Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-04-23 · Administracinė byla Nr. I-2083-189/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-04-23Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-03-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-04-23
Bylos Nr.
I-2083-189/2013
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-000187-2013-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Dirvonas, Bronius Januška, Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
I. A.
Atsakovas
Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Administracinė byla Nr. I-2083-189/2013Proceso Nr. 3-61-3-000187-2013-5Procesinio sprendimo kategorija 26., 74. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Arūno Dirvono, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), ir Irenos Paulauskienės,

dalyvaujant pareiškėjos I. A. atstovei Edita Radzevičiūtei,

atsakovės Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei I. A.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą pareiškėjai I. A. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Vyriausioji administracinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2012-12-20 sprendimu Nr. 3R-280(AG-260/04-2012) (b. l. 10-16) panaikino Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo administracija) direktoriaus 2012-10-31 sprendimą Nr. V2-14810 (b. l. 26), kuriuo buvo nuspręsta pakeisti Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos direktoriaus 2010-04-09 sprendimą dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo Nr. V2-3110 (b. l. 23) ir A. A. nuo 2010-09-01 iki 2010-09-28 išmokėti 182 Lt dydžio išmoką, o nuo 2010-09-29 nutraukti išmokų mokėjimą.

Šalies argumentai

Fondo administracija nesutikdama su priimtu Komisijos sprendimu, su skundu (b. l. 1-8) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Komisijos 2012-12-20 sprendimą Nr. 3R-280(AG-260/04-2012) ir palikti galioti Fondo administracijos 2012-10-31 sprendimą Nr. V2-14810.

Paaiškino, kad ginčas iš esmės kilo dėl to, jog buvo nustatyta, kad pareiškėja 2010-09-29 išvyko į Jungtinę Karalystę ir apie tai neinformavo Fondo administracijos. Tuo pagrindu, atsižvelgiant į Fondo administracijos direktoriaus 2010-04-09 sprendimą Nr. V2-3110, kuriuo buvo nuspręsta A. A. nuo 2010-04-07 kiekvieną mėnesį mokėti 195 Lt, kol atsiras Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatyti nemokėjimo ar mokėjimą sustabdantys pagrindai ir į 2012-10-31 sprendimą Nr. V2-14810, pareiškėjai už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn., susidarė 4693 Lt dydžio permoka iš Vaikų išlaikymo fondo lėšų.

Pažymėjo, kad, kaip įtvirtinta Įstatyme, pareiškėjas turi pareigą raštu pranešti Fondo administracijai apie aplinkybes turinčias įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimui. Tuo tarpu Fondo valdyba, savo iniciatyva patikrinusi duomenis Gyventojų registre, apie tai, kad pareiškėja išvykusi į užsienį sužinojo tik 2012-10-31. Pareiškėja 2010-09-29 išvykimą į užsienio valstybę deklaravo, tačiau Fondo administracijos apie išvykimą neinformavo. Todėl, kadangi pareiškėja nėra nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo, todėl ir neatitinka Įstatyme keliamų reikalavimų pareiškėjai, o atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja neturi teisės kreiptis Fondo administraciją dėl išmokos mokėjimo, todėl išmokų mokėjimas nutraukiamas nuo tos dienos, kada pareiškėja deklaravo savo išvykimą į užsienio valstybę, t. y. nuo 2010-09-29.

Pagrįsdama Komisijos sprendimo neteisėtumą nurodė, jog Komisija nepagrįstai siaurai aiškina Įstatymo 2 str. 3 d. „pareiškėjo“ sąvoką, siedama tik su kreipimosi į Fondo administraciją momento, tuo tarpu „vaiko“ sąvoką taip pat aiškina per plačiai, kartu paneigiama Įstatyme numatytą reikalavimą, kad ir pareiškėjas privalo būti nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje. Pabrėžė, kad įstatyminės savybės apibūdinančios pareiškėją kreipimosi momentu, privalo išlikti ir visą išmokų mokėjimo laikotarpį.

Nurodė, kad Komisija neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas yra vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas arba globėjas, t. y. Komisija neanalizavo su kuo gyveno vaikas išvykus jo motinai. Pažymėjo, jog įstatymų leidėjas yra numatęs galimybę dėl vaiko globos kreiptis globėjui ir rūpintojui. Todėl jei pareiškėja būtų nustačiusi globą vaikui, ši susidariusi situacija būtų išspręsta teisinėmis priemonėmis. Taip pat, Komisija sprendime tik akcentavo absoliučią vaiko teisę į socialinę apsaugą, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjos pareigą, apie atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos išmokos mokėjimui, per 3 dienas informuoti Fondo administraciją. Pabrėžė, kad būtent šios pareigos nepaisymas pareiškėjai ir sukėlė atitinkamas teisines pasekmes.

Atkreipė dėmesį, kad Komisija priimtais sprendimais formuoja skirtingą praktiką, todėl yra sukuriamas teisinis neapibrėžtumas ir galimai sudaromos sąlygos pareiškėjų ir vaikų teisių ir teisėtų interesų pažeidimams.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą patenkinti.

Pareiškėja atsiliepimo (b. l. 57-65) argumentais prašė skundą atmesti. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad Fondo administracijos skiriamos lėšos yra skirtos vaikui, o ne pareiškėjai, todėl Fondo administracijos sprendimas panaikinti išmokas prieštarauja Įstatymo tikslui saugoti vaiko interesus ir garantuoti vaiko išlaikymą. Pažymėjo, jog nors Įstatymo nuostatos ir numato, kad kreipimosi ir dokumentų pateikimo metu pareiškėja privalo atitikti įstatymo reikalavimą ir būti Lietuvos Respublikos gyventoju, tačiau Įstatymas nenumato, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos gyventoju turi būti visą išmokų mokėjimo laikotarpį. Be to, pareiškėjai tik deklaravus išvykimą dirbti, nuolatinė gyvenamoji vieta nepasikeitė. Pabrėžė, kad teisės aktai nenustato pareigos pranešti apie pasikeitusias aplinkybes, todėl, šiuo atveju, sankcijos negali būti taikomos išplėstiniu būdu. Nurodė, kad Fondo administracijai nustačius, kad lėšos į pareiškėjos sąskaitą pervedamos nepagrįstai, lėšas galėjo pervesti į vaiko sąskaitą.

Apibendrindama nurodė, kad išlaikymas vaikui yra paskirtas pagrįstai, pareiškėjai neradus darbo Lietuvoje ji buvo priversta išvykti į užsienį, o deklaravimo išvykimas, šioje situacijoje, garantavo legalias galimybes įsidarbinti, todėl būtų neteisinga reikalauti grąžinti išmokėtas išmokas tik dėl Fondo administracijos plečiamai taikomų imperatyvių teisės normų.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti.

Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl Komisijos 2012-12-20 sprendimo Nr. 3R-280(AG-260/04-2012) teisėtumo ir pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar Fondo administracija faktinę aplinkybę – pareiškėjos nuo 2010-09-29 išvykimą į Jungtinę Karalystę, pagrįstai laikė pasikeitusiomis aplinkybėmis, atsiradus kurioms, kartu atsiranda ir pareiga apie jas per tris dienas informuoti Fondo administraciją bei, kurios vėliau ir nulėmė išmokų mokėjimo nutraukiamą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja I. A. Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijai 2010-04-07 pateikė prašymą išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti, kuriame nurodė, kad prašo mokėti išmoką vaikui A. A. (b. l. 19). Skolininku prašyme nurodė G. A..

Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos direktoriaus 2010-04-09 sprendimu Nr. V2-3110 „Dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“ buvo nuspręsta A. A. nuo 2010-04-07 kiekvieną mėnesį mokėti po 195 Lt dydžio išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą (b. l. 23).

Fondo administracija 2012-10-30 patikrinusi Gyventojų registro tarnybos duomenis ir nustačiusi, kad pareiškėja 2010-09-29 išvyko į užsienio valstybę – Jungtinę Karalystę (b. l. 25), tuo pagrindu, vadovaujantis Įstatymo 2 str., 5 d., 3 str. 2 ir 4 dalimis, 4 str. 2 d., 6 str. 1 d. 3 p., Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo priėmimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-12-11 įsakymu Nr. A1-356 3 p., Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-12-11 įsakymu Nr. A1-356 10.3 ir 13 punktais, taip pat Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2012-01-11 įsakymu Nr. A1-3 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ bei atsižvelgiant į gautą Gyventojų registro tarnybos 2012-10-31 išrašą apie asmenį Nr. D1-26934, 2012-10-31 priėmė sprendimą Nr. V2-14810 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“ (b. l. 26), kuriuo nusprendė pakeisti 2010-04-09 sprendimą Nr. V2-3110 ir A. A. nuo 2010-09-01 iki 2010-09-28 išmokėti 182 Lt dydžio išmoką, o nuo 2010-09-29 išmokų mokėjimą nutraukti.

Fondo administracija 2012-10-31 raštu Nr. (V1-688/2010)D2-33448 informavo pareiškėją apie Fondo administracijos direktoriaus 2012-10-31 priimtą sprendimą dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo, kartu paaiškino apie susidariusią 4693 Lt dydžio permoką, kurią pareiškėja paprašyta grąžinti į Vaikų išlaikymo fondo administracijos sąskaitą (b. l. 27).

Pareiškėja nesutikusi su Fondo administracijos 2012-10-31 sprendimu, su skundu (Komisijos byla, b. l. 1-4) kreipėsi į Komisiją, kuri, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2012-12-20 sprendimu Nr. 3R-280(AG-260/04-2012) (b. l. 10-16) panaikino Fondo administracijos 2012-10-31 sprendimą Nr. V2-14810.

Atsakovė nesutikdama su Komisijos sprendimu su skundu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Komisijos 2012-12-20 sprendimą Nr. 3R-280(AG-260/04-2012).

Vaikų išlaikymo fondo paskirtis ir administravimas, taip pat valstybės skiriamų nustatyto dydžio lėšų vaikui išlaikyti mokėjimo pagrindai yra nustatyti Vaikų išlaikymo fondo įstatyme. Šio įstatymo 1 str. 1 d. nustatyta, kad įstatymo paskirtis yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą.

Vaiku yra laikomas nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje jaunesnis nei 18 metų asmuo, taip pat vyresnis nei 18 metų nedarbingas asmuo, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas) (2 str. 5 d.). Pareiškėju pagal įstatymą yra laikomas vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), kurie nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir kurie kreipiasi į Vaikų išlaikymo fondo administratorių dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo (2 str. 3 d.). Nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiais laikomi asmenys – Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčiųjų gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurioje gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (2 str. 2 d.).

Įstatymo 3 str. nustatyta, kad Fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį (1 d.); į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo (2 d.). Antstolis, vykdantis teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo išieškojimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, išduoda išieškotojui nustatytos formos pažymą, patvirtinančią, kad vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo (4 d.).

Įstatymo 6 str. 1 d. nustatyti pagrindai, kuriems atsiradus Fondo administratorius privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą. Fondo administratorius privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų: išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje (1 p.); skolininkas miršta (2 p.); atsiranda Civilinio kodekso nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai (3 p.). Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad pareiškėjas privalo raštu pranešti Fondo administratoriui apie šias aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą.

Civilinio kodekso 3.194 str. 4 d. nustatyta, kad priteisto išlaikymo išieškojimas gali būti nutraukiamas jeigu: nepilnametis emancipuojamas (1 p.); vaikas sulaukė pilnametystės (2 p.); vaikas įvaikinamas (3 p.);vaikas miršta (4 p.).

Byloje iš esmės nėra ginčo, kad A. A. neatitiko Įstatyme reglamentuotos „Vaiko“ sąvokos (pareiškėja į Fondo administraciją kreipėsi sūnui esant 16 metų), ar pareiškėja, kreipimosi į Fondo administraciją metu, neatitiko Įstatyme nustatytos „Pareiškėjos“ sąvokos (pareiškėja vienas iš tėvų, su kuria gyvena vaikas (pagrindas - Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. N2-4261-501/2009, Komisijos byla b. l. 11-13) ir kuri nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje (pagrindas – 2010-03-31 Pažyma apie įtraukimą į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Nr. (2010-2-PN)-603, b. l. 20; nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių asmenų sąvoka - Įstatymo 2 str. 2 d.)). Byloje taip pat nėra ginčo, kad, pareiškėja neturėjo teisinio pagrindo (vaikas negavo teismo sprendimu nustatyto išlaikymo) kreiptis į Fondo administraciją, priešingai, byloje pateikta A. A. P išduota 2010-04-06 Pažyma apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą Nr. 173-09 (b. l. 21), patvirtina, kad pagal Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009-08-27 išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. N2-4261-501/2009 pareiškėjai iš skolininko 2010 m. sausio mėn. - kovo mėn. išmokos nebuvo mokamos. Iš to seka, kad prieš kreipiantis į Fondo administraciją teisės aktų nustatytos sąlygos buvo išpildytos, vadinasi realus pagrindas kreiptis į Fondo administraciją buvo.

Atsakovė skundo argumentais iš esmės siekia įrodyti, kad pareiškėja išvykdama į užsienį, prieš tai nepranešusi Fondo administracijai, savo veiksmais sudarė sąlygas išmokų nemokėjimo pagrindams kilti.

Kaip jau nustatyta, nesant kitų priežasčių dėl kurių išmokos negalėtų būti mokamos (neatitikimas „Vaiko“, „Pareiškėjo“ sąvokoms, nesant teismo sprendimo, pagal kurį turėtų būti mokamos išmokos ir kt.), kiti absoliutaus išmokų nemokėjimai pagrindai yra reglamentuoti Įstatymo 6 str. 1 d. bei Civilinio kodekso 3.194 str. 4 d. nustatytais baigtiniais išmokų nemokėjimo pagrindų sąrašais. Tuo tarpu nei Įstatymo 6 str. 1 d. nurodyto baigtinio sąrašo, nei Civilinio kodekso 3.194 str. 4 d. įtvirtinto baigtinio sąrašo nebaigia išmokų nemokėjimo pagrindų punktas „ir kitais pagrindais“, kai, tokiu atveju, institucija priimanti sprendimus dėl išmokų skyrimo/neskyrimo, pasinaudojant jai suteikta diskrecijos teise, galėtų individualią situaciją, kaip šiuo atveju išvykimą į užsienio valstybę prieš tai neinformavus Fondo administracijos, priskirti prie kitų, ne mažiau svarbių, išmokų nemokėjimo pagrindų.

Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas nustatė konkrečius pagrindus, kuriems atsiradus, taip pat atsirastų ir pagrindas priimti neigiamo pobūdžio sprendimą. Taigi vertinant šią ginčo situaciją bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos deklaruotas išvykimas į užsienio valstybę (deklaruotos gyvenamosios vietovės pakeitimas) neįeina į teisės aktais nustatytų išmokų nemokėjimo pagrindų sąrašą, o tai reiškia, kad Fondo administracija nepagrįstai pareiškėjos išvykimą į užsienio valstybę vertino, kaip veiksmą sudarantį absoliutų pagrindą išmokos nemokėjimui. Todėl sutiktina su Komisijos skundžiamo sprendimo argumentais, jog Fondo administracija nepagrįstai plečiamai aiškino Įstatymo normas – prie išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų priskirdama pareiškėjos gyvenamosios vietos pakeitimą.

Be to, kaip matyti iš byloje pateiktos 2010-04-07 pažymos apie dokumentų priėmimą, kuria pareiškėja buvo informuota apie prašymo išmokai gauti ir papildomų dokumentų priėmimą (b. l. 22), joje yra aiškiai išskirtos aplinkybės, galinčios turėti įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokos mokėjimui bei nurodytas terminas per kiek laiko yra pareiga apie jas pranešti. Susipažinimą su šia Pažyma pareiškėja yra patvirtinusi parašu. Taigi nurodytame sąraše nėra išskirtos aplinkybės dėl pranešimo apie deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitimą išvykstant į užsienį, todėl tikėtina, kad pareiškėja aplinkybę susijusią su išvykimu galėjo įvertinti, kaip ateityje negalinčią sukelti neigiamų pasekmių.

Taigi atsižvelgiant į tai, kad Fondo administracijos 2010-04-09 sprendimas, kuriuo nuspręsta A. A. kiekvieną mėnesį mokėti išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo patvirtina, kad tiek prašymas skirti išmoką, tiek papildomi dokumentai buvo pateikti tinkamai ir pareiškėja pilnai atitiko jai keliamus reikalavimus, o tuo tarpu tokio pobūdžio pareiškėjos atvejį atitinkančio išmokos nemokėjimo pagrindo teisės aktai nereglamentuoja, darytina išvada, kad atsakovė nepagrįstai 2012-10-31 sprendimu Nr. V2-14810 nusprendė pakeisti 2010-04-09 sprendimą Nr. V2-3110 ir A. A. nuo 2010-09-29 nutraukė išmokų mokėjimą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija 2012-12-20 sprendimu Nr. 3R-280(AG-260/04-2012) pagrįstai konstatavo, jog priimdama skundžiamą sprendimą Fondo administracija nepagrįstai plečiamai aiškino Vaikų išlaikymo fondo įstatymo normas, prie jo 6 str. nustatytų išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų priskirdama pareiškėjos (vaikų atstovo) gyvenamosios vietos pasikeitimą (iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę), todėl nepagrįstai nuo 2010-09-29 nutraukė išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą pareiškėjai.

Pažymėtina, kad dėl atsakovės argumento, jog Komisija, šiuo ginčo klausimu formuoja skirtingą praktiką teismas plačiau nepasisakys, nes tiek Komisija, tiek teismas, spręsdami ginčą, kiekvieną atvejį vertinama individualiai pagal susiklosčiusias faktines aplinkybes ir pateiktų įrodymų visumą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Atsakovės Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai Arūnas DirvonasBronius JanuškaIrena Paulauskienė