Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. G. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1616 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-5).

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013-11-03 iki 2014-12-12 buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose Nr. 164, 341, 350, 169, 336, 323 netinkamomis sąlygomis. Paaiškino, kad buvo apgyvendintas ankštose kamerose, kurių gyvenamasis plotas buvo apie 4-8 kv. m., jose buvo apgyvendinta po 3-4 asmenis, taigi pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas 3,6 kv. m. kameros plotas. Be to, į kameros plotą neturi būti įskaičiuojamas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Pažymėjo, kad kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, dėl ko pareiškėjas neturėjo galimybės skaityti ir rašyti. Kamerų langai (110x90) nešvarūs, nebuvo galimybės jų nuvalyti dėl iš vidaus ir išorės įrengtų grotų, dirbtinis apšvietimas buvo silpnas. Laikydamas pareiškėją minėtomis sąlygomis atsakovo atstovas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas, pažemino garbę ir orumą. Minėtos aplinkybės lėmė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Patirtą žalą įvertino 1616 Eur, prašė ją priteisti iš atsakovo.

Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 9-12) su pareiškėjo skundu nesutiko. Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2013-11-06 iki 2014-12-12 pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m. kameros gyvenamasis plotas. Atskirais periodais kameroje pareiškėjui teko nuo 3,75 iki 13,08 kv. m. gyvenamojo ploto, todėl jis negalėjo patirti nurodytų nepatogumų. Paaiškino, kad kamerų švara ir tvarka privalo rūpintis patys jose laikomi asmenys, o kamerų langų, kuriose pareiškėjas kalėjo, konstrukcija leidžia juos išvalyti. Dirbtinis apšvietimas įjungiamas nuo 16 val. iki 9 val. Esant reikalui, kameroje esančių asmenų prašymu dirbtinis apšvietimas gali būti įjungiamas kitu laiku. Tardymo izoliatoriaus administracija neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl dirbtinio apšvietimo įjungimo. Be to, pareiškėjas galėjo naudotis biblioteka, skaitykla ir kompiuterių klase. Pareiškėjo psichologinė būsena kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo gera, psichikos sveikata jis nesiskundė. Pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas tokiomis sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, o pareigūnų veiksmai jo atžvilgiu buvo teisėti. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu) jam kalint Kauno tardymo izoliatoriuje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš suimtojo asmens kortelės (b. l. 24) matyti, kad A. G. į Kauno tardymo izoliatorių atvyko 2013-11-06 ir buvo paskirtas į kamerą Nr. 164. A. G. iš Kauno tardymo izoliatoriaus išvyko 2014-12-16 (b. l. 24). Taigi, nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpis yra nuo 2013-11-06 iki 2014-12-16.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas A. G. ginčo laikotarpiu gyveno šiose Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose: nuo 2013-11-06 iki 2013-11-12 – kameroje Nr. 164, nuo 2013-11-13 iki 2013-12-02 – kameroje Nr. 341, nuo 2013-12-03 iki 2014-02-16 – kameroje Nr. 350, nuo 2014-02-17 iki 2014-03-13 – kameroje Nr. 168, nuo 2014-03-14 iki 2014-05-12 – kameroje Nr. 336, nuo 2014-05-13 iki 2014-12-16 – kameroje Nr. 323 (b. l. 14-23). Atsakovo atstovo į bylą pateikta 2016-02-23 pažyma Nr. 11-989 (b. l. 14-23) patvirtina pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, jog ginčo laikotarpiu kamerose gyveno iki 4 asmenų. Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,75 iki 9,28 kv. m. gyvenamojo ploto, taigi daroma išvada, kad pareiškėjui buvo užtikrinta Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, neturi būti įskaičiuojamas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Tačiau teismas pažymi, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Nagrinėjamu atveju buvo konstatuota, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, atskirais periodais pareiškėjui teko nuo 3,75 iki 9,28 kv. m. gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kuri galiojo ginčo laikotarpiu, 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pažymėtina, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms (2 p.). Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad natūralaus apšveitimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Kauno tardymo izoliatoriaus neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Higienos normos HN 76:2010 2 p.).

Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Pareiškėjas paaiškino, kad kamerų langai buvo nešvarūs, o juos išvalyti neįmanoma dėl iš vidaus ir išorės įrengtų grotų. Šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas į bylą nepateikė. Tuo tarpu byloje esantys duomenys patvirtina, kad langų konstrukcijos (atsakovo atstovo į bylą pateiktas tipinis langas) leidžia juos išvalyti (b. l. 26). Atsakovo atstovas pažymėjo, kad, dirbtinis apšvietimas įjungiamas nuo 16 val. iki 9 val. ryto, tačiau, esant reikalui, kamerose laikomų asmenų prašymu, apšvietimas gali būti įjungiamas kitu laiku, nors pareiškėjas dėl to niekada nesikreipė. Pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo patys nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009-08-05 įsakymu Nr. 1-88 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašą (b. l. 25), už kamerų valymą bei tvarkymą atsakingi patys nuteistieji (paskirti atsakingi asmenys). Taigi, pareiškėjo teiginys, kad kameros langai buvo nešvarūs patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už kameros tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti kamerą. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pareiškėjo teiginys dėl netinkamo apšvietimo yra deklaratyvaus pobūdžio ir atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad kamerų dirbtinis apšvietimas yra silpnas, kadangi ginčo laikotarpiu jose buvo įrengta po vieną apšvietimo lempą.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie kamerų dirbtinio apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams. Pažymėjo, kad pareiškėjas galėjo pasinaudoti biblioteka, skaitykla, kompiuterių klase. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais laikomi nustatytais (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Taigi, atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl per silpno dirbtinio apšvietimo, jos laikytinos nustatytomis.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs (pvz., administracinė byla Nr. A17-1001/2007), kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl atsakovo neveikimo patyrė neturtinę žalą - fizinius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą ir pan. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Pareiškėjo psichologinė būsena kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo gera, psichikos sveikata jis nesiskundė (b. l. 51). Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo (dirbtinio apšvietimo trūkumo) būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kaip nurodo pareiškėjas, kad jis buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis.

Teismas pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl kamerų dirbtinio apšvietimo ir tai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai, dėl jo kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis psichologo ar psichiatro pagalbos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LVAT 2015-10-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.