Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-05-03 · Administracinė byla Nr. A-1526-502/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-25Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-05-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-05-03
Bylos Nr.
A-1526-502/2017
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00046-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Virginija Volskienė
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Pareiškėjas
S. V.
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1526-502/2017Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00046-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 17 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. buvo laikomas Tauragės AVPK areštinėje perpildytose kamerose. Langai kamerose neatsidaro, nepatenka natūralus apšvietimas, nepakankamas ir dirbtinis apšvietimas, sanitarinis mazgas atviras, neizoliuotas nuo likusio kameros ploto, neturi atskiros ventiliavimo sistemos, neįrengti unitazai, juo naudojantis buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, kamerose nuo sienų ir lubų lupasi dažai ir byra tinkas. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, dėl to patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibrėžtą CK 6.250 straipsnyje, kadangi jautė depresiją, išgyvenimus, orumo pažeminimą, diskomfortą, kurią vertina 10 000 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tauragės AVPK atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė laikotarpius, kuomet pareiškėjas buvo laikomas Tauragės areštinėje, kameras ir jų plotus bei kartu su pareiškėju laikomus asmenis. Pažymėjo, kad pareiškėjas su skundais ar prašymais dėl jo laikymo sąlygų nesikreipė, o įrodymų, jog dėl laikymo areštinėje sąlygų kilo neigiamos pasekmės, pareiškėjas nepateikė. Nesutinka, kad buvo pažeistas minimalaus 5 kv. m ploto vienam laikomam kameroje asmeniui reikalavimas, nes areštinės kamerose laikomų asmenų skaičius nuolat kinta, jie vyksta į ikiteisminio tyrimo įstaigas, teismus, vedami pasivaikščioti į kiemelį, todėl daliai asmenų išvykus, likusiems tenka daugiau kameros ploto. Sanitarinio mazgo plotas į bendrą kameros plotą neįskaičiuojamas, todėl ploto norma vienam asmeniui nebuvo pažeista. Nurodė, kad pareiškėjo laikymo sąlygos areštinės kamerose atitiko HN 37:2009 ir HN 134:2015 reikalavimus, kamerose įrengtos orlaidės ir skaidraus stiklo atsidarantys langai, kamerose įrengti sanitariniai mazgai, atskirti 1,20 m aukščio pertvara nuo gyvenamosios patalpos, juose yra unitazas. Pažymėjo, kad Tauragės visuomenės sveikatos centras pažeidimų areštinėje nenustatė, dirbtinė apšvietos kameroje, kurioje laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų taip pat nekonstatavo. Nepagrįstais laikė pareiškėjo skundo teiginius dėl byrančio tinko ir besilupančių dažų, kadangi 2012 – 2013 metais areštinėje buvo atliktas kapitalinis remontas.

Akcentavo, kad pareiškėjas skunde apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, neindividualizavo, jo teigimu, kilusių neigiamų pasekmių. Areštinėje periodiškai tikrinta pareiškėjo sveikata, kartą jis skundėsi pūliuojančia ausimi, jam suteikta pagalba, o kitų nusiskundimų jis neturėjo. Šiuo atveju nėra nustatyta neteisėtų pareigūnų veiksmų, o tam tikri suvaržymai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės AVPK, 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš to, jog jo laikymo Tauragės AVPK areštinėje metu jam nebuvo užtikrinti minimalaus ploto ir higienos normų reikalavimai. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad pareiškėjas areštinėje laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. atskirais laikotarpiais laikytas iš viso 56 paras. Pareiškėjas pažeidžiant nustatytą 5 kv. m minimalaus ploto reikalavimą, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, kuris sudaro 1,42 kv. m visose kamerose, laikytas 42 paras: kameroje Nr. 2, kurios plotas 13,12 kv. m., nuo 2013 m. balandžio 23 d. iki 2013 m. balandžio 29 d., nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d., nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. birželio 8 d., nuo 2014 m. rugsėjo 16 d. iki 2014 m. rugsėjo 23 d., nuo 2014 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. lapkričio 25 d., nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d., kameroje Nr. 5, kurios plotas 11,86 kv. m, nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2013 m. gegužės 3 d., kameroje Nr. 8, kurios plotas 14,73 kv. m, nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. Nurodytais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas svyravo nuo 3,48 kv. m. (iš viso tris paras) iki 4,44 kv. m. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju 42 paras buvo nežymiai pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Toks pažeidimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinamas kaip kalinimas nepriimtinomis sąlygomis, dėl ko pareiškėjas patiria neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies požiūriu. Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.

Teismas nurodė, kad Higienos reikalavimus, taikomus policijos areštinėms, nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009), galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginius dėl areštinės kamerų neatitikties higienos normoms paneigia byloje esantys įrodymai: Tauragės visuomenės sveikatos centro 2011 m. kovo 31 d patikrinimo akte Nr. AK-31 konstatuota, jog areštinė eksploatuojama pagal HN 37-2009 reikalavimus; Tauragės visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugpjūčio 29 d. patikrinimo akte Nr. AK-115 nurodyta, kad 2013 m. rugpjūčio 26 d. atliktas kameros Nr. 2 patikrinimas, kurioje pareiškėjas iš viso laikytas 36 paras atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. balandžio 23 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d., ir konstatuota, jog ji atitinka HN 37:2009 reikalavimus, t. y. ant sienų ir lubų pelėsio nerasta, sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, kameros vėdinamos per orlaides, lovos skalbiniai rankšluosčiai skalbiami skalbykloje, čiužiniai valomi cheminiu būdu, periodiškai atliekama dezinsekcija, deratizacija ir kenkėjų bei graužikų kontrolė. Nors nurodyta areštinės kamera tikrinta ne pareiškėjo laikymo joje metu, tačiau atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas laikytas joje ir prieš patikrinimą, ir po jo, konstatuotina, jog iš esmės jo laikymo sąlygos kameroje Nr. 2 per keletą mėnesių pasikeisti negalėjo. Kamera Nr. 2 taip pat tikrinta 2015 m. balandžio 16 d.–2015 m. balandžio 21 d., kai pareiškėjas joje jau nebebuvo laikomas, ir patikrinimo akte Nr. AK-54 konstatuota, jog dirbtinė apšvieta mažesnė nei reikalaujama pagal HN 37:2009 reikalavimus, joje taip pat yra neskaidraus stiklo langas, o tai neatitinka HN 37:2009 21 punkto reikalavimo, tačiau oro temperatūros, drėgmės ir judrumo reikalavimai nepažeisti. Tuo tarpu 2015 m. liepos 16 d. atlikto patikrinimo metu konstatuota, jog dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 2 atitiko reikalavimus. Teismas vertino, jog būtent pareiškėjo laikymo areštinės kameroje Nr. 2 laikotarpiais buvo pažeisti dirbtinės apšvietos reikalavimai, ypač atsižvelgiant į tai, jog Tauragės AVPK imasi priemonių nustatytiems neatitikimams pašalinti.

Teismas taip pat nurodė, kad Tauragės AVPK areštinėje 2013 m. rugsėjo 18 d. atliktas planinis patikrinimas ir 2013 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo akte Nr. AK-117 konstatuota, jog areštinėje laikomi asmenys pagal HN 37:2009 11 punkto reikalavimus vedami pasivaikščioti gryname ore, areštinėje dirba bendruomenės slaugytoja, visose kamerose įrengti sanitariniai mazgai, atskirti nuo gyvenamosios patalpos 120 cm aukščio sienele, juose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, yra unitazas, praustuvė, patalpos valomas kiekvieną dieną, atliekama kenkėjų kontrolė, asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi, švariais lovos skalbiniais, kurie skalbiami skalbykloje ir valomi cheminiu būdu, sudaromos sąlygos pasinaudoti karštu dušu. Pareiškėjo teiginius dėk unitazų kamerų sanitariniuose mazguose nebuvimo laikė neįrodytais.

Kameroje Nr. 5 pareiškėjas laikytas 3 paras nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2013 m. gegužės 3 d. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 11 d. patikrinimo akte Nr. AK-153 konstatuoti 21, 23 ir 48 punktų pažeidimai, t. y. kameroje Nr. 5 įrengtas neskaidraus stiklo langas, kuris patikrinimo metu buvo nesandarus (t. y. orlaidė be stiklo) bei neveikianti mechaninė ventiliacija. Pareiškėjas šioje kameroje laikytas prieš 6 mėnesius iki patikrinimo, todėl objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima neginčijamai spręsti apie pareiškėjo laikymo sąlygas šioje kameroje, nėra. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog kameroje įrengtas neskaidraus stiklo langas, galėjo būti mažesnis nei reikalaujama natūralus apšvietimas kameroje, kaip nurodo pareiškėjas. Tačiau įvertinęs, kad pareiškėjas šioje kameroje laikytas tik 3 paras, konstatavo, jog galimas apšvietimo neatitikimas negalėjo taip įtakoti pareiškėjo fizinės ir psichinės būklės, kad dėl to kiltų neturtinės žalos atlyginimo pinigais pagrindas. Vėlesni kameros Nr. 5 patikrinimai nėra aktualūs nagrinėjamai bylai, nes atlikti praėjus metams ir daugiau nuo pareiškėjo laikymo laikotarpio minėtoje kameroje. Teismas nustatė, kad kameroje Nr. 8 pareiškėjas laikytas nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d., patikrinimas kameroje atliktas 2015 m. gruodžio 4 d. ir patikrinimo akte Nr. AK-182 konstatuota, jog langas nepritaikytas patalpų vėdinimui (HN 134:2015 17 punkto neatitiktis), ant sienų matomi pelėsiai (HN 134:2015 39 punkto neatitiktis). Teismo vertinimu, nustatyti neatitikimai taip pat negalėjo pareiškėjui sukelti tokio masto išgyvenimus, depresiją, orumo pažeminimą ir diskomfortą, kad būtų pagrindas jo patirtus nepatogumus įvertinti pinigine išraiška. Kiti nurodytos kameros patikrinimai nėra aktualūs nagrinėjamu atveju, nes atlikti daugiau kaip prieš 6 mėnesius iki pareiškėjo laikymo šioje kameroje laikotarpio ir jais nėra konstatuoti kiti pažeidimai, galintys lemti pareiškėjo laikymo sąlygas.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose neįrengti uždari sanitariniai mazgai, teismas pažymėjo, kad pagal HN 37:2009 20 punktą, policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Iš atsakovo atsiliepimo ir nurodytų Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų matyti, jog kamerose laikantis šio reikalavimo ir yra įrengti sanitariniai mazgai, todėl pareiškėjas neturi teisės reikalauti išskirtinių sąlygų. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo atstovo atsiliepime ir Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodytomis aplinkybėmis arba konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu turėtų būti taikomi kitokie sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimai, nei nurodyta HN 37:2009. Dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažymėjo, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės nustato teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką. Į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba. Pagal Taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Nagrinėjamu atveju sanitarinių mazgų kamerose įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, nuo gyvenamosios paskirties ploto jie atskirti pertvaromis kaip reikalaujama pagal HN 37:2009 reikalavimus ir ginčo byloje dėl šios aplinkybės nekyla, tačiau net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo tinkamai užtikrinta Taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Teismas pažymėjo, kad sanitarinio mazgo erdvė nėra visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto. Šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Atsižvelgiant į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengti taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų.

Teismas, remdamasis neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančiais teisės aktais, teismų suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinęs nurodyto pažeidimo trukmę – 42 paras su pertraukomis pareiškėjas laikytas areštinėje nežymiai neužtikrinant minimalaus ploto reikalavimo, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgdamas į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, į tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas būtų kreipęsis medicininės ar psichologinės pagalbos dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų ir neindividualizavo savo galimai patirtos žalos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį (vidutiniškai apie 3-9 Eur už vieną pažeidimo parą), konstatavo, jog nagrinėjamu atveju įvertinus pažeidimo dėl minimalaus ploto neužtikrinimo mastą ir trukmę, pareiškėjo galimai patirtus nepatogumus dėl jo negalėjimo privačiai naudotis tualetu ir galimai netinkamo apšvietimo, teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamu atveju yra 400 Eur.

III.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą.

Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nustatė, jog pareiškėjas buvo laikomas 42 paras teisės aktų reikalavimams neatitinkančiomis sąlygomis ir tokiu buvo pažeistas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 80 punktas, nustatantis, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Nors teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju 42 paras buvo nežymiai pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau neturtinės žalos sumą priteisė neadekvačią pažeidimo mastui. Pabrėžia, jog teismas nenustatė, kad Tauragės AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Tauragės AVPK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, taip pat nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju būtent dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos.

Teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė ir nenustatė visų būtinų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų. Atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Įvertinus tai, kad byloje duomenų, jog pareiškėją laikant areštinėje atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nėra, pareiškėjo buvimas 42 paras kamerose, kuriose jam teko mažiau ploto nei nustatyta teisės normose, nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, atsižvelgiant į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, pažeidimo pripažinimas turėtų būti laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Klaipėdos apygardos administracinis teismas neobjektyviai, nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes ir byloje esančius duomenis, nenustatė visų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Tauragės AVPK veiksmų laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 25 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d., priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti jam 10 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kurią jis patyrė ginčijamu laikotarpiu dėl Tauragės AVPK neteisėtų veiksmų, t. y. laikant jį Tauragės areštinės kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus, asmeniui tenkantis kameros plotas, naudojimosi sanitariniais įrenginiais privatumas, sanitarinis mazgas nėra uždaras, kamerose antisanitarinės sąlygos, neužtikrintas dirbtinis ir natūralus apšvietimas, kamerose neatsidaro langai.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino dalyje ir nustatęs, kad ginčijamu laikotarpiu 42 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė dėl minimalaus asmeniui tenkančio ploto reikalavimo, naudojimosi sanitariniais įrenginiais privatumo neužtikrinimo, priteisė pareiškėjui 400 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus laikė neįrodytais arba nesukėlusiais tokių išgyvenimų, kad būtų pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinę žalą pinigais.

Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinę žalą pinigais. Atsakovo atstovo teigimu, šiuo atveju pažeidimo pripažinimas turėtų būti pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami.

Atsakydama į atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas tiek pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą, tiek ir apeliaciniame skunde nepaneigė aplinkybės, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu būnant Tauragės AVPK areštinėje, 42 paras nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus teisės aktuose nustatytas kameros plotas, ir kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui teko nuo 3,48 kv. m iki 4,43 kv. m kameros ploto (neskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto), tokiu būdu pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų Taisyklėse nustatytas 5 kv. m kameros plotas, buvo pažeista. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad Tauragės AVPK taip pat neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teismas šiuo klausimu objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su jų vertinimu sutinka ir jų papildomai nekartoja. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde iš esmės konkrečiai nenurodo, kokias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė ar vertino netinkamai. Atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad atsakovas sąmoningai nesiekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nepaneigia teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybių ir pareiškėjo teisių pažeidimo fakto.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, visų pirma pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Nagrinėjamu atveju, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, o nustatydamas neturtinės žalos dydį, be kita ko, atsižvelgė į žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, į tai, kokioje įstaigoje yra laikomas pareiškėjas, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų analogiškose bylose priteistą neturtinės žalos dydį, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, į pažeidimų trukmę ir į tai, kad ploto norma pažeista nežymiai, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi medicininės ar psichologinės pagalbos dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų bei nėra duomenų apie tai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo garbę ir orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti ir atmestini. Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai taip pat nesuteikia pagrindo byloje pateiktus įrodymus vertinti kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palanku atsakovui, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas byloje pateiktą medžiagą įvertino neobjektyviai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovas neįrodė, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 400 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasDainius RaižysVirginija Volskienė