Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-312-525/2020

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-04-01
Bylos Nr.: eA-312-525/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03973-2017-5
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė
Pareiškėjas: R. L.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Trečiasis asmuo: Valstybinio socialiniio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius

Kategorijos

20.2.1.1Neteisėtas veikimas

Administracinė byla Nr. eA-312-525/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03973-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 20.2.1.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. L. (J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius) dėl turtinės žalos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėja R. L. (J.) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir SADM) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV), priteisti 2 651,40 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėja nurodė, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d. jai buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 6-24-13027 (toliau – ir Sprendimas), priimtu vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 ir 17 straipsniais bei Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 5 d. nutarimu Nr. 86 ,,Dėl ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai), 38, 40, ir 58 punktais, už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį pareiškėjai skirta motinystės pašalpa (toliau – ir išmoka). Sprendime apskaičiuota, kad 126 kalendorinių dienų laikotarpis, trunkantis nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d., apima 90 darbo dienų, kurių darbo užmokestį kompensuoja paskirta motinystės pašalpa. Apskaičiuojant motinystės pašalpą buvo nurodyta, kad pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis yra 95,59 Eur, kurią padauginus iš 90 darbo dienų, buvusių jos nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, jai priklausytų 8 603,10 Eur pašalpa, atitinkamai nuo kurios atskaičiuotini mokesčiai. VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimu pareiškėjai pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis, kuris sudarė 66,13 Eur, ir jai apskaičiuota 5 951,70 Eur išmoka (skirtumas tarp apskaičiuotos pašalpos, pritaikius dienos maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, ir pašalpos, apskaičiuotos taikant pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, sudaro 2 651,40 Eur iki mokesčių). Kadangi paskirtas išmokos dydis ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjai pajamų, lygiaverčių iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios vidutiniškai uždirbtam darbo užmokesčiui, todėl ji teismui pateikė skundą. Vadovaudamasi Nuostatų 9 punktu, pareiškėja teigė, kad asmens vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuojamas paeiliui einančių 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio prieš nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, draudžiamąsias pajamas dalijant iš to paties laikotarpio darbo dienų pagal kalendorių skaičiaus (taikoma 5 dienų darbo savaitė), atsižvelgiant į Vyriausybės nutarimu perkeltas poilsio dienas. Maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio taikymas buvo nustatytas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) ir Nuostatų 7 punkte (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija), kurie buvo pritaikyti pareiškėjos atžvilgiu. Taigi, maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti, pareiškėjos nuomone, negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Nuo 2015 m. sausio 1 d. Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 nutarimu Nr. 1474 patvirtintas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis buvo 431 Eur. Motinystės pašalpa pareiškėjai buvo skaičiuojama einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus t. y. 21 dienos. Kai pareiškėjai buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, vidutinis vienos dienos kompensuojamasis uždarbis buvo 66,13 Eur, kuris buvo mažesnis už jos vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį.

3. Pareiškėja atsakovo neteisėtus veiksmus kildino iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatų. Nurodė, kad ginčo atveju egzistavo visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos pagal CK 6.246–6.249 straipsnius. Taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo. Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime nurodė, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, nėra tinkamai užtikrinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija. Pareiškėja nurodė, kad Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, jog įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutarimas).

Šalies argumentai

4. Pareiškėja teigė, kad SADM turėjo būti žinomos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo, tačiau ji nepaisė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos, dėl to nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų pareiškėjos teisę, garantuojamą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje. Taigi, taip buvo pažeisti Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti teisėkūros principai, iš jų pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principas. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėja tvirtino patyrusi 2 651,40 Eur (iki mokesčių) nuostolių, nes jai buvo apribota teisė ginčo laikotarpiu gauti uždarbį atitinkančias motinystės išmokas.

Atsiliepimas

5. Atsakovo atstovas SADM atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

6. SADM nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, jog Įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 1 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad motinystės pašalpa neskiriama, jeigu moteris nėštumo ir gimdymo atostogų metu turi iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos gautų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, nes jame nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai. Priešingai, nei teigė pareiškėja, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime nurodė, kad paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, dydį, o ne gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką turi nustatyti įstatymų leidėjas, kuris turi paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.

7. SADM teigė, kad nors pareiškėja vadovavosi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, tačiau, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturėjo būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Sprendimai, skirti pareiškėjos motinystės pašalpai, buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis ir įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėti ir motinystės pašalpa negali būti perskaičiuota. Konstitucinio Teismo nutarimui galiojant į ateitį, priešingai, nei teigė pareiškėja, valstybės institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjai tiesiogines pasekmes, kurias ji įvardija kaip žalą, sukėlė VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimas, tačiau pareiškėja nustatyta tvarka jo neginčijo.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

9. VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime buvo nagrinėjama Įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 1 punkto, o ne šiame Įstatyme įtvirtinto maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio atitiktis Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Pareiškėja nepagrįstai remiasi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu (Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas 2017 m. sausio 2 d.), kadangi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas Nr. IX-110 pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 buvo pakeistas 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-138 (įsigaliojo 2016 m. gruodžio 30 d.) (toliau – ir Pakeitimo įstatymas). Pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, jog asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką.

10. VSDFV pažymėjo, kad pareiškėja teisę į motinystės pašalpą įgijo 2015 m. rugpjūčio 7 d. (pirmąją nėštumo ir gimdymo atostogų dieną) dar iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo ir Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, todėl nepateko į ratą asmenų, kuriems perskaičiuojamos motinystės pašalpos. Be to, pareiškėja, gavusi VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimą, kuriuo paskirta motinystės pašalpa, neskundė jo, todėl šis sprendimas, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo, yra laikomas įvykdytu. Kadangi pareiškėja įstatymo nustatyta tvarka savo teisių negynė, jos nurodytos žalos atsiradimą lėmė jos pačios neveikimas.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjos R. L. (J.) skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nuostata, 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu apskaičiavo pareiškėjai motinystės pašalpą nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d. mažindamas jos dienos kompensuojamąjį uždarbį nuo 95,59 Eur iki maksimalaus kompensuojamojo dienos uždarbio – 66,13 Eur. Taip, taikant maksimalų kompensuojamąjį dienos uždarbį, motinystės pašalpa sumažėjo 2 651,40 Eur suma. Pareiškėja šią sumą laikė jai atsakovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) padaryta turtine žala, manydama, jog atsakovas per SADM, Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 27 d. nutarimą, turėjo inicijuoti Įstatymo pakeitimus, nenustatančius ribojimo maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti.

13. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar atsakovo atstovas SADM veikė teisėtai, po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo neinicijavusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, naikinančių maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpoms, mokamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikymą, pažymėjo, jog, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai. Tačiau Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas. Kadangi šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu nebuvo sprendžiama dėl Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma ir, preziumuojama, buvo teisėta. Todėl teismas padarė išvadą, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė atsakovo atstovui pareigos inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimo pareiškėjos nurodytu aspektu. Dėl to nebuvo galima daryti išvados, kad atsakovo atstovui, nesiėmusi šių veiksmų, jis veikė neteisėtai CK 6.246 straipsnio 1 dalies ar 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

14. Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. Įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtino maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti. Be to, Seimas 2016 m. gruodžio 20 d. Įstatymo pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-138 pakeitė šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir nustatė, kad asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Taip įstatymų leidėjas iš teisinės sistemos nuo 2017 m. sausio 1 d. pašalino Konstitucijai prieštaravusį Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei nusprendė kompensuoti turtinius praradimus tų asmenų, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką). Taigi, teismo vertinimu, tik nuo 2017 m. sausio 1 d. nebegalėjo būti taikomas teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija).

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu apskaičiuoti motinystės pašalpą pagal maksimalų Įstatyme nustatytą kompensuojamąjį uždarbį, įstatymų nustatyta tvarka Sprendimo neapskundė, todėl jis liko galioti ir laikytinas įvykdytu iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Taigi, teismui nebuvo teisinių prielaidų VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimą vertinti kaip dar neįvykdytą Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme ir laikyti, kad teisiniai santykiai dėl motinystės pašalpos mokėjimo iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dar galutinai nesusiklostę.

16. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala apibūdinama kaip turto netekimas ar sužalojimas, negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Teismo vertinimu, VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas mokėti pareiškėjai atitinkamo dydžio motinystės pašalpą buvo pagrįstas tuo metu galiojusiu ir, preziumuojama, teisėtu teisiniu reglamentavimu, sprendimas laikytas teisėtu šio teisinio reglamentavimo pasekme, todėl pareiškėjos apskaičiuota hipotetiškai negauta motinystės pašalpos suma negalėjo būti vertinama kaip turtinė žala.

17. Teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė būtinųjų viešosios atsakomybės kilimo sąlygų – neteisėtų atsakovės veiksmų (neveikimo) ir turtinės žalos, padarytos šiais veiksmais, todėl pareiškėjos skundo reikalavimą priteisti atitinkamą turtinės žalos sumą bei išvestinį reikalavimą priteisti procesines palūkanas teismas atmetė.

III.

18. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

19. Pareiškėjos nuomone, atsakovas per SADM Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 27 d. nutarimą turėjo inicijuoti Įstatymo pakeitimus, nenustatančius ribojimo maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti. Tačiau SADM nepaisė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos ir neinicijavo Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo, numačiusio maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimą, pakeitimų, kuriais būtų nustatyta, jog motinystės pašalpos dydis atitiktų iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį.

Šalies argumentai

20. Pareiškėjos teigimu, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime išdėstytas išaiškinimas leidžia daryti išvadą, kad konstitucinė jurisprudencija nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą nedviprasmiškai susiejo su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, todėl nustatant motinystės pašalpos dydį, įstatymų leidėjas ir kiti teisėkūros subjektai neturėjo jokios diskrecijos teisės, priešingai, jiems teko pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį nėštumo ir gimdymo atostogų metu motinoms būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Įstatymų leidėjo bei kitų teisėkūros subjektų diskrecija pasireiškė nustatant nėštumo ir gimdymo atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, bet ne išmokų dydį.

21. Pareiškėja pažymi, kad Konstitucinis Teismas savo doktrinoje laikosi nuoseklios pozicijos, jog „Pagal Konstituciją, konstitucinių nuostatų samprata, argumentai, išdėstyti Konstitucinio Teismo nutarimuose, taip pat kituose jo aktuose, saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas“ (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai). Tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime dėstomais argumentais visiškai ignoruoja oficialiosios konstitucinės doktrinos svarbą teisėkūroje.

22. Pareiškėjas nurodo, kad ji byloje įrodinėjo, jog SADM neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo elgtis, neįvykdė teisės aktais priskirtų funkcijų. Bet pirmosios instancijos teismas, nors byloje ir nebuvo ginčijamas VSDFV teritorinio padalinio priimtas Sprendimas skirti pareiškėjai motinystės pašalpą teisėtumas, pareiškėja nekvestionuoja, VSDFV teritorinio skyriaus pareigos, apskaičiuoti motinystės pašalpos dydį pagal tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus, vis tik imasi vertinti VSDFV teritorinio padalinio veiksmus, pastarajam priimant Sprendimą skirti pareiškėjoms motinystės pašalpą.

23. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino jos argumentų išsakytų dėl to, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintuose Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) SADM priskirta funkcija „rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų projektus dėl pensijų, ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, nedarbo socialinio draudimo teisinio reguliavimo“ (Nuostatų 8.2.5 punktas, redakcija nuo 2014 m. gegužės 27 d.). Teismas taip pat visiškai nevertino šių aplinkybių, jog: 1) SADM, kaip viešojo administravimo institucijai, yra priskirta kompetencija „formuoti valstybės politiką, taip pat organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą socialinės apsaugos ir darbo ministrui (toliau – ministras) pavestose valdymo srityse, įstatymų nustatytais atvejais ir nustatytam terminui įgyvendinti valstybės politiką“ (Nuostatų 2 p.); 2) analizuojant Ministerijai priskirtas funkcijas matyti, jog pagal Nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 27 d.) 8.2 papunktį, SADM, siekiant įgyvendinti jai nustatytus veiklos tikslus socialinio draudimo politikos srityje, inter alia buvo pavesta atlikti šias funkcijas: „analizuoti, ar socialinio draudimo teikiamos garantijos atitinka valstybės, apdraustųjų asmenų ir socialinio draudimo išmokų gavėjų interesus“ (8.2.3 papunktis); „teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl pensijų, ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, nedarbo socialinio draudimo politikos įgyvendinimo“ (8.2.5 papunktis). Iki 2014 m. gegužės 22 d. pakeitimų buvusi Nuostatų 8.2.5 punkto redakcija, neleidžia daryti išvados, kad SADM neturėjo pareigos rengti ir teikti Vyriausybei teisės aktų projektus inter alia ir dėl motinystės socialinio draudimo teisinio reguliavimo, kadangi siūlymų teikimas dėl socialinio draudimo politikos įgyvendinimo yra daug platesnė funkcija, apimanti ir legislatyvinius siūlymus; 3) nepriklausomai nuo to, kaip keitėsi Nuostatų 8.2.5 punkto redakcija, SADM savo veikloje vadovavosi ir vadovaujasi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo reglamentu, patvirtintu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. A1-213 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo reglamento patvirtinimo“ (toliau – ir Darbo reglamentas), kurio IV skyriaus „Įstatymų ir kitų teisės aktų projektų rengimas“, 71 straipsnis (vėlesnėse Darbo reglamento redakcijose 70 straipsnyje) labai aiškiai numato, kad „Ministerija, <...> savo iniciatyva rengia ir teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus“.

24. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjos argumentų, jog Lietuvoje įstatymų leidybos procese dalyvauja daug teisėkūros subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (ne tik Seimas). Taip pat neatsižvelgė į tai, jog būtent SADM buvo ta valstybės institucija, kuri inicijavo Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimus, po Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimo. Pareiškėjos įsitikinimu, SADM turėjo galimybę rengti ir teigti Vyriausybei teisės aktų projektus, kuriais būtų nustatytas toks motinystės pašalpos teisinis reguliavimas, kuris įtvirtintų Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtiną motinystės apsaugos apimtį, tačiau laiku nereagavo. Pareiškėjos tvirtinimu, SADM neteisėto neveikimo išdavoje nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris atitiktų Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje suformuotą oficialiąją konstitucinę doktriną motinystės pašalpų apskaičiavimo klausimu ir tuo pačiu užtikrintų pareiškėjos teisę garantuojamą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalimi.

Šalies argumentai

25. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino to fakto, kad būtent SADM, tiek pagal savo Nuostatus, tiek pagal Darbo reglamentą turi pareigą rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų projektus inter alia dėl motinystės pašalpos teisinio reguliavimo. Būtent ši institucija nepaisė jį saistančios oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų pareiškėjos teisę garantuojamą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje, todėl SADM, kaip viešojo administravimo institucija, netinkamai vykdė savo funkcijas, kurios priskirtos jos kompetencijai.

Atsiliepimas

26. Atsakovo atstovas SADM atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. SADM nurodo, kad nors esminis šios administracinės bylos elementas yra nustatyti, taip pat įrodyti, kad bent vieno iš Lietuvos valstybės atstovų – SADM ar VSDFV darbuotojų veiksmai buvo neteisėti, tačiau pareiškėja didžiąją dalį dėmesio skiria SADM teisių, funkcijų, galimybių, kylančių iš Nuostatų ir Darbo reglamento analizei, viešojo valdymo principų apžvalgai. Pareiškėja neįrodo SADM pareigos nustatyti jos pageidaujamą teisinį reguliavimą pageidaujamu metu, t. y. po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo. Nuostatai ir Darbo reglamentas apibrėžia SADM kompetenciją ir darbo procesus, tačiau patys savaime nėra įpareigojantys rengti atitinkamo turinio teisės aktų projektus.

28. SADM atkreipia dėmesį, kad nors šioje administracinėje byloje pareiškėja tariamai patirtą žalą sieja su jos nepateisintu lūkesčiu, jog pageidaujamas teisinis reguliavimas būtų buvęs nustatytas pareiškėjai palankiu metu, tačiau kartu savo apeliaciniame skunde pareiškėja pripažįsta, jog tai, ką SADM buvo teisiškai įpareigota atlikti, ji atliko.

29. Tariamai patirtą žalą pareiškėja kildina iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime pateikto išaiškinimo dėl motinystės pašalpų (išmokų), taip pat dėl SADM neįvykdytos pareigos inicijuoti teisinio reguliavimo pakeitimus, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo. SADM nurodo, kad Konstitucinis Teismas nepasisakė, jog kompensuojamasis uždarbis šių atostogų metu negali būti apribotas iki teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžių sumos, taip pat neformulavo išaiškinimo, kad esamas teisinis reguliavimas yra ydingas, pažeidžiantis motinų teises, teisinės valstybės principą, be to, Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu nepripažino, kad kompensuojamojo uždarbio maksimumo nustatymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai. SADM nuomone, pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, kadangi jame nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai.

30. SADM teigimu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas oficialiai aiškina tik Konstitucinis Teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Jeigu Konstitucinis Teismas nutarimo motyvuojamojoje dalyje nenurodė, kad kompensuojamojo uždarbio apribojimas iki 3,2 teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių sumos yra negalimas, tai reiškia, kad toks reguliavimas nėra prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir neturi būti pašalintas iš teisinės sistemos.

31. SADM atkreipia dėmesį, kad Įstatymu (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nustatytas ne tik maksimalus, bet ir minimalus išmokų dydis ir taip sudarytos galimybės perskirstyti įmokas taip, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšos galėtų būti skirtos mažesnes pajamas gavusių ir atitinkamai mažesnes įmokas mokėjusių asmenų socialiniams poreikiams tenkinti.

32. SADM vertinimu, Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarime aiškiai pasisakė, kad toks teisinis reguliavimas, kai nustatomos motinystės išmokų „lubos“, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Tačiau šis nutarimas pareiškėjos atveju yra netaikytinas, kadangi sprendimas skirti pareiškėjai motinystės pašalpą buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis ir įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėtas ir motinystės pašalpa negali būti perskaičiuota. SADM žiniomis, pareiškėja Sprendimo dėl motinystės pašalpos neskundė, todėl Sprendimas buvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.

Atsiliepimas

33. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjos teiginiai, kad SADM neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog nebuvo imamasi jokių veiksmų įgyvendinti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą, laikytini nepagrįstais, kadangi šiame Konstitucinio Teismo nutarime nebuvo nagrinėjama, ar konstatuota, kad nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai. Po Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo dienos, SADM iniciatyva įstatymų leidėjas priėmė Įstatymą, kurio 8 straipsnyje nustatytos, motinystės pašalpos perskaičiavo sąlygos.

34. SADM akcentuotina, kad pareiškėja neįrodė SADM pareigos inicijuoti teisinio reguliavimo pakeitimus būtent jos norimu būdu ir norimu metu, t. y. pareiškėja neįrodė SADM neteisėto neveikimo, nes 2012 m. veikė taip, kaip nustatyta teisės aktais ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Neįrodžius pagrindinio civilinės atsakomybės elemento – šiuo atveju neteisėto neveikimo, žala nenustatyta ir negali būti priteista.

Atsiliepimas

35. Atsakovo atstovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

36. VSDFV nurodo, kad nors pareiškėja teigia, kad žalą ji patyrė dėl įstatymų leidėjo neteisėtų veiksmų, tačiau įstatymų leidėjas yra Lietuvos Respublikos Seimas, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad žalą ji patyrė dėl SADM neveikimo. Be to, pareiškėja nenurodė nei vieno konkretaus SADM veiksmo, kuriuo galėjo būti pažeistos jos teisės. SADM pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės akto normas. Pareiškėja nenurodė nė vieno konkretaus (apibrėžto atitinkama data, vieta ir kitais požymiais) atsakovo veiksmo (neveikimo) jos atžvilgiu atvejo.

37. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

38. VSDFV Vilniaus skyrius nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, sistemiškai išanalizavęs ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir objektyviai, išsamiai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja neįrodė būtinųjų viešosios atsakomybės kilimo sąlygų – neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) ir turtinės žalos, padarytos šiais veiksmais, ir atmetė pareiškėjos skundo reikalavimus priteisti 2 651,40 Eur dydžio turtinės žalos sumą bei procesines palūkanas.

39. VSDFV Vilniaus skyrius atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d. buvo paskirta VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimu, kuriame buvo nurodyta jo apskundimo tvarka. Taigi pareiškėja, nesutikdama su Sprendime pateiktu motinystės pašalpos apskaičiavimu ir dydžiu, turėjo teisę per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šio sprendimo priėmimą, pateikti skundą VSDFV, kuri, remiantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.; nuo 2017 m. sausio 1 d. – 41 straipsnis), yra privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo Nr. 6-24-13027 įstatymų nustatyta tvarka ir terminais neskundė, jis liko galioti ir laikytinas įvykdytu iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

1. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos reikalavimas, pagrįstumas ir teisėtumas.

2. Byloje kilęs ginčas dėl žalos atlyginimo, kurią pareiškėja kildina: 1) iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo Nr. 6-24-13027, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjai skirti 5 951,70 Eur motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d. ir kurios dydis buvo apskaičiuotas taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį; 2) iš tos aplinkybės, kad atsakovas SADM po 2012 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimo nesiėmė veiksmų nustatyti teisinį reguliavimą.

3. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo, nes įvertinęs bylos aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai, apskaičiuojant ir skiriant motinystės pašalpą, iš kurių pareiškėja kildina reikalavimą atlyginti žalą, buvo teisėti. Teismas konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė atsakovo atstovui pareigos inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimo pareiškėjos nurodytu aspektu, todėl nebuvo galima daryti išvados, kad atsakovo atstovui, nesiėmusi šių veiksmų, jis veikė neteisėtai CK 6.246 straipsnio 1 dalies ar 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Teismo vertinimu, pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimo neapskundus, jis liko galioti ir laikytinas įvykdytu iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Todėl teismui nebuvo teisinių prielaidų VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimą vertinti kaip dar neįvykdytą Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme ir laikyti, kad teisiniai santykiai dėl motinystės pašalpos mokėjimo iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dar galutinai nesusiklostę.

4. Pareiškėja apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės tuo aspektu, kad teismas netinkamai įvertino tai, jog SADM laiku nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje suformuotą Konstitucinio teismo doktriną dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo ir neinicijavo nustatytų pažeidimų pašalinimo, t. y. neinicijavo Įstatymo pakeitimo po minėto Konstitucinio teismo nutarimo.

5. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

6. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

8. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad SADM nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamoje dalyje suformuotą doktriną dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatą, nurodė, kad pagal ją dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, privalo nustatyti, inter alia, šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Aptariamame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat nurodyta, kad Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.

9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar SADM veikė teisėtai, po aptarto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo neinicijavusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, naikinančių maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpoms, mokamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikymą, pažymėtina, kad, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus). Tai reiškia, kad, paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą pripažinti atitinkamas Įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, šios Įstatymo nuostatos nebegalėjo būti taikomos, o valstybės institucijoms bei pareigūnams kilo pareiga panaikinti savo priimtus įstatymus įgyvendinančius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti teisės aktu, pripažintu prieštaraujančiu konstitucijai. Taigi nebeturėjo būti vykdomi tie sprendimai, kurie buvo pagrįsti tik antikonstitucinėmis pripažintomis Įstatymo nuostatomis. Šiuo atveju pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas, todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma.

10. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją; ir įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei užtikrinti lėšų, būtinų socialinei paramai, sukaupimą bei socialinės paramos teikimą. Atostogos pagal Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį, skirtos vaikams auginti ir auklėti namuose, kaip vienos iš valstybės pasirinktos paramos formų ir atostogos dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį yra tarpusavyje susijusios, nes jos skiriamos dirbančioms motinoms / šeimoms ir nustatydamas jų trukmę, mokamų lėšų dydį už jas įstatymų leidėjas, turi atsižvelgti į inter alia valstybės išgales, t. y. tuo metu turimus ir pagrįstai tikėtinus finansinius išteklius. Atsižvelgiant į valstybės plačią diskreciją konkrečiu atveju ir tam tikrą turimų finansinių išteklių aspektą, į kurį būtina atsižvelgti numatant minėtų lėšų dydį, darytina išvada, kad teigti, jog nagrinėjamu atveju nepagrįstai ilgai nebuvo įgyvendinta 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuluota Konstitucinio Teismo doktrininė nuostata, nėra pagrindo.

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė SADM pareigos inicijuoti per tam tikrą konkretų laiką Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimą pareiškėjos nurodomu aspektu. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog negalima daryti išvados, kad SADM, nesiėmusi šių veiksmų, veikė neteisėtai CK 6.246 straipsnio 1 dalies ar 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

12. Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, kuris oficialiai buvo paskelbtas 2017 m. sausio 2 d., pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. Įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtino maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti, t. y. panaikino prieštaraujančias Konstitucijai teisės akto nuostatas ir tai padarė per protingą laiko tarpą.

13. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Lietuvos Respublikos Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. 6-24-16369 ir 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. 6-24-18730, kuriais motinystės pašalpa pareiškėjai buvo apskaičiuota pagal maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. vasario 17 d. buvo priimti, įsigaliojo ir buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. priimtas nutarimas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas.

14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pripažinti, jog SADM neveikė taip, kaip pagal galiojusius teisės aktus privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, t. y. vienos iš trijų būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.), todėl atmestinas pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą dėl to, jog SADM, Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 27 d. nutarimą, neinicijavo Įstatymo pakeitimų, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo ir dėl to pareiškėjai VSDFV sprendimais buvo paskirta mažesnė motinystės pašalpa nei, pareiškėjos įsitikinimu, turėjo būti skirta netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimo. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir kitose panašaus pobūdžio bylose laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju neteisėtų SADM veiksmų nėra (žr., pvz., 2019 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1697-502/2019, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1681-1062/2019, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1843-822/2019 ir kt.).

15. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, taikytinas nagrinėjamam ginčui šioje byloje spręsti. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė