- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-03
- Bylos Nr.
- 2S-298-544/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Čeknienė
- Atsakovas
- AB DNB banko, A. P.
- Ieškovas
- M. P.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-298-544/2012 teisėja Rima Šimbelytė Proceso Nr. 2-08-3-00624-2012-0
2012 m. gegužės 3 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB DNB banko
atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovės M. P. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1459-400/2012 pagal ieškovės M. P. ieškinį atsakovams A. P., AB DnB bankui, trečiajam asmeniui antstoliui Andriui Bespalovui, dėl sutarties modifikavimo,
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Ieškovė M. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl sutarties modifikavimo ir prašė: pripažinti žemės sklypą su statiniais, esančiais Aukštadvario km., Panevėžio r., bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe; pripažinti negaliojančia ab intitio 1995-09-06 įkeitimo sutarties, sudarytos tarp atsakovų, dalį, kuria atsakovas A. P. be jos rašytinio sutikimo įkeitė minėtą žemės sklypą su statiniais; prievolę, kylančią iš 1995-09-01 kreditavimo sutarties, pripažinti asmenine A. P. prievole; minėtam turtui panaikinti 2012-01-06 turto arešto akte Nr. 25/09/00183 nurodytus areštą, hipoteką, įkeitimą; sustabdyti areštuoto turto realizavimą vykdomojoje byloje Nr. 0025/09/00183. Nurodė, kad toliau tęsiant išieškojimo veiksmus būtų dar labiau pažeistos jos teisės ir teisėti interesai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atitiktų CPK 145 str. 2 dalyje numatytą ekonomiškumo principą, o vykdant išieškojimą būtų padaryta didelė žala ieškovei (b. l. 4-5).
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012-02-24 nutartimi ieškovės prašymą tenkino ir sustabdė turto realizavimą vykdymo procese vykdomojoje byloje Nr. 0025/09/00183. Teismas CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 9 p. pagrindais nusprendė, kad iki bus išspręstas ieškovės ieškinys, tolimesni vykdymo veiksmai turėtų būti sustabdyti. Nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, gali kilti sprendimo įvykdymo atgręžimo būtinybė, kas sąlygotų papildomas išlaidas ir laiko sąnaudas ieškovei ar atsakovams (b. l. 32).
Atsakovas AB DNB bankas atskiruoju skundu prašo panaikinti 2012-02-24 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodo, kad nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Mano, kad taikant nustatytas laikinąsias apsaugos priemones yra pažeidžiamas ekonomiškumo principas bei banko interesai. Ieškovė ieškiniu prašo pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe konkretų ieškinyje įvardintą turtą - gyvenamąjį namą, ūkio pastatus ir žemės sklypą. Iš tokio ieškinio reikalavimo seka, kad visą kitą skolininko A. P. valdomą turtą ieškovė laiko skolininko asmenine nuosavybe. Tačiau taikant nutartyje nurodytas laikinąsias apsaugos priemones - viso turto realizavimo sustabdymą - išieškojimas negalės būti vykdomas net į tokį skolininko turtą, dėl kurio ginčo šioje byloje nėra ir kuris priklauso skolininkui asmeninės nuosavybės teise, kadangi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės savo esme prilygsta vykdymo proceso sustabdymui. Aplinkybę, kad gali būti skolininko asmeninės nuosavybe valdomo turto, patvirtina ieškovės nurodomos aplinkybės dėl skolininko valdomo traktoriaus DT-75. Taigi dėl nutartimi taikomų laikinųjų apsaugos priemonių negalės būti vykdomas išieškojimas iš skolininkui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, kas akivaizdžiai pažeis banko interesus bei vykdymo proceso tikslus - kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą grindė CPK 145 str. 1 d. 9 p., tačiau ši teisės norma numato konkretaus turto realizavimo sustabdymą, bet ne vykdymo proceso sustabdymą, nors nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės prilygsta vykdymo proceso sustabdymui. Vadovaujantis CPK 147 str. 5 d., teismas negali grįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aplinkybėmis, kurios nesusijusios su pareikštais reikalavimais. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė iš esmės tik tais motyvais, kad gali kilti sprendimo įvykdymo atgręžimo būtinybė ir kad tai sąlygotų papildomas išlaidas ir laiko sąnaudas šalims. Tačiau šios aplinkybės pačios savaime nepatvirtina fakto, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Teismui pripažinus ieškinyje nurodytą turtą bendrąja jungtine nuosavybe ir panaikinus hipoteką, toks sprendimas iš esmės būtų įvykdytas nuo jo įsiteisėjimo, kadangi tai būtų sprendimas dėl pripažinimo, bet ne dėl priteisimo (b. l. 37-39).
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas A. P. prašo skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantas neįrodė, jog teismo nutartis nemotyvuota, nepagrįsta ir neteisėta. Apeliantas, aiškindamas CPK 145 str. 1 d. 9 p. turinį, yra prieštaringas, nenuoseklus, tame pačiame sakinyje apie tą patį sugeba ir teigti, ir neigti. Apeliantas gerai žino, kad kredito sutarčiai užtikrinti įkeistas traktorius DT-75 yra seniausiai parduotas banko nurodytam asmeniui ir pinigai įnešti kreditui padengti. Kredito sutarčiai užtikrinti yra įkeistas jam asmeninės nuosavybės teise priklausantis kombainas „(duomenys neskelbtini) banko ekspertų įvertintas 60000 Lt., kurio antstolis kažkodėl neima realizuoti. Apelianto skundas surašytas nutylint žinomas esmines faktines aplinkybes arba jas sąmoningai iškraipant. Įrodyta, kad antstolis areštavo turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl ieškinio tenkinimas nesunkiai prognozuojamas. Todėl netaikyti laikinosios apsaugos priemonės būtų neprotinga ir neleistina. Apeliantas teigia, kad prievolė gali būti įvykdyta iš svetimo turto. Apie susidariusią situaciją antstolis buvo laiku informuotas, tačiau jis teigia, jog M. P. turto jis nerealizuoja. Jei antstolis nebūtų taip elgęsis, nebūtų kilęs teisminis ginčas (b. l. 51-52).
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė M. P. prašo skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantas nepagrindžia, kuo pasireiškė nutarties nepagrįstumas, kokius teisės aktus teismas pažeidė, nenurodė, kuo pasireiškia pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neekonomiškumas ir kokia priemonė atitiktų išgalvotus apelianto reikalavimus. Apeliantas skundą teikia piktnaudžiaudamas teise bei nesusipažinęs su turimais rašytiniais dokumentais. Išieškojimas iš asmeninio A. P. turto negalimas ne todėl, kad pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė, bet todėl, kad antstolis ignoravo jos informaciją ir darė viską, kad išieškojimas nebūtų vykdomas iš asmeninės skolininko nuosavybės ir jo dalies bendrojoje nuosavybėje. Galiojantys įstatymai, antstoliui radus skolininko asmeninio turto, nedraudžia vykdyti išieškojimo procedūrų, kadangi pirmosios instancijos teismas sustabdė ne vykdymo procesą, bet turto realizavimą vykdymo procese vykdomojoje byloje Nr. 0025/09/00183. Teismas kitaip nuspręsti negalėjo, nes visas areštuotas turtas vykdomojoje byloje yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, dėl ko jis negali būti pardavinėjamas iš varžytinių. Antstolis turi teisę keisti turto sudėtį, surasti ir areštuoti skolininkui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, pradėti skolininko dalies bendrojoje nuosavybėje išskyrimo procedūras. Apeliantas, matydamas, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kad jis yra įkeistas be kito sutuoktinio sutikimo, kas sudaro pagrindą manyti, kad sandoris yra niekinis, siūlo toliau vykdyti varžytines, gerai žinodamas, kad jos bus neteisėtos. Skolininkas negali ne savo turtu atsiskaityti už neįvykdytas prievoles (b. l. 54-55).
Tretysis asmuo antstolis Andrius Bespalovas atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Atskirasis skundas netenkintinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir taikė CPK 144, 145 str. nuostatas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tinkamai nustatė ir įvertino visas šiam klausimui išspręsti svarbias aplinkybes. Todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.
Remiantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą, mastą gali nulemti ir priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškiniu prašo pripažinti žemės sklypą su statiniais, esančiais Aukštadvario km., Panevėžio r., bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe; pripažinti negaliojančia ab intitio 1995-09-06 įkeitimo sutarties, sudarytos tarp atsakovų, dalį, kuria atsakovas A. P. be ieškovės rašytinio sutikimo įkeitė minėtą žemės sklypą su statiniais; prievolę, kylančią iš 1995-09-01 kreditavimo sutarties, pripažinti asmenine A. P. prievole; minėtam turtui panaikinti 2012-01-06 turto arešto akte Nr. 25/09/00183 nurodytus areštą, hipoteką, įkeitimą; sustabdyti areštuoto turto realizavimą vykdomojoje byloje Nr. 0025/09/00183. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2012-02-24 nutartimi sustabdė ne vykdymo procesą, bet turto realizavimą vykdymo procese vykdomojoje byloje Nr. 0025/09/00183. Iš antstolio patvarkymų ir pranešimų turinio matyti, kad vykdomojoje byloje Nr. 0025/09/00183 vykdydamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-11-24 vykdomąjį raštą antstolis išieškojimą nukreipė į pagal 1995-09-06 įkeitimo sutartį AB DNB bankui įkeistą turtą ir 2009-02-18 areštavo 0,6800 ha žemės sklypą (un. Nr. 6601-0005-0009), gyvenamąjį namą (un. Nr. 6697-4003-9017), ūkinį pastatą (un. Nr. 6697-4003-9028), ūkinį pastatą (un. Nr. 6697-4003-9039), šiltnamį (un. Nr. 6697-4003-9040), esančius Ganyklų g. 4, Aukštadvario k., Panevėžio r.) (b. l. 10). Būtent minėtą turtą ieškovė ieškiniu prašo pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir ieškiniu siekia įrodyti, kad į jį visą negali būti nukreiptas išieškojimas (b. l. 4-5). Netaikant ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės ir realizavus visą ginčo turtą, palankaus teismo sprendimo įvykdymas minėto ieškinio reikalavimo atžvilgiu pasunkėtų, nes procesas užtruktų, padidėtų bylos dalyvių, tektų papildomai bylinėtis siekiant atgauti realizuotą tretiesiems asmenims turtą. Taigi šiuo atveju egzistuoja reali grėsmė, kad ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas, o tai yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, byloje nėra duomenų, jog šios priemonės nepagrįstai varžytų atsakovo teises ar teisėtus interesus. Taigi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir apeliantas šių teiginių nepaneigė (CPK 178 str.).
Kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sustabdė ne vykdymo procesą, bet tik turto realizavimą vykdomojoje byloje Nr. 0025/09/00193, tai netrukdo antstoliui atlikti kitus būtinus atlikti vykdymo veiksmus. Skundžiamas teismo procesinis sprendimas (nutartis) neužkerta galimybės apeliantui prašyti teismo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, jeigu tam atsirastų pagrindas (CPK 146, 147, 150 str.). Neatsižvelgiant į tai, ar apeliantas, vadovaudamasis CPK 147 straipsnio pirmąja dalimi, pareikš prašymą pirmosios instancijos teismui dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, ar tokio prašymo nepareikš, įstatymas jam suteikia teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu įsiteisėtų sprendimas, kuriuo ieškinys (pareiškimas) būtų atmestas (CPK 147 str. 3 d.).
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Panevėžio mieto apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį palikti nepakeistą.