- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2018-02-06
- Bylos Nr.
- AN2-45-485/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 4-28-3-00694-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Algirdas Remeika
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Remeika
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal D. N. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutarties.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
D. N. Marijampolės rajono apylinkės teismo prašė panaikinti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo A. Ž. 2017 m. rugsėjo 26 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nutraukė administracinio nusižengimo teiseną nenustačius administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 518 straipsnyje, sudėties ir grąžinti bylą Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui atlikti tyrimą. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 24 d. nutartyje D. N. skundo netenkino motyvuodamas tuo, kad K. D. sąmoningai neignoravo įstatymų reikalavimų, priešingai, siekdamas išspręsti esamą situaciją, ir įgyvendinti savo tikrą ar tariamą teisę veikė sąžiningai, laikėsi protingumo principo, savo teises gynė įstatymų nustatyta tvarka, t. y. kviesdamas policijos pareigūnus.Nesutikęs su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi D. N. kreipėsi į Kauno apygardos teismą prašydamas panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį ir priimti naują nutartį – panaikinti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo A. Ž. 2017 m. rugsėjo 26 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir grąžinti bylą Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui atlikti administracinio nusižengimo tyrimą.Apeliaciniame skunde nesutinka dėl skundžiamos nutarties motyvo aplinkybės, kad ginčo vandens telkinys yra privatus ir K. D. turi teisę drausti kitiems žvejams mėgėjams žvejoti. Pažymi, jog Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių 16³ punkte nustatyta, jog vandens telkiniuose, kurie bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso valstybei ir ūkio subjektams, žvejojama laikantis Taisyklėse nustatytų žvejybos valstybiniuose vandens telkiniuose reikalavimų. Į K. D. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą įsiterpia tik nedidelė dalis (duomenys neskelbtini) upelio. Ši dalis negali būti traktuojama kaip atskiras vandens telkinys, atsietas nuo kitos (duomenys neskelbtini) upelio dalies. Kita (duomenys neskelbtini) upelio dalis, kuri nėra susijusi su K. D. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, priklauso valstybei. Net jei ir būtų pripažinta, jog (duomenys neskelbtini) upelio dalis, įsiterpianti į K. D. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, priklauso jam bendrosios nuosavybės teise, tai šios prielaidos pagrindu vis tiek nebūtų galima daryti išvados, kad K. D. turi teisę neleisti žvejoti šioje (duomenys neskelbtini) upelio dalyje, nes, kaip jau buvo minėta, tokiu atveju būtų taikoma Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių 16³ punkto nuostata. Teise užsiimti mėgėjiška žvejyba suteikia žvejo mėgėjo bilietas, kurį D. N. buvo įsigijęs, o K. D. neleido jam žvejoti ir šiai tariamai teisei įgyvendinti, pasitelkdamas apsaugos darbuotojus, pažeidė įstatymų nustatytą tvarką ir padarė žalos apelianto ir V. C. interesams.Skunde taip pat nurodė, kad vadovaudamasis Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Marijampolės RAAD) išaiškinimu, ginčo vandens telkinyje Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės netaikomos, K. D. galėjo neleisti žvejoti, tačiau Žvejybos privačiuose bei bendrąja daline valstybės ir fizinių ar juridinių asmenų nuosavybės teise priklausančiuose žuvininkystės vidaus vandens telkiniuose tvarkos aprašas nustojo galioti 2015 m. liepos 9 d. Nei 2017 m. birželio 26 d., nei šiuo metu negalioja joks teisės aktas, iš kurio nuostatų būtų galima kildinti natūralios kilmės vandens telkinio savininko teisę neleisti tokiame vandens telkinyje žvejoti kitiems žvejams mėgėjams. Teismas darydamas išvadą, kad K. D. veiksmų negalima traktuoti kaip savavaldžiavimo, ignoravo aktualų teisinį reglamentavimą ir nepagrįstai sureikšmino Marijampolės RAAD aiškinimą, praradusį aktualumą ir neturinčio preskriptyvaus pobūdžio.Taip pat skunde nurodė argumentus dėl teismo išvados dėl K. D. tyčinių veiksmų, nes bylos aplinkybės patvirtina, jog K. D. aktyviai veikė, siekdamas įgyvendinti savo tariamą teisę drausti žvejybą. Tuo tikslu jis sudarė sutartį su apsaugos tarnyba ir davė jiems nurodymą užtikrinti, kad nebūtų žvejojama ginčo vandens telkinyje. Apsaugos tarnybos darbuotojas, negalėdamas vienas užtikrinti šio nurodymo, pranešė policijos pareigūnams apie jo nuomone neteisėtą žvejybą ir paprašė policijos pareigūnų pagalbos nutraukiant neteisėtus žvejų veiksmus. K. D. tam ne tik neprieštaravo, tačiau aktyviai dalyvavo įrodinėdamas savo teisę drausti žvejybą ir apelianto bei V. C. neteisėtus jo nuomone veiksmus. Šias aplinkybes patvirtina policijos pareigūnų, apklaustų teismo posėdyje, parodymai. K. D. iš esmės veikė kaip neteisėto draudimo įgyvendinimo organizatorius, kurio veiksmai buvo nukreipti į tai, kad būtų sutrukdyta jam ir V. C. žvejoti. Tokiu K. D. veikimu buvo padaryta žala D. N. ir V. C. interesams bei pažeista įstatymų nustatyta tvarka, iš kurios kildinama mėgėjų žvejų teisė žvejoti natūralios kilmės vandens telkinyje ir kuri nesąlygojama vandens telkinio savininko valios.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkinamas.ANK 652 straipsnio 1 dalis numato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Išnagrinėjus teismui pateiktą bylos medžiagą nustatyta, jog D. N. kartu su draugu V. C. atvykus žvejoti į (duomenys neskelbtini) vandens telkinį 2017 m. birželio 26 d. 13 val. privataus asmens valdomame vandens telkinyje buvo neleista žvejoti, nors jie ir turėjo su savimi žvejo mėgėjo bilietus. Iš apeliacinio skundo turinio nustatyta, jog vadovaudamiesi 2016 m. rugpjūčio 22 d. LR aplinkos ministro įsakymu Nr. DI-557 žvejai žvejojo tikėdami savo veiksmų teisėtumu. Apsaugos darbuotojas ir K. D. reikalavo pasišalinti iš vandens telkinio. Dėl K. D. veiksmų Institucija administracinę teiseną dėl nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, nutraukė. D. N. vis tik mano, kad K. D. veikė neteisėtai, nes mėgėjų žvejybos režimą privačiuose vandens telkiniuose reglamentuoja Lietuvos Respublikos mėgėjų žvejų įstatymas ir LR aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. D1-14 patvirtintos Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės, kurios nedraudė jiems vykdyti mėgėjišką žvejybą turint žvejo mėgėjo bilietą, o K. D. savavaliavo ir ignoravo teisės aktus.ANK 567 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta administracinių nusižengimų bylas nagrinėjančių pareigūnų pareiga priimant sprendimą nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Nustatant šias teisiškai reikšmingas aplinkybes privalu įvertinti byloje surinktus įrodymus. Byloje esančių įrodymų vertinimas grindžiamas vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o bylos duomenimis pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir vadovaujantis įstatymu. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-21-2012, 2AT-2-2013, 2AT-9/2014, 2AT-39-2014 ir kt.), dėl ko neabejotina, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.Patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, aukštesnysis teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Institucija ir pirmosios instancijos teismas, vertindami byloje surinktus įrodymus, būtų nesilaikę įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų ir byloje esančius įrodymus įvertinę netinkamai, šališkai ar vienpusiškai, nevertinę įrodymų visumos. Kaip tik iš Institucijos nutarimo ir skundžiamos apylinkės teismo nutarties matyti, kad juose visi byloje esantys įrodymai yra aptarti, išanalizuoti ir įvertinti, o padarytos išvados yra pagrįstos visapusišku, išsamiu bei objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Kitaip vertinti bylos įrodymus, daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas ir Institucija, ar pripažinti, kad jų sprendimuose išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai apie netinkamą įrodymų pakankamumo vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo bei Institucijos padarytų išvadų šiuo klausimu.Pagal ANK 591 straipsnį administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių. ANK 518 straipsnį įtvirtinta atsakomybė už savavaldžiavimą – tai savavališkas tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Atsižvelgiant į ANK 518 straipsnio dispoziciją ir prasmę, atsakomybėn pagal šį straipsnį asmuo gali būti traukiamas tik tuo atveju, jeigu jis veikė tyčia, t. y. jis suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti.Šioje byloje nustatyta, jog vandens telkinys, kuriame D. N. su draugu žvejojo 2017 m. birželio 26 d., yra privatizuotas ir valdomas privataus asmens. Šie duomenys patvirtinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriaus 2017 m. liepos 7 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini). Pats K. D. apklausos metu patvirtino, jog visas žemės ūkio paskirties sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) sav., bendrai priklauso jam, G. Ž. ir L. D. ir nėra atskirai padalintas. Nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus K. D. įvykio laiku ir vietoje buvo pateikęs ir atvykusiam pareigūnui. Taigi, aukštesnysis teismas neturi pagrindo abejoti skundžiamoje nutartyje nustatytu faktu dėl vandens telkinio privatumo ir pažymi, jog skunde nurodytos aplinkybės, jog K. D. šį vandens telkinį valdo bendrai be kitų fizinių asmenų (bendrasavininkių) taip pat ir su valstybe, prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Skunde teigiama, jog buvo vykdoma mėgėjų žvejyba ir jos režimas privačiuose telkiniuose reglamentuojamas LR mėgėjų žvejybos įstatyme bei LR aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. D1-14 patvirtintose Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatose. Pagal LR mėgėjų žvejybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį mėgėjų žvejyba leidžiama visuose žuvininkystės vandens telkiniuose, kuriuose ši žvejyba nėra ribojama įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Taisyklių III1 skyrius reglamentuoja mėgėjų žvejybos režimą privačiuose vandens telkiniuose. K. D. nedavė leidimo D. N. ir jo draugui žvejoti jo privačiame vandens telkinyje, tačiau pareiškėjo nuomone, toks leidimas nebuvo būtinas, nes pagal Taisyklių 16³ punktą vandens telkiniuose, kurie bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso valstybei ir ūkio subjektams, žvejojama laikantis Taisyklėse nustatytų žvejybos valstybiniuose vandens telkiniuose reikalavimų. Toks įstatymo nuostatų vertinimas nėra teisingas. Juridiniu aspektu teismas pažymi, jog ši nuostata nagrinėjamos bylos kontekste nėra aktuali. Teisę į mėgėjų žvejybą suteikia mėgėjų žvejybos leidimas (LR mėgėjų žvejybos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis), tačiau plačiau nurodytina specialiame teisės akte, t. y. Taisyklių nuostatose, kur jų 11.1 papunktis nurodo atvejus kuomet draudžiama žvejoti be mėgėjų žvejybos leidimo, suteikiančio teisę žvejoti tame vandens telkinyje, išskyrus asmenis, turinčius nemokamą žvejybos teisę. Šios normos konstrukcijos analize teismas konstatuoja, jog norint žvejoti tokios formos (privačiuose) vandens telkiniuose būtina turėti mėgėjų žvejybos leidimą, kuris suteiktų teisę žvejoti būtent tame, t. y. konkrečiame, vandens telkinyje. Čia ir suponuojama išvada, jog žvejams, be žvejo mėgėjo bilieto, buvo būtina turėti leidimą mėgėjiškai žvejybai ir to telkinio savininko ar valdytojo leidimą, išskyrus asmenis, kurie turi teisę į nemokamą žvejybos teisę. Įvertinus D. N. bei V. C. žvejo mėgėjų bilietų turinį, bylos aplinkybes dėl teisės žvejoti privačiame vandens telkinyje, jų visumą, vis tik pagrįstai buvo konstatuota, jog buvo būtinas K. D. leidimas, kuris suteiktų teisę žvejoti jo privačiame vandens telkinyje D. N. ir jo draugui, net jei jie ir turėjo tik žvejo mėgėjo bilietus, kurių pagrindu jiems suteikiama teisė žvejoti valstybiniuose vandens telkiniuose, o ne privačiuose be savininko ar valdytojo leidimo. Šiuo aspektu darytina išvada, jog Taisyklių 16³ punkto norma šiuo atveju neaktuali, K. D. savo veiksmais nepadarė žalos D. N. ir V. C. interesams, neleisdamas jiems žvejoti jo nuosavybės teise valdomam vandens telkinyje, kaip tik, jis tinkamai gynė savo pažeidžiamus interesus, nes jo vandens telkinyje žvejojo jo leidimo neturintys asmenys, todėl įgyvendindamas savo kaip savininko teises, su apsaugos darbuotojo ir policijos pareigūnų pagalba, sprendė esamą situaciją ir jokių nepagrįstų ar aktyvių tyčinių veiksmų, kurie suponuotų savavaldžiavimo normos dispozijoje esančių požymių įgyvendinimą, neatliko. Dėl skundo argumento, jog teismas ignoravo aktualų teisinį reglamentavimą ir nepagrįstai sureikšmino Marijampolės RAAD aiškinimą, aukštesnysis teismas nurodo, jog šiuo skundo aspektu sutiktina su skunde nurodyta argumentacija tik dėl to, kad šio įvykio metu skunde nurodytas LR aplinkos ministro 2012 m. rugsėjo 25 d. įsakymas Nr. D1-771 ir juo patvirtintas Žvejybos privačiuose bei bendrąja daline valstybės ir fizinių ar juridinių asmenų nuosavybės teise priklausančiuose žuvininkystės vidaus vandens telkiniuose tvarkos aprašas neturėjo teisinės galios, tačiau apylinkės teismas šiuo norminiu aktu nesivadovavo ir priimto sprendimo juo negrindė, paties Marijampolės RAAD aiškinimas buvo vertinamas tik bendrai kartu su kitais byloje esančiais duomenimis. Minėto rašto turinys patvirtina, jog juo yra pateikta tik nuomonė, o teisinis aspektas buvo paliktas Institucijai bei teismui. Taigi, nėra duomenų, jog teismas savo vidinį įsitikinimą grindė negaliojančiomis teisės aktų normų nuostatomis bei taip sureikšmino Marijampolės RAAD išaiškinimą, kas galėjo lemti neteisingo sprendimo priėmimą. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra nei faktinio nei juridinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 654 straipsniu,
nutaria:
palikti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį nepakeistą ir D. N. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.