Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal R. P. ieškinį atsakovui A. P., trečiajam asmeniui Anykščių rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui, ir atitinkamai atsakovo A. P. priešieškinį ieškovei R. P., trečiajam asmeniui D. S., A. D. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nustatė, jog šalys susituokė 1992-06-13 Anykščių rajono civilinės metrikacijos skyriuje. Santuokoje 1992-10-29 gimė dukra T. P.. Sutuoktiniai įsigijo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto ir iki 2006 metų rugsėjo mėnesio gyveno atsakovo tėvams priklausančiame name. Nuo 2006 m. rugsėjo mėnesio sutuoktiniai gyvena atskirai, neveda bendro ūkio, negyvena sutuoktinių gyvenimo. Sutuoktiniai konfliktavo, barėsi, kvietėsi policiją, atsakovas mušdavo ieškovę. Ieškovė dar nenutraukusi santuokos, gyvena su kitu vyru – M. K. ir augina jų bendrą vaiką. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, santuokos iširimo priežastimi laikė ne vien atsakovo kaltę, bet ir skirtingus šalių požiūrius į atskirų problemų sprendimą, skirtingus charakterius ir nebegalėjimą bei nebenorėjimą šių požiūrių derinti tarpusavyje, nemokėjimą ir nenorėjimą spręsti konfliktų. Santuoka pripažino nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, todėl nepriteisė ieškovei iš atsakovo neturtinės žalos. Atsakovas sutiko su ieškovės siūlymu nepilnametės dukros gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė niekur nedirba, o atsakovas dirba, jo gaunamas atlyginimas – 950 Lt per mėnesį ir neturi kitų išlaikytinių, atsižvelgiant į dukros amžių, jos poreikius, iš atsakovo priteisė išlaikymą nepilnametei dukrai po 300 Lt periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki jos pilnametystės. Tokį išlaikymo dydį laikė atitinkančiu protingus vaiko poreikius ir atsakovo turtinę padėtį. Pagal CK 3.120 straipsnio nuostatas, kompiuterį, monitorių, spausdintuvą, kompiuterinį stalą ir kėdę neįtraukė į dalintino turto balansą. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog lengvojo automobilio priekaba, pjūklas Jonsered, centrinio šildymo pečius yra pirkti jo tėvų, todėl šiuos daiktus įtraukė į dalintino turto sąrašą. Ieškovė nurodė, jog televizoriaus 106 cm istrižainės ir antikvarinio patefono jie neturėjo, o atsakovas nepateikė įrodymų apie šių daiktų įsigijimą, todėl šiuos daiktus neįtraukė į dalintino turto balansą. Kadangi atsakovas byloje nepateikė įrodymų apie 20 000 Lt faktinį buvimą, jų įgijimą, valdymą vieno iš sutuoktinių ar abiejų sutuoktinių vardu ir jų buvimo vietą, todėl teismas neturėjo pagrindo nagrinėti nesamų piniginių lėšų padalijimo klausimą. Pagal 2006-03-05 pirkimo pardavimo sutartį iš UAB „Uteniškis“ automobilį VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nusipirko A. D., o ne iš ieškovė. Tai, kad A. D. neturi vairuotojo pažymėjimo, nėra pagrindo automobilio pirkimo pardavimo sutartį laikyti negaliojančia. Iš bylos duomenų matyti, kad administracinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre nuosavybės teise įregistruotas vienos ieškovės vardu, o ne kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Dėl to, remiantis CK 3.88 str. 3 d., nesirėmė sutuoktinių (šalių) turto bendrumo prezumpcija dėl šio pastato. Atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog šį pastatą įgijo bendrai abu su ieškove, nepateikė įrodymų apie turėtas lėšas. Esant tokioms aplinkybėms pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), laikė ieškovės asmenine nuosavybe ir į dalintino turto balansą neįtraukė. Teismas nustatė, jog pagal 2002-04-17 pirkimo – pardavimo sutartį tretysis asmuo D. S. pardavė asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą 7,38 ha ploto, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui A. D.. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu tretieji asmenys būtų siekę kitų tikslų, todėl teismas nematė pagrindo daryti išvadą, kad sandoris yra apsimestinis.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešas interesas nagrinėjant tam tikros kategorijos bylas, tame tarpe ir šeimos bylas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų CPK 320 str. 1 d., 329 str.).

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ieškovės ir atsakovo reikalavimus nutraukti santuoką dėl vieno iš jų kaltės bei su santuokos nutraukimu susijusius klausimus: vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, vaiko išlaikymas, santuokoje įgyto turto padalijimas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus dėl santuokos nutraukimo, padarė išvadą, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Šalių nepilnametės dukters Tomos, gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą nustatė su motina, o iš atsakovo priteisė išlaikymą dukrai po 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos, 2006-11-03 iki dukters pilnametystės.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skunde išdėstytais argumentais. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK 3.26-3.30, 3.35-36 ir kituose straipsniuose, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas; preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3. 60 str. 2, 3 d.). Sutuoktiniai privalo vienas kitą remti, būti vienas kitam lojalūs, vienas kitą gerbti, remti moraliai ir materialiai, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Pripažinus, kad lojalumo pareigą abu sutuoktiniai pažeidė, gali būti taikomas CK 3.61 straipsnis dėl abiejų sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo. Lojalumo pareigos, nustatytos CK 3.27 straipsnyje, pažeidimas sudaro pagrindą išvadai apie abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo, jeigu abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs, jeigu tą pareigą pažeidė iš esmės – kad dėl to sutriko tarpusavio nuolatinis bendravimas, nebuvo išsiaiškintos nepasitikėjimo vienu iš sutuoktinių aplinkybės ir priežastys ir nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė į teismą dėl ištuokos kreipėsi dar 2004-02-03. Jau tuomet santuokos iširimo priežastimi nurodė atsakovo smurtavimą ir jis to neneigė (civ. byla Nr. 2-9-01/2005, b. l. 3-8, 67, 69). Šalims buvo suteiktas laikas susitaikyti ir kurį laiką jų šeimos santykiai dar tęsėsi. Tačiau jau nuo 2006 metų rugsėjo mėnesio šalys negyvena kartu, santuoką laiko galutinai iširusia. Šalių viena kitai kaltinimai dėl santuokos nutraukimo tik patvirtina, kad jie pažeidė lojalumo pareigą ir todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Sprendžiant dėl sutuoktinių kaltės, teisiškai reikšmingos yra tos aplinkybės, kurios egzistavo iki santuokos faktinio iširimo, o tos aplinkybės, kurios atsirado jau santuokai faktiškai iširus, teisinės reikšmės neturi. Šalys patvirtino, kad faktiškai šeima iširo nuo 2006 metų rugsėjo mėnesio, o kitas vyras ieškovės gyvenime atsirado jau iširus šeimai, todėl ši aplinkybė negali būti pripažįstama, kaip ieškovės kaltė dėl santuokos nutraukimo.

Lietuvoje ratifikuota Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija (Konvencijos 27 str. 1, 2 d.) numato visuotinai pripažįstamą kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Tėvų pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus reglamentuoja CK 3.192 straipsnis. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti. Prievolė išlaikyti vaiką, mokant periodines įmokas, dažniausiai yra tęstinio pobūdžio ir vykdoma gan ilgą laikotarpį. Siekiant, kad suaugęs vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu. Svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus gebėjimus bei įgyti naujus. Šalių dukra yra gimusi 1992 metais, išlaikymą teismas priteisė nuo 2006-11-03. Atsižvelgiant į vaiko amžių, poreikius asmeniniame gyvenime, higienoje, mokykloje, leidžiant laisvalaikį, pirmosios instancijos teismo priteistas išlaikymas gali užtikrinti tik minimalius vaiko poreikius. Iš atsakovo pateiktos pažymos (t. 3, b. l. 108) matyti, kad jo vidutinis darbo užmokestis sudaro apie 822 Lt. Atsakovas nepateikė duomenų apie turimus išlaikytinius, todėl pažymoje rodomas 200 Lt išlaikymas negali mažinti gaunamo darbo užmokesčio. Priteistas dukrai išlaikymas nėra per didelis pagal atsakovo pajamas, todėl nėra pagrindo jį mažinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, padarė teisingas išvadas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

Nepatenkinus apeliacinio skundo, iš apelianto priteisiamos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88, 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu,

nutaria:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 7 Lt (septynis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.