- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-17
- Bylos Nr.
- eI-7229-189/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01818-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos
- Kategorijos
- 1.9.6pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. S-82 (7-18/2016) dalį, kuria patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – Inspekcija arba atsakovas) 2015 m. gruodžio mėn. 22 d. sprendimo Nr. 331A-14466 dalis, kuria nuspręsta negrąžinti pareiškėjui 15 356,69 Eur mokesčio permokos, bei Inspekcijos 2015 m. gruodžio mėn. 22 d. sprendimo Nr. 331 A-14466 dalį, kuria nuspręsta negrąžinti pareiškėjui 15 356,69 Eur mokesčio permokos, ir įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjui 15 356,69 Eur dydžio permoką.
Prieštaraudamas priimtų sprendimų teisėtumui, pareiškėjas nurodė, kad Komisija netinkamai aiškino 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau – MAĮ) 2 straipsnio 11 dalyje pateiktą mokesčio permokos apibrėžimą, iš esmės neatsižvelgė į teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareiga grąžinti pirkėjui prieš penkiolika metų gautas pajamas visa apimtimi, neatskaičius sumokėto ir valstybės dispozicijoje be pagrindo šiai dienai esančio pajamų mokesčio. Komisijos pozicija, jog mokesčio permoka atsirastų tik tada, kai pareiškėjas realiai grąžintų visas priteistas sumas bendrovei, pareiškėjo nuomone, neatitinka teisingumo ir protingumo principų, ir grindžiama siaurai aiškinant „mokesčio permokos“ sąvoką.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, Komisija, nagrinėdama skundą ir priimdama sprendimą skundžiamoje dalyje, pažeidė turinio viršenybės prieš formą principą (MAĮ 10 straipsnis), tik pažodžiui aiškindama mokesčio permokos sampratą, nepaisydama visų susiklosčiusių faktinių ir teisinių aplinkybių. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju nepagrįstai suabsoliutintas pareiškėjo atsiskaitymo su šiuo metu bankrutuojančia ir likviduojama BUAB „Erama“ pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį faktas. Teigė, jog mokesčio permoka grindžiama ne tuo, kad pareiškėjas grąžino BUAB „Erama“ už turtą gautus pinigus, o faktu, jog teismas įsiteisėjusiu sprendimu panaikino 2000 m. kovo 9 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorius ir taikė restitucija, t. y. valstybės nuosavybėn grąžino žemės sklypus ir pareiškėją įpareigojo gražinti pagal sandorius gautas sumas (540 000 Lt), įskaitant ir valstybei sumokėtą pajamų mokestį (60 000 Lt). Iš esmės teismo sprendimu buvo pripažinta, kad pareiškėjas nepagrįstai gavo pajamas, kurias privalo grąžinti, o nuo nepagrįstai gautų pajamų, kurios grąžintinos, nėra pagrindo skaičiuoti mokestį. Todėl darė išvadą, kad pajamų mokestis turi būti grąžintas pareiškėjui. Pažymėjo, jog pagal minėtus teismų sprendimus žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandoriai negaliojančiais pripažinti nuo jų sudarymo momento (ab initio) atitinkamai nuo 1999 m. kovo 18 d. ir 2000 m. kovo 9 d. Pareiškėjo nuomone, jis neprivalo mokestiniuose teisiniuose santykiuose įrodyti savo pareigų, kylančių iš civilinių teisinių santykių, įvykdymą, t. y restitucijos įvykdymą. Būdamas viešojo administravimo subjektu, mokesčių administratorius turi vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, iš kurių nagrinėjamos bylos kontekste itin reikšmingas įstatymo viršenybės (teisėtumo) principas. Mokesčių administratoriaus, kaip viešojo administravimo subjekto, veikloje pirmiausia turi būti vadovaujamasi viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Pabrėžė, jog civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja BUAB „Erama“ ir žemės sklypo pardavėjas, pajamų gavėjas – pareiškėjas. Vilniaus apygardos teismui 2009 m. spalio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2154-104/2009 pritaikius restituciją, šie subjektai vienas kito atžvilgiu turi atitinkamas pareigas ir teises. Šiame mokestiniame ginče už turto pardavimą gauta suma, iš viso 600000 Lt arba 173772,01 Eur, laikoma pareiškėjo – žemės sklypo pardavėjo, pajamomis, nuo kurių pagal sandorių sudarymo metu galiojusio 1990 m. spalio 5 d. Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo Nr. I-641 (toliau – FAPMLĮ) 33–34 straipsnių nuostatas, bendrovė, veikdama kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo, išskaičiavo ir pervedė į valstybės biudžetą pajamų mokestį (60000 Lt). Minėta, jog Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 8 d. sprendimu, pritaikęs restituciją, įpareigojo pareiškėją grąžinti bendrovei visą pagal 2000 m. kovo 9 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nurodytą 600000 Lt sumą. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratoriui, nesančiam sandorio šalimi, minėtas teismo sprendimas jokių teisių ir pareigų nesukuria, todėl jis neturi vertinti civilinio teisinio santykio šalių tarpusavio įsipareigojimų. Mokesčių administratorius ir Komisija turėjo vertinti tik 60000 Lt pajamų mokesčio sumokėjimo faktinį ir teisinį pagrindus, ir nustatę, jog 60000 Lt pajamų mokestis buvo sumokėtas nuo pajamų, kurios teismo pripažintos nepagrįstomis, pajamų įgijimo sandoriai panaikinti, konstatuoti, kad nuo nepagrįstai gautų pajamų sumokėtas pajamų mokestis yra valdomas be jokio teisinio pagrindo, todėl turėtų būti grąžintas pareiškėjui. Pabrėžė, jog Komisija dėl minėto pareiškėjo argumento skundžiamame sprendime nepasisakė, kas, pareiškėjo nuomone, tik patvirtina, jog Komisija (taip pat ir mokesčių administratorius) pažeidė turinio viršenybės prieš formą principą, kuris taikytinas ne tik mokesčių mokėtojui, veikiančiam mokestiniuose santykiuose, bet ir kitam mokestinių santykių dalyviui – mokesčių administratoriui bei mokestinius ginčus nagrinėjančiai Komisijai, taip pat ir teismui, nagrinėjančiam mokestinius ginčus.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodė, kad pagal FAPMLĮ, kurio nuostatos galiojo pareiškėjui 2000 m. kovo 9 d. parduodant žemės sklypus UAB „Erama“, 1 straipsnio 2 punktą, 33 straipsnio 3 dalį, 34 straipsnio 2 ir 4 dalis, 38 straipsnio 1 dalį, teisė mokesčių mokėtojui susigrąžinti pajamų mokesčio permoką atsiranda tik tada, kai pajamų mokesčio sumokama daugiau, negu numatyta teisės aktais. Nurodė, jog pareiškėjas 2000 metais pardavė UAB „Erama“ žemės sklypus: 2000 m. kovo 9 d. – 16 vnt., 2000 m. gegužės 8 d. – 1 vnt., kuri nuo pareiškėjui 2000 m. kovo 9 d. ir 2000 m. gegužės 8 d. išmokėtų pajamų išskaičiavo ir laikotarpiu nuo 2000 m. balandžio 11 d. iki 2000 m. rugpjūčio 9 d. į biudžetą pervedė 235 512 Lt pajamų mokestį. Inspekcija darė išvadą, jog, įmonei išskaičius ir į biudžetą pervedus 10 proc. dydžio pajamų mokestį nuo pareiškėjo gautų turto pardavimo šiai įmonei pajamų, teigti, kad pajamų mokesčio buvo sumokėta 15 356,69 Eur daugiau, nei nustatyta teisės aktuose, todėl atsirado mokesčio permoka, nėra pagrindo. Inspekcija, atsižvelgusi į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi trijų žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartys, pagal kurias pareiškėjas 2000 metais gavo apmokestinamųjų pajamų, buvo pripažintos negaliojančiomis ir teismas, pritaikęs restituciją, įpareigojo pareiškėją grąžinti UAB „Erama“ 600000 Lt, darė išvadą, kad teismui atlikus kitokį teisinį civilinio sandorio – žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių, kurių pagrindu pareiškėjas gavo pajamų, nuo kurių šias pajamas išmokėjęs asmuo išskaičiavo ir į biudžetą sumokėjo pajamų mokestį, vertinimą ir įpareigojus pajamas gavusį mokėtoją jas grąžinti, o mokesčių mokėtojui realiai atlikus šiuos veiksmus, šios aplinkybės – realus gautų pajamų grąžinimas – sudaro pagrindą konstatuoti mokesčių permokos buvimo faktą. T. y. pareiškėjas turi teisę į pajamų mokesčio permoką, susidariusią nuo UAB „Erama“ grąžintos sumos. Todėl teigė, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl pajamų mokesčio permokos grąžinimo pareiškėjui, svarbu nustatyti, ar pareiškėjas grąžino UAB „Erama“ 530235,81 Lt, nuo kurių įmonė 2000 metais buvo išskaičiavusi ir į biudžetą sumokėjusi 10 proc. dydžio FAPM, kas nagrinėjamu atveju sudaro ginčo objektą – 15 356,69 Eur. Nurodė, jog pareiškėjo atstovė Komisijai 2016 m. kovo 8 d. pateikė UAB „Erama“ dokumentą – „sąskaitos 22562 apyvarta pagal klientus“, kuriame nurodyta, jog pareiškėjo skola UAB „Erama“ 2016 m. kovo 8 d. yra 530 235,81 Lt. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriui nenustačius, o pareiškėjui neįrodžius, jog jis grąžino UAB „Erama“ 530235,81 Lt, konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir pareiškėjui grąžinti 15 356,69 Eur. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius ir Komisija tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, todėl darė išvadą, kad tenkinti pareiškėjo skundo jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Komisijos 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. S-82 (7-18/2016) 1 dalies, kuria patvirtinta Inspekcijos 2015 m. gruodžio mėn. 22 d. sprendimo Nr. 331A-14466 dalis, kuria nuspręsta negrąžinti pareiškėjui 15356,69 Eur mokesčio permokos, pagrįstumo ir teisėtumo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 1999 m. kovo 18 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimis iš V. P. įsigijo 3 žemės sklypus už 120000 Lt (Komisijos byla, b. l. 88–90), kuriuos 2000 m. kovo 9 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimis pardavė UAB „Erama“ už 600000 Lt (Komisijos byla, b. l. 91–93). Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-2154-104/2009 pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį, 2009 m. spalio 8 d. sprendimu pripažino negaliojančiais sprendimus dėl nuosavybės teisių į minėtus žemės sklypus atkūrimo, aukščiau nurodytas 1999 m. kovo 18 d. ir 2000 m. kovo 9 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, VĮ Registrų centro Vilniaus filiale atliktas šių žemės sklypų teisines registracijas UAB „Erama“ vardu. Teismas nusprendė taikyti restituciją ir įpareigojo UAB „Erama“ grąžinti žemės sklypus valstybei, pareiškėją – grąžinti UAB „Erama“ 600000 Lt, o V. P. – grąžinti pareiškėjui 120 000 Lt (Komisijos byla, b. l. 94–98). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galutine ir neskundžiama 2011 m. balandžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011 minėtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą iš esmės paliko nepakeistą, pakeisdamas rezoliucinę dalį dėl žemės sklypų grąžinimo valstybei (Komisijos byla, b. l. 110–119).
Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad jis 2000 m. kovo 9 d. pardavė už 600 000 Lt žemės sklypus UAB „Erama“, kuri nuo šios pareiškėjui išmokėtos pinigų sumos, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo, išskaičiavo ir į biudžetą pervedė 10 proc. FAPM, o pareiškėjui sumokėjo likusią 540000 Lt sumą, remdamasis minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, pateikė Inspekcijai 2014 m. birželio 19 d. prašymą grąžinti pagal minėtą 2000 m. kovo 9 d. sandorį UAB „Erama“ išskaičiuotą ir už pareiškėją sumokėtą pajamų mokestį (Komisijos byla, b. l. 82–84). Pareiškėjas, mokesčių administratoriaus prašymu (Komisijos byla, b. l. 68), per Mano VMI pateikė 2014 m. gruodžio 11 d. prašymą „Grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą)“ grąžinti 60 000 Lt mokesčio permoką (Komisijos byla, b. l. 60). Inspekcija 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 331A-14466 prašomos grąžinti permokos sumos (17 377,20 Eur) pareiškėjui negrąžino, nurodžiusi, kad pareiškėjas neturi permokos, nes jo mokesčių administratoriui pateikti dokumentai nepatvirtina permokos susidarymo fakto (Komisijos byla, b. l. 43–46). Pareiškėjas, nesutikęs su tokiu Inspekcijos sprendimu, dėl jo pateikė skundą Komisijai (Komisijos byla, b. l. 1–8). Komisija, vadovaudamasi MAĮ 2 straipsnio 11 dalimi, FAPMLĮ 1 straipsnio 2 punktu, 33 straipsnio 3 dalimi, 34 straipsnio 2 ir 4 dalimis, 38 straipsnio 1 dalimi, nustačiusi, kad pareiškėjas negrąžino UAB „Erama“ 530 235,81 Lt, šioje byloje skundžiamo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. S-82 (7-18/2016) 1 dalimi patvirtino Inspekcijos 2015 m. gruodžio mėn. 22 d. sprendimo Nr. 331A-14466 dalį, kuria nuspręsta negrąžinti pareiškėjui 15 356,69 Eur (530 235,81 Lt x 10 proc. / 3,4528 Lt) mokesčio permokos (b. l. 9–19). Pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos sprendimo 1 dalimi, laikėsi pozicijos, jog nustačius, kad 15 356,69 Eur pajamų mokestis buvo sumokėtas nuo pajamų, gautų pagal teismo panaikintus sandorius, šis be pagrindo sumokėtas mokestis turi būti grąžintas pareiškėjui, neatsižvelgiant į tai, kad jis nėra įvykdęs teismo sprendimo civilinėje byloje, t. y. pareiškėjas nėra grąžinęs BUAB „Erama“ visos iš jos pagal 2000 m. kovo 9 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis gautos sumos.
Taigi ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilęs dėl pareiškėjo teisės susigrąžinti pajamų mokesčio permoką.
Mokesčio permoka – mokesčių mokėtojo sumokėta per didelė mokesčio suma (MAĮ 2 straipsnio 11 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1875 redakcija). Pagal ginčo apmokestinamųjų pajamų gavimo laikotarpiu galiojusio FAPMLĮ 38 straipsnio 1 dalį (1996 m. balandžio 30 d. įstatymo Nr. I-1309 redakcija) laiku neapmokestinti mokėtojai apmokestinami, neteisingas apmokestinimas patikslinamas ir mokestis grąžinamas arba išieškomas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Iš šio teisinio reglamentavimo seka, kad teisė mokesčių mokėtojui susigrąžinti pajamų mokesčio permoką atsiranda tada, kai yra perdaug sumokama pajamų mokesčio. Pajamų mokesčio permokos grąžinimo teisės atsiradimo prielaida – mokesčių mokėtojo pajamų gavimas ir tų pajamų apmokestinimas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir ginčo dėl šios aplinkybės nėra, kad pareiškėjas, 2000 metais pardavęs žemės sklypus UAB „Erama“, gavo apmokestinamųjų pajamų (600000 Lt), nuo kurių šias pajamas išmokėjusi įmonė išskaičiavo ir sumokėjo FAPMLĮ nustatytą 10 proc. dydžio pajamų mokestį. Taip pat nustatyta, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi sandoriai, pagal kuriuos pareiškėjas gavo apmokestinamųjų pajamų, buvo pripažinti negaliojančiais, o pareiškėjas, pritaikius restituciją, įpareigotas grąžinti UAB „Erama“ 600000 Lt. Pareiškėjo teigimu, teismui pripažinus minėtus sandorius negaliojančiais, šiuo pagrindu pareiškėjas įgijo teisę į sumokėto pajamų mokesčio susigrąžinimą. Tačiau toks pareiškėjo argumentas yra teisiškai nemotyvuotas, todėl laikytinas nepagrįstu. Minėta, jog pajamų mokesčio permokos grąžinimo teisės atsiradimo prielaida – mokesčių mokėtojo pajamų gavimas ir tų pajamų apmokestinimas. Todėl ginčo atveju būtent pajamų, nuo kurių buvo apskaičiuotas ir sumokėtas pajamų mokestis, grąžinimas yra tas juridinę reikšmę turintis faktas, kuris suponuoja sąlygas atsirasti pareiškėjo teisei reikalauti sugrąžinti minėtų sandorių pagrindu sumokėtą pajamų mokestį ir mokesčių administratoriaus pareigai šį mokestį sugrąžinti pareiškėjui. Tik gautų pajamų grąžinimas sudaro pagrindą konstatuoti pajamų mokesčio permokos buvimo faktą. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad pareiškėjas negrąžino UAB „Erama“ 530235,81 Lt (Komisijos byla, b. l. 122), nėra pagrindo pripažinti, jog realiai yra susidariusi pajamų mokesčio permoka. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat laikosi pozicijos, jog gali būti grąžinama tik realiai susidariusi mokesčio permoka (pavyzdžiui: 2008 m. birželio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-711/2008, 2016 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-155/438/2016).
Įvertinus bylos medžiagą teisės taikymo ir faktinių aplinkybių vertinimo aspektu, darytina išvada, jog atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, vadovaudamasis mokesčių teisinius santykius reglamentuojančiomis viešosios teisės normomis, remiantis kuriomis visuomeniniai santykiai yra reguliuojami imperatyviai, būtent – gyventojo pajamų apmokestinimą ir permokos grąžinimo klausimus reglamentuojančiais teisės aktais – FAPMLĮ ir MAĮ, nustatęs, kad realiai pareiškėjo prašoma grąžinti pajamų mokesčio permoka nėra susidariusi, pagrįstai nusprendė negrąžinti pareiškėjui prašomos grąžinti mokesčio permokos.
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, tenkinti pareiškėjo reikalavimus ir panaikinti Inspekcijos 2015 m. gruodžio mėn. 22 d. sprendimo Nr. 331A-14466 dalį, kuria nuspręsta negrąžinti pareiškėjui 15356,69 Eur mokesčio permokos, ir Komisijos 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. S-82 (7-18/2016) 1 dalį, įpareigojant atsakovą grąžinti pareiškėjui 15356,69 Eur permoką, nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjo R. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.