- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-11-14
- Bylos Nr.
- eI2-14416-402/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04409-2024-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Janina Vitunskienė, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- A. O.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024-07-26 sprendimą Nr. 24S176065.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog skundžiamu sprendimu Departamentas nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi, nes: 1) išnyko aplinkybės, dėl kurių asmuo negalėjo grįžti į kilmės valstybę; 2) asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau - UTPĮ) nustatytu pagrindu. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2024-05-27 pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, kadangi jis negali grįžti į kilmės valstybę – Rusijos Federaciją, dėl to, kad ten bus persekiojamas nedemokratinio režimo ir ten jo sveikatai ir gyvybei gresia pavojus. Nuo pirmo leidimo laikinai gyventi išdavimo 2023-09-06 iki šios dienos pareiškėjo individuali situacija nei kiek nepasikeitė ir jis iki šiol dėl objektyvių priežasčių negali grįžti į kilmės valstybę ir leidimo gyventi pagrindai nėra išnykę. Būtent todėl pareiškėjo atveju dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo jam ir jo šeimai, tarpininkavo LR Užsienio reikalų ministerija (toliau – URM), kuri atsižvelgusi į individualią pareiškėjo situaciją nusprendė tarpininkauti ir 2024-04-23 pateikė tarpininkavimo raštą Nr. (20.7.1) 3-2239. URM 2024-04-23 tarpininkavimo raštas patvirtina, kad pareiškėjas negali grįžti į kilmės valstybę, nes ten jam gresia realus pavojus būti persekiojamam ir patirti represijas ir iki šios dienos, represijų pavojus nėra išnykęs. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, nustatė jog jis nuo 2023-11-02 iki 2023-11-06 buvo išvykęs į Rusijos Federaciją ir vien tuo pagrindu sprendė, kad jam negresia pavojus kilmės valstybėje ir jis gali saugiai grįžti gyventi į Rusijos Federaciją. Tokia Departamento išvada yra visiškai nepagrįsta ir formali, neatitinkanti tikrųjų faktinių aplinkybių ir pareiškėjo individualios situacijos. Pareiškėjas neneigia ir pats paaiškino Departamentui, kad jis trumpam laikui buvo nuvykęs į Rusijos Federaciją, tačiau į kilmės valstybę jis vyko ne šiaip sau, nes nejautė jokios baimės ir jautėsi saugus, o dėl to, kad buvo privestas rizikuoti dėl svarbių asmeninių aplinkybių, kadangi Europos Sąjungai įvedus sankcijas, pareiškėjui priklausomas automobilis su Rusijos Federacijos valstybiniu numeriu, negalėjo būti eksploatuojamas Europos Sąjungos šalyse, todėl, nenorėdamas pažeisti ES sankcijų, pareiškėjas privalėjo jį parduoti, nes kitu atveju automobilis taptu paprasčiausiai nenaudojamu metalo laužu. Pardavęs automobilį, pareiškėjas grįžo atgal į Lietuvą. Pareiškėjas pripažįsta, kad jis pernelyg rizikavo ir supranta pasielgęs neapgalvotai, tačiau jis nenorėjo patirti nuostolių dėl nenaudojamos transporto priemonės ir norėdamas atsikratyti automobilio ir gauti už jį bent kažkokių pajamų, nuvyko į kilmės valstybę, tačiau tai savaime nereiškia, kad ten jam yra saugu grįžti, nes kitą kartą jis gali būti sulaikytas. Departamento vertinimas, kad pareiškėjui yra saugu grįžti į kilmės valstybę ir išnyko grėsmės būti persekiojamam pavojus, vien todėl, kad jis porai dienų buvo nuvykęs į Rusiją, yra neobjektyvus, neatitinkantis tikrųjų faktinių aplinkybių bei pernelyg formalus. Pažymėjo, kad jo šeima, t.y. jo sutuoktinė ir vaikai taipogi gavo leidimus laikinai gyventi tuo pačiu pagrindu, kaip ir jis, ir jiems leidimai laikinai gyventi buvo pakeisti URM Tarpininkavimo rašto pagrindu, kas tik patvirtina faktą, jog nei jis, nei jo šeima negali saugiai grįžti į kilmės valstybę, nes ten jie bus persekiojami nedemokratinio režimo ir ten jų sveikatai ir gyvybei gresia pavojus. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvoje vykdo individualią veiklą ir teikia programavimo paslaugas ir gauna pajamų. Vien 2023 m. gavo 51 080,00 Eur pajamų ir sumokėjo valstybei 10 244,30 Eur pajamų mokesčio, kas paneigia atsakovo teiginius, jog nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje kada nors būtų įdarbintas ir jam būtų mokėtos draudžiamosios pajamos. Vaikai jau yra įsitvirtinę Lietuvoje ir lanko čia ugdymo įstaigas, dėl ko jis ir jo šeima turi stiprų socialinį ryšį su Lietuva ir jaučiausi čia laimingi ir saugūs. Departamentas priėmė itin formalų ir neproporcingą sprendimą, kadangi visiškai nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas gali saugiai grįžti į kilmės valstybę, nes neva tai išnyko grėsmės būti persekiojamam nedemokratinio režimo, pavojus. Priimdamas skundžiamą sprendimą Departamentas neįvertino visumos byloje nustatytų aplinkybių, todėl skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodo, kad 2024-05-27 pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Pareiškėjui 2023-09-06 buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Departamentas nustatė, kad pareiškėjas per Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos valstybės sieną vyko į Rusijos Federaciją: išvyko 2023-11-02, atvyko 2023-11-06. Departamentas išnagrinėjęs visą surinktą informaciją bei vadovaudamasis UTPĮ nuostatomis priėmė 2024-07-26 sprendimą Nr. 24S176065 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat Departamentas 2024-08-23 priėmė sprendimą Nr. 24S194420 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienas (-ą, -ų) nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024-09-22. Pažymėjo, kad asmuo, kuris deklaruoja, jog jam gresia persekiojimas, bijo grįžti į kilmės valstybę, nes jam gresia represijos, tikėtina, kad vien dėl ekonominių priežasčių nevyks į kilmės valstybę ir nerizikuos savo gyvybę. Pareiškėjas nepaisydamas savo deklaruojamos baimės vyko į Rusijos Federaciją su savo nepilnamečiu vaiku, kaip pats nurodo skunde, tik su tikslu parduoti automobilį, nes kitu atveju automobilis taptu paprasčiausiai nenaudojamu metalo laužu. Taigi pareiškėjas patvirtina, kad jo ekonominiai siekiai (pelnas už parduotą automobilį) yra labiau prioritetiniai, negu jo deklaruojamas saugumo siekis. Pareiškėjas galėjo suvokti savo elgesį, o jo veiksmai (vykimas į kilmės valstybę parduoti automobilį) nebuvo atsitiktiniai ir negali būti pateisinami pareiškėjo skundo teiginiais, kad neva Baltarusijos-Rusijos pasienyje jo niekas netikrintų ir pan. Ginčijamu sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo ar grąžinimo į jo kilmės valstybę klausimas, todėl visi pareiškėjo skundo teiginiai šiuo klausimu (ryšiai su Lietuva, neva Migracijos departamentas ji išsiunčia, išskiria su šeima ir t.t.), atmestini kaip nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi nagrinėjamai bylai. Departamentas siekdamas tinkamai išsiaiškinti situaciją, pareiškėjui buvo sudaręs galimybę pateikti paaiškinimus dėl jo vykimo į kilmės valstybę. Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024-07-26 sprendimo Nr.24S176065, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760285462, galiojantis iki 2024-09-06 (toliau – Sprendimas), teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas yra Rusijos pilietis. 2023-09-06 Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir UTPĮ 130¹ straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgęs į Užsienio reikalų ministerijos pateiktą tarpininkavimo raštą Nr. (20.7.1E) 3-3425, priėmė sprendimą Nr. 23S135812 pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi 1 metams. 2023-09-06 pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760285462, galiojantis iki 2024-09-06. 2024-05-27 pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu.
Nustatyta, kad Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes išnyko aplinkybės, dėl kurių asmuo negalėjo grįžti į kilmės valstybę, ir asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu. Sprendimas priimtas vadovaujantis: UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 11 punktu, UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu.
UTPĮ nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ir panaikinimo pagrindus, kurie šiuo atveju ir apsprendžia skundžiamo sprendimo teisėtumo patikrą, o pareiškėjo keliami klausimai dėl jo išsiuntimo pagrįstumo ir teisėtų lūkesčių likti Lietuvoje nebuvo sprendžiami skundžiamu sprendimu ir nėra šios bylos dalykas.
UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punktas, be kita ko, nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos negali grįžti į kilmės valstybę dėl šio Įstatymo 130¹ straipsnyje nurodytų aplinkybių, arba užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę, arba išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, arba užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl šio Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių.
UTPĮ 130¹ str. 1 d. nustatyta, jeigu užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių, jam šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu išduodamas leidimas laikinai gyventi. Jeigu dėl užsieniečio, kuris yra persekiojamas nedemokratinio režimo ir (ar) yra nukentėjęs ar gali nukentėti nuo šio režimo vykdomų represijų, atvykimo į Lietuvos Respubliką tarpininkavo Užsienio reikalų ministerija ir šis užsienietis dėl šių priežasčių negali grįžti į kilmės valstybę, jam šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi (2 d.).
Nagrinėjamu atveju leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu dėl to, kad pareiškėjas negali išvykti iš Lietuvos dėl humanitarinių priežasčių arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl to, kad yra persekiojamas nedemokratinio režimo ir atsižvelgiant į Užsienio reikalų ministerijos pateiktą tarpininkavimo raštą.
UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (50 straipsnio 1 dalies 2 punktas); išnyko priežastys, dėl kurių užsienietis nebuvo grąžintas į užsienio valstybę, išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, arba išnyko šio Įstatymo 130¹ straipsnyje nurodytos priežastys arba aplinkybės, kai leidimas laikinai gyventi jam išduotas šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu (50 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (35 straipsnio 1 dalies 14 punktas). Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, nustatęs bent vieną šių pagrindų.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos, priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustačiusi, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).
Nagrinėjamu atveju matyti, jog Departamentas, prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu nustatė, kad, turėdamas leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas vyko į Rusijos Federaciją. 2024-06-03 per MIGRIS komunikacijos priemonę pareiškėjas buvo paprašytas pateikti paaiškinimą dėl jo vykimo į Rusijos Federaciją. 2024-06-09 ir 2024-06-16 pareiškėjas pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad 2023-11-02 jis vyko iš Lietuvos Respublikos per Baltarusijos Respubliką į Rusijos Federaciją, (duomenys neskelbtini). Vyko nuosavu automobiliu, nes automobilis buvo su valstybiniais Rusijos Federacijos numeriais, o dėl Europos Sąjungos sankcijų, kurios buvo įvestos 2023 m. pabaigoje, toks automobilis negalėjo likti Europos Sąjungos teritorijoje. Pareiškėjas nurodė, kad į Rusijos Federaciją vyko kartu su sūnumi, atgal sugrįžo 2023-11-06 traukiniu iš Rusijos Federacijos per Baltarusijos Respubliką (išlipo Kenos stotyje). Pareiškėjas nurodė, kad jis bendradarbiauja su masinės informacijos priemonėmis, kurios Baltarusijoje yra pripažintos ekstremistinėmis ir yra uždraustos Rusijos Federacijos Generalinės prokuratūros. Vykimas į šias valstybes asmeniui buvo rizikingas, nes ten yra praktikuojami masinės informacijos priemonių darbuotojų sulaikymai. Vykimas į kilmės valstybę buvo būtinas dėl automobilio išvežimo ir jis stengėsi sutvarkyti visus reikalus kuo greičiau ir išvykti iš Rusijos Federacijos nedelsiant. VSATIS duomenimis, pareiškėjas per Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos valstybės sieną vyko: išvyko 2023-11-02, atvyko 2023-11-06. Asmens vykimą iš Lietuvos per Baltarusijos Respubliką į Rusijos Federaciją patvirtina ir pareiškėjo pase Nr. (duomenys neskelbtini) (išduotas 2021-07-21, galioja iki 2031-07-21), esantys valstybių sienų kirtimo spaudai, bei asmens pateiktas paaiškinimas.
Migracijos departamentas 2024-07-26 sprendimu Nr.24S176065 panaikinto pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760285462, galiojantį iki 2024-09-06 .
Sprendimas priimtas tuo pagrindu, kad išnyko aplinkybės, dėl kurių asmuo negalėjo grįžti į kilmės valstybę, ir asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu. Sprendimas priimtas vadovaujantis: UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 11 punktu, UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu.
Migracijos departamentas 2024-08-23 priėmė sprendimą Nr. 24S194420 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024-09-22, kuris nėra skundžiamas nagrinėjamoje byloje.
Aptartų teisės aktų nuostatų pagrindu teismas sprendžia, kad pasikeitus aplinkybėms Migracijas departamentas pagrįstai tikrino duomenis apie pareiškėją ir sprendė ar nėra pagrindų panaikinti pareiškėjo leidimą gyventi Lietuvoje.
Šiuo atveju byloje nustatyta, kad nuo 2023-09-06 iki 2024-09-06 pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, nes jis negali išvykti iš Lietuvos dėl humanitarinių priežasčių arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl to, kad yra persekiojamas nedemokratinio režimo, tačiau pareiškėjas nepaisydamas savo deklaruojamos baimės (dėl persekiojimo, represijų) vyko į Rusijos Federaciją su savo nepilnamečiu vaiku, kaip pats nurodo skunde, tik su tikslu parduoti automobilį, nes kitu atveju automobilis taptu paprasčiausiai nenaudojamu metalo laužu. Taigi pareiškėjas patvirtina, kad jo ekonominiai siekiai (pelnas už parduotą automobilį) yra labiau prioritetiniai, negu jo deklaruojamas saugumo siekis.
Lietuva įgyvendina reglamento Nr. 833/2014 3i straipsnyje nurodytus importo ribojimus, nuo 2023-09-11 į Lietuvos teritoriją per pasienio muitinės kontrolės postus neįleidžiami automobiliai su rusiškais registracijos numeriais, o įvažiavę į Lietuvą iki 2023-09-11, turi išvykti iš Lietuvos ir visos Europos Sąjungos teritorijos per 6 mėnesius nuo atvykimo dienos. Nuo 2024-03-11 Rusijoje registruoti automobiliai negali būti Lietuvos teritorijoje arba iki to laiko turi būti perregistruoti – įformintas jų importas ir užregistruoti „Regitroje“.
Pareiškėjas nepateikia paaiškinimų, kodėl jis nenorėjo ar negalėjo pasinaudoti galimybe iki 2024-03-11 įregistruoti savo transporto priemonę Lietuvoje, tačiau nepaisydamas savo deklaruojamos baimės (dėl persekiojimo, represijų) vyko į Rusijos Federaciją su savo nepilnamečiu vaiku.
Teismas sutinka su Departamento padaryta išvada, kad įvertinus pareiškėjo paaiškinimus šių aplinkybių kontekste, jie nesudaro pagrindo laikyti, kad pareiškėjas yra persekiojamas nedemokratinio režimo ir (ar) yra nukentėjęs ar gali nukentėti nuo šio režimo vykdomų represijų ir dėl šių priežasčių negali grįžti į kilmės valstybę. Todėl pagrįstai nusprendė, kad Rusijos Federacijoje pareiškėjui pavojus negresia, jis gali grįžti į Rusijos Federaciją ir tai reiškia, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu. Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas pagrįstai sprendė, kad yra UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 11 punkte ir UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytas pagrindas pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą.
Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad atsakovas formaliai vertino tai, jog pareiškėjui yra saugu grįžti į kilmės valstybę ir išnyko grėsmės būti persekiojamam pavojus, vien todėl, kad pareiškėjas porai dienų buvo nuvykęs į Rusiją. Vykimo į Rusiją faktą patvirtino ir pats pareiškėjas ir dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra.
Atsižvelgdama į ankščiau aptartą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, ir jam UTPĮ keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimtys UTPĮ, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.
Nagrinėjamu atveju skundžiamu sprendimu panaikintas leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu dėl to, kad (užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl UTPĮ 130¹ straipsnyje nurodytų aplinkybių), todėl Migracijos departamentas, prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu nustatęs, kad, turėdamas leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas 2023-11-02 - 2023-11-06 vyko į Rusijos Federaciją, nusprendė, kad išnyko priežastys ir aplinkybės, dėl kurių pareiškėjo nebuvo galima išsiųsti ir dėl kurių jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (Įstatymo 40 str. 1 d. 8 p. pagrindu). Atitinkamai, nurodytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 11 punktas įpareigoja Migracijos departamentą panaikinti leidimą laikinai gyventi dėl to, kad išnyko aplinkybės, kai leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Pažymėtina, kad šiuo atveju atsakovas kaip tik ir elgiasi pagal nurodytas Įstatymo nuostatas, nes atsakovas tinkamai įvykdė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 11 punkto imperatyvų įpareigojimą bei panaikino leidimą laikinai gyventi išnykus aplinkybėms, dėl kurių jis buvo išduotas.
Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti UTPĮ numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (pakeitimui ar naujam įforminimui). Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyto imperatyvaus pagrindo buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą spręsti dėl pareiškėjo išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo.
Taigi tokią išvadą patvirtina Lietuvos bei tarptautinė teisminė praktika. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją). Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus).
Departamentas vertindamas pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatė, kad nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje kada nors būtų įdarbintas ir jam būtų mokėtos draudžiamosios pajamos, pareiškėjo gyvenamoji vieta nuo 2023-10-12 yra deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini); pareiškėjo sutuoktinė, sūnūs V. O., gim. (duomenys neskelbtini), bei I. O., gim. (duomenys neskelbtini), yra Rusijos Federacijos piliečiai, kurie turi leidimus laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto nustatytu pagrindu.
Pareiškėjas skunde taip pat akcentuoja tai, kad jis Lietuvoje vykdo individualią veiklą ir teikia programavimo paslaugas ir gauna pajamų, moka mokesčius Lietuvos valstybei, vaikai jau yra įsitvirtinę Lietuvoje ir lanko čia ugdymo įstaigas, dėl ko jis ir jo šeima turi stiprų socialinį ryšį su Lietuva ir jaučiausi čia laimingi ir saugūs. Atmestini pareiškėjo argumentai dėl jo teisėtų lūkesčių ir teisės į privatų gyvenimą pažeidimo, nes skundžiamu sprendimu panaikintu leidimu laikinai gyventi jam aiškiai buvo suteikta teisė laikinai gyventi tol, kol neišnyks pagrindai tokį leidimą suteikti, t. y. kol egzistuos objektyvios kliūtys jam grįžti į kilmės valstybę. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas žinojo ir turėjo tikėtis, kad tokios objektyvios kliūtys vieną dieną gali išnykti, o pasekmės šioms kliūtims išnykus bus tokios, kad jo teisė gyventi Lietuvoje galės būti vertinama tik kitu pagrindu. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui buvo žinoma jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje ir žinoma, kad ji gali pasikeisti, kai išnyks kliūtys grįžti į kilmės valstybę. Todėl jis nebuvo įgijęs teisėto lūkesčio likti Lietuvoje ilgiau nei išnyks kliūtys, trukdančios jam grįžti į kilmės valstybę, jei neatsiras kitas pagrindas likti Lietuvoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019). Pažymėtina, kad pareiškėjui nėra uždrausta atvykti į Lietuvą, todėl jo bendravimas su šeima nėra ribojamas, pareiškėjas, esant UTPĮ nustatytiems pagrindams, gali kreiptis dėl naujo leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo.
Teismo vertinimu, ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Kaip jau minėta, ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš UTPĮ įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 11 punkto ir UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi išduotą tuo pagrindu, kad jis negali grįžti į kilmės valstybę, nes yra persekiojamas nedemokratinio režimo, vyko 2023-11-02 - 2023-11-06 į Rusijos Federaciją, todėl priežastys, dėl kurių jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, yra išnykusios, t. y. jis gali saugiai grįžti į Rusijos Federaciją ir jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu.
Pareiškėjo skundo teiginiai, kad Departamentas nesiaiškino jo individualios situacijos ir neatliko tyrimo, atmestini kaip nepagrįsti, kaip jau nustatyta, Migracijos departamentas siekdamas tinkamai išsiaiškinti pareiškėjo situaciją, pareiškėjui suteikė galimybę pateikti paaiškinimus dėl jo vykimo į kilmės valstybė. Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ nustatytos leidimų nuolat gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyveni panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvas; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.
LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes išnyko aplinkybės, dėl kurių asmuo negalėjo grįžti į kilmės valstybę, asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu, todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. O. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.