- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-21
- Bylos Nr.
- e2-366-186/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01132-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Žironas
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Kėdžių studija" bankroto administratorės mažosios bendrijos (toliau – MB) „Dombriga“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Klausimo esmė
1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 11 d. nutartimi UAB „Kėdžių studija" iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė MB „Dombriga“. 2018 m. spalio 16 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusi ir likviduojama dėl bankroto, patvirtintas šešių mėnesių supaprastinto bankroto procesas.
2. 2018 m. gruodžio 19 d. teisme gautas bankroto administratorės prašymas dėl reikalavimo teisės perleidimo. Bankroto administratorė prašė nustatyti BUAB „Kėdžių studija " reikalavimo teisės atlyginti žalą su visomis iš šio reikalavimo kylančiomis papildomomis teisėmis, įskaitant, bet neapsiribojant, teisę ginčyti sandorius, į atsakovus M. Z., S. D., D. P., R. R., pardavimo tvarką: reikalavimą parduoti iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka; pradinę reikalavimo teisės kainą nustatyti 1 000 Eur; varžytynių kainos didinimo intervalą nustatyti 50 Eur; tuo atveju jei pirmose varžytynėse reikalavimo niekas neįgytų skelbti antrąsias varžytynes pradinę reikalavimo kainą nustatant 500 Eur.
3. Bankroto administratorė nurodė, kad iš turimų duomenų nenustatė jokių ginčytinų sandorių, neturi duomenų, kad įmonei priklausytų koks nors turtas, įmonė visiškai neturi jokių piniginių lėšų ir turto, todėl administratorė yra priversta vesti bankroto procedūras savo sąskaita. Administratorės nuomone, įmonė galėtų reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo įmonės buvusiems vadovams bei akcininkams, tačiau lėšų samdyti advokatą neturi, negali objektyviai įvertinti ar minėtas ieškinys galėtų būti tenkinamas, o jei tenkinamas ar būtų galimybė išsiieškoti skolą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 9 d. nutartimi prašymą atmetė.
5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.102 straipsnis, reglamentuojantis atvejus, kuriais draudžiama perleisti reikalavimą, nustato, jog draudžiama perleisti reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu. Teismas administratorės prašymą leisti perleisti reikalavimą vertino kaip neabejotinai susijusį su kreditoriaus asmeniu, nes reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų reiškiamas juridinio asmens valdymo organams ar dalyviams deliktinės atsakomybės pagrindu. Teismas pažymėjo, jog reikalavimas nėra apibrėžtas nei konkrečia suma, nei vykdytinu dokumentu, todėl kyla abejonės, ar toks reikalavimas apskritai yra vykdytinas, nes iš esmės siekiama perleisti įstatymu nustatytą teisę ginti savus interesus, o ne konkrečiai apibrėžiamą reikalavimą. Įvertinęs kreditoriaus ir galimo skolininko santykių specifiką bei deliktinės atsakomybės pagrindus, teismas sprendė, kad kreditoriaus asmuo skolininkui turėtų esminės reikšmės, todėl reikalavimo perleidimui būtinas skolininko sutikimas (CK 6.101 str.).
III. Atskirojo skundo argumentai
6. BUAB „Kėdžių studija" bankroto administratorė MB „Dombriga“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl reikalavimo teisės perleidimo tenkinti.
7. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. teismas nepagrįstai taikė CK 6.102 straipsnį, draudžiantį perleisti reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo. Reikalavimas atlyginti žalą dėl netinkamo juridinio asmens valdymo organų ir/ar dalyvių pareigų vykdymo nėra neatskiriamas nuo kreditoriaus asmens.
7.2. Teismas nenurodė aplinkybių kodėl reikalavimas negali būti vykdytinas. Apibrėžti reikalavimo konkrečia suma nėra įmanoma, kadangi neaišku kokią sumą, apeliantui pareiškus ieškinį, teismas priteistų.
7.3. Pagal CK 6.101 straipsnio 3 dalį galima perleisti ir būsimą reikalavimą, o jei teismo manymu reikalinga buvo konkrečiau apibrėžti reikalavimą, teismas galėjo naudotis trūkumų šalinimo institutu.
7.4. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.101 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nepagrindė, kodėl BUAB „Kėdžių studija", kaip galimas kreditorius, turi esminę reikšmę nurodytiems skolininkams.
7.5. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką CK 6.101 straipsnio 5 dalyje ir 6.102 straipsnio 3 dalyje reglamentuotos dvi skirtingos situacijos, todėl abiejų šių pagrindų taikymas kartu negalimas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bankrutavusios UAB „Kėdžių studija" bankroto administratorė MB „Dombriga“ prašė bankroto bylą nagrinėjančio teismo nustatyti BUAB „Kėdžių studija" galimai turimos reikalavimo teisės į buvusius įmonės akcininkus ir vadovus pardavimo tvarką. Procesiniu prašymo pagrindu bankroto administratorė nurodė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 13¹ straipsnio 1 dalį, kurioje parašyta, kad supaprastinto bankroto proceso metu <...> kreditorių susirinkimo kompetencijai skirtus turto pardavimo klausimus sprendžia teismas. ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir perdavimo tvarka. Šioje normoje nereglamentuota reikalavimo teisės pardavimo (perleidimo) tvarka, tačiau 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad kitas turtas (kurio pardavimo tvarka nereglamentuota) parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad kreditorių susirinkimas, o supaprastinto bankroto proceso atveju teismas sprendžia, kokia tvarka ir už kokią kainą turi būti parduota reikalavimo teisė.
9. Vilniaus apygardos teismas, vykdydamas pirmiau paminėtas įstatymo nuostatas, vadovaudamasis CK šeštosios knygos I dalies VI skyriaus normomis skundžiama nutartimi bankroto administratorės prašymą nustatyti reikalavimo teisės pardavimo tvarką atmetė.
10. Kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (CK 1.112 str. 1 d.) ir gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 str. 2 d.). Prievolės dalykas gali turėti piniginę arba nepiniginę išraišką, tačiau jis turi atitikti prievolės dalykui keliamus reikalavimus (CK 6.3 str. 3 d.). Prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma (CK 6.3 str. 4 d.). Pagal teisės doktriną prievolinės teisės turinį sudaro kreditoriaus teisė reikalauti aktyvių veiksmų iš konkretaus skolininko. Reikalavimo perleidimas nėra abstraktus savarankiškas sandoris, o yra susietas su pagrindiniu sandoriu, kuriame įvyksta kreditoriaus pasikeitimas. Reikalavimo perleidimo sutartis yra tiesiogiai susijusi su pradiniu sandoriu, kurio pagrindu perduodama reikalavimo teisė. Todėl įstatyme yra įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, kuris negalės būti įgyvendintas priverstinai išieškant (CK 6.102 str. 1 d.).
11. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė prašyme teismui nenurodė nė vieno konkretaus reikalavimo, kurį bankrutavusios įmonės naudai privalo įvykdyti kuris nors konkretus skolininkas. Prašymą administratorė grindė teorine galimybe pareikšti ieškinį buvusiems bendrovės organams ir/ar dalyviams. Esant tokiam prašymui pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog prašomas perleisti reikalavimas nėra apibrėžtas nei konkrečia suma, nei vykdytinu dokumentu, abejotina, ar toks reikalavimas apskritai yra vykdytinas, ir konstatavo, kad iš esmės siekiama perleisti įstatymu nustatytą teisę ginti savus interesus, o ne konkrečiai apibrėžiamą reikalavimą. Kitaip tariant bankroto administratorė siekė kaip reikalavimo perleidimą kitam asmeniui perduoti ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8, 14, 23, 26 punktuose įtvirtintas savo pareigas.
12. Kadangi bankroto administratorės teismui pateiktas prašymas dėl reikalavimo teisės perleidimo neatitinka nutarties 10 punkte nurodyto teisinio reglamentavimo, apygardos teismas pagrįstai atsisakė nustatyti bankrutavusios bendrovės kito turto perleidimo tvarką.
13. Atmesdamas bankroto administratorės prašymą pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi CK 6.101 straipsnio 5 dalimi ir CK 6.102 straipsnio 3 dalimi, draudžiančiomis perleisti reikalavimą, susijusį su kreditoriaus asmeniu. Atskirajame skunde teisingai nurodoma, kad pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką paminėtose normose yra reglamentuotos dvi skirtingos situacijos jų taikymas kartu negalimas. Tačiau nagrinėjamu atveju ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga, nes, kaip minėta, prašymas pernelyg abstraktus, kad būtų pripažintas reikalavimo perleidimu, o nesant konkrečių duomenų negalima spręsti apie galimų reikalavimų sąsają su kreditoriaus asmeniu ir tokio ryšio teisinę reikšmę. Pažymėtina, kad yra nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, jog trūkstant duomenų, teismas galėjo naudotis procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutu, nes jau pačiame pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme bankroto administratorė pabrėžė, kad jokių konkrečių duomenų nei apie skolininkus nei apie jų įsipareigojimus įmonei neturi.
14. Išnagrinėjus atskirąjį skundą neperžengiant jame nustatytų ribų (CPK 338 str., 320 str.), nenustatyta įstatyme (CPK 338, 329, 330 str.) nurodytų pagrindų, įgalinančių panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Nutartis teisėta, pagrįsta ir paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.