Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2012-10-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1-1038-806/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2012-10-25
Bylos Nr.
1-1038-806/2012
Teisminio proceso Nr.
1-12-1-00646-2012-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė
Kaltinamasis
A. G., D. L.
Nukentėjusysis
A. M.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-1038-806/2012Teisminio proceso Nr. 1-12-1-00646-2012-6Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.1.2.1.; 1.2.14.1.3.; 1.2.14.3.1. (S)
VILNIAUS MIESTO 1 APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 25 d.Vilnius
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėja Sonata Raupėnaitė – Lekarauskienė,sekretoriaujant Inesai Kovaliukienei,dalyvaujant prokurorams Valdemarui Baranauskui, Arvydui Markauskui,kaltinamajam A. G.,gynėjui Jonui Pliugžmai,kaltinamajam D. L.,gynėjai Emmai Domajevai,nukentėjusiajam A. M.,vertėjoms Olgai Macijauskienei, Erikai Vensevičienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. G. (duomenys neskelbtini), kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., 180 str. 1 d., 178 str. 4 d., D. L. (duomenys neskelbtini), kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., 178 str. 4 d.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. 2011-09-27 apie 22 val. prie pastato, Bistryčios g. Nr. 3, Vilniuje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, priėjęs prie N. A. paprašė paskambinti mobiliuoju telefonu, o pastarajam davus pasinaudoti telefonu, jo negrąžino ir pasišalino, tokiu būdu atvirai pagrobė svetimą, N. A. priklausantį turtą, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia N 900“, 2000 Lt vertės. Šiais veiksmais A. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.

Taip pat A. G. 2012-02-20 apie 15 val. 10 min. viešojo visuomeninio transporto stotelėje „Tverečiaus”, esančioje Antakalnio g. 77, Vilniuje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas kartu su D. L., priėjus prie A. M., D. L. stovint netoliese ir stebint aplinką, kad kas nors nesutrukdytų įvykdyti nusikalstamą veiką, pareikalavo atiduoti mobiliojo ryšio telefoną, o A. M. atsisakius, pagrasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, parodydamas už drabužių paslėptą ikiteisminio tyrimo nenustatytą daiktą, po ko A. M. atidavus jam mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5230”, 535 Lt vertės, kartu su D. L. pasišalino, po ko pastarasis pridavė pagrobtą mobilųjį telefoną į lombardą, esantį Kalvarijų g. 59A, Vilniuje. Šiais veiksmais A. G. kartu su D. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

Taip pat A. G. 2012-03-06 apie 18 val. 15 min., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas kartu su D. L., atėjus į vaistinę „Eurovaistinė“, esančią Gabijos g. 30, Vilniuje, kartu su D. L., slapta paėmė prekybos salėje iš lentynos 1 vnt. kremo po skutimosi „Aras“, 16,73 Lt vertės, 1 vnt. gelio po skutimosi „Aras“, kurio vertė 14,62 Lt, 2 vnt. kremo po skutimosi „Aras“, kurių kiekvieno vertė 16,73 Lt, 3 vnt. balzamo po skutimosi „Aras“, kurių kiekvieno vertė 18,73 Lt, 2 pakuotes prezervatyvų „Contex”, kurių kiekvienos vertė 23,15 Lt, viso prekių už 167,30 Lt, po ko pasišalino iš vaistinės, tokiu būdu pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, priklausantį UAB „Eurovaistinė“, padarydamas minėtai bendrovei 167,30 Lt turtinę žalą. Šiais veiksmais A. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d.

D. L. 2012-02-20 apie 15 val. 10 min. viešojo visuomeninio transporto stotelėje „Tverčiaus“, esančioje Antakalnio g. 77, Vilniuje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą veikdamas kartu su A. G., priėjus prie A. M., jam stovint netoliese ir stebint aplinką, kad kas nors nesutrukdytų įvykdyti nusikalstamą veiką, o A. G. pareikalavus atiduoti mobiliojo ryšio telefoną o A. M. atsisakius, pagrasinus tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, parodant už drabužių paslėptą ikiteisminio tyrimo nenustatytą daiktą, po ko A. M. atidavus A. G. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5230“, 535 Lt vertės, kartu su pastaruoju pasišalino, po ko jis, t.y. D. L. pridavė pagrobtą mobilųjį telefoną į lombardą, esantį Kalvarijų g. 59A, Vilniuje. Šiais veiksmais D. L. kartu su A. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Taip pat D. L. 2012-03-06 apie 18 val. 15 min., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas kartu su A. G., atėjus į vaistinę „Eurovaistinė“, esančią Gabijos g. 30, Vilniuje, kartu su A. G., slapta paėmė prekybos salėje iš lentynos 1 vnt. kremo po skutimosi „Aras“, 16,73 Lt vertės, 1 vnt. gelio po skutimosi „Aras“, kurio vertė 14,62 Lt, 2 vnt. kremo po skutimosi „Aras“, kurių kiekvieno vertė 16,73 Lt, 3 vnt. balzamo po skutimosi „Aras“, kurių kiekvieno vertė 18,73 Lt, 2 pakuotes prezervatyvų „Contex“, kurių kiekvienos vertė 23,15 Lt, viso prekių už 167,30 Lt, po ko pasišalino iš vaistinės, tokiu būdu pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, priklausantį UAB „Eurovaistinė“, padarydamas minėtai bendrovei 167,30 Lt turtinę žalą. Šiais veiksmais D. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d.

N. A. priklausančio turto vagystės epizodas:

Kaltinamasis A. G. savo kaltę pripažino visiškai ir nurodė, kad sutiko N. A. prie kebabinės Antakalnyje. Gali būti 2012-09-27 apie 22 valandą. N. A. pasakė, kad reikia nusipirkti žolės. Jie nusipirko alaus ir nuvažiavo į Antakalnį. Tada jis, A. G. paprašė A., kad šis duotų paskambinti. Pastarasis jam davė savo telefoną, ir A. G. pasišalino su N. A. telefonu. Telefoną pardavė, neprisimena kam. Pažinojo N. A. iš matymo. Tuo metu vartojo narkotikus. Gautus 200 Lt išleido narkotikams. Po įvykio su N. A. nebendravo.

Savo parodymus A. G. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b.l. 145-148).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nukentėjusysis N. A. parodė, jog 2011-09-27 apie 19 val. atvažiavęs prie parduotuvės „Iki“ Antakalnio g. Nr. 73, Vilniuje, sutiko iš matymo pažįstamą vaikiną, vardu A., pravarde (duomenys neskelbtini), kuriam pasiūlė išgerti alaus. Išgėrus alaus kiemuose, nusprendė važiuoti į „Maxima“ parduotuvę. Atėjus į vaikų darželio teritoriją, Bistryčios g. 3, apie 22 val. pastarasis paklausė, ar jis negalėtų jam duoti mobiliojo ryšio telefoną. Atsakė, kad sąskaitoje nėra pinigų, tuomet jis atsakė, kad įsidės savo kortelę. Padavus telefoną „Nokia N900“, vaikinas išėmė iš jo kortelę, įsistatė savo kortelę ir bešnekant telefonu pabėgo. Pagrobto telefono „Nokia N900“ vertė 2000 Lt. (1 t., b.l. 12-13).

Plėšimo A. M. atžvilgiu epizodas:

Kaltinamasis A. G. savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad tai buvo Tverečiaus stotelėje. Važiavo su D. L. iš jo namų pas jį, A. G.. Stotelėje priėjo A. M. ir paprašė padėti, nes kažkas lindo prie jo brolio. Jis su D. L. nuėjo pasikalbėti su tais žmonėmis. Nuėjo pasikalbėti, bet ten niekas nelindo prie jo brolio. Tada nuėjo pasikalbėti su nukentėjusiuoju ir pasakė, kad jis neteisus ir prie jo brolio niekas nelindo. A. G. pasakė, kad už tai, jis A. M. turi atiduoti telefoną, bet A. M. negrasino. Nukentėjusysis telefoną atidavė pats, tik pasiėmė savo sim kortelę. A. G. pasakė A. M., kad galės savo telefoną išsipirkti lombarde. Jis, A. G. su D. nuvažiavo prie Kalvarijų turgaus į lombardą ir ten pridavė telefoną, gavo kvitą, paskui tą kvitą perdavė nukentėjusiajam per jo draugę A. Jis, A. G. gyvena (duomenys neskelbtini). Į Antakalnį atvažiuoja pasivaikščioti. A. M. draugės vardas A. A. žinojo, kad telefonas lombarde. A. tik paėmė kvitą. Pridavė telefoną į lombardą Kalvarijų gatvėje jis, A. G. kartu su D. L.. Pinigus su D. L. išleido bendrai. Su A. M. nebuvo pažįstamas. D. L. buvo su juo, A. G., tačiau į pokalbį nesikišo. Nežino ar D. L. su A. M. pažįstamas. A. M. pats jam atidavė telefoną. Telefoną atidavė A. M., nes jis ėjo kalbėti su tais žmonėmis, o jis, A. M. buvo neteisus. Į lombardą telefoną pridavė kartu su D. L.. Gailisi. Labai atsiprašo nukentėjusiojo.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaltinamasis A. G. parodė, jog asmenį, vardu A., pažįsta iš matymo, nes gyvena viename rajone. D. L. yra jo pažįstamas, su juo kartais bendrauja. 2012 m. vasario mėnesio antroje pusėje, galimai 2012-02-20 dieną, apie 10 val. Vilniaus stoties rajone susitiko D. L., kartu su juo važinėjosi po miestą. Apie 15 val. būnant Antakalnio rajone, vienoje stotelėje, esančioje prie „Iki“, pamatė stovintį minėtą vaikiną, vardu A. Kai priėjo, šis paprašė padėti jam, t.y. kad pasikalbėtų su vaikinais, kurie kabinėjasi prie jo brolio. Parodė už stotelės stovinčius vaikinus, jų buvo gal 10. Jie nuėjo kalbėtis su tais vaikinais už stotelės, su jais pakalbėjo, tuomet grįžo prie A., pasakė jam, kad šis neteisus, kad vaikinai nesikabinėjo prie jo brolio ir už tai turi atiduoti jam telefoną. Pasakė jam tokius žodžius: „Atiduok telefoną“. A. iš karto atidavė savo telefoną „Nokia 5230“, prieš tai išsitraukęs savo SIM kortelę. Jokio ginklo neturėjo, netgi jokių daiktų jam nerodė, niekuo jam negrasino. Striukės pakėlęs nebuvo. Jis pasakė, kad telefoną priduos į lombardą. A. pasakė, kad išsipirks, tik jam reikės lombardo kvito. D. su A. nekalbėjo. Telefoną iš karto atidavė D. L., o šis tą pačią dieną vienas nuėjo į lombardą, esantį Kalvarijų gatvėje, ir ten pridavė už 80 litų. Gautus pinigus kartu su D. L. išleido bendrai, savo reikmėms. Kitą dieną lombardo kvitą jis perdavė A. draugei, kurios jokių duomenų nežino, kuri turėjo tą kvitą perduoti A., kad šis galėtų išsipirkti iš lombardo savo telefoną. (1 t., b.l. 57-58, 143-144).

Kaltinamasis D. L. savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad važiavo su A. G. į Antakalnį. Gali būti prie Tverečiaus stotelės priėjo nukentėjusysis su draugu ir pasakė, kad prie jo brolio lenda. Nuėjo prie Tverečiaus mokyklos pasikalbėti. Nuėjo jis, A. G., nukentėjusysis ir jo draugas. Pasikalbėjo, kad prie brolio nelenda. Pasakė A. M., kad jis neteisus. A. G. pasakė A. M., kad atiduotų telefoną. Nukentėjusysis atidavė telefoną ir pats paprašė, kad atiduotų „sim“ kortelę. Iš pradžių sakė, kad gal geriau pinigais, bet paskui atidavė. Buvo momentas, kad A. G. užkišo ranką už striukės, bet atrodo jis norėjo išsiimti telefoną. Nuvažiavo į Kalvarijų gatvę ir jis savo vardu užstatė telefoną ir gavo 80 Lt. A. G. buvo apsirengęs sportinėmis kelnėmis ir striuke. Pinigus jie, D. L. ir A. G. išleido. Pirko cigaretes, alaus, bet tikrai ne narkotikus. Kitą dieną A. G. paskambino A. ir paprašė, kad atiduotų kvitą ir jie nuvažiavo į Karoliniškes ir atidavė kvitą. Pridavė telefoną savo vardu, nes turėjo dokumentus. Jis stovėjo netoliese, o aplinkos nestebėjo. Buvo taip, kad buvo kartu. Jis su A. G. už telefoną gautus pinigus išleido kartu. Su nukentėjusiuoju važiavo kartu troleibusu vieną ar dvi stoteles.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaltinamasis D. L. parodė, jog jis A. M. negrasino, jis tik buvo kartu su A. G. ir po to savo vardu lombarde pridavė tą telefoną. Kai jie priėjo prie to vaikino stovėjusio stotelėje „Tverečiaus“, kaip vėliau sužinojo, A. M.. Jis A. M. nepažinojo, matė pirmą kartą. A. G. su juo kalbėjosi apie tai, kad kažkas mokykloje kabinėjosi prie to vaikino draugo. Bekalbant nuėjo, toliau nuo stotelės, nes paskambino kažkoks vaikinas, ir netrukus į tą vieną atėjo gal vienuolika tų vaikinų. Su vienu iš tų vaikinų A. G. nuėjo pakalbėti, jis stovėjo toliau. Po to A. G. grįžo prie A. M. ir pasakė jam, kad jis turi atiduoti telefoną, nes jis apkalbėjo nekaltus vaikinus. A. M. nenorėjo atiduoti telefono, bet po to atidavė. Nematė pas A. G. jokių ginklų, nei šaunamojo, nei kitokio, nei peilių, nei iš vis kokių nors daiktų. A. G. A. M. negrasino. Matė tik, kad A. G. tuo metu lyg užsikišo ranką už prasegtos striukės, gal norėjo išimti iš striukės savo telefoną ar panašiai, bet jam tai nebuvo panašu į tai, kad grasintų. Jokių grasinančių žodžių A. G. nesakė, o jis pats stovėjo šone, gal maždaug 5 metrų atstumu nuo jų ir rūkė. Kai telefoną A. M. atidavė, A. G. paėmė tą telefoną ir jis su A. G. nuvažiavo troleibusu į Kalvarijų gatvę. Važiuojant troleibusu A. G. atidavė A. M. jo SIM kortelę, nes šis važiavo kartu troleibusu. A. G. padavė jam tą telefoną ir jis nuėjo į lombardą netoli Kalvarijų turgaus ir ten savo vardu pridavė telefoną. Kvitą ir pinigus jis atidavė A. G.. Po to, kitą dieną A. G. paskambino A. M. ir A. G. bendra pažįstama, kuri paprašė grąžinti A. M. nors lombardo kvitą, kad šis galėtų išsipirkti telefoną. A. G. sutikus tai padaryti, jis kartu su A. G. susitiko su mergina, kurios jokių duomenų nežino, Karoliniškėse, kuriai A. G. atidavė tą lombardo kvitą. Jam A. G. už priduotą lombarde telefoną pinigų nedavė. (2 t., b.l. 91-92)

Apklaustas teisme nukentėjusysis A. M. parodė, jog praeitais metais rugsėjo mėnesį, su draugu nuvažiavo prie Tuskulėnų mokyklos ir laukė jo pusbrolio. Vėliau nukentėjusysis patikslino, kad tai galėjo būti ir 2012-02-20, nes tiksliai nepamena kuris mėnesis ir kuri diena buvo. Ir stovint stotelėje priėjo šitie du asmenys, t.y. kaltinamieji ir pareikalavo telefono. Jo, A. M. draugas tuo metu buvo toliau prie spaudos kiosko. Jis stovėjo pačioje stotelėje. A. G. pareikalavo telefono. Pasakė kad neduos. Jis išsigando. Po to A. G. prasisegė savo striukę. Ten už kelnių buvo užkištas daiktas panašus į šaunamąjį ginklą. Neprisimena, ar kelnės buvo treningai ar džinsai. Striukę prasisegė, kad pastebėtų, tą daiktą. Kad prastumti laiką jis paklausė, ar gali bent kortelę pasiimti. Bet pabėgti nepavyko. Draugas stovėjo už kiosko ir nieko nematė. Po to kai atidavė telefoną, atvažiavo troleibusas ir kaltinamieji įlipo į autobusą. Tada jis greitai iš draugo paskambino policijai ir pasakė, kad pavogė telefoną. Kitą dieną, buvo pas savo klasiokę A. ir prasitarė, kad iš jo pavogė telefoną. Tada A. pasirodo, kad pažinojo A. G.. A. paskambino A. G. ir susitarė susitikti. Jis, jo draugas ir A. buvo kartu, tik jie pasislėpė, o A. nuėjo su juo pasikalbėti ir gavo čekį. Tą čekį jis vėliau atidavė policininkams. Suprato, kad ginklu nori jį pagąsdinti. Jo telefonas buvo Nokia 2530. Telefoną iš lombardo paėmė pareigūnai. A. G. nesakė, kad jei kreipsis į policiją, tai kažkas bus. A. G. negrasino, kad jam kažką padarys. Pagarsinus nukentėjusiojo A. M. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis patvirtino, kad duoti parodymai yra teisingi. Dabar praėjo daug laiko ir visko neprisimena. Sakė draugui, kad pavogė telefoną. Brolį turi. Jis mokosi Vytauto Didžiojo mokykloje, jie nesimoko kartu. Iš A. G. jokios pagalbos neprašė. Jie iš karto po įvykio nuvažiavo namo. Vytis nebandė. Policijai skambino pakeliui namo iš liudytojo R. B. telefono. Tas kitas kaltinamasis stovėjo toliau ir dairėsi, kad nebūtų žmonių. Jis suprato, kad jie buvo kartu. D. L. tiesiog žiūrėjo, kad jiems būtų patogiau.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nukentėjusysis A. M. parodė, jog 2012-02-20 atvažiavo į Antakalnį susitikti su draugu. Apie 15.10 val. „Tverečiaus“ viešojo transporto stotelėje, Vilniuje, Antakalnio g. 77, laukė draugo. Ten bestovint priėjo du apie 18-19 metų amžiaus vaikinai. Vieną jų iš matymo pažįsta, jį matydavo Karoliniškėse, jo pravardė (duomenys neskelbtini). Kai jie priėjo, rankoje laikė savo mobilųjį telefoną. (duomenys neskelbtini) jam rusiškai pasakė atiduoti telefoną, lietuviškai atsakė, kad neduos. Tada (duomenys neskelbtini) prasisegė savo švarkelį ir parodė už kelnių užkištą juodos spalvos daiktą, panašų į pistoletą. Jis išsigando, kad tai tikras ginklas, aplink daugiau žmonių nebuvo ir išėmęs savo SIM kortelę, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), padavė jam telefoną. (duomenys neskelbtini) dar pasakė, kad susiras ir telefoną grąžins, jei jam sumokės 500 Lt. Nueidamas pagrasino, jei kreipsis į policiją, nebegyvens. Po to jie perbėgo gatvę ir nubėgo šaligatviu palei Antakalnio gatvę, į viršų. Jis paskambino į policiją, dar bandė vytis, bet pametė juos iš akių. Telefono „Nokia 5230 Navi“ vertė 535 litų. (1 t., b.l. 33).

Ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklaustas nukentėjusysis A. M. parodė, jog įvykio metu jam stovint stotelėje, prie suoliuko, priėjo du vaikinai, iš kurių vieną pažinojo iš matymo, pravarde (duomenys neskelbtini). Kito vaikino jis nepažinojo ir matė pirmą kartą. Šiuos vaikinus vėliau policijoje atpažino iš nuotraukų ir sužinojo, kad vaikinas, pravarde (duomenys neskelbtini), yra A. G.. Kai prie jo priėjo A. G., kitas vaikinas stovėjo toliau, maždaug 3 metrų atstumu nuo jų ir tiesiog dairėsi. Kai A. G. priėjo, jie tarpusavyje nieko nekalbėjo, jokio pokalbio nevyko, nes jis iš karto, net nepasisveikinęs, pasakė „atiduok telefoną“. Pasakė tai agresyviu tonu. Šiuo metu neatsimena, ar telefoną turėjo rankose, ar jis buvo drabužiuose. Jam atsakius, kad neduos, A. G. pakėlė savo striukę ir parodė už kelnių diržo užkištą juodos spalvos daiktą. Koks tai buvo daiktas, negali pasakyti, nes neįsidėmėjo. Mano, kad tai galėjo būti arba šaunamas ginklas, arba peilis. Negali tiksliai pasakyti, kas tai per daiktas, bet pailgos formos, juodas. Pirmosios apklausos metu nurodė, kad galbūt šis daiktas galėjo būti panašus į šaunamąjį, bet to teigti jis tikrai negali, nes neįsidėmėjo. Supratęs, kad jei neatiduos telefono geruoju, prieš jį tas daiktas bus panaudotas ir iš jo jį atims panaudojus fizinį smurtą, todėl įvertinęs tai, atidavė telefoną (išėmęs SlM kortelę) A. G.. A. G. pasakė jam, kad galės nueiti į lombardą ir išsipirkti, o jei nueis į policiją, bus blogai. Kitas vaikinas nebuvo priėjęs prie pat jo. Po to abu jie perėjo gatvę ir nubėgo palei Antakalnio gatvę. Policijoje jam telefonas buvo grąžintas, todėl turtinės žalos nėra, civilinio ieškinio nereiškia. Papildo, kad sekančią dieną ar po keletos dienų, jis susitiko savo pažįstamą merginą, vardu A., kitų duomenų nežino, kuriai papasakojo apie tai, kas įvyko. Ji pasakė, kad pažįsta tą vaikiną (duomenys neskelbtini), t.y A. G. ir kad su juo pakalbės. Ji vėliau, kaip jam ji sakė, buvo susitikusi su juo ir šis sužinojęs, kad kreipėsi į policiją, padavė lombardo kvitą ir pasakė, kad galės išsipirkti telefoną. A. jam perdavė kvitą. (1 t., b.l. 34-35)

Apklaustas teisme liudytojas R. B. parodė, jog su draugu A. M. prieš kelis mėnesius nuvažiavo į Antakalnį pas pusbrolį prie mokyklos. Buvo diena, neatsimena kada tiksliai tai buvo. Susitiko su pusbroliu ir tada su A. M. važiavo namo. Jam paskambino draugas ir jis nuėjo pasikalbėti telefonu už stotelės, nes važiavo daug automobilių ir nieko nesigirdėjo. Tada A. M. pas jį atbėgo ir pasakė, kad iš jo atėmė telefoną. Nukentėjusysis dar rodė į troleibusą, kuriuo nuvažiavo asmenys atėmę telefoną, bet ten buvo daug žmonių ir jis nieko nematė. A. M. nuvažiavo namo pas motiną ir tada nuėjo į policiją. A. M. buvo labai susinervinęs. A. M. sakė, kad du asmenys iš jo atėmė telefoną ir įšoko į troleibusą. Tą dieną A. M. lyg ir skambino iš jo telefono policijai. Tada grįžo namo ir su motina nuvažiavo į policiją. A. M. pasakojo, kad priėjo du asmenys ir pasakė, kad atiduotų telefoną ir jis atidavė. A. M. sakė, kad telefoną atėmė ir daugiau nieko jis neklausė. Nuėjo už stotelės pasikalėti telefonu, nes vėjas pūtė ir nieko nesigirdėjo. A. M. neklausė ar jis pažįsta tuos asmenis, kurie atėmė telefoną. Tada jis turėjo telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini).

2012-03-14 nukentėjusysis A. M. asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų metu atpažino A. G. ir D. L., kaip asmenis, įvykdžiusius plėšimą. (1 t., b.l. 46-47, 48-49).

Nukentėjusysis A. M. pateikė ikiteisminiam tyrimui lombardo 2012-02-20 paskolos kvitą Nr. J0940, su kasos čekiu Nr. IH 14400693 (1 t., b.l. 38).

Reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu UAB „DND LT“, lombardas Kalvarijų g. 59A, Vilniuje, pateikė ikiteisminiam tyrimui mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5230 Navi“. (1 t., b.l. 40)

Daiktų apžiūros protokolu, mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 5230 Navi“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūrėtas kaip daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, bei pagal pakvitavimą grąžintas nukentėjusiajam A. M. (1 t., b.l. 41-42, 43).

UAB „Eurovaistinė“ vagsytės epizodas:

Kaltinamasis A. G. savo kaltę pripažino pilnai ir parodė, kad įvykis galėjo būti šių metų kovo 6 dieną. Jis su D. L. ėjo į ,,Eurovaistinę“ Pašilaičiuose. Norėjo kažką nusipirkti. Pamatė, kad niekas nieko nemato ir tada paėmė prekes. Jie ėjo per du kartus. Daiktų tiksliai neprisimena. Neprisimena, kokius daiktus ėmė jis ir kokius D. L.. Nebuvo jokio susitarimo. Jis daiktus parsinešė namo. Paėmė 3 vnt. kremo „Aras“ ir du pakelius prezervatyvų, bet tai buvo atskirai, per du kartus. Jie paėmė daiktus ir nunešė paslėpti ir tada vėl nuėjo ir dar paėmė. Jis nežino, ką ėmė D. L.. Sutinka atlyginti žalą.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaltinamasis A. G. parodė, jog 2012-03-06 kartu su D. L. užėjo į „Eurovaistinę“, esančią Gabijos gatvėje, Vilniuje. Kas pasiūlė užeiti į vaistinę, neatsimena, tikslo ką nors pavogti, neturėjo, bet vaikščiodamas po vaistinę nusprendė paimti 3 vnt. skutimosi kremo „Aras“, kuriuos paslėpė po striuke. Tuo metu D. L. stovėjo šalia ir taip pat nuo lentynos kažką paėmė, tačiau ką būtent paėmė ir kiek, nepastebėjo. Nuo šalia esančios lentynos paėmė vieną pakuotę prezervatyvų. Ar prezervatyvus ėmė D. L., nežino. Už prekes nesumokėjo ir išėjo iš vaistinės. Neatsimena tiksliai, ką pirmiau paėmė, ar prezervatyvų pakuotę, ar kremus. A. G. patikslino savo parodymus ir paaiškino, jog jis su D. L. į vaistinę buvo užėję du kartus. Pirmą kartą pavogė prezervatyvus. Tada išėjo, bet nutarė grįžti, jam skaudėjo galvą ir norėjo nusipirkti vaistų nuo skausmo. Tačiau, kai antrą kartą užėjo į parduotuvę, vaistų nenupirko, o pavogė 3 kremus „Aras“. Kai antrą kartą ėjo į parduotuvę vogtus prezervatyvus paslėpė lauke krūmuose. Antrą kartą eidamas į parduotuvę tikslo ką nors pavogti neturėjo. Padaryti antrą kartą vagystę nutarė būdamas vaistinėje, kai pastebėjo, kad į juos niekas nekreipė dėmesio. Vogtus kremus pasiliko sau. Prezervatyvą atidavė D. L.. Po vagystės jis išsiskyrė su D. L. ir nuvažiavo namo. Kur nuvažiavo D. L. nežino. (1 t., b.l. 135-137, 143-144)

Kaltinamasis D. L. savo kaltę pripažino visiškai ir nurodė, kad jis su A. G. nuėjo į ,,Eurovaistinę“, norėjo nusipirkti pastą. Jis, D. L. pažiūrėjo, kad niekas nemato ir paėmė kremą ir tada A. G. paėmė. Tada jie nuėjo, paslėpė prekes. Tada grįžo ir dar jis, D. L. paėmė kremo ir balzamo „Aras“. Nematė, ką darė A. G., gal irgi ėmė. Jokio susitarimo nebuvo. Paėmė pirmiausia prezervatyvus ir juos išnešęs paslėpė. Paskui paėmė kremo ir balzamo „Aras“. Paslėpė į striukę, po to prekes pardavė. Vaikščiojo su A. G. atskirai. Nepamena, ką A. G. darė vėliau, gal nuvažiavo namo. Pagarsinus kaltinamojo D. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis parodė, kad taip nebuvo. Gal ne taip ką nors suprato, jis nelabai kalba lietuviškai, o ten gal nesuprato rusiškai. Vertėjo nebuvo. Gal ne taip pasakė. Į taborą jis važiavo vienas. Jis norėjo pavogti, o A. G. norėjo nusipirkti. Jis nežinojo, ar A. G. turi pinigų, kišenių jam netikrino. Prisipažįsta, kad pavogė prekes. Dabar duoti parodymai teisingi. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apsvaigęs ir gal kažką ne taip pasakė. Pastos nenupirko. Ėmė tas prekes, kurios buvo po ranka. Gailisi dėl to, ką padarė. Jis norėtų atsiprašyti ir pažadėti, kad taip nebebus.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaltinamasis D. L., dalyvaujant vertėjai, parodė, jog A. G. pažįsta apie 3-5 mėnesius, jie susipažino per bendrą pažįstamą. A. G. gyvena Karoliniškių mikrorajone, tikslaus jo adresu neatsimena. 2012-03-06 buvo pas A. G. bute ir vakare jie nutarė nuvažiuoti pas A. G. pažįstamą, gyvenantį Fabijoniškių mikrorajone. Važiuodami autobusu nutarė padaryti kokią nors vagystę, nes buvo reikalingi pinigai. Nei jis, nei A. G. pinigų neturėjo. Kiek atsimena jis pirmas pasiūlė įvykdyti vagystę ir A. G. sutiko. Jie išlipo prie parduotuvės „Maxima“, esančios Gabijos g. ir užėjo į Euro vaistinę, esančią tame pačiame pastate, kur ir „Maxima“. Vaistinėje norėjo pavogti dantų pastą „Lokalut“, bet nesitarė kas ką būtent vogs. Dantų pastos nepaėmė, nes lentynose buvo tuščios pakuotės nuo dantų pastos. Tada jis paėmė du kremus ir vieną balzamą po skutimosi ir paslėpė jas į striukės kišenę. A. G. paėmė vieną kremą veidui ir du kremus po skutimosi, kuriuos taip pat paslėpė į striukės kišenes. Kai ėmė minėtas prekes stovėjo vienas šalia kito. Jau išeidami iš vaistinės dar paėmė po vieną pakelį prezervatyvų „Condex“. Prekes kasininkei apmokėjimui nepateikė ir išėjo iš vaistinės. Iškart kartu nuvažiavo į romų taborą, kur vogtus kremus ir prezervatyvus pardavė įvairiems dviem nepažįstamiems vyrams. Minėtų vyrų apibūdinti negali, nes buvo jau tamsu. Kad kremai ir prezervatyvai vogti nesakė. Už vogtus daiktus gavo heroiną, kurį suvartojo ten pat tabore. Tada jis nuvažiavo į savo butą, o A. G. į savo. Po minėtos vagystės A. G. nematė ir su jo nebendravo. Kiek sužinojo pastarasis šiuo metu yra Lukiškių TI- K. (1 t., b.l. 96-97)

Ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklaustas kaltinamasis D. L., dalyvaujant vertėjai, parodė, jog su A. G. 2012-03-06 apie 18 val. 15 min., kartu užėjo į „Eurovaistinę“, esančią Gabijos gatvėje, Vilniuje. A. G. pasiūlė užeiti į vaistinę, ką nors pavogti. Jis paėmė 2 vnt. balzamo „Aras“ ir 1 vnt. kremo veidui „Aras“, o gal atvirkščiai, 2 vnt. kremo ir 1 vnt. balzamo, tiksliai jau nebeatsimena, kuriuos paslėpė po prasegta striuke. Dar paėmė po vieną pakelį prezervatyvų. A. G. taip pat paėmė nuo lentynos 1 pakuotę prezervatyvų. Už prekes nesumokėjo ir išėjo iš vaistinės. Visas prekes pardavė čigonų tabore. (2 t., b.l. 91-92)

Apklausta teisme liudytoja L. K. nurodė, jog įvykio neprisimena. Pagarsinus liudytojos L. K. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino, kad parodymai yra teisingi. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja L. K., dirbanti vaistinėje „Eurovaistinė“, esančioje Gabijos g. 30, Vilniuje, parodė, kad 2012-03-06 dirbo nuo 15 val. iki 22 val. kartu su kolege D. Pamainos metu buvo labai daug klientų, kai jų sumažėjo, pastebėjo, kad savitarnos ekspozicijos lentynose yra tuščia vieta, kur anksčiau buvo „Aras“ produkcija. Apie tai buvo pranešta vaistinės vedėjai. Kitą dieną sužinojo, kad dingo ir prezervatyvų pakuotės. (1 t., b.l. 80)

Apklausta teisme liudytoja D. D. parodė, kad dirbo tą dieną. Buvo piko laikas ir daug žmonių. Išsiskirsčius žmonėms pastebėjo, kad labai ištuštėjusi viena lentyna. Sutikrino per sistemą ir pranešė V. V. dėl vagystės. Gali būti, kad dingo „Aras“ produkcija. Gali būti, nes kitą dieną viršininkas peržiūrinėjo vaizdo įrašą ir pamatė, kad dingę ir prezervatyvų pakuotės.

UAB „Eurovaistinė“ pateikė ikiteisminiam tyrimui vaizdo įrašą, kuris apžiūrėtas ir prijungtas prie ikiteisminio tyrimo medžiagos. (1 t., b.l. 82-86, 87).

Motyvuojamoji dalis

Ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs juos Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nustatyta tvarka teismas daro išvadą, kad A. G. atvirai pagrobė svetimą turtą, priklausantį N. A.. Apklaustas teisme kaltinamasis prisipažino padarę nusikalstamą veiką ir nurodė jos padarymo aplinkybes, kurias patvirtino kiti byloje surinkti, aukščiau aptarti įrodymai. Byloje ištirtų įrodymų visuma leidžia teismui daryti išvadą, kad A. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. A. G. veiksmai kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.

Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. numatyta atsakomybė asmens, kuris pavartodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį pavartoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą.

Turto pagrobimas vagystės būdu nuo plėšimo skiriasi tuo, kad kaltininkas, įgyvendindamas savo nusikalstamą sumanymą, nenaudoja nukentėjusiojo atžvilgiu nei fizinio, nei psichinio smurto, nei atėmimo galimybės nukentėjusiajam asmeniui priešintis. Tais atvejais, kai kaltininkas turtui pagrobti panaudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jo veiksmai kvalifikuojami kaip plėšimas. Kaip plėšimas kvalifikuojami ir veiksmai, kai svetimas turtas pagrobiamas grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ar kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis. Grasinimas gali būti išreiškiamas žodžiais ar veiksmais, taip pat be grasinančių žodžių ar veiksmų, o pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ar saugumo trūkumą nukentėjusiajam. Situacijos grėsmingumas suvokiamas įvertinus užpuoliko pranašumą, nusikaltimo įrankių, suteikiančių ar sudarančių tokio pranašumo įspūdį, turėjimas, užpuolimo netikėtumas bei grasinimui ir (ar) smurto panaudojimui palankios aplinkybės. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti, naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokia, jog veikia prieš turto savininko valią, o grobiant svetimą turtą plėšimo būdu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, kaltininko smurtas ir grasinimai yra nukreipti į nukentėjusįjį ir kaltininkas suvokia, kad turtą pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią. Kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, plėšimo sudėtis numato ne tik fizinio smurto ar grasinimo tuoj pat jį panaudoti veiksmus, bet ir kitokias poveikio galimybes. Atskirais atvejais vagystės metu taip pat gali būti panaudotas fizinis smurtas, tačiau jis naudojamas ne tam, kad pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą, o tam, kad paimtų (atskirtų) turtą nuo nukentėjusiojo. Tačiau visais atvejais grasinimas, susijęs su reikalavimu perduoti turtą, kaip vagystė negali būti kvalifikuojamas.

Teisiamajame posėdyje ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs juos BPK 20 str. nustatyta tvarka teismas daro išvadą, kad A. G. kartu su D. L. pagrobė svetimą turtą, priklausantį A. M.. A. G. priėjus prie A. M., o D. L. stovint netoliese ir stebint aplinką, kad kas nors nesutrukdytų įvykdyti nusikalstamą veiką, A. G. pareikalavus atiduoti mobiliojo ryšio telefoną, A. M. atsisakius tai padaryti, A. G. grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, parodant už drabužių paslėptą ikiteisminio tyrimo nenustatytą daiktą, po ko A. M. atidavus A. G. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5230”, A. G. ir D. L. kartu pasišalino.

Apklausti teisme kaltinamieji iš dalies prisipažino padarę nusikalstamą veiką, A. G. nurodė, kad A. M. pats jam atidavė telefoną, jis pasakė A. M. „Atiduok telefoną“. A. M. iš karto atidavė savo telefoną „Nokia 5230“, prieš tai išsitraukęs savo SIM kortelę. Jokio ginklo neturėjo, netgi jokių daiktų jam nerodė, niekuo jam negrasino. Striukės pakėlęs nebuvo. Telefoną iš karto atidavė D. L., o šis tą pačią dieną vienas nuėjo į lombardą, esantį Kalvarijų gatvėje, ir ten pridavė už 80 litų. Gautus pinigus kartu su D. L. išleido bendrai, savo reikmėms. D. L. nurodė, jog A. G. pasakė A. M., kad šis atiduotų jam telefoną. Nukentėjusysis atidavė telefoną ir pats paprašė, kad A. M. atiduotų „sim“ kortelę. Iš pradžių A. M. sakė, kad gal geriau pinigais, bet paskui atidavė telefoną. Buvo momentas, kad A. G. užkišo ranką už striukės, bet atrodo jis norėjo išsiimti telefoną. Pats jis, t.y. D. L. stovėjo netoliese, aplinkos nestebėjo, jis A. M. negrasino, tik buvo kartu su A. G. ir po to savo vardu lombarde pridavė tą telefoną. Jis su A. G. už telefoną gautus pinigus išleido kartu. Nematė pas A. G. jokių ginklų, nei šaunamojo, nei kitokio, nei peilių, nei iš vis kokių nors daiktų. A. G. A. M. negrasino. Matė tik, kad A. G. tuo metu lyg užsikišo ranką už prasegtos striukės, gal norėjo išimti iš striukės savo telefoną ar panašiai, bet jam tai nebuvo panašu į tai, kad grasintų. Jokių grasinančių žodžių A. G. nesakė, o jis pats stovėjo šone, gal maždaug 5 metrų atstumu nuo jų ir rūkė. Teismas kaltinamųjų parodymus vertina kritiškai, kaip gynybinę poziciją, kadangi juos visiškai paneigia nukentėjusiojo A. M. parodymai, kad A. G. pareikalavo telefono. Pasakė tai agresyviu tonu. Jis pasakė, kad neduos telefono. Po to A. G. prasisegė savo striukę. Ten už kelnių buvo užkištas daiktas panašus į šaunamąjį ginklą. Neprisimena, ar kelnės buvo treningai ar džinsai. A. G. striukę prasisegė, kad pastebėtų, tą daiktą. Koks tai buvo daiktas, negali pasakyti, nes neįsidėmėjo. Mano, kad tai galėjo būti arba šaunamas ginklas, arba peilis. Negali tiksliai pasakyti, kas tai per daiktas, bet pailgos formos, juodas. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad galbūt šis daiktas galėjo būti panašus į šaunamąjį, bet to teigti jis tikrai negali, nes neįsidėmėjo. Supratęs, kad jei neatiduos telefono geruoju, prieš jį tas daiktas bus panaudotas ir iš jo jį atims panaudojus fizinį smurtą, todėl įvertinęs tai, atidavė telefoną. Jis išsigando, kad tai tikras ginklas, aplink daugiau žmonių nebuvo ir išėmęs savo SIM kortelę, padavė A. G. telefoną. D. L. stovėjo toliau ir dairėsi, kad nebūtų žmonių. Nueidamas A. G. pagrasino, jei kreipsis į policiją, nebegyvens. Jis suprato, kad kaltinamieji buvo kartu. D. L. tiesiog žiūrėjo, kad jiems būtų patogiau.

Kaip jau buvo minėta, svetimo turto pagrobimas vagystės būdu (tiek slapta, tiek ir atvirai) padaromas prieš nukentėjusiojo valią. Todėl vagystės atveju nesuderinama tai, kad nukentėjusysis pats savo valia perduotų turtą kaltininkui. Vadinasi, tam, kad nukentėjusysis pats perduotų grobiamą turtą, turi būti poveikis jo valiai. Poveikis gali pasireikšti fizinio smurto panaudojimu, grasinimu jį tuoj pat panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis. Nustatyta, kad po A. G. reikalavimo atiduoti turtą A. M. perdavė jam mobilųjį telefoną. Neabejotina, kad turtą nukentėjusysis perdavė ne savo valia, nes turtą nukentėjusysis atidavė A. G. dėl to, kad buvo išsigandęs, bijodamas, jog nebūtų panaudotas fizinis smurtas. Vieta, kur A. G. pareikalavo atiduoti turtą, nukentėjusiajam buvo nesaugi, nes aplink nebuvo žmonių, nukentėjusysis buvo vienas, paaugliško amžiaus, o užpuolikai buvo dviese, iš kurių vienas reikalavo atiduoti telefoną priešingu atveju bus tuoj pat panaudotas fizinis smurtas, o kitas stebėjo aplinką, kad kas nors nesutrukdytų įvykdyti nusikalstamą veiką, A. M. buvo parodomas už drabužių paslėptas daiktas, kuris nukentėjusįjį išgąsdino, nukentėjusysis supratęs, kad jei neatiduos telefono geruoju, prieš jį tas daiktas bus panaudotas ir iš jo jį atims panaudojus fizinį smurtą. Todėl jėgų pusiausvyra, atsižvelgiant ir į užpuolikų skaičių, buvo ne nukentėjusiojo naudai. Reikalavimas atiduoti mobilųjį telefoną minėtomis aplinkybėmis kartu reiškė ir netiesioginį grasinimą panaudoti fizinį smurtą bei šis grasinimas buvo realus, nes neapsiribojo vien tik nukentėjusiojo subjektyviu įsivaizdavimu, o ir jau minėtomis objektyviomis aplinkybėmis. Nukentėjusysis buvo paveiktas psichinės prievartos, todėl jo valia saugoti savo nuosavybę buvo palaužta, bijodamas būti sumuštas, jis buvo priverstas atiduoti turtą kaltininkams.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (t.y. pritarimu kito asmens atliekamiems veiksmams ir prisijungimu prie jų) ir pan. Iš anksto numatytas detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ar išankstinis susitarimas nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-197/2009, 2K-275/2007, 2K-229/2008 ir kt.) Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Šioje byloje kaltinamųjų susitarimas reiškėsi konkliudentiniais veiksmais. Tyčia bendrininkavimo atveju: kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį (kasacinės nutartys Nr. 2K-605/2007, 2K-211/2008 ir kt.).

Iš byloje esančių nukentėjusiojo parodymų akivaizdu, jog abu kaltinamieji ketino nukentėjusįjį apiplėšti. Nebūtina kiekvienam iš kartu plėšimą darančių asmenų atlikti aktyvius veiksmus, stovint šalia nukentėjusiojo taip pat yra apsunkinama galimybė nukentėjusiajam priešintis. Nors nenustatyta, kad abu kaltinamieji būtų detaliai aptarę A. M. apiplėšimą, pasiskirstę vaidmenis, tačiau veiksmų bendrumas bei suderinamumas, kad D. L. stebi aplinką, kad kas nors nesutrukdytų įvykdyti nusikalstamą veiką, A. G. padavus telefoną D. L. paima telefoną, kartu nubėga į troleibusą, nueina į lombardą ir ten savo vardu priduoda telefoną, kartu išleidžia už telefoną gautus pinigus savo reikmėms, rodo abiejų kaltinamųjų pritarimą vienas kito veiksmams, tyčios kryptingumą grasinant pavartoti smurtą užvaldant nukentėjusiojo turtą.

Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, jie buvo duoti smulkiai ir nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, taip pat A. M. D. L. ir A. G. kaip jį užpuolusius asmenis atpažino ir gyvai, ir iš nuotraukų, nė karto nesuabejojo tuo, kad jį užpuolė būtent A. G. ir D. L., taip pat D. L. ir A. G. atpažino teisiamojo posėdžio metu, todėl teismas nukentėjusiojo parodymus vertina kaip objektyvius. Atsižvelgtina į liudytoju apklausto R. B. parodymus, jog po to, kai jam, R. B. paskambino draugas ir jis nuėjo pasikalbėti telefonu už stotelės, nes važiavo daug automobilių ir nieko nesigirdėjo, tada A. M. pas jį atbėgo ir pasakė, kad iš jo atėmė telefoną. A. M. buvo labai susinervinęs.

Taigi teismas, vadovaudamasis nukentėjusiojo parodymais, kita aukščiau aptarta bylos medžiaga konstatuoja, kad D. L. ir A. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs juos Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nustatyta tvarka teismas daro išvadą, kad D. L. kartu su A. G. pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, priklausantį UAB „Eurovaistinė“. Apklausti teisme kaltinamieji prisipažino padarę nusikalstamą veiką ir nurodė jos padarymo aplinkybes, kurias patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai. Tačiau D. L. ir A. G. teismo posėdžio metu neigė, jog nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe. Tiek D. L., tiek A. G. teigia, jog išankstinio susitarimo pavogti prekes nebuvo, ikiteisminio tyrimo metu A. G. tvirtino, jog tuo metu, kai jis ėmė prekes D. L. stovėjo šalia ir taip pat nuo lentynos kažką paėmė, tačiau ką būtent paėmė ir kiek, nepastebėjo. D. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad A. G. pasiūlė užeiti į vaistinę, ką nors pavogti. Kituose parodymuose A. L. parodė, kad važiuodami autobusu nutarė padaryti kokią nors vagystę, nes buvo reikalingi pinigai. Nei jis, nei A. G. pinigų neturėjo. Kiek atsimena jis pirmas pasiūlė įvykdyti vagystę ir A. G. sutiko. Kaip jau buvo minėta iš anksto numatytas detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ar išankstinis susitarimas nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Nors nenustatyta, kad abu kaltinamieji būtų detaliai aptarę vagystę iš UAB „Eurovaistinė“, pasiskirstę vaidmenis, tačiau veiksmų bendrumas bei suderinamumas, kad D. L. ir A. G. kartu ateina į UAB „Eurovaistinė“, vagystę įvykdo per du kartus, pirmą kartą pagrobia prekes ir jas paslepia, vėliau vėl ateina į UAB „Eurovaistinė“, pagrobia prekes ir kartu išeina, rodo abiejų kaltinamųjų pritarimą vienas kito veiksmams, tyčios kryptingumą įvykdant vagystę. Byloje ištirtų įrodymų visuma leidžia teismui daryti išvadą, kad D. L. kartu su A. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. D. L. ir A. G. veiksmai kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d., kadangi pagrobto turto vertė viršija 1 MGL, bet nesiekia 3 MGL dydžio.

Kaltinamojo A. G. atsakomybę lengvinai tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir 4 d. ir nuoširdžiai dėl veikų padarymo gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Kaltinamojo D. L. atsakomybę lengvinai tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d. ir nuoširdžiai dėl jos padarymo gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Kaltinamųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir 178 str. 4 d. – veiką padarė veikdami bendrininkų grupe.

Skirdamas bausmes A. G., vadovaudamasis BK 54 str. 2 d., teismas atsižvelgia į jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, į tai, kad viena padaryta veika priskiriama prie baudžiamųjų nusižengimų, kitos dvi – prie apysunkių nusikaltimų, taip pat į tai, kad jis praeityje teistas 4 kartus, tame tarpe ir už nusikalstamas veikas nuosavybei, o tai rodo, kad išvadų jis nedaro, taisytis nenori, A. G. yra pagrindinio išsilavinimo, nedirbantis, nesusituokęs, jauno amžiaus. Atsižvelgiant į tai už Lietuvos Respublikos BK178 str. 4 d. numatytą nusikalstamą veiką jam skirtina arešto bausmė, o už Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir 180 str. 1 d. – laisvės atėmimo bausmės. Nustatydamas bausmės dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. nuostatomis, teismas įvertina tai, kad yra kaltinamojo atsakomybę lengvinanti ir sunkinanti aplinkybės, atsižvelgia į aplinkybes, apibūdinančias nusikaltimų ir baudžiamojo nusižengimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltinamojo asmenybę, yra jauno amžiaus, niekur nedirba, baustas administracine tvarka, teistas, nuo 2011-09-01 įrašytas į priklausomybės ligų centro įskaitą, ir mano, kad A. G. skirtina laisvės atėmimo bausmės mažesnės už sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, o arešto bausmė didesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Paskirtos bausmės bendrintinos bausmių apėmimo būdu, nes padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims bei dalinio bausmių sudėjimo būdu. Į bausmės laiką įskaitytinas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme bei suėmime ( nuo 2012-04-03 07.43 val. iki 2012-10-25). Bausmės pradžią A. G. skaičiuoti nuo 2012-10-25. A. G. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas - paliktina, kol įsiteisės nuosprendis.

Skirdamas bausmes D. L., vadovaudamasis BK 54 str. 2 d., teismas atsižvelgia į jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, į asmens jauną amžių, asmuo mokosi, į tai, kad viena padaryta veika priskiriama prie baudžiamųjų nusižengimų, kita – prie apysunkių nusikaltimų, taip pat į tai, kad jis praeityje teistas 1 kartą už nusikalstamą veiką nuosavybei, todėl už Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d. numatytą nusikalstamą veiką jam skirtina arešto bausmė, o už Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. – laisvės atėmimo bausmė. Nustatydamas bausmės dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. nuostatomis, teismas įvertina tai, kad yra kaltinamojo atsakomybę lengvinanti ir sunkinanti aplinkybės, atsižvelgia į aplinkybes, apibūdinančias nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, į kaltinamojo vaidmenį nusikaltimo padaryme, kaltinamojo asmenybę, yra jauno amžiaus, niekur nedirba, mokosi, baustas administracine tvarka, iki šio nuosprendžio teistas vieną kartą ir mano, kad D. L. skirtina laisvės atėmimo bausmės mažesnės už sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, o arešto bausmė didesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Įvertinęs visas aplinkybes teismas mano, kad kaltinamajam D. L. tikslinga, suteikiant jam šansą pasitaisyti, atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu 3 (trejiems) metams, paskiriant įpareigojimus: per 10 mėnesių nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti UAB ,,Eurovaistinė“ pusę padarytos turtinės žalos (Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 2 dalies 1 punktas), be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms (Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 2 dalies 7 punktas); tęsti mokslą arba pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje (Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktas).

D. L. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje - paliktinos, iki įsiteisės nuosprendis. Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią D. L. skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio paskelbimo dienos.

UAB „Eurovaistinė“ pareiškė civilinį ieškinį padarytai 167,30 Lt dydžio turtinei žalai atlyginti. Ieškinys tenkintinas visiškai. Teismo išnagrinėtoje byloje yra įrodyta, kad A. G. kartu su D. L. pagrobė UAB „Eurovaistinė“ turtą, taigi turtinė žala padaryta kaltinamųjų nusikalstama veika.

Byloje (1 t., b.l. 87) esančiame voke 3 CD laikmenos su vaizdo įrašais paliktinos saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 – 305, 307 straipsniais,

nusprendžia:

A. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., ir paskirti jam laisvės atėmimą 10 mėnesių.

A. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d., ir paskirti jam 40 parų trukmės areštą.

A. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., ir paskirti jam laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 2 d., 5 d. 2 p., 65 str., bausmes subendrinti bausmių apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir subendrintą bausmę skirti laisvės atėmimą 1 metams 11 mėnesių, bausmę atliekant Pataisos namuose.

Bausmės pradžią A. G. skaičiuoti nuo 2012-10-25. A. G. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas - paliktina, kol įsiteisės nuosprendis.

Į A. G. paskirtos bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime (nuo 2012-04-03 07.43 val. iki 2012-10-25) išbūtą laiką.

D. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d., ir paskirti jam 40 parų trukmės areštą.

D. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., ir paskirti jam laisvės atėmimą 1 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., 65 str., bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu, ir subendrintą bausmę skirti laisvės atėmimą 1 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant Pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą D. L. atidėti 3 (trejiems) metams, jį įpareigojant:

per 6 mėnesių nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti UAB ,,Eurovaistinė“ pusę t.y. 83.65 Lt padarytos turtinės žalos (Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 2 dalies 1 punktas),

be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms (Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 2 dalies 7 punktas),

tęsti mokslą arba pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje (Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 2 dalies 4,5 punktas).

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią D. L. skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio paskelbimo dienos. Palikti D. L. kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę panaikinti.

Civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir solidariai iš A. G. ir D. L. priteisti UAB „Eurovaistinė“ 167,30 Lt turtinei žalai atlyginti.

Byloje esančias 3 CD laikmenas su vaizdo įrašais palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos, suimtam nuteistajam – nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos, gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą.

Teisėja Sonata Raupėnaitė – Lekarauskienė