priėmimą ir sutvarkymą atsakovė turėjo iki 2013 m. lapkričio 30 d. sumokėti 146 853,37 Lt (su PVM) (PVM sąskaita faktūra ATC Nr. 0007769). Pagal atsakovės paaiškinimą ir ataskaitą, ši PVM sąskaita faktūra buvo apmokėta iš dalies, pervedant ieškovui 2013 gruodžio 11 d. 98 295,76 Lt. Likusi nesumokėta suma sudaro 48 557,61 Lt. Nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. priimta ir sutvarkyta: 1423 t mišrių komunalinių atliekų, 33,580 t didžiųjų komunalinių atliekų ir 103,860 t kompostuojamų atliekų. Už šio atliekų kiekio priėmimą ir sutvarkymą atsakovė turėjo iki 2013 m. gruodžio 30 d. sumokėti 130 715,40 Lt (su PVM) (PVM sąskaita faktūra ATC 0007829). Pagal atsakovės ataskaitą, ši PVM sąskaita faktūra buvo apmokėta iš dalies, pervedant ieškovui 2013 m. gruodžio 11 d. ir 2013 m. gruodžio 30 d. 87 493,88 Lt. Likusi nesumokėta suma sudaro 43 221,52 Lt. Per laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. priimta ir sutvarkyta: 1146,800 t mišrių komunalinių atliekų, 46,640 t didžiųjų komunalinių atliekų bei 51,930 t kompostuojamų atliekų. Už šio atliekų kiekio priėmimą ir sutvarkymą atsakovė turėjo iki 2014 m. sausio 30 d. sumokėti 104 322,52 Lt (su PVM) (PVM sąskaita faktūra ATC Nr. 0007887). Pagal atsakovės paaiškinimą ir ataskaitą, ši PVM sąskaita faktūra buvo apmokėta iš dalies, pervedant ieškovui 2014 m. sausio 30 d. 69 827,89 Lt. Likusi nesumokėta suma sudaro 34 494,63 Lt. Iš viso už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. atsakovė už priimtas ir sutvarkytas atliekas ieškovui yra nesumokėjusi 178 833,53 Lt su PVM (51 793,77 Eur). Atsakovei iki galo neatsiskaitant už suteiktą paslaugą, nors ginčo dėl paslaugų suteikimo fakto ir atliekų kiekio byloje nėra, prašo teismą priteisti 51 793,77 EUR (178 833,53 Lt) skolą. Ieškovas taip pat prašo priteisti kompensuojamąsias palūkanas ir nurodo, kad skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (LR CK 6.261, 6.210 str. ir kt.), t. y. kompensacinę (nuostolių atlyginimo) funkciją atliekančias palūkanas. Jos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Dėl tokio pobūdžio palūkanų taikymo šalys neprivalo susitarti. Todėl ieškovas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas turi teisę ne tik į apmokėjimą už suteiktas paslaugas, bet ir į palūkanas, apskaičiuojamas šio įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad pasibaigus pateiktų sąskaitų apmokėjimo laikotarpiui, kreditorius turi teisę į komercinėje sutartyje ar šiame įstatyme nustatytas palūkanas be įspėjimo skolininkui, jeigu kreditorius: 1) įvykdė komercinėje sutartyje ir (ar) įstatymuose jam nustatytas pareigas, 2) laiku negavo jam priklausančios mokėtinos sumos. Jeigu palūkanų dydis sutartyje nenustatytas, kreditorius turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas palūkanas. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies redakciją, galiojusią iki 2013 m. kovo 1 d., palūkanų norma – vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma, padidinta 7 procentiniais punktais. Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad „jeigu sutartis nenustato kitaip, palūkanų, kurias skolininkas privalo sumokėti už pavėlavimą, dydis apskaičiuojamas taikant šio Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pirmąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš pirmojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną, antrąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš antrojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną“. Ieškovui teisė gauti pavėluoto mokėjimo palūkanas atsirado: pagal PVM sąskaitą faktūrą ATC Nr. 0007716 (kreditinė PVM sąskaita faktūra ATC Nr. 0007880) – nuo 2013 m. lapkričio 1 d. už nesumokėtus 52 559,77 Lt (15 222,36 Eur); pagal PVM sąskaitą faktūrą ATC Nr. 0007769 – nuo 2013 m. gruodžio 1 d. už nesumokėtus 48 557,61 Lt (14063,25 Eur); pagal PVM sąskaitą faktūrą ATC Nr. 0007829 – nuo 2014 m. sausio 1 d. už nesumokėtus 43 221,52 Lt (12 517,82 Eur); pagal PVM sąskaitą faktūrą ATC Nr. 0007887 – nuo 2014 m. vasario 1 d. už nesumokėtus 34 494,63 Lt (9 990,34 Eur). Pagal Lietuvos banko skelbiamą informaciją, 2013 m. antrą pusmetį galiojo 2013 m. birželio 28 d. paskelbta palūkanų norma – 0,38 VILIBOR, o 2014 m. pirmą pusmetį galiojo 2013 m. gruodžio 31 d. paskelbta palūkanų norma – 0,28 VILIBOR. Vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi ir 2 straipsnio 3 dalimi, 2013 m. antrą pusmetį taikytina 7,38, o antrąjį – 7,28 procento pavėluoto mokėjimo palūkanų norma. Nurodytų aplinkybių pagrindu ieškovas teigia, kad už skolas, susidariusias pagal PVM sąskaitas faktūras ATC Nr. 0007716 (kreditinė PVM sąskaita faktūra ATC Nr. 0007880) ir ATC Nr. 0007769, t. y. už nesumokėtus 52 559,77 Lt (15 222,36 Eur) ir 48 557,61 Lt (14063,25 Eur), turi teisę į 7,38 procento pavėluoto mokėjimo palūkanas, o už skolas, susidariusias pagal PVM sąskaitas faktūras ATC Nr. 0007829 ir ATC Nr. 0007887, t. y. už nesumokėtus 43 221,52 Lt (12 517,82 Eur) ir 34 494,63 Lt (9 990,34 Eur) – 7,28 procento pavėluoto mokėjimo palūkanas nuo pareigos mokėti palūkanas atsiradimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Ieškovas taip pat prašo delspinigių ir nurodo, kad pagal tarp šalių sudarytos sutarties (Nr. 12-31A) 5.2 punktą atsakovė, vėluodama sumokėti už paslaugas, buvo įsipareigojusi mokėti 0,01 proc. delspinigių nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Ieškovas, atsižvelgdamas į nurodytą aplinkybę, taip pat į pradelstą atsiskaityti laiką, prašo priteisti iš atsakovės 0,01 proc. delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną nuo 178 833,53 Lt (51 793,77 Eur) sumos už 180 dienų, t. y. 932,29 Eur.
Ieškovo atstovė G. E. teismo posėdyje palaikė ieškinio ir pareiškimo dėl ieškinio dalyko pakeitimo reikalavimus ir prašė juos tenkinti. Prašė priteisti iš atsakovės 51 793,77 Eur (178 833,53 Lt) skolos už atliekų priėmimą ir sutvarkymą, pavėluoto mokėjimo palūkanas nuo pareigos mokėti palūkanas atsiradimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1 325,59 Eur (4 577 Lt) sumokėto žyminio mokesčio. Paaiškino, kad ieškovas sudarė su atsakove sutartį dėl paslaugų teikimo, kurioje numatė sąlygą, jog gali keistis „vartų mokestis“. Atkreipė dėmesį, kad yra įsiteisėjęs Klaipėdos apygardos teismo sprendimas dėl didesnio „vartų mokesčio“ teisėtumo ir pagrįstumo. Nagrinėjant šią bylą atsakovė buvo įtraukta trečiuoju asmeniu, jos atstovas dalyvavo posėdyje ir žino jos esmę. Atsakovė turėjo galimybę išnagrinėtoje byloje ginčyti „vartų mokesčio“ pakeitimo pagrįstumą, jo dydį, tačiau to nedarė. Klaipėdos apygardos teismo nutartyje yra nurodyta ir tai, kad ir savivaldybė, ir trečiasis asmuo turėjo žinoti, kad bus deginamos atliekos, ir numatyti tokias išlaidų sąmatas, kiek būtina. Klaipėdos apygardos teismo nutartyje yra pasakyta, kad neturi reikšmės, ar „vartų mokestis“ padidintas metų viduryje, ar pradžioje. Atstovė atkreipė dėmesį ir į tai, kad su visomis šešiomis savivaldybėmis yra susitarta, visos suprato sutarties esmę, „vartų mokesčio“ pakeitimo būtinumą ir teisėtumą, išskyrus Klaipėdos rajono savivaldybę. Sprendimą dėl kainos didinimo priėmė ne KRAC, o visos regiono savivaldybės, tarp jų ir Klaipėdos rajono. Savivaldybė ieškovui numato daug pareigų. Tai senų sąvartynų uždarymas, jų buvusių teritorijų rekultivavimas ir t. t. Todėl turėjo nustatyti tokią kainą, kad tų pajamų pakaktų jos numatytiems darbams finansuoti. Skaičiai, nulemiantys kainą, nėra koreguojami, jie suvedami programiniu būdu, aprobuoti Aplinkos apsaugos departamento. Dėl 7,38 proc. pavėluoto mokėjimo palūkanų priteisimo akcentavo, kad sutartis komercinė, nes ji sudaryta tarp ūkio subjektų ir viešųjų subjektų. Savivaldybės ir jų įstaigos įeina į sąrašą, nes tai viešieji asmenys ir jų teikiamos paslaugos yra viešos. Kadangi atsakovė teikia viešą paslaugą, todėl turi pareigą mokėti, jeigu uždelsė atsiskaityti.
Šalies argumentai
Ieškovo atstovas A. Ž. teismo posėdyje ieškinio reikalavimus prašė tenkinti ir paaiškino, kad rūšiavimas vyksta ne tik rūšiavimo linija, bet ir rankiniu būdu. Atkreipė dėmesį, kad specifikacijos dokumente yra numatyta, jog rūšiavimo linija privalo rūšiuoti ne mažiau kaip 50 000 tonų atliekų, o tai reiškia, kad gali rūšiuoti ir daugiau. Rūšiavimo įrenginiai pavojingi, jiems keliami aukšti priežiūros reikalavimai, ieškovą dėl to griežtai kontroliuoja Aplinkos ministerija, todėl atsakovės abejonės dėl rūšiavimo masto neturi jokio pagrindo. Atkreipė dėmesį, kad ir ieškovo KRAC, ir atsakovės VšĮ „Gargždų švara“ steigėja yra savivaldybė. Vertinant atsakovės išdėstytą ieškinio neigimą galima būtų išvada, kad steigėja apie „vartų mokesčio“ didinimą žinojo, o jos įsteigta VšĮ „Gargždų švara“ nežinojo ir dabar tam prieštarauja.
Atsiliepimas
Atsakovė VšĮ „Gargždų švara“ su ieškiniu nesutinka. Atsiliepime į 2015-01-26 pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo nurodo, kad vienašališką sutarties keitimą laiko neteisėtu, nurodo, kad sutarties sąlygų pakeitimui nebuvo gautas atsakovės pritarimas. Ieškovo valdybos sprendimas dėl nustatytų kainų yra ginčijamas teismine tvarka kitoje civilinėje byloje pagal Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos ieškinį. Tvirtina, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja tariamos skolos ir dublike nepagrįstai nurodo, kad šalys susitarė dėl vienašališko sutarties keitimo galimybės ir ieškovo teisės bet kokiomis sąlygomis ir pagrindais iš esmės keisti sutarties sąlygas bei didinti paslaugų kainas. Ieškovas neteisingai aiškina sutarties sąlygas, kadangi nei teisės aktuose, nei sutarties sąlygose nėra įtvirtinta ieškovo diskrecija vienašališkai bei neapibrėžtomis aplinkybėmis keisti paslaugų kainas ir sutartį. CK 6.193 str. 1 d. įtvirtinta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai. Jeigu tikrų ketinimų negalima nustatyti, sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Pažymėjo, kad ieškovas išimtinai remiasi sutarties 3.2 p., numatančiu, kad paslaugos kaina gali keistis pasikeitus „vartų mokesčiui“, kurio apskaičiavimo tvarką ir dydį tvirtina paslaugos teikėjo valdymo organai. Nors šią nuostatą ieškovas aiškina kaip numatančią teisę vienašališkai keisti tiek „vartų mokestį“, tiek paslaugų kainas, tačiau toks sutarties aiškinimas yra nepagrįstas. Atsakovės nuomone, sutarties 3.2 p., numatantis, kad paslaugos kaina gali keistis, reiškia, kad ji neprivalo būti keičiama. Vienintelė prielaida, kai gali būti peržiūrima paslaugų kaina, yra atvejai, kai keičiamas „vartų mokestis“, tačiau šis mokestis gali būti keičiamas tik pagal paslaugų teikėjo patvirtintą „vartų mokesčio“ apskaičiavimo tvarką. Tuo tarpu atsakovė nėra supažindinta su ieškovo valdymo organų patvirtinta „vartų mokesčio“ nustatymo / apskaičiavimo ir jo perskaičiavimo tvarka kaip su normatyviniu dokumentu. Šio dokumento nėra ir byloje, todėl ieškovas nepagrįstai, nesant sutarties 3.2 p. nurodytos tvarkos ar ją atitinančių sprendimų, keldama „vartų mokestį“, siekia neteisėtai pasipelnyti ir gauti papildomų pajamų. Sutarties 3.2 p. nėra įtvirtinta, kad paslaugų kaina gali būti keičiama vienašališkai. Jame numatyta tik tiek, kad esant patvirtintai ir teisiškai galiojančiai „vartų mokesčio“ apskaičiavimo tvarkai, sutartyje numatytais atvejais ieškovo valdymo organai gali spręsti dėl „vartų mokesčio“, kas turėtų būti vertinama kaip galimybė peržiūrėti paslaugų kainas, nes sutarties 11.2 p. yra imperatyviai nurodyta, kad sutartis gali būti keičiama tik raštišku šalių susitarimu. Todėl ieškovo siekis sutarties 3.2 p. aiškinti ir taikyti atsietai nuo visumos ir kitų sutarties sąlygų neatitinka CK 6.193 str. reikalavimų. Atsakovė remiasi ir CK 6.228 str., kuris įtvirtina, kad šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Kadangi ieškovas yra monopolininkas Klaipėdos regione, t. y. atsakovė neturi teisės susidarančių atliekų priduoti kitiems regioniniams atliekų tvarkytojams, todėl sutarties aiškinimas, kaip tai daro atsakovė, remiantis CK 6.228 str. yra neteisėtas. Atsakovė, būdama tik 2012 m. pradžioje įsteigtu juridiniu asmeniu, neturėjo galimybių daryti įtakos dėl sutarties, įvertinant, kad atsakovės steigėja Klaipėdos rajono savivaldybė yra ieškovo mažumos akcininkė. Tokios sutarties sąlygos iškreipia šalių interesų pusiausvyrą, todėl pagal CK 6.193 str. 4 d., kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Ieškovo teiginiai ir argumentai dėl tariamų jos kaštų, patiriamų dėl atliekų tvarkymo reikalavimų pasikeitimo, yra nepagrįsti jokiais įrodymais, grindžiami deklaratyviais teiginiais, nepateikiant jokio ekonominio pagrindimo ir realių išlaidų skaičiavimų. Pats ieškovas pripažįsta, jog atliekų tvarkymo srityje yra nustatytas principas „teršėjas moka“, kurio turinio vienu iš aspektų yra tai, kad būtų dengiamos atliekų sutvarkymo išlaidos. Tai reiškia, kad su atliekų tvarkymu susijusios paslaugos nėra komercinio ar verslo pobūdžio, o tokių paslaugų teikėjui, juolab kai steigėja ir savivaldybė, turėtų būti atlyginamos pagrįstos ir patirtos išlaidos. Į ieškovo dublike nurodytą argumentą, kad jam tariamai atsirado pareiga sąvartynuose šalinti tik apdorotas išrūšiuotas atliekas, be to, jis šiuo metu turi sudarytas sutartis dėl atliekų deginimo, dėl ko patiria papildomų išlaidų ir buvo priverstas didinti paslaugų teikimo įkainius, atsakovė atsako esanti įsitikinusi, kad ieškovas neįrodė savo argumentų dėl tariamai padidėjusių atliekų tvarkymo išlaidų ir to, kad jis visas atliekas ar 50 proc. jų išrūšiuoja. Atsižvelgiant į byloje pateiktus ir esamus argumentus, akivaizdu, kad sprendime dėl „vartų mokesčio“ didinimo ir raštuose dėl sutarties keitimo nurodytos aplinkybės neegzistuoja arba yra nepagrįstos. Atkreipia dėmesį į 2014 m. lapkričio 18 d. teismo posėdžio metu pateiktą rašytinį įrodymą dėl ieškovo vykdyto Klaipėdos regiono komunalinių atliekų rūšiavimo linijos įrengimo darbų pirkimo, kurio techninėje specifikacijoje buvo nurodyta, kad perkami 50 000 tonų per metus našumo rūšiavimo linijos įrengimo darbai. Ši rūšiavimo linija Dumpių sąvartyne dirba nuo gegužės 20 d., čia atliekos rūšiuojamos dviem pamainomis – nuo 6 iki 22 val., per dieną išrūšiuojama apie 200 tonų atliekų. Dirbant dviem pamainomis šioje rūšiavimo linijoje galima išrūšiuoti iki 50 tūkst. tonų per metus. Panašių parametrų atliekų rūšiavimo įrenginiai yra pajėgūs apdoroti tik apie 50 000 tonų per metus. Paaiškėjus šioms aplinkybėms ir atsiradus teisiniam pagrindui konstatuoti tik tariamą atliekų rūšiavimo faktą, atsakovė abejoja dėl ieškovo nurodytų kiekių apie išrūšiavimą tikrumo. Be to, viešai niekur nėra skelbiama apie 2013 m. sudarytą paslaugų teikimo sutartį su VšĮ „Anabazis“, o tokia sutartis sudaryta tik 2014 m., todėl abejoja, ar ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad pastarasis išrūšiavo nurodytą atliekų kiekį ir būtent tuo pagrindu nusprendė pakelti paslaugų teikimo mokestį. Ieškovo argumentas, kad dėl atliekų deginimo vienos atliekų tonos sutvarkymo kaštai padidėja 59 Lt, nepagrįsti, nėra pateikta jokių įrodymų, kokią dalį atliekų ieškovas degina ir degino iki šiol, kokią įtaką tai turėjo atliekų sutvarkymo kaštams, neaišku, ar sąvartyne būtų šalinami tik pelenai. Ieškovo sprendimas reikalauti beveik 2,5 karto didesnės paslaugų teikimo kainos (buvo 56) yra nepagrįstas. Atkreipia dėmesį į tai, kad ir pati atsakovė siekia rūšiuoti atliekas. Dėl rūšiavimo tokios atliekos tampa tinkamomis šalinti sąvartyne ir ieškovui nėra pareigos jas dar kartą rūšiuoti.
Dėl reikalavimo priteisti palūkanas atsakovė mano, kad jis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes ieškovas nepagrįstai ir neteisėtai remiasi Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymu, todėl jam negali būti priteisiamos šiame įstatyme nurodytos palūkanos. Ieškovas reikalaujamų palūkanų priteisimą grindžia Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsniu, numatančiu atvejus, kuriais kreditorius turi teisę į komercinėje sutartyje ar Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatyme nustatytas palūkanas. Atsakovė pažymi, kad Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas nėra taikomas tarp ieškovo ir atsakovės sudarytai sutarčiai. Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo tikslas, kaip nurodyta šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, yra nustatyti palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydį, jų skaičiavimo tvarką ir kreditoriaus teises, kai sumokama pavėluotai pagal komercines sutartis. Komunalinių atliekų priėmimo šalinti sutartis Nr. 12-31A, sudaryta 2012 m. liepos 26 d., nėra komercinė sutartis ir patenka į Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje 1 punkte įtvirtintą išimtį, pagal kurią Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas netaikomas sandoriams su vartotojais, perkančiais paslaugas nesusijusiems su verslu ar profesija savo namų ūkio poreikiams tenkinti. Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo nuostata turi būti aiškinama plačiai, t. y. apimant ir tuos atvejus, kai sandoris sudaromas su vartotojais ne tiesiogiai, o per savivaldos organus, kurie centralizuotai vartotojams teikia paslaugas jų namų ūkio poreikiams tenkinti. Atsakovės steigėjas, remiantis VšĮ „Gargždų švara“ įstatų 6 punktu, yra Klaipėdos rajono savivaldybės taryba, kuriai, remiantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, yra priskirta komunalinio atliekų tvarkymo sistemų diegimo, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimo, sąvartynų įrengimų ir eksploatavimo savarankiška funkcija. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškų funkcijų atlikimą. Galiausiai, Klaipėdos regiono savivaldybių 2005 m. gegužės 31 d. sutarties 2.2 p. numatyta, kad atliekų turėtojų mokamos rinkliavos pagrindu turi būti kompensuojamos atliekų tvarkymo išlaidos, o 2.7 p. numatyta, kad savivaldybės, kurios neperduos KRATC atliekų tvarkymo operatoriaus funkcijų (kaip tai yra Klaipėdos rajono savivaldybės atveju), sudarys komunalinių atliekų šalinimo sutartis, kuriose turės būti numatyta sąvartyno „vartų mokesčio“ tvarka ir kitos sąlygos. Šios nuostatos reiškia, kad, viena vertus, minėta sutartis, kurios sąlygomis vadovaujasi atsakovė, yra galiojanti ir nėra komercinio pobūdžio, o tik skirta ieškovo išlaidoms, susijusioms su atliekų tvarkymu, atlyginti. Kita vertus, minėtoje sutartyje nėra jokių tikslių ir aiškių „vartų mokesčio“ skaičiavimo sąlygų ir nuostatų, nors pagal Klaipėdos regiono savivaldybių 2005 m. gegužės 31 d. sutarties 2.7 p. būtent minėtoje sutartyje turėtų būti numatytos minėtos nuostatos ir sąlygos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė, būdama pavaldi Klaipėdos rajono savivaldybės tarybai, įgyvendina viešuosius interesus, jos komercinių sprendimų laisvė yra apribota įstatyme aiškiai sureglamentuotų funkcijų įgyvendinimu, todėl tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta sutartis nėra komercinė sutartis.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas, advokatas K. S. teismo posėdyje prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad palaiko atsiliepime į ieškinį, triplike bei pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo išdėstytus argumentus. Atsakovės atstovas paaiškino, jog ginčas kilo dėl 2013-06-14 sprendimo dėl „vartų mokesčio“ keitimo. Sutinka, kad šis klausimas buvo nagrinėtas ieškovo atstovės minimoje Klaipėdos apygardos teismo jau išnagrinėtoje byloje, jis susijęs, tačiau reikalavimai skirtingi. Sąvoka „teršėjas moka“ reiškia, kad ieškovui turi būti kompensuojamos išlaidos, kurias jis patiria. Sutarties 3.2 punkte numatyta, kad „vartų mokestis“ gali keistis. Sutarties 3.1 punkte nurodyta kaina. Tačiau tai nereiškia, kad ji keičiama automatiškai ar vienašališkai. Sutinka, kad pasikeitimą galima numatyti ateinantiems metams, tačiau negalima keisti „vartų mokesčio“ ir juo nulemti kainos didinimą metų viduryje. Kitaip padidėjusius ieškovo kaštus turi padengti atsakovė, nors sutarties 11.2 punkte nenumatytas toks šalių susitarimas. Pasiūlymas sudaryti sutartį reiškia, kad reikalinga abiejų šalių valia. Todėl abiejų šalių valia turi būti suderinama ir keičiant sutartį. Vadovaujantis LR CK 6.228 str. šalių nelygiateisiškumas neleidžiamas. Atsakovė neturi galimybės pasirinkti ir vežti surinktas atliekas kitur kaip tik į UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro surinkimo vietas. 2013-08-16 rašte yra nurodyta, kad 50 proc. atliekų yra sutvarkoma jas sudeginant, o pelenai šalinami. Tačiau atsakovei kilo pagrįstų abejonių, ar deklaruojama paslauga tikrai kainuos tiek, kiek nurodo ieškovas, tai yra brangiau. Iš ieškovo 2014-09-04 lydraščio dėl papildomos informacijos pateikimo neaišku, ar visas surinktas kiekis bus perduodamas deginti. Pagrindinių abejonių kilo dėl rūšiavimo linijos įrengimo ir jos pajėgumo. Ar suteikiamos tokios paslaugos, kurios deklaruojamos didesniu „vartų mokesčiu“. Atsakovė yra įsitikinusi, kad ieškovas nepagrindė realiai padidėjusių išlaidų, nors prašo už tai didesnio mokesčio. Abejonių dėl rūšiavimo kiekių labiausiai kilo dėl to, kad ieškovas kainos kėlimą motyvavo tuo, jog padidės rūšiuojamų atliekų ir rūšiavimo darbų mastas. Ieškovas tvirtino, kad kainos už paslaugą didinimą lėmė didesnis paslaugos mastas. Tuo tarpu atsakovė yra įsitikinusi, kad pagal ieškovo turimą infrastruktūrą tokio išrūšiavimo kiekio (efektyvumo) pasiekti negalima, t. y. ieškovas nesurenka tiek atliekų, kiek tvirtina išrūšiuojantis. Tai reiškia, kad ieškovas tvirtina išrūšiuojantis daugiau, negu surenka. O atsakovė įsitikinusi, kad ieškovas arba tiek neišrūšiuoja, arba tiek nesudegina. Tvirtindamas, jog išrūšiuoja daugiau, ieškovas paneigia byloje esančius duomenis, nes dėl rūšiavimo įrangos, kuri buvo įsigyta viešo pirkimo būdu, reikalauta sąlyga buvo, kad pastaroji turi išrūšiuoti ne mažiau kaip 50 000 tonų. Tvirtindamas, kad sudegina 128 000 tonų išrūšiuotų atliekų, bet nurodydamas, jog surinko jų tik 107 000 tonas, ieškovas pripažįsta, kad surenka mažiau, negu sudegina. Savivaldybės meras viešoje erdvėje yra pareiškęs nuomonę, kad įsigyta rūšiavimo įranga gali išrūšiuoti ne mažiau kaip 50 000 tonų atliekų. Dėl šių abejonių atsakovė ir atsisakė sudaryti sutartį. Taip pat nesutinka ir su reikalavimu priteisti 7,38 proc. pavėluoto mokėjimo palūkanas nuo pareigos mokėti palūkanas atsiradimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Paaiškino, kad ieškovas reikšdamas šį reikalavimą nepagrįstai remiasi Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymu.
Atsakovės atstovas VšĮ „Gargždų švara“ direktorius R. M. prašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad KRAC turėjo dar 2012 metais pasakyti, kad nuo 2013 metų padidins „vartų mokestį“ ir kainą, kad savivaldybė pasiruoštų 2013 metams. Paslaugos pirkėjai turėjo žinoti numatomą padidėjimą, o šiuo atveju pirkėjams buvo neįmanoma numatyti tokios galimybės.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Iš bylos medžiagos nustatyta, jog ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 51 793,77 Eur (178 833,53 Lt) skolą už atliekų priėmimą ir sutvarkymą; 7,38 proc. pavėluoto mokėjimo palūkanas nuo pareigos mokėti palūkanas atsiradimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos: nuo 2013-11-01 už 15 222,36 Eur (52 559,77 Lt) skolos (PVM sąskaita faktūra ATC Nr. 0007716); nuo 2013-12-01 už 14 063,25 Eur (48 557,61 Lt) skolos (PVM sąskaita faktūra ATC Nr. 0007769); 7,28 proc. pavėluoto mokėjimo palūkanas nuo pareigos mokėti palūkanas atsiradimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos: nuo 2014-01-01 už 12 517,82 Eur (43 221,52 Lt) skolos (PVM sąskaita faktūra ATC Nr. 0007829), nuo 2014-02-01 už 9 990,34 Eur (34 949,63 Lt) skolos (PVM sąskaita faktūra ATC Nr. 0007887). Ieškovas reikalavimą pagrindžia į bylą pateiktų priedų Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 7 ir Nr. 8 duomenimis (t. II, b. l. 155–163).
Ieškovas dar prašo priteisti iš atsakovės 932,29 Eur delspinigių už 180 dienų už laiku nesumokėtus 51 793,77 Eur (178 833,53 Lt), kas sudaro 0,01 proc. už kiekvieną uždelstą dieną. Taip pat prašo priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1 325,59 Eur (4 577 Lt) sumokėto žyminio mokesčio.
Ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl to, kad 2013 m. birželio 14 d. ieškovo valdybos nutarimu nustačius didesnį „vartų mokestį“ (atliekų priėmimo įkainį) nuo 56,07 Lt su PVM iki 83,77 Lt su PVM, kuris pradėtas taikyti nuo 2013 m. rugsėjo 1 d., padidėjo paslaugos kaina, kuri skaičiuojama už vienos tonos kompostuojamų, mišrių ir didžiųjų komunalinių atliekų, susidariusių Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, priėmimą ir sutvarkymą. Atsakovė skolos dydžio neginčija, tačiau ginčija jos atsiradimo pagrindą, t. y. „vartų mokesčio“ padidinimo pagrįstumą. Darytina išvada, kad šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl skolos priteisimo, todėl „vartų mokesčio“ padidinimo pagrįstumo ir (ar) teisėtumo klausimas nenagrinėtinas.
Iš į bylą pateiktos UAB „Fortum Klaipėda“ ir KRATC 2012 m. liepos 13 d. sutarties (t. II, b. l. 40) turinio matyti, kad KRATC įsipareigojo UAB „Fortum Klaipėda“ pastačius kogeneracinę jėgainę tiekti surinktas atliekas naudoti kogeneracinės jėgainės veikloje, o UAB „Fortum Klaipėda“ įsipareigojo teikti atliekų naudojimo (deginimo) paslaugą. Pagal šią sutartį vienos atliekų tonos priėmimo naudoti kogeneracinės jėgainės veikloje kaina yra 79,00 Lt be PVM, o apdorotų deginimo liekanų vienos tonos priėmimo ir šalinimo sąvartyne paslaugos kaina yra 100 Lt be PVM. Ieškovas KRATC kainos didinimą grindžia tuo, kad įvertinant tai, jog pelenų kiekis, priimamas į sąvartyną, sudaro 20 procentų nuo deginimui pateikto atliekų kiekio, todėl vienos atliekų tonos tvarkymas, atliekas panaudojant energijai gauti, padidina sąnaudas 59,00 Lt. Kadangi UAB „Fortum Klaipėda“ įvykdė sutartinius įsipareigojimus ir pastatė kogeneracinę jėgainę, todėl nuo 2013 m. gegužės 30 d. KRATC atsirado pareiga naudotis atliekų deginimo paslauga ir teikti atliekas deginti. Kadangi sprendimą dėl atliekų deginimo paslaugos Klaipėdos regione, o kartu ir dėl atliekų tvarkymo kaštų padidinimo priėmė ne KRATC, o Klaipėdos regiono savivaldybės, inter alia Klaipėdos rajono savivaldybė, patvirtindamos Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo planą 2010– 2019 metams (Klaipėdos regiono plėtros tarybos 2010 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. 6.1-45-(18.4) redakcija), todėl dėl šių objektyvių aplinkybių 2012-07-26 sutartyje, sudarytoje tarp KRATC ir VšĮ „Gargždų švara“, buvo numatyta KRATC teisė vienašališkai keisti paslaugos kainą.
Iš į bylą pateiktos Komunalinių atliekų priėmimo šalinti sutarties Nr. 12-31 A (t. I, b. l. 9–12) akivaizdu, kad atsakovė VšĮ „Gargždų švara“ (užsakovas), ieškovas KRATC (Paslaugos teikėjas) bei UAB „Ekonovus“ 2012 m. liepos 26 d. sudarė trišalę sutartį, pagal kurią atsakovė VšĮ „Gargždų švara“ buvo įsipareigojusi KRATC už vieną toną komunalinių atliekų mokėti 56,07 Lt su PVM „vartų mokestį“ (sutarties 3.1 punktas). Minimos sutarties 3.2 punkte buvo numatyta ir tai, kad paslaugos kaina gali keistis pasikeitus „vartų mokesčiui“, kurio apskaičiavimo tvarką ir dydį tvirtina ieškovo (paslaugos teikėjo) valdymo organai. Įrodymų, kad sudarant sutartį atsakovė turėjo pastabų, pasiūlymų ar reiškė prieštaravimus dėl šio sutarties punkto, į bylą nepateikta. Tačiau byloje yra dokumentas (t. I, b. l. 13), iš kurio turinio akivaizdu, kad 2013-07-25 ieškovo direktorius informavo atsakovę VšĮ „Gargždų švara“ ir UAB „Ekonovus“, kad Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro valdyba 2013-06-14 sprendimu nustatė naują Klaipėdos rajono savivaldybės „vartų mokestį“, kuris bus taikomas nuo 2013-09-01. Taip pat informavo, kad Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro valdybos 2013-06-28 sprendimu Klaipėdos rajono savivaldybei bus taikomas 135,40 Lt su 21 proc. PVM „vartų mokestis“. Į bylą yra pateikti pranešimai ir susitarimo dėl 2012-07-26 sutarties pakeitimo projektas, iš kurių matyti, kad KRATC, vykdydamas bendrovės valdybos pavedimą derėtis su atliekų tvarkymo sutartis pasirašiusiais subjektais dėl naujų atliekų tvarkymo sutarčių sudarymo (dėl padidinto „vartų mokesčio“) ieškant galimybių paskirstyti 2013 m. galimą įsiskolinimą 2014–2015 m., teikė VšĮ „Gargždų švara“ susitarimo dėl sutarties pakeitimo projektą. Minėtų galimybių siūlymą atsakovei patvirtina 2013 m. rugpjūčio 14 d. raštas Nr. (1.10)-2R-1338 ir 2013 m. rugsėjo 25 d. raštas Nr. (1.10)-2R-1533) (t. I, b. l. 79, 80, 99–101). Akivaizdu, kad pateiktame susitarimo projekte VšĮ „Gargždų švara“ buvo numatyta galimybė dėl „vartų mokesčio“ padidinimo susidariusį įsiskolinimą padengti per 24 mėnesius, pradedant mokėti po 2014 m. sausio 1 d. Duomenų apie tai, kad atsakovė būtų pasinaudojusi šia galimybe, byloje nėra. Taip pat nėra duomenų, kokius argumentus, pastabas ir pasiūlymus kaip sutarties šalis ji pateikė ieškovui po to, kai buvo informuota apie mokesčio padidinimą. Į bylą yra pateiktas tik 2013 m. rugpjūčio 22 d. raštas GS-003/805 ir 2013 m. spalio 16 d. raštas Nr. GŠ-003/903, kuriuose atsakovės VšĮ „Gargždų švara“ direktorius informuoja, jog pastarajai nėra suteikti įgaliojimai pasirašyti KRATC pateiktą sutartį, kurioje numatytas kainų kilimas (t. I, b. l. 102, 103). Tačiau iš atsakovės įstatų 17.5 punkto turinio akivaizdu, kad atsakovė vykdydama įstatuose numatytą veiklą turi teisę sudaryti sutartis ir prisiimti įsipareigojimus, susijusius su įstaigos veikla. Įstaigos veikla yra apibrėžta įstatų 9–10.7 punktuose, o Įstatų 10.1–10.3. punktuose nurodyta, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą administravimas, atliekų tvarkymo sistemos kūrimas, diegimas, tobulinimas ir kontrolė ir kt. yra tiesioginė įstaigos veikla (t. I, b. l. 43–48). Akivaizdu, kad į atsakovės 2014-09-26 raštu Nr. GŠ-004/3422 pateiktą pasiūlymą derėtis ieškovas atsakė 2014-11-13 raginimu Nr. (1.10)-2R-1874 apmokėti sąskaitas faktūras (t. II, 122, 123, 124). Taigi, šalių pozicijos ir iki ieškovui kreipiantis į teismą, ir bylos nagrinėjimo metu liko priešingos.
Turint omenyje, kad atsakovė ginasi tuo, jog padidindamas „vartų mokestį“ ieškovas paslaugos kainą pakeitė metų viduryje ir vienašališkai, bei tvirtina, kad toks pakeitimas yra neteisėtas, atkreiptinas dėmesys, kad tiek civilinės teisės doktrinoje, tiek ir Civiliniame kodekse pripažįstama teisė sutarties šalims susitarti dėl vienašališko tam tikrų prievolių sąlygų pakeitimo. Kaip minėta anksčiau, sutarties 3.2 punkte buvo numatyta, jog paslaugos kaina gali keistis pasikeitus „vartų mokesčiui“, kurio apskaičiavimo tvarką ir dydį tvirtina ieškovo valdymo organai. Taigi galimybė ieškovui padidinti „vartų mokestį“ ir dėl to padidinti paslaugos kainą buvo aiškiai numatyta sutartyje. 2012-07-26 šalių sudarytoje sutartyje yra nurodyta, kad sutarties šalis – KRATC turi teisę vienašališkai keisti sutarties sąlygą – teikiamų paslaugų kainą, jeigu pasikeis „vartų mokestis“. Turėdamas omenyje, kad CK 6.59 straipsnyje nustatyta, kad „draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus“, teismas daro išvadą, kad nors ir yra preziumuojamas draudimas vienašališkai keisti sutarties sąlygas, tačiau pagal šios teisės normos dispozityvumą minėta prezumpcija gali būti paneigiama pačia sutartimi. Tai ir patvirtina 2012-07-26 Komunalinių atliekų priėmimo šalinti sutarties 3.2 punktas.
Atsakovė ginasi ne tik argumentais dėl neteisėto vienašališko sutarties pakeitimo, kurio vertinimą teismas jau aptarė, tačiau ir reiškia abejones dėl to, ar ieškovo nurodomi atliekų kiekiai iš tiesų yra sutvarkomi atliekas sudeginant, o pelenai šalinami, ar visas surinktas kiekis bus perduodamas deginti. Atsakovė tvirtina, kad jai kilo pagrįstų abejonių dėl rūšiavimo linijos įrengimo ir jos pajėgumo bei dėl to, ar deklaruojama paslauga tikrai kainuos tiek, kiek nurodo ieškovas, tai yra brangiau. Teismas daro išvadą, kad atsakovės išdėstytos abejonės nėra pagrįstos jokiais įrodymais, nevertintinos kaip galinčios paneigti ieškovo reikalavimus, todėl atmestinos.
Be to, kas aptarta, teismas turi omenyje, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas, 2014-02-27 sprendimu išsprendęs ginčą pagal ieškovės Klaipėdos rajono savivaldybės ieškinį atsakovei UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui, kurioje trečiuoju asmeniu buvo VšĮ „Gargždų švara“, dėl UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro valdybos 2013-06-14 ir 2013-06-28 sprendimų, kuriais buvo padidintas „vartų mokestis”, panaikinimo ta apimtimi, kiek tai susiję su Klaipėdos rajono savivaldybe, ieškinį atmetė. Klaipėdos apygardos teismo 2014-06-30 nutartimi sprendimas paliktas nepakeistas (ieškovui teigiant, patikrinta pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis). Teismas nutartyje pasakė, kad 2013-07-11 Klaipėdos rajono savivaldybė buvo informuota apie 2013-05-29 atsakovės su UAB „Fortum Klaipėda“ sudarytą atliekų naudojimo (deginimo) paslaugų teikimo sutartį, todėl pastarajai ginčo situacijoje yra (turėjo būti) žinoma, kad nuo 2013-05-30 komunalinės atliekos bus tvarkomos ir deginimo būdu, kad šias atliekų deginimo paslaugas atliks UAB „Fortum Klaipėda“ ir tai objektyviai paveiks (brangins) komunalinių atliekų tvarkymo kaštus. Teisėjų kolegija akcentavo, kad savivaldybė turėjo rengtis Klaipėdos regiono komunalinių atliekų tvarkymo plane 2010–2019 metams numatytiems komunalinių atliekų tvarkymo pokyčiams, reaguoti į pasikeitusią situaciją ir priimti naujus (ar pakeisti esamus) su atliekų tvarkymu susijusius lokalinius teisės aktus bei išaiškinti gyventojams šių pokyčių būtinybę ir Klaipėdos regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos finansavimo pagrindinio principo „teršėjas moka“ turinį.
Atsižvelgiant į tai, kas aptarta anksčiau, į tai, kad 2013 m. birželio 14 d. ieškovo valdybos nutarimas yra galiojantis, kad ieškovas vienašališkai sutartį pakeitė teisėtai, apie sutarties sąlygų pakeitimą atsakovę informavo laiku tiek raštu, tiek žodžiu, turint omenyje aptartos prievolės pobūdį ir ginčo pagal savivaldybės ieškinį dėl „vartų mokesčio“ išnagrinėjimo teisme rezultatą, darytina išvada, kad VšĮ „Gargždų švara“ turi pareigą mokėti dėl padidinto „vartų mokesčio“ padidėjusią kainą už suteiktas atliekų tvarkymo paslaugas pagal jai išrašytas atitinkamas PVM sąskaitas faktūras. Kadangi nustatyta, kad atsakovė pareigos sumokėti už ieškovo teikimą atliekų priėmimo ir tvarkymo paslaugą tinkamai nevykdo, todėl pastarosios nustatyta kaina, kuri pakito (padidėjo), padidinus „vartų mokestį”, iš atsakovės priteistina.
Dėl palūkanų priteisimo
Ieškovas tvirtina, kad už skolas, susidariusias pagal PVM sąskaitas faktūras ATC Nr. 0007716 (kreditinė PVM sąskaita faktūra ATC Nr. 0007880) ir ATC Nr.0007769, t. y. už nesumokėtus 52 559,77 Lt (15 222,36 Eur) ir 48 557,61 Lt (14063.25 Eur), turi teisę į 7,38 procento pavėluoto mokėjimo palūkanas, o už skolas, susidariusias pagal PVM sąskaitas faktūras ATC Nr. 0007829 ir ATC Nr.0007887, t. y. už nesumokėtus 43 221,52 Lt (12 517,82 Eur) ir 34 494,63 Lt (9 990.34 Eur), turi teisę į 7,28 procento pavėluoto mokėjimo palūkanas nuo pareigos mokėti palūkanas atsiradimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Tokį reikalavimą grindžia specialiuoju, pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį turinčiu Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymu. Ieškovas teigia, kad pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas turi teisę ne tik į apmokėjimą už suteiktas paslaugas, bet ir į palūkanas, apskaičiuojamas šio įstatymo nustatyta tvarka. Šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad pasibaigus pateiktų sąskaitų apmokėjimo laikotarpiui, kreditorius (ieškovas) turi teisę į sutartyje ar šiame įstatyme nustatytas palūkanas be įspėjimo skolininkui, jeigu kreditorius: 1) įvykdė komercinėje sutartyje ir (ar) įstatymuose jam nustatytas pareigas, 2) laiku negavo jam priklausančios mokėtinos sumos. Jeigu palūkanų dydis sutartyje nenustatytas, kreditorius turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas palūkanas.
Sutiktina, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė yra viešieji subjektai, teikiantys viešas paslaugas. Tiek KRATC yra savivaldybės įsteigtas subjektas konkrečiai ūkinei funkcijai vykdyti komunalinių ir kitų atliekų tvarkymo srityje, tiek atsakovė VšĮ „Gargždų švara“ taip pat yra įsteigta Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2013-03-28 sprendimu kaip ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo Klaipėdos rajono savivaldybės funkcijoms vykdyti komunalinių ir kitų atliekų tvarkymo srityje, viešųjų darbų programai įgyvendinti. Tačiau teismas nesutinka su ieškovės argumentais dėl priteistinų palūkanų pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas visiems ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir vykdomi mokėjimai; To paties įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad šis įstatymas nereglamentuoja palūkanų, susijusių su mokėjimais nuostoliams atlyginti. Todėl teismas daro išvadą, jog nėra pagrindo taikyti šį specialųjį įstatymą procesinėms palūkanoms byloje dėl nuostolių priteisimo. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta anksčiau, ieškinys dėl šio reikalavimo tenkintinas iš dalies ir vadovaujantis CK teisės normomis iš atsakovės ieškovui priteistinos CK 6.210 straipsnio 2 dalyje numatytos šešių procentų dydžio metinės palūkanos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas.
Dėl delspinigių priteisimo
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 0,01 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną nuo prašomos priteisti 51 793,77 EUR (178 833,53 Lt) sumos. Akivaizdu, kad šalių 2012-07-26 sudarytos sutarties Nr. 12-31 A 5.2 punkte numatyta, kad užsakovui vėluojant sumokėti paslaugos teikėjui už suteiktą paslaugą ir paslaugos teikėjui pareikalavus, užsakovas privalo mokėti 0,01 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Kadangi ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 0,01 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną nuo priteistinos 51 793,77 EUR (178 833,53 Lt) sumos, prašymas pripažintinas pagrįstu ir tenkintinas. iš atsakovės VšĮ „Gargždų švara“ ieškovui UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui priteistini 932,29 Eur dydžio delspinigiai už 180 dienų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Ieškovo bylinėjimosi išlaidas sudaro valstybei sumokėtas 4 577 Lt (1 325,59 Eur) žyminis mokestis pagrįstas rašytiniais įrodymais (t. 1, b. l. 6), todėl ši suma priteistina iš atsakovės ieškovui, kadangi sprendimas iš esmės priimtas jo naudai.
Iš atsakovės priteistinos bylos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei (CPK 88, 92, 96 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 270 straipsniu, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės VšĮ „Gargždų švara“ ieškovui UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui 51 793,77 EUR (178 833,53 Lt) skolą už atliekų priėmimą ir sutvarkymą.
Priteisti iš atsakovės VšĮ „Gargždų švara“ ieškovui UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui 932,29 Eur delspinigių už 180 dienų už laiku nesumokėtus 51 793,77 Eur (178 833,53 Lt), kas sudaro 0,01 proc. už kiekvieną uždelstą dieną.
Priteisti iš atsakovės VšĮ „Gargždų švara“ ieškovui UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 51 793,77 EUR (178 833,53 Lt) sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2014-02-14, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Ieškovo UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras ieškinio reikalavimą dėl 7, 38 ir 7,28 procentų pavėluoto mokėjimo palūkanų nuo pareigos mokėti palūkanas atsiradimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisimo pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą, atmesti.
Priteisti iš atsakovės VšĮ „Gargždų švara“ ieškovui UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1 325,59 Eur (4 577 Lt) sumokėto žyminio mokesčio.
Priteisti iš atsakovės VšĮ „Gargždų švara“ 5,57 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.