- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2010-03-15
- Bylos Nr.
- 2A-289/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Marytė Mitkuvienė, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- V. N., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus rajono savivaldybei, K. K.
- Trečiasis asmuo
- Z. B., Bitutei Kliorikaitytei, Jaroslav Žibort
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos
- Advokatai
- Birutė Rutkauskienė
- Kategorijos
- 30.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės ir Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-952-104/2009 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinį ginant viešąjį interesą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus rajono savivaldybei, V. N. , K. K. dėl administracinių aktų ir nekilnojamojo turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje yra Z. B. , T.N., L. N., Nacionalinė žemės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, taip pat tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje yra R. K. , E. M. , R. T., A. K., W. A. , J. A. , L. M. ir R. J. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras gindamas viešąjį interesą kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus rajono savivaldybei, V. N. , J. K., kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais:
1) Vilniaus rajono valdybos 1995 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 486-1127;
2) Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 41-1584;
3) Vilniaus rajono valdybos 1995 m. kovo 22 d. potvarkį Nr. 230p;
4) Žemės sklypo dovanojimo 1997 m. vasario 1 d. sutartį, sudarytą tarp K. K. ir V. N. ;
5) paveldėjimo teisės išduotą 1996 m. birželio 27 d. liudijimą pagal testamentą dalyje dėl kompensacijos už 1 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), priklausiusios J. J. pagal Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 41-1584 paveldėtojui J. K.;
6) priteisti iš atsakovo J. K. į valstybės biudžetą 2382 Lt, pervedant pinigus į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą;
7) priteisti iš atsakovo V. N. į valstybės biudžetą 2349023 Lt, pervedant pinigus į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą;
8) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas valstybei.
Ieškovas nurodė, kad atsakovas J. K. Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio mėnesį pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko S. K. , mirusio 1966 m. birželio 12 d., valdytą 7 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pretendentais nurodydamas K. K. ir J. J. Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybos darbo grupė (kuriuos nariu buvo ir atsakovas V. N. ) 1993 m. lapkričio 25 d. pažymėjusi, kad S. K. žemės nuosavybės faktą liudija darbo grupės nagrinėti dokumentai - Vilniaus apskrities, Riešės valsčiaus, Pabrance seniūnijos žemės sklypų savininkų 1938 m. sąrašas; 1930 m. Pūstalaukio kaimo parceliacijos planas, Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus žemės mokesčio mokėtojų 1924 m. sąrašas, 1993 m. balandžio 22 d. sklypų ribų nustatymo aktas, Švenčionių valstybinio archyvo 1993 m. sausio 19 d. pažyma Nr. 24, Lietuvos valstybinio archyvo 1993 m. sausio 5 d. pažymėjimas Nr. 21-232-K ir vadovaudamasi Švenčionių valstybinio archyvo 1993 m. sausio 19 d. pažyma Nr. 24, kurioje buvo nurodyta, kad 1948-1950 m. ūkinėje knygoje yra žinių, kad K.S. J. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis turėjo 6,7 ha žemės, bei pasiūlė atstatyti nuosavybės teisę į 6,70 ha bendro žemės ploto. Vilniaus rajono ekspertų komisija 1994 m. kovo 18 d. nutarė, kad Švenčionių valstybinio archyvo 1993 m. sausio 19 d. pažymos Nr. 24 pakanka, jog būtų atstatytos nuosavybės teisės į buvusio savininko S. K. turėtą 6,70 ha žemę (duomenys neskelbtini). Šioje pažymoje nurodyta, kad „...1948-1950 m. ūkinėje knygoje yra žinių, kad K.S., J., (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis turėjo 6,7 ha žemės“. Ieškovas nurodė, kad ši pažyma yra tik papildomas nuosavybės teises įrodantis dokumentas, ji nepriskiriama prie pagrindinių dokumentų ir turi būti nagrinėjama kartu su kitais nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais, nes pagal galiojančius teisės aktus nuosavybės teisės atkuriamos savininkams kurie ja valdė iki 1940 m. vykdytos turto nacionalizacijos. Ekspertų komisija, pažeisdama Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 601 patvirtintų metodinių nurodymų dėl žemės nuosavybės faktą įrodančių papildomų dokumentų ekspertizės 7.6 p., nenagrinėjo kitų dokumentų. LR Vyriausybė agrarinės reformos tarnyboms suteikė įgaliojimus pripažinti nuosavybės teise valdomą žemę vadovaujantis dokumentais, kurie buvo sudaryti po žemės nacionalizacijos tik nesant dokumentų, kurie buvo sudaryti iki žemės nacionalizacijos. Vienu iš nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų yra kaimo skirstymo viensėdžiais parceliacijos planai, Pūstalaukio kaimo 1930 m. planinė išskirstymo vienkiemiais medžiaga bei ją papildantys 1938 m. žemės naudotojų dokumentai Pūstalaukio kaime atitinka nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento statusą. Visas Pūstalaukio kaimas yra kartografuotas, t.y. nustatytos aplinkinės kaimo ir atskirų žemės sklypų ribos, tačiau duomenų apie S. K. žemę tarp kitų šio kaimo savininkų nėra. Tokiu būdu, esant archyviniams dokumentams, kurie patvirtina viso kaimo savininkų žemės sklypų išsidėstymą ir nuosavybės teisę iki 1940 m. įvykdytos žemės nacionalizacijos, nebuvo teisinio pagrindo pripažinti S. K. nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą. Ieškovas taip pat nurodė, kad Vilniaus rajono valdyba 1995 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 486-1127 atkūrė J. K. nuosavybės teises į 5,7 ha žemės, grąžinant natūra 4,15 ha žemės, bei išperkant 1,55 ha bendros 2101 Lt vertės turėtos žemės plotą pinigais, Vilniaus apskrities valdytojo administracija 1995 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 41-1584 atkūrė J. J nuosavybės teises l ha žemės, išperkant šį l ha bendros 1103 Lt vertės turėtos žemės plotą pinigais, o Vilniaus rajono valdyba 1995 m. kovo 22 d. potvarkiu Nr. 230 p. „Dėl nuosavybės teisės į žemę ir mišką atstatymo bei žemės ir miško suteikimo asmeninis, susigrąžinantiems arba perkantiems žemę žemės ūkio veiklai“, suteikė neatlygintinai J. K. (duomenys neskelbtini). 4,15 ha ploto sklypą. Kadangi pretendentai į žemės sklypą nepateikė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui reikiamų dokumentų, patvirtinančių buvusio savininko S. K. nuosavybės teises, kuriais remiantis jam būtų galima atkurti nuosavybės teises į žemę, tai minėti Vilniaus rajono valdybos sprendimai priimti pažeidžiant įstatymų bei poįstatyminių aktų normas, todėl yra naikintini V. N. Ieškovas taip pat nurodė, kad K. K. , atkūręs nuosavybės teises į 5,70 žemės, esančios (duomenys neskelbtini), 4,15 ha žemės sklypą padovanojo V. N. , kuriam pagal 1993 m. gegužės 10 d. Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės viršaičio pavaduotojos N. B. patvirtintą įgaliojimą reg. Nr. 710 buvo pavedęs atlikti visus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių į ginčijamą žemės sklypą atkūrimu. Ši aplinkybė rodo V. N. suinteresuotumą teigiamai spręsti K. K. prašymą atstatyti jam nuosavybės teises į žemę, kadangi sprendžiant šiuos klausimus jis buvo Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybos žemėtvarkininkas. Tokiu būdu V. N. pažeidė dovanojimo sandorio metu galiojančio LR valdininkų įstatymo 14 str. nuostatas, nes būdamas valstybės tarnautojas V. N. , eidamas pareigas tiesiogiai susijusias su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkėje, atstovavo K. K. , sprendžiant jo nuosavybės teisų į žemę atstatymo klausimus V. N., būdamas Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybos žemėtvarkininku ir atstovaudamas pagal 1993-05-10 išduotą įgaliojimą pretendentą J. K., pažeidė Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo nuostatas. Sandoriai, sudaryti valstybės tarnautojų, jiems pasinaudojus savo tarnybine padėtim, yra niekiniai, nes prieštarauja viešajam interesui. Ieškovas nurodė, kad panaikinus sprendimus bei potvarkį turi būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, todėl pripažintini negaliojančiais 1996 m. birželio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą dalyje dėl kompensacijos už l ha žemės, kuri J. J. priklausė pagal Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 41-1584, ir 1997 m. vasario 1 d. žemės sklypo dovanojimo sutartis, kuria J. K.dovanojo V. N. 4,15 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
Atsakovas V. N. 1997 m. balandžio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 12.1461 4,15 ha žemės sklypą pardavė lygiomis dalimis R. Kavaliauskui, E. M. , R. T ir A. K už 25000 Lt. Vėliau R. K ir L. K 2002 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė, o pirkėjai V. A. ir J. A. nupirko 1/4 dalį 26900 kv.m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Pripažinus Vilniaus rajono valdybos 1995 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 486-1127, 1995 m. kovo 22 d. potvarkį Nr. 230p bei 1997 m. vasario 1 d. dovanojimo sutartį negaliojančiais, t. y. panaikinus nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, taikytina restitucija. Nesant duomenų apie žemės sklypo įgijėjų nesąžiningumą, V. N privalo atlyginti valstybei sklypo vertę sumokant ekvivalentą pinigais, t.y. 2349023 Lt. Vadovaujantis Vilniaus rajono valdybos 1995 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 486-1127, kuriuo buvo atkurtos J. K. nuosavybės teisės į 1,55 ha žemės išperkant valstybei pinigais, 2005 m. sausio 25 d. J. K. buvo išmokėta 1195 Lt. Vilniaus rajono notarų biuro notarė 1996 m. birželio 27 d. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą, kad J. J, mirusios 1995 m. lapkričio 29 d., testamente nurodytam turto įpėdiniui, jos sūnui J. K., priklauso kompensacija už l ha žemės, priklausiusios J. J pagal Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 41-1584. 2005 m. sausio 25 d. K. K. buvo iš viso išmokėta 2382 Lt kompensacija, J. K. privalo grąžinti valstybei jam išmokėtus 2382 Lt, kaip gautą kompensaciją už išperkamą žemę.
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su ieškiniu sutiko ir prašė ieškinį tenkinti.
Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad skundžiamas 1995 m. kovo 22 d. Vilniaus rajono valdybos potvarkis Nr. 230 pv nėra sprendimas dėl nuosavybės grąžinimo, o tik pagalbinis informacinis dokumentas, kurio 1 priede nurodytas sąrašas asmenų, kuriems Vilniaus rajono valdyba nusprendė atstatyti nuosavybės teisę į žemę ir mišką.
Atsakovas K. K. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad pagal Žemės ūkio ministerijos 1993 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 601 patvirtintais „Metodiniais nurodymais dėl žemės nuosavybės faktą įrodančių papildomų dokumentų ekspertizės“ 6.3.2. punkte buvo įtvirtinta nuostata, kad žemės valdymo nuosavybės teise faktas turi būti nustatytas teisme tik tuo atveju, kai apylinkės agrarinės reformos tarnyba neturi jokių dokumentų žemės valdymo nuosavybės teise faktui įrodyti. Duomenys apie buvusį savininką S. K. ir jo turėtą žemę yra Švenčionių valstybinio archyvo 1993 m. sausio 19 d. archyvo pažymoje Nr. 24, kur nurodyta, kad 1948-1950 m. ūkinėje knygoje yra užfiksuota, jog K. J. , (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis turėjo 6,7 ha žemės. 1993 m. balandžio 22 d. buvo atliktas S. K. turėtos žemėvaldos kartografavimas, surašant vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą bei sudarant 6,80 ha žemės sklypo schemą, o šie duomenys patvirtina Švenčionių valstybinio archyvo 1993 m. sausio 19 d. archyvo pažymoje Nr. 24 esančią informaciją. Atsakovas pabrėžė, kad B. J. turėta 5,9663 ha žemėvalda užima sklypą Nr. 23 ir yra kitoje vietoje nei buvusio savininko S. K. iki nacionalizacijos turėta žemė. Atsakovas nurodė, kad vėliau iš Valstybinių archyvų buvo gauti papildomi dokumentai, kurie patvirtino Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės darbinės grupės 1993 m. lapkričio 25 d. pasiūlymo-išvados ir Vilniaus rajono ekspertų komisijos 1994 m. kovo 18 d. nutarimo pagrįstumą. Visi kiti ieškovo reikalavimai yra išvestiniai, todėl atmetus reikalavimą dėl Vilniaus rajono valdybos 1995 m. kovo 22 d. sprendimo pripažinimo negaliojančiu, visi kiti reikalavimai yra nepagrįsti.
Atsiliepimas
Atsakovas V. N. prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad ieškovas vertino 1993-1994 metų žemės reformą vykdžiusių institucijų veiksmų pagrįstumą iš šiandieninių pozicijų ir remiasi per daugiau nei dešimtmetį surinkta ir suformuota nuosavybės teisės įrodančių dokumentų vertinimo praktiką. Tačiau ginčijamų sprendimų priėmimo metu tos praktikos dar nebuvo ir nuosavybės teisės buvo atkuriamos esant bent minimaliems rašytiniems duomenims. Ieškovo ieškinyje nurodytos aplinkybės, jog K. K. ir jo motinai J. J. atkurtos nuosavybės teisės į žemę (duomenys neskelbtini), yra nepagrįstos, priimant ginčijamus sprendimus, buvo laikytasi įstatymo ir poįstatyminių aktų reikalavimų, buvo išsamiai išnagrinėti tuo metu turimi dokumentai, atlikta buvusios žemėvaldos apžiūra vietovėje, apklausti kaimo senbuviai. Byloje surinkti papildomi įrodymai patvirtino, kad S. K. realiai gyveno (duomenys neskelbtini), šio kaimo skirstymo 1938-1939 metais viensėdžiais metu įgijo nuosavybės teisę į žemėvaldą, kurį valdė iki žemės nusavinimo. Įrodymų, kad J. K. neturėjo teisės į nuosavybės atkūrimą, ieškovas nepateikė. Atsakovas taip pat nurodė, kad apie K. įgaliojimą jam tapo žinoma tik po K. K. motinos K. J. mirties 1995 m., todėl negalėjo įtakoti atsakovo vyksmų 993-1994 metais. Be to, Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybos darbo grupės ir Vilniaus rajono ekspertų komisijos priimti nutarimai yra kolegialūs, atsakovas asmeniškai jokių sprendimų nepriėmė, ir neturėjo jokių galių įtakoti kolegialių nutarimų. Dovanojimo sutartis nebuvo neatlygintina, nes tokiu būdu jam K. K. mainais grąžino savo motinos J. J. skolą ir su nuosavybės teisių atkūrimu nekaip nesusiję. Jis taip pat nurodė, kad ieškovo teiginys dėl atsakovo N. nesąžiningumo nepatvirtintas, nes nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūrą vykdė kelių pakopų institucijos, kurių sprendimų teisėtumu jis neturėjo pagrindo abejoti. Pirmosios pretenzijos dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo K. buvo pareiktos tik 2003 m., todėl argumentai dėl jo nesąžiningumo 1997 m. prieštarauja faktinėms aplinkybėms.
Šalies argumentai
Tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, L. N. ir T. N. su ieškiniu sutiko ir prašė ieškinio reikalavimus tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. K. iki žemės nacionalizacijos valdė 2,662 ha žemės ir ieškinį patenkino. Teismas nurodė, kad bylos duomenimis pagrįstas ieškovo teiginys, kad atkurti J. K. ir J. J. nuosavybės teises į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), nebuvo teisinio pagrindo. Teismas nurodė, kad įvertinęs byloje esančius archyvinius dokumentus, daro išvadą kad iki žemės nacionalizacijos 1940 m. atsakovo tėvas S. K. bendrai su savo broliais M. ir B. nuosavybės teisė valdė 7,988 ha (duomenys neskelbtini)., o tai reiškia, kad atsakovo tėvui S. K. priklausė 1/3 d. 7,988 ha žemės ploto, kas sudaro 2,662 ha žemės, Pikuciškių vnk., nes jokių įrodymų, iš kurių galima būtų padaryti išvadą, kad ieškovo tėvas turėjo teisę į didesnį žemės dalį, byloje nėra. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) yra dabartiniame (duomenys neskelbtini). Kadangi atsakovo K. K. tėvas S. K. iki nacionalizacijos turėjo tik 2,662 ha žemės, esančios dabartiniame (duomenys neskelbtini)., tai atkurti jo paveldėtojams nuosavybės teisę į 6,7 ha žemės plotą esantį (duomenys neskelbtini)k. pagrindo nebuvo, tuo labiau, kad kaip žemėtvarkininkas V. N. , kurio žinioje buvo S. K. byla, taip ir institucijos turėjo žemės savininkų (duomenys neskelbtini)1938 m. sąrašus ir matė, kad sklypas, kuris buvo grąžintas K. K. natūra (duomenys neskelbtini)priklauso C. J. . Esant tokioms aplinkybėms, teismas prokuroro nurodytus administracinius aktus panaikino, kaip neatitinkančius įstatymui ir pažeidžiantys kitų asmenų teises. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas V. N. 1993 m. kovo 18 d. pradėjo dirbti Vilniaus rajono Buivydiškių agrarinės reformos tarnyboje ir valstybinėje tarnyboje dirbo iki 2000 m. gruodžio 4 d. Būdamas valstybės tarnautoju atsakovas V. N. atsakovo K. K. nuosavybės teisės į žemę atkūrimo bylą. Po K. K. žemės grąžinimo natūra, atsakovas N. V. N. 4,15 ha žemės sklypą, gavo iš K.dovanų pagal 1997 m. vasario 1 d. dovanojimo sutartį. Byloje taip pat yra atsakovo K. K. 1993 m. gegužės 10 d. išduotas V. N. įgaliojimas atstovauti K. valstybinės valdžios ir valdymo organuose, vesti jo bylas visuose teismo įstaigose su visomis įstatymo suteiktomis teisėmis ir atlikti visus veiksmus atstatant nuosavybės teisę į žemę. Teismo nuomone, šių aplinkybių visuma duoda pagrindą sutikti su ieškovo teiginiais, kad atsakovas V. N. , kaip Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos darbuotojas ir tarnautojas, sprendęs klausimą dėl K. K. nuosavybės teisės atkūrimo klausimą tuo pačiu metu ir atstovavo pretendentą K. K. . Dėl to yra pagrindas manyti, kad V. N. buvo asmeniškai suinteresuotas teigiamai spręsti K. K. prašymą, ir tai galėjo įtakoti ginčijamų sprendimų teisėtumą, nes visus dokumentus sprendimui priimti, tuo metu ruošia apylinkės žemės reformos tarnybos. Tokie atsakovo V. N. veiksmai prieštaravo dovanojimo sutarties sudarymo metu valstybės tarnautojų teisinį statusą reglamentavusiam 1995 m. balandžio 4 d. LR Valdininkų įstatymui, pagal kurį valdininkai privalo nevykdyti užduoties, jeigu asmeniniai, turtiniai interesai susikerta su šia užduotimi, taip pat valdininkams draudžiama naudoti tarnybos teikimas galimybes ne tarnybos tikslams, gauti dovanas už pareigų vykdymą. Valstybės tarnautojo sandoriai, sudaryti pažeidžiant šį draudimą ar pasinaudojus savo tarnybine padėtimi, prieštarauja viešajam interesui, nes pakerta visuomenės pasitikėjimą valdžia, kenkia valstybės tarnybos interesams. Nustačius, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovas V. N. buvo valdininku, kurio pareigos buvo tiesiogiai susijusios su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu Vilniaus rajone, o žemės sklypas jam buvo perleistas neatlygintinai, dovanojimo sandoris pripažinimas niekiniu ir negaliojančiu 1964 m. CK 48 straipsnio pagrindu. Teismas tai pat nurodė, kad vienas iš sandorio negaliojimo padarinių yra restitucija. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas V. N. jam padovanotą žemės sklypą 1997 m. balandžio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė lygiomis dalimis R. K. , E. M. , R. T. ir A. K. už 25000 Lt. R. K. ir L. K. 2002 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pardavė V. A. ir J. A. už 6650 Lt bendrosios jungtinės nuosavybės teise 1/4 dalį 26900 m2 ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) R. K. ir L. K. 2002 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pardavė V. A. ir J. A. už 10000 Lt bendrosios jungtinės nuosavybės teise 3650 m2 ploto žemės sklypą esantį (duomenys neskelbtini). Teismo teigimu, nesant duomenų, paneigiančių šių asmenų sąžiningumo prezumpcijos, išreikalauti žemės sklypą iš sąžiningo įgijėjo taikant restituciją draudžia CK 6.153 str. ir 4.96 str. įtvirtintos nuostatos, todėl nėra prasmės naikinti pirkimo pardavimo sutartis. Pripažinus dovanojimo sutartį negaliojančia, nėra galimybės taikyti restitucijos natūra, restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Teismas manė, kad šio konkrečiu atveju priteisti iš atsakovo V. N. 2349023 Lt būtų neteisinga ir nesąžininga, nes valstybė neteko turto ne tik dėl atsakovo nesąžiningumo, bet ir dėl paminėtų kompetentingų institucijų veiksmų, t.y. netinkamų pareigų atlikimo sprendžiant nuosavybės teisės į ginčo žemę atkūrimo klausimą, o būtent institucijų sprendimai sukėlė teisinės pasekmės, todėl primesti atsakomybę tik atsakovui būtų neteisingai. Be to, bylą dėl sprendimų ir sandorio panaikinimo buvo pradėta praėjus daugiau, nei 10 metų po žemės grąžinimo, bylos nagrinėjimas užsitiesė beveik 5 m. ne dėl atsakovo kaltės. Per 15 metų laikotarpį ginčo žemės vertė ženkliai padidėjo. Dėl to 2349023 Lt priteisimas iš atsakovo reikštų ne restitucijos taikymu, o bausmės paskyrimu. Tačiau CK 1.5 str. įpareigoja teismą aiškinant ir taikant įstatymą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Dėl išdėstyto teismas manė, kad 25000 Lt atsakovo gautų pardavus ginčo žemę priteisimas neprieštarauja CK 1.5 str. įtvirtintiems principams. Atsakovas K. K. privalo grąžinti valstybei jam išmokėtą 2382 Lt dydžio kompensaciją už išperkamą žemę. Teismas taip pat nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija į prokuratūrą dėl šioje byloje ginčijamų sprendimų kreipėsi 2004 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. (50)-l.2-2750. Iš bylos duomenų matyti, kad prokuratūra tikrino pateiktą informaciją, rinko papildomus dokumentus siekiant nustatyti viešo intereso pažeidimą. Terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali pareikšti ieškinį dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo, prasideda nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Ieškovas 2004 m. lapkričio 16 d. pripažino, kad pakanka duomenų konstatuoti viešo intereso pažeidimus. Tokiu būdu, Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrai 2004 m. lapkričio 29 d. pateikus ieškinį teisme, pripažintina, kad LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str.l d. nustatytas 30 dienų terminas nėra praleistas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas V. N. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad atsakovo J. K. tėvas iki nacionalizacijos 1940 m. valdė 2,662 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). tačiau tokį faktą teismas nustatė neatsižvelgęs į byloje esančius įrodymus, kad atsakovo tėvas pagal iš 1939 m. išskyrimo viensėdžiais plano buvusiam Pikuciškių viensėdyje nuosavybės teise kartu su broliais B. ir M. bendrai baldė 7,2988 ha žemės. Byloje nėra jokių duomenų, kad broliai žemę būtų pasidalinę iki žemės nacionalizacijos, todėl minėta teismo išvada yra nepagrįsta.
2. Teismas nepagrįstai apeliantą pripažino nesąžiningu ir pritaikė restituciją. Apeliantas, būdamas Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybos žemėtvarkininku, neturėjo teisės nagrinėti nuosavybės teisių atkūrimo bylų ir atliko tik techninio pobūdžio funkcijas. Todėl jo funkcijos negalėjo turėti įtakos priimamiems sprendimams. Be to, teismas nenurodė, kuo pasireiškė apelianto privačių ir viešų interesų konfliktas, bei už kokius veiksmus buvo atlyginta perleidžiant ginčo sklypą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą, panaikinant jo dalį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad tam, kad tenkinti ieškovo ieškinį būtina nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Nagrinėjamoje byloje reikšminga aplinkybė yra ta, ar atsakovo K. K. tėvas S. K. iki žemės nacionalizavimo valdė žemę (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis ar ne, ir kokio ploto. Šis faktas galėjo ir turėjo būti nustatomas ne kaip juridinę reikšmę turinti faktas, o kaip įrodomasis faktas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą ieškovas grindžia šiais argumentais:
1. Teismas pagrįstai sprendė, kad nepakanka byloje esančių archyvinių dokumentų konstatuoti, kad S. K. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdė 6,7 ha žemės, todėl nebuvo pagrindo atkurti K. K. ir J. J. nuosavybės teises į minėtą sklypą.
2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijamo neatlygintino sandorio sudarymo metu atsakovas V. N. buvo valstybės tarnautojas, t.y. valdininkas, kurio pareigos buvo tiesiogiai susijusios su nuosavybės teisių atkūrimu Vilniaus rajone, žemės sklypas jam buvo perleistas neatlygintinai, todėl K. K. išduoto jam įgaliojimo pagrindu atlikdamas veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu pastarajam, buvo nesąžiningas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime tretysis asmuo nurodo, kad nesutinka su apelianto nuomone, kad jo tarnybiniai veiksmai neturėjo ir negalėjo turėti įtakos nuosavybės teisių atkūrimui ir, kad teismas nepagrįstai jį pripažino nesąžiningu įgijėju. Apeliantas rengė nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus atsakovui K. K. , t.y. dalyvavo nustatant sklypo ribas, pasirašė Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės darbinės grupės 1993 m. lapkričio 25 d. pasiūlyme – išvadoje ir 1994 m. rugpjūčio 1 d. žemės sklypo ribų nustatymo – paženklinimo akte.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Apelianto skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nes teismas netinkamai įvertino bylos medžiagą, todėl nepagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą ir nepagrįstai apeliantą laikė nesąžiningu įgijėju.
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Iš byloje pateiktų archyvinių dokumentų, t.y. Vilniaus apskrities, Riešės valsčiaus, Vaidauciškių, Pikutiškių, Nevediškių ir Pustaluvkos vienkiemių po išskirstymo viesėdžiais savininkų iš patvirtinto 1939 m. išskirstymo viensėdžiais plano sąrašo matyti, kad K. B. , M. ir S., s. J., iš viso naudojo 7,2988 ha žemės (duomenys neskelbtini) (t. 4, b.l. 80-82). Kituose iki nacionalizacijos išrašytuose dokumentuose duomenų apie T. K. turėtą žemę duomenų nėra, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovui priklausė 1/3 aukščiau nurodyto žemės sklypo.
Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nurodydamas, kad K. B. , M. ir S. remiantis minėtu 1939 m. išskirstymo viensėdžiais plano sąrašu naudojosi 7,988 ha žemės, padarė rašymo apsirikimo klaidą, nes iš minėto dokumento matyti, kad minėti asmenys naudojosi V. N. V. N. 7,2988 ha žemės (duomenys neskelbtini), todėl S. K. priklausė ne 2,662 ha, o 2,4329 ha žemės (duomenys neskelbtini), todėl ši klaida ištaisytina.
Nepagrįstas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino 1941-1950 metais išlikusių archyvinių dokumentų, pagal kuriuos S. K. naudojosi didesniu žemės sklypu. Kolegijos nuomone, esant išlikusių iki nacionalizacijos dokumentų, nėra pagrindo vadovautis vėlesniais, po žemės nacionalizacijos atsiradusiais dokumentais tokiais kaip 1941 m. spalio 20 d. pieno gamintojų sąrašu, 1948 – 1950 m. ūkinių knygų duomenimis ir kitais dokumentais, nes šie dokumentai neįrodo S. K. nuosavybės teisių į didesnį žemės sklypą.
Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad byloje nesant įrodymų, jog K. B. , M. ir S. žemę iki nacionalizacijos pasidalino turėtą žemę, teismas nepagrįstai sprendė, jog S. K. priklausė 1/3 žemės sklypo. Ginčo sprendimų priėmimo metu galiojusio Lietuvos respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio nuostatos nenumatė galimybės paveldėti brolio žemę.
Remdamasi aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius archyvinius dokumentus ir kitus įrodymus ir pagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą dėl S. K. naudotos žemės.
Dėl apelianto sąžiningumo.
Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai apeliantą pripažino nesąžiningu ir pritaikė restituciją. Apelianto teigimu, jis būdamas Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybos žemėtvarkininku, neturėjo teisės nagrinėti nuosavybės teisių atkūrimo bylų ir atliko tik techninio pobūdžio funkcijas. Todėl jo funkcijos negalėjo turėti įtakos priimamiems sprendimams.
Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas V. N. Vilniaus rajono Buivydiškių agrarinės reformos tarnyboje ir valstybinėje tarnyboje dirbo nuo 1993 m. kovo 18 d. iki 2000 m. gruodžio 4 d. Taigi apeliantas buvo valstybės tarnautojas, kurio tiesioginės pareigos buvo susijusios su nuosavybės teisių atkūrimu Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkėje. K. K. 1993 m. gegužės 10 d. Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės viršaičio pavaduotojos O. B. patvirtintu įgaliojimu visus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, pavedė atlikti V. N. . Apeliantas būdamas Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybos darbuotoju rengė K. K. dokumentus nuosavybės teisėms į žemę atkurti, t.y. dalyvavo nustatant iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo ribas, pasirašė Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės darbinės grupės 1993 m. lapkričio 25 d. pasiūlyme – išvadoje, 1994 m. rugpjūčio 1 d. žemės sklypo ribų nustatymo paženklinimo akte. Be to, V. N. atstovaudamas J. K.pasirašė už jį 1995 m. kovo 3 d. Vilniaus rajono valdybos Žemėtvarkos tarnybos išvadoje atkurti nuosavybės teises į žemę.
Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės rodo, kad apeliantas vienu metu atstovavo ir K. K. ir Vilniaus rajono Buivydiškių agrarinės reformos tarnybą. O ta aplinkybė, kad Vilniaus rajono valdybos 1995 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 486-1127 J. K. sugrąžinus 4,15 ha žemės sklypą natūra, J. K. 1997 m. vasario 1 d. žemės sklypo dovanojimo sutartimi visą sugrąžintą žemės sklypą padovanojo V. N. , leidžia manyti, jog apeliantas buvo asmeniškai suinteresuotas teigiamai spręsti K. K. prašymą ir įtakoti ginčijamų sprendimų priėmimą, t.y. buvo nesąžiningas. Kolegijos nuomone, tokie apelianto veiksmai prieštaravo tuomet galiojusiam 1995 m. balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymui, pagal kurio 14 ir 16 straipsnius, valdininkai privalėjo nevykdyti užduoties, jeigu asmeniniai, turtiniai interesai susikerta su šia užduotimi, o taip pat valdininkams draudžiama naudoti tarnybos teikiamas galimybes ne tarnybos tikslams ar gauti dovanas už pareigų vykdymą. Tokie sandoriai pakerta visuomenės pasitikėjimą valdžia, kenkia valstybės tarnybos interesams, todėl teismai juos privalo pripažinti negaliojančiais ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis) CK 1.81 straipsnio pagrindu (1964 m. CK 48 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2005). Nustačius, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu apeliantas buvo valstybės tarnautojas, kurio pareigos buvo tiesiogiai susijusios su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, o teisė į atkurtą žemės nuosavybę jam buvo perleista neatlygintinai, bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai šį sandorį pripažino negaliojančiu 1964 m. CK 48 straipsnio pagrindu.
Apeliantas nurodo, kad 1997 m. vasario 1 d. dovanojimo sutartimi perleidus žemės sklypą, faktiškai buvo sprendžiami privatūs santykiai – natūra grąžinta apelianto 10000 Lt paskola suteikta K. K. motinai, nes po jos mirties K. K. paveldėjo ir jos kreditorinius įsipareigojimus, tačiau byloje nėra įrodymų patvirtinančių šias aplinkybes, todėl šis apelianto teiginys atmetamas kaip nepagrįstas.
Nors apeliantas prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą visa apimtimi, tačiau apeliaciniame skunde nurodo argumentus tik dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir dėl apelianto sąžiningumo, todėl neperžengiant bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų pirmosios instancijos teismo išvadų nepasisako.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas ir teisingai išsprendė šalių ginčą, todėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, sprendžia, kad netenkinus atsakovo V. N. apeliacinio skundo iš jo priteistinos bylinėjimosi išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Ištaisyti rašymo apsirikimo klaidą ir sprendimo rezoliucinės dalies 2 pastraipoje vietoj nurodytų „2,662 ha žemės“ įrašyti „2,4329 ha žemės“.
Priteisti iš atsakovo V. N. į valstybės biudžetą 16,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.