Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-01-21 · Civilinė byla Nr. 2A-1116-392/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-01-21
Bylos Nr.
2A-1116-392/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-07108-2014-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginijus Kairevičius
Ieškovas
UAB „Fragrances International“
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1116-392/2015(Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07108-2014-2)Procesinio sprendimo kategorija: 44.2.; 44.2.4.1.; 44.5.2.; (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. sausio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Virginijus Kairevičius, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Fragrances International“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-14124-101/2014 pagal ieškovo UAB „Fragrances International“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Fragrances International“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 1 596 Lt žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo šiais, byloje aktualiais, klausimais: 1) ar Direktyvos 92/83/EEB 27 (1) (b) p. numatyta akcizo išimtis, atsižvelgiant inter alia į Šveicarijos Konfederacijos ir Europos Ekonominės Bendrijos (Europos Sąjungos) sudarytą 1972-07-22 susitarimą (ypač į jo 6 str. 3 d., 7 str. 1 d., 18 str. 1 pastraipą), turėtų būti taikoma ne tik iš kitų valstybių narių įvežamoms, bet ir toje valstybėje narėje pagamintoms bei iš trečiųjų šalių įvežamoms prekėms, ypač toms, kurios yra ES kilmės (pagamintos ES) ir įvežamoms iš Šveicarijos Konfederacijos; 2) ar ES teisė (ypač ESTT sprendime Kobler byloje Nr. C-224/01 išreikšti principai) draudžia tokias nacionalinės teisės nuostatas, kurios nustato, kad būtinoji sąlyga kilti valstybės narės atsakomybei už žalą privatiems asmenims, kurią lėmė nacionalinio galutinės instancijos teismo padarytas ES teisės pažeidimas, yra teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltė. Ieškovas patirtą žalą kildina iš sumokėto akcizo mokesčio už etilo alkoholį, esantį jo įvežamų kosmetikos gaminių sudėtyje. Ieškinys grindžiamas šiais motyvais: Ieškovas iš Šveicarijos importuoja į Lietuvą Prancūzijos kilmės „Clarins Groupe Sarl“ kosmetikos ir parfumerijos produktus. 2007-10-20 ieškovas įformino bendrųjų administracinių duomenų (BAD) importo rinkinius Nr. 7YR30407277 ir Nr. 7VR30407278, kuriuose deklaravo tualetinių vandenų, odos priežiūros preparatų, kūno dezodorantų, turinčių sudėtyje denatūruoto etilo alkoholio, importą. Nurodytų produktų sudėtyje esantis etilo alkoholis, vadovaujantis Prancūzijoje galiojančiais reikalavimais, laikomas denatūruotu ir Prancūzijoje atleistas nuo akcizo, todėl, ieškovo teigimu, turėtų būti atleistas nuo akcizo ir Lietuvoje. 1992-10-19 Tarybos Direktyvos 92/83/EEB dėl akcizų, taikomų alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams, struktūrų suderinimo (toliau - Direktyva 92/83/EEB) 27 str. 1 d. b p. numatyta, kad valstybės narės privalo atleisti nuo akcizo mokesčių produktus, kurie tenkina šias 2 sąlygas: 1) šie produktai yra denatūruoti pagal bet kurios valstybės narės reikalavimus ir 2) naudojami gaminti ne maistui skirtus produktus. Be to, nepriklausomai nuo Direktyvos 92/83/EEB taikymo apimties, Šveicarijos Konfederacijos ir Europos Ekonominės Bendrijos (ES) 1972-07-22 susitarimas reikalavo, kad Direktyvos 92/83/EEB 27 str. numatytos išimtys būtų taikomos ir iš Šveicarijos Konfederacijos į ES įvežamoms prekėms. LR Vyriausybės 2002-06-13 nutarimo Nr. 902 „Dėl denatūruoto etilo alkoholio, kuriam netaikomi akcizai“ (toliau - Taisyklės) (2007-03-14 redakcija) 5.3 p. numatė, kad iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės atgabenamam denatūruotam etilo alkoholiui akcizai netaikomi tik tuo atveju, jeigu jis yra ne maistui skirtuose produktuose, ir tokiems ne maistui skirtiems produktams valstybėje narėje, iš kurios šie ne maistui skirti produktai atgabenami, leidžiama naudoti šį denatūruotą etilo alkoholį, netaikant jam akcizų. 2007-12-22 ieškovas pateikė Vilniaus teritorinei muitinei prašymą ištaisyti duomenis muitinėje įformintuose dokumentuose bei perskaičiuoti mokėtinus mokesčius, netaikant akcizo. Vilniaus teritorinė muitinė 2008-01-14 sprendimu Nr. 2TR-19-47 paliko ieškovo prašymą nenagrinėtu, nes neturėjo galimybės nustatyti, ar deklaruotose prekėse esantis etilo alkoholis buvo denatūruotas pagal kurią nors etilo alkoholio denatūravimo formulių sąraše, patvirtintame LR finansų ministro 2002-05-15 įsakymu Nr. 135 (toliau - Formulių sąrašas), nurodytą formulę. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl nurodyto sprendimo atmetė Vilniaus teritorinės muitinės motyvais. Ieškovas Muitinės departamento sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2010-03-05 sprendimu skundą atmetė, taip pat atsisakė kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-02-24 nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-03-05 sprendimą paliko galioti. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu pateikti ES teisės normų išaiškinimą (acte clair doktrina). ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p. pagrindu 2013-08-27 ieškovas pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A575-298/2011. Esminį materialinės teisės normų pažeidimą ieškovas grindė netinkamu Direktyvos 27 str. 1 d. b p. taikymu, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 str. 3 d. teismui nustatytos pareigos nevykdymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-10-03 nutartimi administracinėje byloje Nr. P261-l76/2011 procesą atnaujinti atsisakė. Pareigos kreiptis į ESTT pažeidimo LVAT apskritai nevertino. Ieškovo nurodomas ieškinio teisinis pagrindas - netinkamas ES teisės taikymas, nepagrįstas galutinės instancijos teismo atsisakymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo. Ieškovo teigimu, žala jam atsirado dėl to, kad nebuvo laikomasi Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, pagal kurio nuostatas Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, ir teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. ESTT Kobler byloje Nr. C-224/01 konstatavo, kad valstybės narės privalo atlyginti žalą ir tais atvejais, kai Bendrijos teisė pažeidžiama galutinės instancijos teismo veiksmais, netinkamai taikant Bendrijos teisę. Valstybės neteisėti veiksmai pasireiškė ES teisės pažeidimu, nes tiek Vilniaus teritorinė muitinė bei Muitinės departamentas, tiek administraciniai teismai netinkamai aiškino ir taikė nacionalinę teisę ir Direktyvos 92/83/EEB 27 str. 1 d. b p. numatytą akcizo išimtį - reikalavo įvykdyti nacionalinius, griežtesnius, reikalavimus, taikomus iš trečiųjų šalių importuojamiems gaminiams, siekiant, kad ieškovo prekės būtų atleistos nuo akcizo. Tokiu būdu nacionalinės teisės nuostatos buvo taikomos, nepagrįstai ignoruojant ES teisės normas. Nacionalinės teisės nuostatos (pvz., Taisyklių 5.3 p.) ginčo atveju galėjo būti išaiškintos taip, kad neprieštarautų Direktyvos 92/83/EEB tikslams. Jos 27 str. 1 d. b p. numatyta akcizo išimtis atitiko visas tiesioginio veikimo sąlygas. Ieškovas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų administracinių teismų prašė kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, nes byloje yra iškilęs Direktyvos 92/83/EEB 27 str. 1 d. b p. aiškinimo ir taikymo klausimas, tačiau abi instancijos šį prašymą atmetė. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 str. 3 d., teisme, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti skundžiami toliau teismine tvarka, iškilus ES teisės taikymo ir aiškinimo klausimui, tas teismas kreipiasi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Šioje teisės normoje yra įtvirtinta paskutinės instancijos teismo pareiga, o ne teisė, prašyti ESTT priimti prejudicinį sprendimą. ESTT Cilfit byloje Nr. 283/81 pabrėžė, kad nacionalinis teismas turi teisę nesikreipti į jį ir prisiimti atsakomybę pats spręsti nurodytą klausimą, jei tinkamas Bendrijos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl jo negali kilti jokių pagrįstų abejonių tiek pačiam nacionaliniam teismui, tiek kitų valstybių narių teismams, tiek ir ESTT. Pastarasis yra nustatęs itin griežtas Acte clair doktrinos taikymo sąlygas, kurių nagrinėjamu atveju akivaizdžiai nebuvo. Direktyvos 92/83/EEB 27 str. 1 d. b p. aiškinimas nagrinėjamu atveju galėjo būti vertinamas kaip akivaizdus (Acte clair) tik ta prasme, kad jis numatė neabejotiną pareigą nacionalinėms valdžios institucijoms ieškovui nagrinėjamoje situacijoje pritaikyti akcizo išimtį. LVAT sprendė, kad nėra pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu pateikti ES teisės normų išaiškinimą, nes nagrinėjamu atveju Direktyvos 92/83/EEB taikymo sritis aiški - teismo vertinimu, ji apima vien prekių judėjimą ES viduje ir nereguliuoja situacijos, kai prekės importuojamos iš trečiosios šalies (Acte clair doktrina). Teismas šią doktriną pritaikė nepagrįstai - tinkamas ES teisės taikymas tikrai nebuvo toks akivaizdus. Direktyvos 92/83/EEB 27 str. 1 d. numatytos akcizų išimtys taikytinos, nepriklausomai nuo akcizais apmokestinamos prekės išleidimo į ES rinką būdo (importo iš trečiosios šalies, įvežimo iš kitos valstybės narės ar pagaminimo vietoje). Tokį vertinimą pagrindžia Direktyvos 92/83/EEB teksto analizė. Direktyvos 92/83/EEB 27 str. 1 d. b p. prasme, svarbiausia yra etilo alkoholio denatūravimas (pagal bet kurios ES narės reikalavimus) ir panaudojimo būdas (ne maistui). Ieškovo importuojami produktai atitinka abi šias sąlygas. Tokį Direktyvos 92/83/EEB aiškinimą pagrindžia ir Europos Komisijos 2013-05-22 raštas Nr. 1369029, todėl negalima teigti, kad Direktyvos 92/83/EEB 27 str. 1 d. b p. aiškinimas galėjo būti vertinamas kaip akivaizdus (Acte clair). Europos Komisija nurodytame rašte taip pat pažymėjo, kad, pagal Direktyvos 92/83/EEB 27 str. 1 d., kiekviena valstybė narė, siekdama užtikrinti tikslų ir tiesioginį lengvatos pritaikymą ir išvengti bet kokio sukčiavimo, vengimo ir piktnaudžiavimo, nustato tam tikras sąlygas. Direktyvos 92/83/EEB 27 str. 5 d. taip pat yra numatyta galimybė valstybėms narėms, esant kai kurioms sąlygoms, atsisakyti ar panaikinti atleidimą nuo mokesčio dėl sukčiavimo, vengimo ir piktnaudžiavimo priežasčių. Ginčo atveju Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas buvo grindžiamas klaidingu teisės aiškinimu, bet ne faktinėmis aplinkybėmis, kurios būtų sudariusios pagrindą įtarti sukčiavimo, vengimo ar piktnaudžiavimo atvejį. LVAT pažeidė Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 str. 3 d. numatytą pareigą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Atsakovo veiksmų neteisėtumas pasireiškė ir tuo, kad buvo pažeisti Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos (toliau – EŽTK) 6 str., 14 str. ir 1 protokolo 1 str. - teisė į teisingą procesą, nuosavybės apsauga ir diskriminacijos draudimas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktiką, galutinės instancijos teismo atsisakymas kreiptis i ESTT dėl prejudicinio sprendimo pažeidžia EŽTK 6 str. įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, ypač jei toks atsisakymas yra savavališkas (EŽTT 1993-05-12 sprendimas Nr. 20631/92 byloje S. D. prieš Ispaniją). LVAT atsisakymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo buvo savavališkas ir pažeidė EŽTK 6 str. Administracinėje byloje Nr. A575- 198/2011, netaikydamas ESTT praktikos, LVAT grubiai pažeidė Teismų įstatymo 33 str. 3 d., kurioje numatyta, kad teismai, nagrinėdami bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, taip pat jų prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Atsakovo neteisėta veika ir jos intensyvumas pasireiškė tuo, jog: 1) LVAT taikė Acte clair doktriną, nors Direktyvoje 92/83/EEB nebuvo jokių nuorodų į tai, kad, priklausomai nuo išleidimo į ES rinką būdo (importo, įvežimo ar pagaminimo vietoje), ES valstybė narė gali atsisakyti pripažinti etilo alkoholio denatūravimą pagal kitos ES valstybės narės reikalavimus kaip tinkamą akcizo išimties taikymui; 2) LVAT pateiktą Direktyvos 92/83/EEB aiškinimą paneigė sisteminė Direktyvos 92/83/EEB ir Direktyvos 2008/118/EB nuostatų analizė; 3) jį aiškiai paneigė ir ESTT jurisprudencija (Braathens, C-346/97, Italija prieš Komisiją, C-482/98, Profisą, C-63/06, Repertoire Culinaire Ltd, C-163/09, Dansk Transport og Logistik, C-230/08); 4) ieškovas į netinkamą ES teisės taikymą atkreipė bylą nagrinėjusių teismų dėmesį visuose savo procesiniuose dokumentuose, išnaudojo visas savo teisių gynybos priemones – kreipėsi į LVAT net dėl proceso atnaujinimo. Nurodytų faktinių aplinkybių visuma, ieškovo nuomone, rodo, kad LVAT Acte clair doktriną taikė, aiškiai siekdamas nepagrįstai ignoruoti ES teisės taikymą. Ieškovas pažymėjo, kad prašomos priteisti žalos dydis lygus sumokėtam akcizui už etilo alkoholį, kuris buvo deklaruotas 2007-10-20 įformintuose BAD importo rinkiniuose Nr. 7VR30407277 ir Nr. 7VR30407278. Atsakovo ES teisės ir EŽTK pažeidimas lėmė ieškovo žalą - jeigu teisės normos būtų taikytos ir aiškintos tinkamai, akcizo mokestis ieškovui būtų buvęs grąžintas. Šio priežastinio ryšio nenutraukė nei ieškovo, nei kitų asmenų veiksmai.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Teisingumo ministerijos, atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2011-02-24 nutartimi išsamiai, pagrįstai ir remdamasis nusistovėjusia ESTT praktika pasisakė dėl iš trečiųjų šalių į ES valstybės narės teritoriją importuojamo etilo alkoholio pripažinimo denatūruotu apmokestinimo akcizu ir dėl Direktyvos 92/83/EEB 27 str. 1 d. b p. taikymo nacionalinėje teisėje. Ieškovas neįrodė, kad nurodyta LVAT nutartis priimta pažeidžiant materialinės teisės normas. Atsakovas pažymėjo, jog CK 6.272 str. 2 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), žala (CK 6.249 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Nenustačius bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes tam nėra teisinio pagrindo. Pagal Teismų įstatymo 3 str. teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Jiems negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti įtakos jų sprendimams. Niekas neturi teisės reikalauti, kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo. Vadovaujantis Teismų įstatymo 1 str. 3 d., bylose teismų sprendimus gali peržiūrėti tik teismas ir tik įstatymų nustatyta tvarka. Žemesnės instancijos teismų sprendimų kontrolę vykdo aukštesnės instancijos teismai, kas šiuo atveju ir buvo padaryta, todėl atsakovas neturi teisinio pagrindo nesutikti su LVAT 2011-02-24 nutartyje padarytomis teisinėmis išvadomis dėl ieškovo keliamų reikalavimų. Ieškovo nurodomas administracinių teismų veiksmų neteisėtumas, taikant nacionalinių teisės aktų nuostatas, neatsižvelgiant ir prieštaraujant Direktyvai bei nesivadovaujant ESTT praktika, tėra subjektyvi ieškovo nuomonė, kuri negali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei kilti. Ieškovas neįrodė teismų veiksmų neteisėtumo fakto, nei nagrinėjant administracinę bylą, nei nesikreipiant į ESTT dėl preliminaraus sprendimo priėmimo. Pagal Teismų įstatymo 40¹ str. 1 d., teismas, kuriam taikant ES teisės normas iškilo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą ES teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Analogiškos pozicijos laikomasi ir EB teisėje dėl kreipimosi į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Pagal EB teisę, nacionalinis teismas gali ir tik tam tikrais atvejais privalo kreiptis į ESTT, iškilus klausimui dėl EB teisės aiškinimo ar galiojimo. Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo 267 str. numatyta, kad, iškilus ES teisės aiškinimo klausimui valstybės narės teisme, nacionalinis teismas, manydamas, kad išspręsti bylai reikia priimti sprendimą šiuo klausimu, gali prašyti ESTT prejudicinio sprendimo, o nacionalinis teismas, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiamas, kilus abejonių dėl ES teisės turinio ir galios, „kreipiasi“ į ESTT. Pareiga kreiptis į ESTT dėl išaiškinimo nėra absoliuti. CILFIT byloje Nr. 283/81 ESTT suformulavo kelias išimtis. Į ESTT kreiptis nereikia: 1) Acte éclairé atveju – kai ankstesniame ESTT sprendime tam tikras teisinis klausimas jau buvo išspręstas, nepaisant proceso, kurio metu teisės klausimas buvo iškeltas, pobūdžio; 2) Acte clair atveju – kai tinkamas ES teisės pritaikymas yra toks akivaizdus, kad nekyla pagrįstų abejonių dėl to, kaip turėtų būti sprendžiamas kilęs ginčas. ESTT ne kartą pažymėjo, kad prejudicinis klausimas atspindi dviejų teismų dialogą, kurio pradėjimas visiškai priklauso nuo to, ar nacionalinis teismas nuspręs, kad prašymas dėl prejudicinio sprendimo yra tinkamas ir būtinas. Taigi tiek situacijos atitikties numatytoms išimtims vertinimas, tiek galutinis sprendimas dėl kreipimosi į ESTT priklauso nacionalinio teismo kompetencijai (Byla Nr. 126/80, M. S. prieš G. P. and F. B. [1981] ECR 1563). Nagrinėjamu atveju LVAT neiškilo klausimų dėl Direktyvos nuostatų taikymo, todėl pagrįstai ir teisėtai atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą kreiptis į ESTT. Įrodinėjimo procese, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, galiojant rungimosi principui (CPK 12 str.) ir bendrajai įrodinėjimo pareigos taisyklei (CPK 178 str.), kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrindu, ieškovui, siekiančiam civilinės atsakomybės valstybei taikymo, reikia įrodyti, kad patyrė turtinę žalą ir būtent 1 596 Lt dydžio, kaip nurodė ieškinyje, taip pat tai, kad tokios žalos atsiradimą priežastiniu ryšiu nulėmė konkretūs teismo neteisėti procesiniai veiksmai. CK 6.247 str. nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Atsakovo manymu, apeliantas nepagrįstai reikalauja priteisti turtinę žalą iš valstybės, dėl teismų neteisėtų veiksmų, kadangi atsiradusi žala tiesiogiai nėra susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad akcizą apskaičiavo ir pritaikė Vilniaus teritorinė muitinė, todėl, darytina išvada, kad žala atsirado ne dėl teismo, o dėl tiesioginių Vilniaus teritorinės muitinės veiksmų. Apelianto nurodomas žalos atsiradimas teisiškai pernelyg nutolęs nuo teismo veiksmų, nagrinėjant apelianto skundus. Nagrinėjamu atveju esminis dalykas yra teisėjų kaltės klausimas. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Šiuo atveju administracinių teismų kaltė niekur nekonstatuota, apeliantas teismo kaltės neįrodė. Priešingai, LVAT 2011-10-03 nutartimi atsisakė atnaujinti procesą ir nurodė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateikiamas materialinės teisės normų aiškinimas yra klaidingas, t. y. kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, bei įrodymų, kurie pagrįstų jo nurodomo Direktyvos 92/83 nuostatų aiškinimo teisingumą. Ieškovas neįrodė nei vienos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl, pagal teismų praktiką, žalos atlyginimui nėra teisinio pagrindo.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad administraciniai teismai taikė ES teisę, ir tai, kad jų procesiniai sprendimai ieškovui nepalankūs, nereiškia, jog jie neteisėti, ir jog žala ieškovui atsirado dėl teismų procesinių sprendimų (CPK 178 str.). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas laisvai aiškino Direktyvos 92/83/EEB 27 str. 1 d. b p. prasmę. Pagal jį, svarbiausia yra etilo alkoholio denatūravimas (pagal bet kurios ES narės reikalavimus) ir panaudojimo būdas (ne maistui), kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-10-03 nutartyje kalbėjo apie Direktyvos 92/83/EEB teksto vertimo klaidas, jų neatitikimą originalui ir klaidingai ieškovo interpretuojamo Direktyvos 92/83/EEB 27 str. 1 d. b p. prasmę bei jo taikymą. Teismas pažymėjo, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus, ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų ir kaltų veiksmų. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota, padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą (CK 6.272 straipsnio 1-3 dalys). Ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 str. įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.), priežastinį ryšį (CK 6.247 str.) ir žalą (nuostolius) (CK 6.249 str.). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Ieškovas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas grindė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika Kobler byloje Nr. C-224/01. Teismo nuomone, šioje byloje akcentuojamas klaidingu teismo sprendimu padarytos žalos atlyginimo klausimas. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į Direktyvos 92/83/EEB devynioliktą konstatuojamąją dalį, pagal kurią būtina ES lygmeniu nustatyti prekių, kurios yra pervežamos iš vienos valstybės narės į kitą, atleidimo nuo akcizo pagrindus, darytina išvada, jog šios direktyvos 27 str. 1 d. b p. taikymo sritis neapima šioje byloje nagrinėjamos faktinės situacijos. Klausimas dėl iš trečiųjų šalių importuojamų prekių atleidimo nuo akcizo paliekamas spręsti pačioms valstybėms narėms, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu pateikti ES teisės normų išaiškinimą (acte clair doktrina). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl valstybės civilinės atsakomybės taikomos CK 6.246-6.249 straipsniuose nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos iš esmės atitinka Teisingumo Teismo praktiką. Ieškovo motyvai dėl teismo kaltės siejami su ES teisės netaikymu, kai teismas nusprendė, kad teisės akto taikymo sritis apskritai neapima šioje byloje nagrinėjamos faktinės situacijos. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje neįrodyta, jog administracinis teismas padarė akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, bei laikytina, kad teismo veiksmų neteisėtumas neįrodytas (CPK 178 str.). Teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad kreiptis dėl prejudicinio sprendimo į ESTT, kai teismas mano, jog sprendimui priimti prejudicinis sprendimas yra reikalingas, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 str., yra teismo, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, pareiga, o ne teisė. Teisingumo Teismas pažymėjęs, kad prejudicinis klausimas atspindi dviejų teismų dialogą, kurio pradėjimas visiškai priklauso nuo to, ar nacionalinis teismas nuspręs, kad prašymas dėl prejudicinio sprendimo yra tinkamas ir būtinas. Taigi tiek situacijos atitikties numatytoms išimtims vertinimas, tiek galutinis sprendimas dėl kreipimosi į Teisingumo Teismą priklauso nacionalinio teismo kompetencijai (Case 126/80, M. S. v. G. P. and F. B. [1981] ECR 1563). Ieškovas prašė ir bendrosios kompetencijos pirmosios instancijos teismą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl ES teisės išaiškinimo, tačiau, kadangi ieškovas neįrodė būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, tai teismas sprendė, jog, nagrinėjant ginčą dėl žalos atlyginimo, prejudicinis sprendimas nereikalingas, ir šį ieškovo prašymą atmetė.

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Fragrances International“ prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Teismui iškilus abejonių dėl tinkamo ES teisės aiškinimo ir taikymo, apeliantas prašė kreiptis į Teisingumo Teismą nurodytais byloje aktualiais klausimais priimti prejudicinį sprendimą. Ieškovas nurodė, kad teismas skundžiamą sprendimą priėmė neatlikęs savarankiško ginčo aplinkybių tyrimo, ginčui aktualių nacionalinių ir ES teisės normų aiškinimo ir taikymo, nors tokia pareiga nagrinėjant bylas dėl žalos atlyginimo iš valstybės numatyta tiek ESTT praktikoje, tiek nacionalinėje jurisprudencijoje. Civilinės atsakomybės taikymo atveju teismo veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui administracinės teisės požiūriu. ESTT Kobler byloje C-224/01 atkreipė dėmesį į tai, kad bylos dėl valstybės narės atsakomybės dalykas nebūtinai yra toks pat, ir jos šalys nebūtinai yra tos pačios, kaip ir bylos, kurioje buvo priimtas res judicata galią įgijęs sprendimas. Valstybės atsakomybės principas reikalauja ne peržiūrėti teismo sprendimą, kuriuo buvo padaryta žala, o ją atlyginti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas valstybės atsakomybės pagal CK 6.272 str. 1 d. sąlygas, taip pat yra konstatavęs, jog neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti ir tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeistos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos. Teismas netinkamai nustatė ginčo atveju įrodinėtinas valstybės atsakomybės sąlygas, nepagrįstai spręsdamas, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl valstybės civilinės atsakomybės taikomos CK 6.246-6.249 straipsniuose nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos iš esmės atitinka Teisingumo Teismo praktiką. Kaltė pagal ESTT praktiką nėra viena iš būtinųjų valstybės atsakomybės sąlygų, į ją tik gali būti atsižvelgiama vertinant neteisėtų veiksmų sąlygą (pažeidimo padarymo akivaizdumą). Nustatęs, kad nacionalinė teisė kelia griežtesnius reikalavimus, siekiant žalos atlyginimo, teismas, vadovaudamasis ES teisės viršenybės principu, ta apimtimi privalėjo vadovautis ne nacionalinėmis, o ESTT praktikoje įtvirtintomis valstybės atsakomybės už žalą sąlygomis. Nė vienoje iš LAT nutarčių, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl žalos atlyginimo, pažeidus ES teisę. Jos išimtinai susijusios su nacionalinės teisės pažeidimais. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai sprendė, kad teismo veiksmų neteisėtumas neįrodytas. Ieškovas savo reikalavimą atlyginti žalą galėjo įrodinėti jam prieinamomis priemonėmis. Nagrinėjamu atveju turėjo būti atsižvelgta į ginčo specifiką – prašoma atlyginti galutinės instancijos teismo veiksmais padarytą žalą. Vadovaujantis ESTT praktika, siekiant žalos atlyginimo, nėra būtinas ankstesnis ESTT sprendimas, jog valstybė narė pažeidė savo įsipareigojimus pagal ES teisę – tą savarankiškai spręsti yra kompetentingas nacionalinis teismas. Teismas nevertino ieškovo pateikto Europos Komisijos 2013-05-22 rašto Nr. 1369029 ir nemotyvavo, kodėl, priimdamas sprendimą, juo nesivadovauja. Išsami ieškovo pateikta ESTT praktikos analizė pagrindžia, kad Direktyvos 92/83/EEB taikymo sritis, priešingai nei sprendė LVAT, apima ieškovo situaciją. Vien tai, jog ieškovas pirmosios instancijos teisme atskleidė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-02-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-298/2011 priėmė akivaizdžiai pažeisdamas ESTT praktiką, sudarė pakankamą pagrindą padaryti išvadą buvus valstybės neteisėtus veiksmus. Teismas net netyrė ESTT praktikoje suformuluotų kriterijų (pažeistos normos aiškumo ir tikslumo laipsnis, pažeidimo tyčia, teisės klaidos pateisinamas pobūdis ar, atvirkščiai, prireikus Bendrijos institucijos pozicijos ir atitinkamo teismo pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo pagal EB 234 straipsnio trečiąją pastraipą neįvykdymas), į kuriuos reikia atsižvelgti, sprendžiant, ar nacionalinis teismas akivaizdžiai pažeidė taikytiną teisę. Teismo motyvas, kad ieškovas laisvai aiškino Direktyvos 92/83/EEB 27 str. 1 d. b p. prasmę, apelianto nuomone, yra nepagrįstas. Apie Direktyvos 92/83/EEB teksto vertimo klaidas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kalbėjo kitoje, 2011-02-24, nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-298/2011, ir atkreipė dėmesį į pirmosios instancijos teismo klaidingą vertimą. Ieškovas vadovavosi teisingu nurodytos direktyvos vertimu. Teismas atskirai nevertino atsakovo veiksmų teisėtumo Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos (EŽTK) bei Šveicarijos Konfederacijos ir Europos Ekonominės Bendrijos 1972-07-22 susitarimo atžvilgiu. Šioje dalyje teismo sprendimas nemotyvuotas, dėl to apeliantas negali atsikirsti, todėl palaiko ieškinyje išdėstytus argumentus. Ieškovo teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėjo teisę, o ne pareigą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Apeliantas pažymėjo, kad paskutinės instancijos teismo diskrecija nuspręsti dėl kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo tikslingumo nėra ir negali būti absoliuti. Teismo nurodyta ESTT byla Nr. 126/80, M. S. v. G. P. and F. B. yra susijusi su kitokia faktine ir teisine situacija – joje nagrinėtas klausimas, kada ESTT gali atsisakyti pateikti prejudicinį sprendimą, o ne atvejai, kada nacionalinis teismas gali atsisakyti kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Teismas nenurodė jokių priežasčių, kodėl nesivadovavo ieškinyje aptarta ESTT praktika, kuri patvirtina Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 str. 3 d., CPK 3 str. 5 d. įtvirtintą paskutinės instancijos teismo pareigą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo. ESTT CILFIT byloje Nr. 283/81 pabrėžė, kad nacionalinis teismas turi teisę nesikreipti į ESTT ir prisiimti atsakomybę pats spręsti nurodytą klausimą, jei tinkamas Bendrijos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl jo negali kilti jokių pagrįstų abejonių tiek pačiam nacionaliniam teismui, tiek kitų valstybių narių teismams, tiek ir ESTT. Direktyvos 92/83/EEB 27 str. 1 d. b p. aiškinimas nagrinėjamu atveju galėjo būti vertinamas kaip akivaizdus (acte clair) tik ta prasme, kad jis numatė neabejotiną pareigą nacionalinėms valdžios institucijoms ieškovui nagrinėjamoje situacijoje pritaikyti akcizo išimtį. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad galutinės instancijos teismo atsisakymas kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo pažeidžia EŽTK 6 str. įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, ypač jei toks atsisakymas yra savavališkas. Apelianto nuomone, teismas padarė neteisingą išvadą, kad prejudicinis sprendimas nereikalingas. Tinkamas Direktyvos 92/83/EEB 27 str. 1 d. b p. aiškinimas neturėjo kelti abejonių - apeliantei akcizo išimtis taikytina -, tačiau, atsižvelgiant į teismui iškilusias abejones dėl ES teisės tinkamo aiškinimo ir taikymo, teismas privalėjo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo – ši pareiga išplaukia iš siekio ginčą išspręsti teisingai.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Teisingumo ministerijos, atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas papildomai nurodė, kad nacionalinis teismas, kurio sprendimai negali būti toliau skundžiami pagal nacionalinę teisę, be Acte éclairé ir Acte clair doktrinų, taip pat yra atleidžiamas nuo pareigos kreiptis dėl prejudicinio spendimo, kai klausimas de facto nėra aktualus nagrinėjamam ginčui arba yra tik hipotetinio pobūdžio, t. y. tais atvejais, kai nepriklausomai nuo atsakymo į klausimą, jis neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai. Atsakovas akcentavo, jog šiuo atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2011-02-24 nutartimi išsamiai, pagrįstai ir remdamasis nusistovėjusia ESTT praktika pasisakė dėl iš trečiųjų šalių į ES valstybės narės teritoriją importuojamo etilo alkoholio pripažinimo denatūruotu apmokestinimo akcizu ir dėl Direktyvos 92/83/EEB 27 str. 1 d. b p. taikymo nacionalinėje teisėje. Teisingumo ministerija nemano, kad LVAT nagrinėtoje byloje realiai būtų buvęs reikalingas prejudicinis sprendimas šiais klausimais (ESTT 1982-10-06 sprendimo byloje Nr. 283/81 10 paragrafas). Todėl apelianto argumentai, kuriais įrodinėjama, jog LVAT, nesiremdamas ES teise ir nesikreipdamas į ESTT prejudicinio sprendimo, pažeidė Bendrijos teisę ir padarė ieškovui žalą, yra nepagrįsti. Vadovaujantis Teismų įstatymo 1 str. 3 d., bylose teismų sprendimus gali peržiūrėti tik teismas ir tik įstatymų nustatyta tvarka. Žemesnės instancijos teismų sprendimų kontrolę vykdo aukštesnės instancijos teismai, kas šiuo atveju ir buvo padaryta, todėl atsakovas neturi teisinio pagrindo nesutikti su LVAT 2011-02-24 nutartyje padarytomis teisinėmis išvadomis dėl ieškovo keliamų reikalavimų. Teisingumo ministerija pritaria Vilniaus miesto apylinkės teismo padarytai išvadai, kad apeliantas neįrodė teismų veiksmų neteisėtumo fakto, nei nagrinėjant administracinę bylą, nei nesikreipiant į ESTT dėl preliminaraus sprendimo priėmimo. Atsakovo manymu, apeliantas nepagrįstai reikalauja priteisti turtinę žalą iš valstybės, dėl teismų neteisėtų veiksmų, kadangi atsiradusi žala tiesiogiai nėra susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad akcizą apskaičiavo ir pritaikė Vilniaus teritorinė muitinė, todėl, darytina išvada, kad žala atsirado ne dėl teismo, o dėl tiesioginių Vilniaus teritorinės muitinės veiksmų. Apelianto nurodomas žalos atsiradimas teisiškai pernelyg nutolęs nuo teismo veiksmų, nagrinėjant apelianto skundus. Prie tokios išvados priėjo ir Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Nagrinėjamu atveju esminis dalykas yra teisėjų kaltės klausimas. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Šiuo atveju administracinių teismų kaltė niekur nekonstatuota, apeliantas teismo kaltės neįrodė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė. Byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo dėl teismo neteisėtų veiksmų patirtos 1 596 Lt dydžio žalos atlyginimą. Ieškovas patirtą žalą kildina iš sumokėto akcizo mokesčio už etilo alkoholį, esantį iš Šveicarijos Konfederacijos į Lietuvos Respubliką jo importuotų Bendrijos kilmės (Prancūzijos Respublikos) kosmetikos gaminių sudėtyje. 2007-10-20 ieškovas įformino bendrųjų administracinių duomenų (BAD) importo rinkinius Nr. 7YR30407277 ir Nr. 7VR30407278, kuriuose deklaravo tualetinių vandenų, odos priežiūros preparatų, kūno dezodorantų, turinčių sudėtyje denatūruoto etilo alkoholio, importą (b. l. 15-29). Ieškovas nurodė, kad importuotose prekėse etilo alkoholis buvo denatūruotas pagal Prancūzijos Respublikos reikalavimus, todėl, vadovaujantis Direktyvos 92/83/EEB 27 str. 1 d. b p., jis yra neapmokestinamas akcizu. Tačiau pagal nurodytus BAD importo rinkinius akcizas buvo užskaitytas iš ieškovo permokos muitinei ir sumokėtas valstybei (b. l. 121; 131-133). Vietos ir centrinis mokesčių administratoriai, remdamiesi nacionalinės teisės nuostatomis, atsisakė tenkinti ieškovo prašymą ištaisyti duomenis muitinėje įformintuose dokumentuose bei perskaičiuoti mokėtinus mokesčius, netaikant akcizo, iš esmės motyvuodami aplinkybe, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, leidžiančių nustatyti, kad alkoholis nurodytuose produktuose buvo denatūruotas pagal kurią nors Formulių sąraše nurodytą formulę (b. l. 30, 38-40). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010-03-05 sprendimu administracinėje byloje Nr. A575-298/2011 ieškovo skundą atmetė (b. l. 53-59). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-02-24 nutartimi nurodytą teismo sprendimą paliko nepakeistą ir konstatavo, kad nėra pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu pateikti ES teisės normų išaiškinimą (Acte clair doktrina) (b. l. 68-76). LVAT 2011-10-03 nutartimi atsisakė atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A575-298/2011 (b. l. 83-87). Ieškovas nurodė, kad žala jam padaryta neteisėtais teismo veiksmais dėl netinkamo ES teisės taikymo, dėl galutinės instancijos teismo atsisakymo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo – dėl nurodytos LVAT 2011-02-24 nutarties.

Vienas iš ieškovo apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad teismas netinkamai nustatė ginčo atveju įrodinėtinas valstybei taikytinos civilinės atsakomybės sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto argumentu nesutinka. Bendrieji civilinės atsakomybės pagrindai yra žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos (nuostolių) ir neteisėtų veiksmų, kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atveju kaltė yra preziumuojama ir jos įrodinėti nereikia (CK 6.271 str. 1 d.), tačiau žala, atsiradusi dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą – būtent tokios žalos atlyginimo ieškovas reikalauja nagrinėjamoje byloje - atlyginama valstybės visiškai, jeigu ji atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės (CK 6.272 str. 2 d.). Tai reiškia, kad pastaruoju atveju kaltė nėra preziumuojama ir, be kitų, aukščiau nurodytų, civilinės atsakomybės sąlygų, ją taip pat reikia įrodyti. Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad teismas tyrė, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja aukščiau nurodytos sąlygos atsakovui taikyti civilinę atsakomybę, t. y. sprendė dėl teismo veiksmų neteisėtumo ir priėjo prie išvados, kad ieškovas neįrodė, jog administracinėje byloje teismas padarė akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, tik kuriai esant gali būti konstatuota teisėjo/teismo kaltė, taigi ieškovas neįrodė tiek neteisėtų veiksmų, tiek kaltės. Likusių civilinės atsakomybės sąlygų teismas netyrė, kadangi, neįrodžius bent vienos iš jų, civilinę atsakomybę taikyti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto argumentas, kad teismas netinkamai nustatė ginčo atveju įrodinėtinas valstybei taikytinos civilinės atsakomybės sąlygas, atmestinas kaip nepagrįstas.

Be to, apelianto teigimu, teismas skundžiamą sprendimą priėmė, neatlikęs savarankiško ginčo aplinkybių tyrimo, sprendimą grindė, pakartodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-02-24 nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A575-298/2011, motyvus, kai turėjo atlikti savarankišką ginčo aplinkybių tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apelianto pozicija. Kaip aukščiau nurodyta, ginčas dėl duomenų muitinėje įformintuose dokumentuose ištaisymo ir mokėtinų mokesčių, netaikant akcizo, perskaičiavimo, ieškovo iniciatyva, buvo nagrinėjamas administracine tvarka, visų instancijų administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-02-24 nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-298/2011, išnagrinėjęs pareiškėjo UAB „Fragrances International“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-03-05 sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Muitinės departamento 2009-09-23 sprendimo Nr. 1A-4.13-717, remdamasis nacionaliniais bei ES teisės aktais, taip pat ESTT praktika, konstatavo, kad Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punkto, kurį UAB „Fragrances International“ nurodo, kaip savo reikalavimų pagrindą, taikymo sritis neapima šioje byloje nagrinėjamos faktinės situacijos, t. y. šis punktas nagrinėjamu atveju apskritai netaikytinas, nes jis reglamentuoja tik prekių, kurios yra pervežamos iš vienos valstybės narės į kitą, atleidimą nuo akcizų. Ieškovo prekės, nesvarbu, kokios kilmės, buvo importuotos iš trečiosios šalies (iš Šveicarijos Konfederacijos), dėl to byloje nėra ginčo, o Direktyvos 92/83 27 str. 1 d. b p. tokios situacijos nereguliuoja ir palieka ją vertinti pačiai valstybei narei. Vadovaudamasis nurodytais argumentais, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu pateikti ES teisės normų išaiškinimą ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus šioje dalyje taip pat atmetė. Su tokiu teimų vertinimu sutiktina visiškai. Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo 267 str. numatyta, kad, iškilus ES teisės aiškinimo klausimui valstybės narės teisme, nacionalinis teismas, manydamas, kad išspręsti bylai reikia priimti sprendimą šiuo klausimu, gali prašyti ESTT prejudicinio sprendimo, o nacionalinis teismas, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiamas, kilus abejonių dėl ES teisės turinio ir galios, „kreipiasi“ į ESTT. Pareiga kreiptis į ESTT dėl išaiškinimo nėra absoliuti. Į ESTT kreiptis nereikia ir Acte clair atveju – kai tinkamas ES teisės pritaikymas yra toks akivaizdus, kaip yra šioje byloje, kad nekyla pagrįstų abejonių dėl to, kaip turėtų būti sprendžiamas kilęs ginčas. Taigi tiek situacijos atitikties numatytoms išimtims vertinimas, tiek galutinis sprendimas dėl kreipimosi į ESTT priklauso nacionalinio teismo kompetencijai (Byla Nr. 126/80, M. S. prieš G. P. and F. B. [1981] ECR 1563). Nagrinėjamu atveju LVAT neiškilo klausimų dėl Direktyvos nuostatų taikymo, todėl pagrįstai ir teisėtai atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą kreiptis į ESTT.

Šioje byloje yra akivaizdu, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-02-24 nutartyje pateikiamas materialinės teisės normų aiškinimas yra klaidingas bei įrodymų, kurie pagrįstų ieškovo nurodomų Direktyvos 92/83 nuostatų aiškinimo teisingumą, o kiti apeliacinio skundo argumentai skundžiamo sprendimo pagrįstumo neįtakoja, todėl laikytini teisiškai nereikšmingais, ir apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog apelianto apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimą ar jo dalį, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

nutarė:

Ieškovo UAB „Frangrances International“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjas Virginijus Kairevičius