Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. I. ir jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. I. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš A. I. priteista nukentėjusiajai R. P. 5920 Lt turtinei ir 192200 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. I. priteista A. P. 4500 Lt turtinei ir 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios R. P. civilinio ieškinio dalis dėl atlyginimo priteisimo jai iki gyvos galvos ir vaikams iki pilnametystės paliktas nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nusta t ė:

A. I. nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 26 d., apie 01 val. 50 min., (duomenys neskelbtini), kieme, būdamas apsvaigęs nuo narkotinės medžiagos - kokaino, tarpusavio konflikto su I. P. ir A. S. metu, vieną kartą tyčia šovė iš šaunamojo ginklo – pistoleto „Makarov“ nukentėjusiajam I. P. į krūtinę, tuo padarydamas jam šautinį kiaurinį kairės krūtinės pusės sužalojimą, pasireiškusį kiauriniais kairio širdies skilvelio ir kairio plaučio pažeidimais, vidiniu kraujavimu į kairę krūtinplėvės ertmę, nuo ko jis mirė, ir tokiu būdu nužudė I. P.. Tokiais savo veiksmais A. I. padarė LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Pirmiausia apeliantas prašo panaikinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalto, būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Kategoriškai neigia vartojęs bent kokias narkotines medžiagas ar gėręs alkoholį. Nors jo organizme ir rasti narkotinių medžiagų pėdsakai, tačiau nenustatyta, nei kokiu būdu, nei kada jie pateko, be to, nustatytas kiekis patvirtina, jog jis negalėjo būti apsvaigęs. Pabrėžia niekuomet nesąs baustas dėl narkotinių medžiagų vartojimo, nesigydė dėl minėto pobūdžio priklausomybės, ką patvirtina medicinos įstaigų pateiktos pažymos. Tiek jis, tiek klube buvę liudytojai paneigė jį vartojus narkotines medžiagas.

Teismo išvada, jog jis šovė į I. P., yra paremta spėlionėmis, nors visi neaiškumai ir abejonės turi būti aiškinami kaltinamojo naudai. Teigia teismą neatsižvelgus į jo nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina ekspertų išvados, kitų liudytojų parodymai, daiktiniai įrodymai. Pažymi, jog nukentėjusiajam buvo padarytas sužalojimas iš apačios į viršų bei iš priekio, kas sutampa su jo parodymais, jog I. P. iš jo pistoleto galėjo būti peršautas konflikto metu, kai jis (apeliantas) buvo griaunamas (tuo metu galėjo pasikeisti pistoleto kryptis, kadangi priešingu atveju sužalojimas būtų padarytas iš priekio). Nurodo, jog nuleistuką galėjo paspausti ir A. S.. Akcentuoja, jog nei ant pistoleto, nei ant nuleistuko neaptikti jo pirštų antspaudai. Įvykusių grumtynių faktą įrodo jo suplėšyti marškiniai bei marškinėliai, sagos rastos būtent toje vietoje, kurioje jis ir nupasakojo vykus grumtynes. Šioje vietoje rastas ir A. S. priklausęs sidro butelis, iš ko galima spręsti, jog ir pastarasis dalyvavo grumtynėse. Pabrėžia, jog liudytoja A. Rt. patvirtino mačiusi grumtynes, po kurių jis atsikėlė ir pabėgo, iš ko ji suprato, kad jis ir A. S. puolė I. P.. Apelianto manymu, liudytoja tokias išvadas padarė, kadangi jis ir A. S. buvo vienoje pusėje, o nukentėjusysis stovėjo priešais juos. Tvirtina, jog šios aplinkybes įrodo, kad A. S. stovėjo jam iš nugaros, kuomet jis buvo griaunamas, tačiau teismas to nuosprendyje nepaminėjo.

Nors teismas nuosprendyje nurodė, jog liudytoja J. Ž. nematė, kad jo rūbai buvo suplėšyti, o jis pats sužalotas, tačiau, apelianto teigimu, pastaroji naktį to ir negalėjo matyti, kadangi šviesos nebuvo uždegtos, be to, ji buvo ką tik pakelta iš miego, o jam atvykus iškart vėl nuėjo miegoti. Tvirtina, jog nuosprendžio aprašomojoje dalyje neteisingai užrašyti jo parodymai. Neigia kada nors parodęs, jog šovė į I. P., paminėjo tik tai, kad grumtynių metu, nukentėjusiajam sugriebus, pistoletas galėjo iššauti, tačiau tą padaryti galėjo ir A. S.. Jis nežino ir nematė, kas tai galėjo padaryti, kadangi jį patį tuo metu griovė A. S..

Nors teismas nurodė, jog jis išjungė telefonus, nenorėjo su niekuo kalbėti, tačiau neatsižvelgė į tai, kad darbo metu draudžiama naudotis telefonais. Nuosprendyje paminėta, kad ginklą jis naudojo, siekdamas apsiginti nuo puolančių asmenų, tačiau jis nurodė dar ir kitas priežastis – apsaugoti visuomenę nuo chuliganiškai nusiteikusių asmenų, kurie kėsinosi atimti automobilį, norėjo nutraukti užpuolikų nusikalstamus veiksmus, o ginklą naudojo tik įspėjamaisiais tikslais.

Toliau skunde aptariami konkretūs liudytojų parodymai. Apklausiama teisme liudytoja R. P. nukentėjusįjį apibūdino kaip ramų ir nekonfliktišką žmogų, tačiau tuo pačiu pripažino, jog pastarasis buvo drąsus, galėjo kėsintis atimti ginklą. Teismas nurodė, jog A. S. teigė matęs, kaip nepažįstamas vyriškis šovė iš mažo atstumo, tačiau akivaizdu, kad tokie parodymai yra melagingi, kadangi iš liudytojo parodymų matyti, jog jis patvirtino nematęs, kaip, iš kokio atstumo ir kokiomis aplinkybėmis nepažįstamasis šovė į I. P.. Pažymi, jog duodamas pirminius parodymus A. S. pripažino ir tai, jog jį (apeliantą) buvo sugriebęs jau po šūvių, kas rodo pastarąjį kartu su nukentėjusiuoju kėsinusis atimti ginklą. Apelianto įsitikinimu, liudytojo A. S. parodymuose yra daugybė prieštaravimų, dėl ko negalima remtis jo parodymais. Be to, pastarasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, yra suinteresuotas asmuo, nukentėjusiojo draugas, dėl ko kerštaudamas duoda melagingus parodymus. Neatmestina, kad jis pats siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl pasikėsinimo atimti ginklą. Teigia, jog tyrimo metu neatlikta A. S. asmens krata, nenustatyta, iš kokio konkrečiai ginklo bei iš kokio atstumo nušautas nukentėjusysis (nė vienas liudytojas nematė, kad nukentėjusįjį nušovė apeliantas).

Teismas, aptaręs liudytojų A. Sl., R. R. ir I. U. parodymus, neatsižvelgė į tai, kad pastarosios konflikto metu sėdėjo automobilyje. Teisme jos patvirtino nemačiusios jam į nugarą suduoto smūgio, negirdėjusios grasinimų, kadangi tuo metu automobilyje grojo muzika, automobilio stiklai buvo užtamsinti. Be to, atkreipia dėmesį, kad liudytojos ikiteisminio tyrimo metu apklaustos praėjus 3 mėnesiams nuo įvykio, tačiau visų protokolų turinys iš esmės sutampa pažodžiui, dėl ko apeliantas daro išvadą, kad jos tik pasirašė pareigūnų iš anksto surašytus protokolus. Melagingais vadina parodymus, kad jis jų neva neišleido iš automobilio, nes teisme pačios pripažino per užtamsintus langus nieko nemačiusios.

Įvykio vietoje rastas apdaužytas automobilis patvirtina, kad I. P. mėtė į jį kietus daiktus, tačiau šio fakto teismas nenagrinėjo. Automobilis nebuvo peršautas, šūvio pėdsakai neaptikti.

Tuo atveju, jeigu aukštesnės instancijos teismas patvirtintų skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas dėl jo kaltės, prašo sumažinti paskirtą bausmę. Nurodo, jog anksčiau nebuvo teistas, charakterizuojamas teigiamai, dėl ko paskirta bausmė yra per griežta.

Gynėjo įsitikinimu, A. I. nepagrįstai nuteistas pagal LR BK 129 str. 1 d. Pažymi, kad jo ginamasis kaltės nepripažino ir parodė buvęs sugriebtas vieno vaikino, kuris jį smaugė, o I. P. tuo metu griebė jam (nuteistajam) už rankos su pistoletu. Grumtynių metu ginklas galėjo pats iššauti, kai I. P. griebė už pistoleto. Tvirtina, jog tokia situacija turėjo būti vertinama kaip nelaimingas atsitikimas arba būtinoji gintis, arba bent jau kaip būtinosios ginties ribų peržengimas. Atkreipia dėmesį, kad skundžiamo nuosprendžio turinys iš esmės analogiškas kaltinamajam aktui. Nuosprendis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 1.1 p. nuostatų. Pažymi teismą neanalizavus visų bylos aplinkybių. Nenustatytos ir įrodymais (išskyrus, nuteistojo ir A. S. parodymus) nepagrįstos šūvio paleidimo į nukentėjusįjį aplinkybės (niekas nematė šito momento). Ta aplinkybė, kad jo ginamasis perspėjęs, jog šaus, vaikėsi nukentėjusįjį ir A. S. bei šaudė į žemę ir orą, paneigia pastarąjį turėjus tyčią ką nors nužudyti (priešingu atveju, pats būdamas kariškis, galėjo nesudėtingai įgyvendinti tokį sumanymą). Teismas nenustatė, kokiu būdu A. I. atsidūrė priešais I. P., kodėl šauta ne į nugarą, o iš priekio. Šias aplinkybės proceso metu nurodė jo ginamasis, tačiau teismas tokius jo parodymus atmetė. Nesuprantamais vadina teismo motyvus dėl kaltės turinio, t. y. teismas konstatavo A. I. veikus netiesiogine tyčia, kadangi iššaudamas iš gyvybei pavojingo kovinio ginklo, jis suprato kėsinantis į nukentėjusiojo gyvybę ir nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Akcentuoja jo ginamąjį buvus kariškį, todėl nelogiška, kad šis, šaudamas į kitą žmogų iš kovinio ginklo, ir suprasdamas, jog kėsinasi į svetimą gyvybę, galėjo nenorėti pasekmių ir leido joms kilti. Tvirtina byloje nesant duomenų apie tiesioginę tyčią, todėl mano apskritai nesant šio nusikaltimo sudėties elemento.

Nurodydamas, jog teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, gynėjas skunde cituoja atskiras nuosprendžio išvadas. Teismas, remdamasis liudytojų parodymais, nustatė, jog I. P. ir A. S. buvo gerai nusiteikę, draugiški, o jo ginamasis, nesant jokio konflikto, pradėjo be jokios priežasties purkšti pastariesiems dujų balionėliu į veidą. Gynėjo teigimu, liudytojų parodymai leidžia daryti priešingą išvadą, t. y. konflikto iniciatoriai buvo nukentėjusysis ir A. S.. Pagrįsdamas tokį teiginį apeliantas cituoja A. S. parodymus, užfiksuotus parodymų patikrinimo vietoje protokole (t.2, b. l. 15-17). Atsižvelgdamas į šiuos liudytojo parodymus, gynėjas daro išvadą, jog tai buvo klasikinio konflikto pradžia ir po to sekęs A. I. užpuolimas (jo ginamasis įspėjo, kad vaikinai pasišalintų, tačiau pastarieji nereagavo; du neblaivūs asmenys nakties metu artinosi prie jo ginamojo, sugriebė už drabužių ir tt.). Iš A. S. ir kitų liudytojų parodymų matyti, kad iš pradžių A. I. vijosi A. S., vėliau nukentėjusįjį, tačiau nei vienas, nei kitas iš įvykio vietos nepasišalino. Toliau, anot gynėjo, sekė lemtingas momentas, kurio aplinkybių teismas nuosprendyje neaptarė ir kurio, išskyrus jo ginamąjį ir A. S., niekas nematė. Skunde aptariami A. S. parodymai, duoti apklausiant pastarąjį iškart po įvykio (t.2, b. l. 9-10), kurie, kaip teigiama, patvirtina A. I. parodymus, kad jis buvo užpultas dviejų vaikinų, I. P. jį sugriebė už rankos, po ko sekė šūvis. Pažymi, jog liudytoja J. K. patvirtino mačiusi grumtynes, suprato, jog buvo norima atimti ginklą (t. 2, b. l. 42-44). Atkreipia dėmesį, kad vėlesnėse apklausose liudytojas A. S. „įsijautė į nukentėjusiųjų vaidmenį“, pakeitė parodymus teigdamas neva jis ir nukentėjusysis nepradėjo konflikto, nepuolė jo ginamojo, gal tik netyčia prisilietė prie jo rankų ir tt. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neanalizavo tokių esminių prieštaravimų ir padarė išvadą, priešingą minėto liudytojo parodymams, t. y. „liudytojas A. S. nuo pat pirmos apklausos nuosekliai ir užtikrintai patvirtino, kad nei jis, nei I. P. kaltinamajam negrasino ir jo nepuolė, jie tik kalbėjosi, norėjo išsiaiškinti, tačiau kaltinamasis be jokios priežasties papurškė dujų balionėliu jiems abiem į veidus, po to netrukus išsitraukė ir pagrasino nušausiąs“.

Gynėjo teigimu, teismo išvadą, jog nėra įrodymų, patvirtinančių nukentėjusįjį kėsinusis į A. I., paneigia liudytojo A. S. parodymai, specialistų išvados (ant jo ginamojo kelnių rasta pluoštų nuo I. P. bei A. S. kelnių; ant A. I. striukės ir baltinių rasta I. P. megztinio pluoštų; ant nukentėjusiojo dešinės rankos nagų nuokarpų rastas pluoštas nuo A. I. kelnių ir tt.). Tokios išvados patvirtina, kad visi trys asmenys artimai kontaktavo, taip paneigiami A. S. parodymai neva jie „nepuolę, gal netyčia prisilietę prie rankos“. Tad, gynėjo įsitikinimu, tokios aplinkybės nepaneigia jo ginamojo nurodytos versijos dėl šūvio paleidimo, ją patvirtina ir specialisto išvada, kad šūvio kryptis nukentėjusiojo kūno, esančio vertikalioje padėtyje, atžvilgiu buvo iš priekio atgal ir iš viršaus žemyn.

Mano, jog aukščiau išvardintos aplinkybės rodo teismo šališkumą. Nurodo, jog teismo nešališkumo samprata yra išaiškinta Europos Žmogaus Teisių Teismo bei LAT sprendimuose. Skunde aptariami teismo nešališkumo principo subjektyvusis ir objektyvusis aspektai. Gynėjo teigimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas LR BPK 20 str. 4 d. reikalavimus, nepatikrino įrodymų, savo išvadomis paneigė svarbias bylos aplinkybes, apribojo nuteistojo teisę į gynybą.

Pažymi, jog nors teismas jo ginamojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę pripažino tai, kad pastarasis nusikalto, būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, tačiau neišsiaiškinta, prieš kiek laiko šios medžiagos pateko į organizmą, nors ir nurodė, kad jų pėdsakai organizme išlieka nuo 24 iki 48 valandų. Taip pat nurodo teismą priteisus nepagrįstai dideles sumas neturtinei žalai atlyginti, neatsižvelgiant, kad I. P. buvo neblaivus, kas nulėmė jo veiksmus.

Tuo atveju, jei teismas pripažintų, kad jo ginamasis pagrįstai nuteistas pagal LR BK 129 str. 1 d., nurodo apygardos teismą paskyrus pastarajam neteisingą bausmę. Pažymi, jog nors A. I. anksčiau neteistas, dirba, charakterizuojamas išimtinai teigiamai, teismas skyrė jam sankcijos maksimumui artimą bausmę. Pagrįsdamas tokį sprendimą, teismas kaip vieną iš motyvų nurodė tai, jog surinkti neginčijami jo kaltės įrodymai bei akcentuojama, kad nuteistasis nepripažino nusikaltęs. Pažymi, jog LAT senato 1999-12-23 nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių pradmenis“ nuostatos numato, jog kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga (skunde cituojamas nutarimo 5 punktas). Gynėjo manymu, teismas nepakankamai įvertino kaltininko asmenybę, dėl ko paskyrė neteisingą bausmę.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo A. I. gynėjas prašė patenkinti nuteistojo ir jo apeliacinius skundus, o prokuroras, nukentėjusioji R. P. ir jos atstovas bei nukentėjusysis A. P. prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. I. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo, nuteistojo kaltės bei jam paskirtos bausmės dydžio.

Iš gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su jo įvykdytų veiksmų teisine kvalifikacija bei nuosprendžiu paskirta bausme ir prašo pripažinti A. I. veikus būtinosios ginties situacijoje, o pats nuteistasis savo skunde prašo kitaip įvertinti faktines bylos aplinkybes, mano, jog pistoleto nuleistuką galėjo nuspausti A. S., panaikinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, sušvelninti bausmę bei sumažinti priteistus civilinius ieškinius.

Nuteistojo gynėjo ir paties nuteistojo A. I. apeliaciniai skundai yra prieštaringi: apeliantas A. I., neigdamas savo kaltę, tvirtina, jog pistoleto nuleistuką grumtynių metu galėjo paspausti A. S., o gynėjas skunde tvirtina A. I. buvus būtinosios ginties situacijoje ir nurodo, kad grumtynių metu ginklas galėjo pats iššauti, kai I. P. griebė už pistoleto. Pirmiausia bus atsakyta į nuteistojo gynėjo skundo argumentus dėl būtinosios ginties.

LR BK 28 str. 1 d. nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. LR BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis pats ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. LR BK 28 str. 3 d. konstatuojama, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 ir 6 punktuose duotą išaiškinimą, kėsinimasis turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ir pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas LR BK 28 str. 2 d. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio. Sprendžiama, jog kėsinimasis yra realus tada, kai jis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu tada, kai reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyręs bylos aplinkybes, tinkamai įvertinęs įvykio liudytojo A. S., kitų liudytojų – J. Ž., A. Sl., R. R., I. U., A. Rt., R. Pl., paties nuteistojo A. I. parodymus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju išvis nebuvo būtinosios ginties situacijos: konfliktas tarp nukentėjusiojo I. P. ir A. S. iš vienos pusės ir nuteistojo iš kitos pusės įvyko paties A. I. iniciatyva jam papurškus iš dujų balionėlio I. P. ir A. S., kuris, norėdamas atimti dujų balionėlį, juos vijosi, sugriebė A. I. už drabužių, tačiau šis, iš jų išsinėręs, atšoko atgal, išsitraukė ginklą ir suriko, jog nušaus. Kadangi A. I. šaudė, A. S. su I. P. pradėjo bėgti nuo jo, o nuteistasis – vytis. Kuomet A. S. pasilenkęs sniegu valėsi akis, išgirdo šūvius, o kai pribėgo prie I. P., šis gulėjo sniege, o A. I. nuvažiavo automobiliu. A. S. ir liudytojų A. Sl., R. R., I. U. parodymais nustatyta, jog jie po klubo uždarymo nuteistojo kvietimu įlipo į jo automobilį, kuriuo A. I. juos pasiūlė parsivežti pas save į namus. Kadangi I. P. nebetilpo, tai nuvažiavo taksi automobiliu. A. I. sustojo prie gyvenamųjų namų ir pakvietė A. S. išlipti pasikalbėti, nes nebenorėjo vaikinų toliau vežtis į namus. A. I. buvo agresyviai nusiteikęs ir nenorėjo merginų išleisti iš automobilio, bet joms pavyko išlipti. Kuomet nukentėjusysis su A. S. pasakė, jog ,,pavežiojai paneles su ,,krūta“ mašina“, A. I. išsitraukė dujų balionėlį ir papurškė į vaikinus. Visos trys merginos išsigando ir pabėgo. Nubėgdamos girdėjo šūvius.

Apeliantai bando įtikinti teismą, jog šūvio metu A. I. buvo sugriebtas A. S. ir I. P.. Teigiama, kad A. S. laikė nuteistąjį už kaklo ir smaugė, o nukentėjusysis tuo metu griebė už rankos, kurioje jis laikė pistoletą. Ši apeliantų versija nepasitvirtino ir atmetama kaip nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išanalizavo ir aptarė tiek A. I., tiek liudytojų parodymus ir nurodė, kodėl netiki nuteistuoju, o vadovaujasi liudytojų A. S., A. Sl., R. R., I. U., A. Rt., R. Pl. duotais parodymais. Liudytojas A. S. patvirtino esminę aplinkybę, kad buvo tik vienas konfliktas, kai A. I. išsitraukė dujų balionėlį ir papurškė, o daugiau jie susikibę nebuvo. Tą aplinkybę, jog ne nukentėjusysis su A. S. užsipuolė nuteistąjį, o pastarasis pats purkšdamas dujų balionėliu, puolė juos, patvirtino šį įvykį mačiusios liudytojos A. Sl., R. R. ir I. U.. Jos visos trys išlipusios iš automobilio matė, kaip nuteistasis, išgirdęs vaikinus sakant: ,,pavežiojai paneles su ,,krūta“ mašina ir viskas“ iškart išsitraukė dujų balionėlį ir pradėjo jiems purkšti. Kolegijos nuomone, nuteistasis, išgirdęs tuos žodžius, tikrai negalėjo įsižeisti, nes nieko įžeidžiančio nebuvo pasakyta, todėl laikoma, kad jis neturėjo jokio pagrindo panaudoti dujų balionėlį. Tą aplinkybę, kad nuteistasis, nukentėjusysis ir A. S. buvo susikibę tik vieną kartą konflikto pradžioje, patvirtino liudytoja A. Rt., kuri stebėjo įvykį, o kai ji sušuko: ,,liaukitės“, vyrai išsilakstė. Kolegija nesutinka su A. I. skundo teiginiu, jog jis davė nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina ekspertų išvados bei liudytojų parodymai. Priešingai nei teigiama skunde, nuteistasis nebuvo nuoseklus viso proceso metu, nes duodamas parodymus vis sugalvodavo naujas versijas, keitė parodymus, painiojosi aiškindamas esmines įvykio aplinkybes ir negalėjo motyvuotai paaiškinti, dėl kokių priežasčių davė prieštaringus parodymus. Štai apklausiamas pirmą kartą A. I. nurodė, jog: ,,smūgių jam vyrai nesudavė“, tik pasakė, jog ,,duos į galvą“. Vyresnysis vyriškis (I. P.) iš priekio griebė jam už rankos ar pistoleto, o jaunesnis (A. S.) iš už nugaros sugriebė už kaklo. Tuo metu, kai pasigirdo šūvis, nepamena, ar jis laikė pirštą ant nuleistuko (t. 2, b. l. 156-158). A. I. kaip įtariamasis duodamas parodymus vietoje (t. 2, b. l. 161-162) jau pradėjo tvirtinti, jog jam einant link automobilio pajuto smūgį į nugaros pusę, o vyresnis (I. P.) jam užsimojo ranka ir norėjo smūgiuoti, todėl jis buvo priverstas išsitraukti dujų balionėlį ir papurkšti. A. I. apklausiamas antrą kartą kaip įtariamasis parodė, jog nužudyti I. P. nenorėjo, jis buvo sužalotas grumtynių metu nuteistajam ginantis (t. 2, b. l. 165). Apklausiamas teisiamajame posėdyje A. I. dar kitaip aiškino įvykio aplinkybes, tvirtino, jog ,,< ... > I. man smogė į nugarą, o kitas sušaukė, kad važiuojam mašina < ... >. Aš atsitraukinėdamas šaudžiau į žemę, tvorą. Bet I. mane vis tiek puolė < ... >. Mane iš nugaros kažkas sugriebė, pradėjo smaugti. Aš šoviau, bet nemačiau, kad I. pataikiau“ (t. 4, b. l. 4-11). Esant tokiems nemotyvuotai prieštaringiems nuteistojo parodymams, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atmesti jo parodymus kaip nepatikimus, o faktines bylos aplinkybes pagrįsti liudytojų A. S., E. R., R. Pl., A. Sl., R. R., I. U. parodymais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais. A. I. nėra nuoseklus ir apeliaciniuose skunduose: gynėjo paduotame skunde tvirtinama, jog grumtynių metu ginklas galėjo pats iššauti, kai I. P. griebė už pistoleto, ir tai prašo įvertinti kaip būtinąją gintį arba bent jau kaip būtinosios ginties ribų peržengimą, o jo apeliaciniame skunde teigiama, kad A. S. grumtynių metu stovėjo jam už nugaros ir jį ketino pargriauti, todėl pistoleto nuleistuką galėjo paspausti ir A. S..

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog nuteistasis turėjo teisę į būtinąją gintį, kadangi išvis nenustatyta būtinosios ginties situacija. Kaip nepasitvirtinęs atmetamas apeliacinio skundo teiginys, jog užpuolus A. S. su I. P., įvyko grumtynės: neva A. S., sugriebęs už kaklo, smaugė nuteistąjį, o I. P. griebė jam už rankos, kurioje laikė pistoletą, abu grasino atimti ir automobilį, ir ginklą. Kolegija neturi pagrindo tikėti tokiais apeliacinių skundų teiginiais, nes faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, jog išvis buvo tik vienas konfliktas, kurio metu su nuteistuoju susigrūmė liudytojas A. S., norėdamas išsiaiškinti, kodėl jam ir draugui buvo papurkšta iš dujų balionėlio, dėl ko norėjo jį (dujų balionėlį) atimti. A. S. buvo sugriebęs A. I. už drabužių, iš kurių pastarasis išsinėrė. Tokios bylos aplinkybės nustatytos ne tik paties A. S., bet ir įvykio liudytojų A. Sl., R. R., I. U. parodymais bei rašytiniais įrodymais – parodymų patikrinimo vietoje protokolu (t. 2, b. l. 15-17), kuomet A. S. patvirtino visą įvykių eigą, akistatos tarp A. I. ir A. S. protokolu (t. 2, b. l. 21-22), įvykio vietos apžiūros protokolais bei fotolentelėmis prie jų (t. 1, b. l. 4-18, 29-43), kuomet buvo surastos ir apžiūrėtos 5 plastikinės sagos su užrašu priekinėje dalyje ,,Imag“ (t. 1, b. l. 20, 44). Iš A. S. parodymų ir įvykio vietos apžiūros protokolų matyti, jog sagos buvo surastos kaip tik toje vietoje (ant šaligatvio, šalia automobilio), kurioje, kaip nurodė A. S., jis su draugu ,,susigrūdo“ su nuteistuoju, šiam papurškus dujų balionėliu, o I. P. lavonas rastas visai kitoje vietoje – ant vejos, už 11,46 m nuo šaligatvio, esančio prie (duomenys neskelbtini), ties antra ir trečia laiptine. Tą aplinkybę, kad visi trys, t. y. nuteistasis, nukentėjusysis ir A. S., buvo susikibę konflikto pradžioje, o ne tuomet, kai nuteistasis šaudė, patvirtino ir liudytoja J. K., kuri matė, kaip trise buvo kartu lyg susikibę, todėl manė, jog smulkesnis vyras (A. S.) ir stambesnis (I. P.) norėjo atimti ginklą iš aukštesnio. Tačiau liudytoja galėjo sąžiningai klysti, nes tokį vaizdą susidarė todėl, kad girdėjo šaudant. A. S. parodymais nustatyta, kad jis ir nukentėjusysis buvo susikibę su nuteistuoju tik prie automobilio, kuomet liudytojas norėjo atimti dujų balionėlį, o ne ginklą. Svarbiais nuteistojo kaltės įrodymais yra laikytini liudytojų J. K. ir R. Pl. parodymai, kuriais nustatyta, jog abi liudytojos matė, kaip aukštesnis vyriškis (A. I.) vijosi du vyrus – vienas buvo oranžine striuke (I. P.), o kitas – smulkesnis (A. S.), bei ištiesta ranka šaudė į bėgančiuosius. Liudytojos girdėjo keletą šūvių ir matė, kaip I. P. nukrito ant vejos. Šaudant liudytojos nematė jokių grumtynių, niekas jokių daiktų nemėtė, tik grasinančiu balsu besivejantis rėkė ant bėgančiųjų. Vadinasi, liudytojos J. K. ir R. Pl. nurodė esminę aplinkybę, jog nuteistasis nušovė I. P. ne grumtynių metu, o bėgantį. Šią aplinkybę kategoriškai patvirtino ir A. S.. Nors jis paties šūvio momento nematė, nes tuo metu pasilenkęs sniegu valė nuo papurkštų dujų skaudančias akis, tačiau atsikėlęs pastebėjo sniege sukniubusį I. P., kurį su pistoletu rankoje nusivijo A. I., šaukdamas ,,nušausiu“. Kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojų A. S., J. K., R. Pl. parodymais, kurie viso proceso metu sutapo esminėse detalėse ir nebuvo prieštaringi. Vadinasi, jokios kalbos apie nuteistojo teisę į būtinąją gintį negali ir būti, nes jis pats buvo puolantysis ir, laikydamas rankoje pistoletą ,,Makarov“, šaudė į bėgančius A. S. bei I. P.. A. I. iškelta versija, jog iš pistoleto ,,Makarov“ buvo iššauta grumtynių su nukentėjusiuoju ir A. S. metu (vienu atveju tvirtinama, jog pistoleto nuleistuką galėjo nuspausti I. P., kitu – jog A. S.), kategoriškai paneigta specialisto išvada Nr. 11-1099 (09), kurios 28 punkte konstatuojama, kad I. P. drabužių pažeidimai buvo padaryti šaunant iš atstumo, kuriame nepasireiškia artimo šūvio pėdsakai. Kulkos įėjimo angos – striukės priekinio paviršiaus kairėje pusėje esančio pažeidimo aplinkoje artimo šūvio pėdsakų nėra. Šaudant iš tirti pateikto pistoleto, atstumas, kuriame nepasireiškia artimo šūvio pėdsakai, yra 80 cm ir didesnis, matuojant nuo pistoleto vamzdžio laibgalio iki kliūties. Šios išvados padarytos specialistui atlikus balistinį objektų, t. y. ginklo, šovinių, kulkos, tūtelės ir nukentėjusiojo I. P. drabužių, tyrimą (t. 1, b. l. 165-173). Kategoriška specialisto išvada paneigia apeliantų iškeltas versijas, jog buvo iššauta grumtynių metu, kadangi tokiu atveju būtų konstatuotas artimas šūvis.

Kolegija neturi pagrindo tikėti apeliacinių skundų teiginiu, jog grumtynių metu pistoleto nuleistuką galėjo nuspausti A. S. ar I. P.. Reikia pažymėti, kad A. S. jokiu būdu negalėjo to padaryti, nes pats nuteistasis tvirtina, jog A. S. buvo sugriebęs jį už kaklo ir smaugė. Šis išgalvotas skundo argumentas paneigtas specialisto išvada Nr. G 694/09(02), kurioje konstatuojama, kad apžiūrint A. I. išorinių sužalojimų nerasta. Jis apžiūrėtas netrukus po įvykio, todėl tikrai būtų surasti ant kūno smurto, jei jis būtų pavartotas, pėdsakai. Be to, A. I. buvo nurodęs, kad jį ne tik smaugė, bet ir sumušė nugarą bei sėdmenis. Šią aplinkybę kolegija laiko taip pat išgalvota, nes jokių sužalojimų jam nenustatyta (t. 1, b. l. 60). Bylos duomenimis nepatvirtinta laikytina A. I. pozicija, jog A. S. vienu metu jį smaugė ir tuo pačiu galėjo paspausti pistoleto nuleistuką. Ši A. I. versija yra nereali ir išgalvota, nepatvirtinta jokiais bylos duomenimis, todėl atmetama.

Nuteistojo gynėjo skundo argumentas, jog ginklas galėjo iššauti pats, kai I. P. griebė už jo, niekuo nepagrįstas. Anksčiau kolegija aptarė, kad po to, kai A. I. išsitraukė ginklą ir perspėjo, kad šaus, tuoj pradėjo šaudyti (pats pripažįsta iššovęs į orą, žemę), konfliktas buvo nutrauktas ir A. S. su I. P. išsigandę pradėjo bėgti. Tą aplinkybę, kad du asmenys bėgo, o vienas juos vaikėsi ir, ištiestoje rankoje laikydamas kažkokį daiktą, šaudė, patvirtino liudytojos J. K. ir R. Pl.. Nuteistojo gynėjo skundo argumentai rodo, kad apeliantas, remdamasis I. K. parodymais, siekia įtikinti kolegiją, jog liudytoja matė grumtynes, kurių metu buvo bandoma atimti ginklą iš nuteistojo (t. 2,l b. l. 42-44). Iš liudytojos parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime, matyti, jog ji matė ne visą įvykį, o tik tam tikrą dalį, todėl susidarė vaizdą, kad trys vyrai ,,,< ... > atrodė lyg susikibę, pamaniau, kad smulkesnis vyriškis ir stambesnis nori atimti ginklą iš aukštesniojo“ (t. 2, b. l. 42-44). Kolegijos nuomone, liudytoja klaidingai suprato susidariusią situaciją, kadangi ji buvo pabudusi iš miego, veiksmas vyko apie 2 val. nakties, kiemas buvo mažai apšviestas, be to, jos nurodytos aplinkybės nepatvirtino kiti bylos duomenys. Svarbu tai, kad liudytoja J. K. parodė, jog po ,,susikibimo“ vyrai išsilakstė ir ji išgirdo dar vieną šūvį, ,,< ... > po ko smulkesnis (A. S.) ir stambesnis (I. P.) vyriškis nubėgo keliuku palei (duomenys neskelbtini) namą, tolyn nuo mano namo, o aukštesnis (A. I.) vyriškis nubėgo jiems iš paskos, paskui juos, laikydamas ranką ištiestą jų kryptimi, kažką laikė rankoje, ką nemačiau. Aš girdėjau dar du arba tris garsus, panašius į šūvius < ... >“. Vadinasi, ,,susikibimo“ metu I. P. nebuvo nušautas, nes nuteistasis, šaudydamas į bėgančius A. S. ir I. P., juos nusivijo. A. S. parodymus apie tai, kad jis buvo sustojęs ir pasilenkęs ėmė nuo žemės sniegą ir juo valėsi akis, patvirtino liudytoja J. K.. Specialisto išvadoje Nr. G746/09(02) konstatuojama, jog A. S. įvykio metu papurškiant iš dujų balionėlio į veidą, buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nustatytas akių obuolių junginių paraudimas, kuris galėjo būti padarytas paveikus chemine medžiaga (t. 1, b. l. 58). Teisiamojo posėdžio metu liudytoja J. K. nurodė, jog visi ,,< ... > buvo suėję į vieną vietą, į vieną krūvą, bet jokių muštynių nesimatė“, tačiau ji nepatvirtino aplinkybės apie bandymą atimti ginklą iš nuteistojo (t. 4, b. l. 42-43). Kolegija pažymi, kad teismas nuosprendyje liudytojos J. K. parodymais išvis nesivadovauja, tačiau ji buvo apklausta teisiamajame posėdyje, todėl kolegija turi pagrindą jais vadovautis, atsakydama į skundų argumentus.

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas nesutinka su teismo išvada, jog liudytojo A. S. parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi nuo pat pirmos apklausos. Atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą, kolegija pažymi, jog liudytojas A. S. išties apklausiamas pirmą kartą ikiteisminiame tyrime parodė: ,,šaudymo metu atsimenu, kad mes visi susikibome. Aš su I. buvome sugriebę nepažįstamą vyriškį“ (t. 1, b. l. 9-10), tačiau vėlesnių apklausų metu šią aplinkybę paneigė. Jokiu būdu kolegija nesutinka su nuteistojo gynėjo skundo teiginiu neva šie A. S. parodymai patvirtina, jog A. I. buvo užpultas dviejų vaikinų, įvyko grumtynės, kurių metu I. P. griebė nuteistajam už rankos, ir įvyko šūvis. Iš A. S. parodymų matyti, jog konflikto metu nuteistasis rėkė, kad nušaus, po to sekė šūviai ir nukentėjusysis pargriuvo ant žemės. Vadinasi, A. S. nematė, kaip buvo nušautas I. P., o tuo pačiu paneigiama nuteistojo versija, jog nukentėjusysis buvo nušautas grumtynių metu. Kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad A. S. liudytoju buvo apklaustas įvykio naktį, praėjus po nužudymo vos 1 val. 20 min., kuomet jis dar buvo labai susijaudinęs, streso būsenoje, nes dėl draugo žūties jis labai išgyveno. Kaip parodė liudytojas V. M. – greitosios medicinos pagalbos stoties gydytojas – atvykęs į įvykio vietą rado A. S., kuris ,,< ... > paaiškino, kad nepažįstamas vyriškis šovė kelis kartus į jo ir jo draugo I. pusę, taip sužalodamas I., jaunuolis kalbėjo neaiškiai, jis buvo labai susijaudinęs, streso būsenoje“ (t. 1, b. l. 50-51). Kolegija, atsižvelgusi į šias aplinkybes, padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atmesti jo pirminius parodymus bei vadovautis vėliau duotais parodymais, kurie buvo išties nuoseklūs ir vienodai paaiškinantys aplinkybes įvykio metu (t. 1, b. l. 12, 13-14, 15-17, 18-19, 21-22). Reikia pažymėti, jog vėlesnių procesinių veiksmų metu apklausiant A. S. liudytoju, atlikus jo parodymų patikrinimą vietoje, suvedus jį akistaton su A. I., liudytojas kategoriškai patvirtino, kad su nuteistuoju jie buvo susikibę tik vieną kartą po to, kai šis papurškė dujas, daugiau susikibę nebuvo, į jį jokių daiktų nemėtė, negrasino ir pistoleto nebandė atimti. Iš A. S. parodymų matyti, kad A. I. šaudydamas vijosi abu – A. S. ir I. P., tačiau A. S. nubėgus į šoną ir sniegu trinant skaudančias akis, išgirdo dar tris šūvius ir pamatė, kaip jo draugas nuo keliuko žengė kelis žingsnius į parkelio gilumą ir nukrito veidu į sniegą. Šias aplinkybes patvirtino liudytojos R. Pl., J. K. ir A. Rt., stebėjusios pro langus įvykį ir mačiusios atskirus jo epizodus. Liudytoja R. Pl. patvirtino, jog bėgdamas vyriškis tamsia striuke (A. I.) iš pradžių nuleista dešine ranka, po to ištiesta šaudė į bėgančius vyriškius. Suprato, jog šovęs asmuo turėjo šaunamąjį ginklą. R. Pl. girdėjo duslius šūvius, po kurių vyriškis oranžine striuke (I. P.) įžengė į parkelį ir nugriuvo, o A. I. priėjo prie automobilio, įsėdo į jį ir nuvažiavo. Ši liudytoja taip pat matė momentą, kaip pasilenkęs A. S. sniegu trynė akis (t. 4, b. l. 29-30). Liudytojos E. R. parodymais nustatyta, jog išgirdusi riksmą ir šūvius, pasižiūrėjo pro langą ir pamatė tris ,,sukritusius“ vyriškius. Kai ji surėkė, jog iškvies policiją, vyrai išsilakstė: du bėgo beveik greta, o trečiasis užbėgo už kampo. Liudytoja suprato, jog šovė vyriškis, kuris užbėgo už kampo (A. I.), o iš bėgančių, vienas nukrito. Asmuo, kuris šaudė, nesigrūmė su kitais dviem ir nuo jų nesigynė (t. 4, b. l. 27-29). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikėjo liudytojų A. S., E. R., R. Pl., J. K. parodymais, nes jie esminėse detalėse sutapo, papildė vieni kitus, be to, jų nurodytas aplinkybes patvirtino byloje esantys rašytiniai įrodymai. Priešingai nei liudytojai, A. I. buvo nenuoseklus viso proceso metu. Pažymėtina, kad jis apklausų metu iškeldavo vis naujas versijas, bandė švelninti savo teisinę padėtį, sumenkinti savo vaidmenį ir kaltę suversti ant A. S. ir nukentėjusiojo, tokiu būdu siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taip A. I. apklaustas pirmą kartą kaip įtariamasis parodė, jog konflikto metu jis vyrams papurškė dujų, vėliau bėgdamas išsitraukė pistoletą – šaudė į orą ir grindinį. Kai pasigirdo šūvis, vyresnysis vyras (I. P.) iš priekio buvo sugriebęs jam už rankos ar pistoleto, o jaunesnysis (A. S.) – iš už nugaros už kaklo. Jis nepamena, ar laikė pirštą ant pistoleto nuleistuko, todėl nesuprato – ar jis, ar vyresnysis vyriškis (I. P.) nuspaudė nuleistuką. Smūgių jam vyrai nesudavė ir jokių daiktų į jį nemetė (t. 2, b. l. 156-158). Parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 161-162) ir antrą kartą apklaustas kaip įtariamasis (t. 2, b. l. 165) nuteistasis iš esmės pakeitė parodymus ir pradėjo tvirtinti, jog vienas vyras jam smogė į nugarą, o antras užsimojo suduoti, todėl jis papurškė jiems iš dujų balionėlio. Kai pradėjo bėgti, vyrai kažką metė į jį ir grasino atimti ginklą bei automobilį. Vėliau A. I. dar keletą kartų šovė į orą, grindinį, o kaip paleido šūvį į I. P., nežino, nes buvo parklupdytas ir prismaugtas. I. P. buvo sužalotas grumtynių metu nuteistajam ginantis (t. 2, b. l. 165). Teisiamajame posėdyje A. I. tvirtino, jog nukentėjusysis su A. S. grasino iš jo atimti automobilį, todėl buvo priverstas papurkšti dujų. Kadangi I. P. sugriebė už pistoleto, jis šovė, bet nematė, kad jam pataikė. Tuo metu A. S. jį smaugė paėmęs už kaklo. Abu mėtė į jį grumstus ir vijosi (t. 4, b. l. 4-11). Apelianto A. I. nurodytas aplinkybes dėl neva nukentėjusiojo bei A. S. pavartoto smurto paneigia liudytojos A. Sl., R. R. ir I. U.. Liudytojų parodymais nustatyta, jog konfliktas kilo todėl, kad A. I. norėjo į savo butą nusivežti tik merginas, o vaikinus atsisakė vežti. Liudytojos kategoriškai patvirtino, kad konflikto iniciatorius buvo pats nuteistasis, be jokio reikalo panaudojęs dujų balionėlį. R. R., A. Sl. ir I. U. paneigė nuteistojo iškeltą versiją dėl grasinimo atimti apelianto automobilį bei smurto panaudojimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi paminėtų liudytojų parodymais ir motyvuotai kaip nepasitvirtinusius atmetė A. I. teiginius, kurių nepatvirtino faktiniai bylos duomenys. Priešingai nei teigia apeliantai, liudytojų A. S., A. Sl., R. R., I. U., E. R., R. Pl., J. K. parodymai laikytini patikimu įrodymų šaltiniu, nes jie gauti nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Visus įrodymais pripažintus duomenis teismas vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, darė tai pagal vidinį įsitikinimą. Teismas nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis (išskyrus liudytojos J. K. parodymus), kuriuos pripažino įrodymais ir nurodė, kuriais iš jų grindžiama A. I. kaltė. Iš nuosprendžio matyti, kad liudytoja J. K. buvo apklausta teisiamajame posėdyje. Nors jos parodymais teismas nesirėmė, tačiau kolegija jais pagrįstai vadovaujasi, atsakydama į apeliacinių skundų argumentus, nes liudytoja parodymus davė teismo posėdyje (t. 4, b. l. 42-43). Visi nuteistojo kaltę patvirtinantys įrodymai atitinka LR BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus ir, remiantis išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, buvo tinkamai ištirti ir įvertinti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vadovaujantis LR BPK 20 str. 5 d. nuostatomis, teismas įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, remdamasis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nuteistasis nesutinka su liudytojų A. Sl., R. R. ir I. U. duotų parodymų įvertinimu ir teigia, kad jos įvykio metu sėdėjo automobilyje, kurio stiklai buvo užtamsinti, todėl negalėjo matyti, kaip buvo grasinama A. I.. Apklaustos liudytojos teisme patvirtino, kad jos iš automobilio išlipo pro kairę pusę, nes pro dešinę pusę nuteistasis neišleido, o jis dujas papurškė stovėdamas prie automobilio durelių. Liudytojos kategoriškai patvirtino, kad ,,jokio stumdymosi, susikibimo nebuvo“. ,,A., (A. S.), I. (I. P.) A. (I.) negrasino, tik sakė, kad ,,šustra mašina pavežiojo“. Liudytojos paaiškino, jog ,,konfliktas kilo dėl to, kad A. (I.) nenorėjo imti vaikinų kartu (t. 4, b. l. 18-23). Kaip nepagrįstą kolegija atmeta A. I. skundo teiginį, jog merginos davė melagingus parodymus apie tai, kad jis neišleido jų iš automobilio. Visos trys merginos patvirtino, kad nuteistasis išties nenorėjo jų išleisti iš automobilio, todėl jos buvo priverstos išlipti pro kitas automobilio dureles, o kai jos vis dėlto išlipo, A. I. buvo nepatenkintas ir liepė sėsti atgal į automobilį. Nuteistasis norėjo jas vežtis vienas, be vaikinų. A. I. teigia, kad šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustos po 3 mėnesių nuo įvykio, tačiau visų protokolų turinys iš esmės sutampa pažodžiui, todėl mano, kad jos tik pasirašė pareigūnų iš anksto surašytus protokolus. Atsakydama į šį skundo teiginį, kolegija pažymi, kad liudytojų A. Sl., R. R., I. U. parodymai ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 56-58; 61-63, 66-68) išties užrašyti beveik vienodai. Protokolų turinys nors ir pažodžiui nesutampa, tačiau iš esmės jie yra beveik tapatūs. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tyrimo veiksmų eiga ir rezultatai fiksuojami surašant protokolus (LR BPK 179 str.). Ikiteisminio tyrimo pareigūno atliekamos liudytojo apklausos protokolas taip pat surašomas laikantis LR BPK 179 str. numatytų reikalavimų. Pažymėtina, kad asmenų duotų parodymų fiksavimas apklausos protokole ne pagal jų parodymus, pažeidžia LR BPK 179 str., 183 str. 3 d. normas, reglamentuojančias asmenų apklausos protokolo surašymo tvarką, todėl tokie parodymai neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo. Šiuo konkrečiu atveju kolegija nesivadovauja liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nes šie parodymai pažeidžia LR BPK 179 str., 183 str. 3 d. nuostatas. Liudytojos A. Sl., R. R. ir I. U. buvo apklaustos teisiamajame posėdyje, todėl kolegija šiais jų parodymais ir vadovaujasi. Liudytojos patvirtino faktines bylos aplinkybes apie tai, dėl ko kilo konfliktas tarp A. S., nukentėjusiojo ir A. I. ir kaip šis papurškė jiems iš dujų balionėlio.

Beje, A. I. skunde nurodo naują aplinkybę neva I. P. metė į jį kietus daiktus (grumstus), o teismas šio fakto nenagrinėjo. Ši versija yra išgalvota ir nepagrįsta jokiais bylos duomenimis, nes iš įvykio vietos apžiūros protokolų matyti, jog jokie kiti daiktai, išskyrus kulką, tris tūteles bei metalo gabalėlis, išimtas iš namo 2-osios laiptinės durų, įvykio vietoje nebuvo rasti (t. 1, b. l. 4-18; 29-43). Tiesa, įvykio vietoje buvo rasti du sidro buteliai, kuriuos A. S. padėjo ant žemės tada, kai jis klausė nuteistojo, kodėl šis persigalvojo ir jį su I. P. atsisako vežti pas save į butą. Šią aplinkybę patvirtino liudytojos A. Sl., R. R. ir I. U.. Net pats nuteistasis nenurodė, jog į jį buvo mesti buteliai.

Kolegija nesutinka su A. I. skundo teiginiu, jog liudytoja A. Rt. patvirtino mačiusi grumtynes, kurių metu jis ir A. S. puolė I. P.. Priešingai nei teigia nuteistasis, liudytoja A. Rt. parodė, jog ,,< ... > vyrai buvo sukritę. Ką jie ten veikė – nežinau. Jie tada nesigrūmė. < ... > Vienas gulėjo, kiti du buvo pasilenkę – tai sukritimas po mano langais. < ... > Tas, kur prie kojų, spruko už virtuvės kampo, o tie du bėgo tiesiai, per lauką tiesiai“ (t. 4, b. l. 27-29). Vadinasi, nuteistasis savaip interpretuoja liudytojos A. Rt. parodymus, kurie išties nepatvirtino, jog buvo grumtynės.

Apeliantas, neigdamas savo kaltę, teigia, jog nuosprendžio aprašomojoje dalyje neteisingai užrašyti jo parodymai – jis niekada nepripažino šovęs į I. P., paminėjo tik tai, kad grumtynių metu nukentėjusiajam sugriebus, ginklas galėjo iššauti. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, jog joje konstatuojama: ,,jį iš nugaros kažkas sugriebė ir pradėjo smaugti, o I. P. griebė už pistoleto. Jis iššovė, bet nematė, kad pataikė I.“. Vadinasi, nuteistasis klaidingai suprato perpateiktus jo parodymus, nes šioje dalyje teigiama, kad iššovė ne nuteistasis, o pistoletas. Ta aplinkybė, kad nuteistasis buvo nenuoseklus, aptarta aukščiau: ikiteisminiame tyrime teigė, jog už pistoleto sugriebė I. P., o teisme, kad tai galėjo padaryti ir A. S.. Neaišku, kokią aplinkybę A. I. norėjo patvirtinti ar paneigti skunde nurodęs, jog nebuvo atlikta A. S. asmens krata. Bylos duomenimis paneigtas skundo motyvas, jog A. S. su I. P. norėjo atimti ginklą, nes šios aplinkybės nepatvirtino byloje surinkti įrodymai.

A. I., nesutikdamas su liudytojos J. Ž. parodymais, kad jo rūbai buvo suplėšyti, o jis pats sužalotas, tvirtina, jog liudytoja naktį to galėjo nepastebėti. Kolegija jau anksčiau aptarė ir nustatė, kada ir prie kokių aplinkybių buvo išplėštos sagos iš jo marškinių, o tai, kad jis nebuvo sužalotas įvykio metu, patvirtina specialisto išvada Nr. G694/09(02), kurioje konstatuojama, kad tuoj po įvykio apžiūrint A. I. išorinių sužalojimų nenustatyta (t. 1, b. l. 60).

Liudytojų A. S., A. Rt., A. Sl., R. R., I. U., R. Pl., J. K. parodymai paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, jog jis ginklą panaudojo ne tik norėdamas apsiginti pats ir apginti savo turtą, bet ir apsaugoti visuomenę nuo chuliganiškai nusiteikusių A. S. ir I. P.. Nė vienas iš paminėtų liudytojų nepatvirtino, kad A. S. ir nukentėjusysis elgėsi chuliganiškai, priešingai, liudytojai parodė, kad A. I. buvo agresyviai nusiteikęs, šaukė, kad juos nušaus, be jokios priežasties panaudojo ne tik dujų balionėlį, bet ir šaunamąjį ginklą ir iššaudė visus apkaboje buvusius 8 šovinius.

Kolegija nesutinka su A. I. prašymu panaikinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, kadangi ši aplinkybė įrodyta specialisto išvada Nr. T-N106/09(02), kurioje konstatuojama, kad A. I. šlapime rasta ekgonino metilo esterio ir benzoilekgonino (kokaino metabolitai) (t. 2, b. l. 130). Apžiūrėjus A. I. tuoj po įvykio, t. y. 2009-02-26, 17 val. 40 min., neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti, ištyrus jo šlapimą, jame rasta kokaino metabolitų, kas patvirtina narkotinių medžiagų vartojimo faktą (t. 2, b. l. 131). A. I., susipažinęs su šiuo aktu, pats parašė, jog su išvada sutinka. Iš specialisto apklausos protokolo matyti, kad A. I. šlapime rastos medžiagos – ekgonino metilo esteris ir benzoilekgoninas yra narkotinės medžiagos – kokaino skilimo produktai, po vienkartinio panaudojimo tiek kokainas, tiek ir jo metabolitai gali būti randami šlapime nuo 24 val. iki 48 val. Nors šios medžiagos šlapime ir buvo nustatytos, nėra galimybės įvardinti panaudotos medžiagos kiekį ir panaudojimo būdą bei laiką. Šie duomenys paneigia apelianto teiginį, kad nebuvo nustatyta, nei kada, nei kokiu būdu narkotikai pateko į jo organizmą. Kadangi specialistas patvirtino, jog kokaino metabolitai organizme išlieka nuo 24 val. iki 48 val., todėl daroma kategoriška išvada, kad įvykio metu, t. y. 2009 m. vasario 26 d., apie 01 val. 50 min., A. I. išties buvo apsvaigęs nuo narkotinės medžiagos – kokaino (šlapimas buvo paimtas 2009 m. vasario 26 d., 17 val. 40 min.), kurį jis buvo vartojęs 2009 m. vasario 25-26 dienomis. Tai, jog A. I. neigia vartojęs narkotikus ir jis nėra užregistruotas priklausomybės ligų centre (t. 2, b. l. 177), nepaneigia narkotikų vartojimo fakto. Liudytoja A. Rt. patvirtino, kad asmuo, kuris šaudė, buvo įtūžęs, ji girdėjo jo įtūžusį balsą, o liudytojos A. Sl., R. R., I. U. nurodė, jog nuteistasis elgėsi agresyviai. Šie duomenys dar kartą įrodo, jog nuteistasis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo narkotikų.

Nuteistojo gynėjo skundo argumentas, jog konflikto iniciatoriai buvo nukentėjusysis ir A. S., paneigiamas aukščiau aptartais ir nuosprendžiu įvertintais liudytojų A. Sl., R. R. ir I. U. parodymais, kuriais nustatyta, jog nuteistajam nepatiko vaikinų pasakyti žodžiai: ,,pavežiojai peneles ,,krūta“ mašina“, todėl A. I. iškart papurškė iš dujų balionėlio vienam ir antram vaikinui. Apelianto – nuteistojo gynėjo – nuomone, A. S. parodymai, užfiksuoti protokole dėl parodymų patikrinimo vietoje (t. 2, b. l. 15-17), kaip tik ir patvirtina, kad konflikto iniciatoriai buvo I. P. ir A. S.. Priešingai nei teigia gynėjas, kolegija iš A. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolo daro išvadą, kad konfliktą inicijavo kaip tik nuteistasis. Protokole užfiksuoti A. S. parodymai apie tai, kad pasidėjęs ant šaligatvio du butelius sidro priėjo prie A. I. pasiaiškinti: ,,kaip čia dabar yra, kodėl tu mus čia dabar atvežei“ nepatvirtina apelianto iškeltos versijos, jog konflikto iniciatorius buvo A. S. ir nukentėjusysis. A. S. paaiškino, jog nuteistasis iškart papurškė jam iš dujų balionėlio, po to buvo papurkšta ir nukentėjusiajam, o tada ,, < ... > jie visi susigrūdo, jokių smūgių kojomis ar rankomis nebuvo. I. buvo prie vairuotojo, jie buvo vienas šalia kito < ... > susikibę rankomis“ (t. 2, b. l. 15-17). Kai A. I. atsitraukė, A. S. jo dešinėje rankoje pamatė pistoletą ar revolverį, nuteistasis ištarė ,,nušausiu“ ir jis išgirdo du – tris šūvius, pradėjo bėgti, o nuteistasis – vytis (t. 2, b. l. 15-17).

Nuosprendyje yra aptarti visi A. I. parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime bei teisme, taip pat nurodyta, kad apklausiamas keitė parodymus ir paaiškindavo vis kitas įvykio aplinkybes, teisino save, o apeliaciniame skunde iškėlė dar vieną versiją, jog pistoleto nuleistuką galėjo nuspausti A. S. tuo metu, kai iš už nugaros jį smaugė, tik neaišku, kokiu būdu jis tai galėjo padaryti vienu metu ir smaugdamas nuteistąjį, ir nuspausdamas pistoleto nuleistuką.

Gynėjo nuomone, A. S. parodymai ir specialistų išvados patvirtina, kad visi trys asmenys artimai kontaktavo, o tai paneigia teismo išvadą, jog nėra įrodymų, patvirtinančių nukentėjusįjį kėsinusis į A. I.. Bylos duomenys patvirtina, kad A. S. ir I. P. išties kontaktavo su A. I., tačiau ne tuo metu, kaip nurodo gynėjas. Visi trys buvo susikibę tuomet, kai nuteistasis papurškė A. S. ir I. P. dujų balionėliu, o ne tada, kai A. I. pradėjo šaudyti. Ši aplinkybė neginčytinai nustatyta liudytojų A. S., E. R., R. Pl. ir J. K. parodymais. Šie liudytojai patvirtino, kad A. S. su I. P. bėgo, o nuteistasis, laikydamas rankoje ginklą, juos vijosi ir šaudė.

Specialisto išvada Nr. 11-1012/09, 11-1335(09) patvirtina, kad ant A. I. kelnių, batų, striukės ir baltinių rasta tamsiai mėlynų medvilnės ir baltų nedažytų avies vilnos pluoštų vienodų (bendro grupinio priklausomumo) su I. P. džinsinių kelnių audeklo ir megztinio trikotažo atitinkamais pluoštais. Ant I. P. ir A. S. striukių, bei ant I. P. dešinės rankos nagų nuokarpų rasta mėlynų medvilnės pluoštų vienodų (bendro grupinio priklausomumo) su A. I. mėlynų džinsinių kelnių audeklo atitinkamais pluoštais. Ant I. P. džinsinių kelnių yra juodos spalvos tepalo mikrodalelių, vienodų (bendro grupinio priklausomumo) su A. I. batų tepalu (t. 1, b. l. 149-158).

Priešingai nei teigia gynėjas, atliktas kompleksinis balistinis-medicininis tyrimas nepatvirtino, kad įvykio metu nukentėjusysis kėsinosi į A. I.. Šio tyrimo metu buvo nustatyta šūvio į nukentėjusįjį kryptis ir tai, kokia buvo I. P., ginklo ir šovusiojo asmens tarpusavio padėtis šūvio metu. Specialisto išvadoje konstatuojama, kad šūvio kryptis nukentėjusiojo I. P. kūno, esančioje vertikalioje padėtyje, atžvilgiu buvo iš priekio atgal ir iš viršaus žemyn. Šūvio metu ginklas ir šovinys nukentėjusiojo I. P. kūno atžvilgiu buvo iš priekio, esant nukentėjusiajam pasilenkus į priekį, arba iš priekio ir iš viršaus, esant nukentėjusiajam vertikalioje padėtyje. (t. 1, b. l. 180-181). Tai, kad I. P. buvo nušautas tuomet, kai jis bėgo, o A. I. jį vijosi ir ištiesta ranka šaudė, patvirtino liudytojos R. Pl. ir J. K.. Liudytoja R. Pl. parodė, kad vyras šviesesne striuke (I. P.) bėgo kairiau šaligatviu, pritūpė ir vėl bėgo, o kitas vyras ištiesta ranka į jį šaudė. I. P. užšoko ant vejos, pabėgo pusantro metro ir krito. Nors liudytojos nematė, ar šūvio metu nukentėjusysis buvo atsisukęs į A. I., tačiau ši aplinkybė neginčytinai nustatyta specialisto išvada.

Nuteistojo gynėjas skunde teigia, kad nuosprendis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-06-20 senato nutarimo Nr. 40 1.1 p. nuostatų. Kolegija, nesutikdama su tokiu skundo teiginiu, sprendžia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai yra tik rekomendacinio pobūdžio ir neturi įstatymo galios. Nuosprendis atitinka LR BPK 304 str., 305 str. keliamus reikalavimus: aprašomojoje dalyje yra išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei bausmės skyrimo motyvai. Ta aplinkybė, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, jog I. P. buvo nužudytas tarpusavio konflikto metu, o vėliau motyvuose, analizuojant liudytojų A. Sl., R. R. ir I. U. parodymus, teigiama, jog fizinio kontakto ar konflikto nebuvo, nepatvirtina, jog buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas. Nuosprendyje aptarti ir įvertinti įrodymai neprieštarauja vieni kitiems, sutampa esminėse detalėse, kartu sudaro vieningą ir nuoseklią įrodomąją medžiagą. Gi nuteistojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, buvo nenuoseklūs, nuolat kito, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nepatikėjo ir įvertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliantas deklaratyviai teigia, kad teismas neanalizavo visų bylos aplinkybių, nes jis nenurodė, kokios konkrečios bylos aplinkybės liko neišaiškintos. Gynėjas nesuprantamais vadina teismo motyvus dėl kaltės turinio, t. y. teismas konstatavo A. I. veikus netiesiogine tyčia. Akcentuoja, jog jo ginamasis – kariškis, todėl mano nelogiška, kad nuteistasis, šaudamas į kitą žmogų iš kovinio ginklo ir suprasdamas, kad kėsinasi į jo gyvybę, galėjo nenorėti tokių pasekmių ir leido joms kilti. Nesant prokuroro apeliacinio skundo, tiesioginės tyčios klausimas išvis nesvarstomas. Nors gynėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, tačiau nenurodo, kuo konkrečiai pasireiškė teismo šališkumas. Ta aplinkybė, kad liudytojų parodymai buvo įvertinti ne taip, kaip tikėjosi apeliantas, dar nereiškia teismą buvus šališku.

Kolegija nesutinka su gynėjo skundo teiginiu, jog teismas pažeidė LR BPK 20 str. 4 d. reikalavimus, nepatikrino įrodymų ir apribojo nuteistojo teisę į gynybą. Šie skundo teiginiai laikomi deklaratyviais, nes apeliantas konkrečiai nenurodė, kokių įrodymų teismas nepatikrino ir kuo pasireiškė jo ginamojo teisių pažeidimas. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ir nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Kolegija pastebi, kad nuteistasis ir jo gynėjas, susipažinę su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nepareiškė jokių prašymų dėl ikiteisminio tyrimo papildymo, nepasiūlė vienus ar kitus duomenis pripažinti įrodymais, todėl kolegija konstatuoja, kad nuteistajam teisės į gynybą nebuvo suvaržytos. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nustatant faktines bylos aplinkybes ir renkant bei vertinant įrodymus, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, o jo aprašomojoje dalyje išdėstė įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus bei išvadas, bausmės skyrimo motyvus. Vadinasi, teismas laikėsi LR BPK 241 str. 2 d., 242 str. 1 d., 301 str. 1 d., 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų. Įrodymai byloje gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, jų patikimumas baudžiamojo proceso įstatymo nustatytomis priemonėmis patvirtintas teismo proceso metu, įrodymai įvertinti nepažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai bei išsamiai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, pagrįstai konstatavo, kad A. I., tyčia šaudamas iš pistoleto ,,Makarov“ I. P. į krūtinę, jį nužudė ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal LR BK 129 str. 1 d.

Apeliantų nuomone, teismas paskyrė nuteistajam per griežtą – vienuolikos metų ir šešių mėnesių – laisvės atėmimo bausmę. Kolegijos nuomone, teismas, skirdamas A. I. bausmę, LR BK 54 ir 61 straipsnių nuostatų nepažeidė. Buvo atsižvelgta į tai, kad: A. I. padarė labai sunkų nusikaltimą (LR BK 11 str. 6 d.), anksčiau neteistas, darbe charakterizuojamas teigiamai, yra jauno amžiaus ir nesigaili padaręs sunkų nusikaltimą. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (LR BK 60 str. 1 d. 9 p.), o jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmę ir ją motyvuodamas, įvykdė LR BK 54 str. 2 d. reikalavimus. Teismas, įvertinęs tai, kad nustatyta A. I. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, padarytas nusikaltimas pasižymi ypatingu pavojingumu visuomenei ir nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, parinko laisvės atėmimo bausmę, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (LR BK 61 str. 1 d., 2 d.), kurį sudaro 11 metų. A. I. paskirta laisvės atėmimo bausmė nežymiai viršija sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Paskirta bausmė yra teisinga ir ne per griežta. Kolegijos nuomone, teismas, paskirdamas nuteistajam bausmę, vadovavosi teismų praktika ir nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999-12-23 nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių pradmenis“ nuostatų. Gynėjas neteisus tvirtindamas, kad jo ginamajam yra paskirta sankcijos maksimumui artima bausmė. Kadangi sankcijos maksimumas yra laisvės atėmimas 15 metų, o teismas A. I. paskyrė 11 metų 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę, vadinasi ši bausmė tik 6 mėn. viršija sankcijos vidurkį.

A. I. mano, kad teismas iš jo priteisė per dideles pinigų sumas. Prašydamas sumažinti civilinius ieškinius, nurodo, jog teismas neatsižvelgė į jo išsilavinimą, socialinę padėtį, tik neaišku, kaip jo vidurinis išsilavinimas ir socialinė padėtis, gali daryti įtaką sprendžiant civilinių ieškinių klausimą. Kadangi A. I. nepateikė naujų įrodymų, kuriais vadovaujantis būtų galima mažinti priteistus civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos, todėl kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė R. P. ir A. P. pareikštus civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei nuosprendyje išdėstė tokio sprendimo motyvus. A. I. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė (turi mokėti būsto paskolą) negali būti reikšminga ir nulemti sprendžiant klausimą dėl turtinės ir neturtinės žalos sumažinimo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. I. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.