- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-20
- Bylos Nr.
- 1A-489-557-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Lietuvos Respublikos, Aurelija Sadauskaitė, Stasys Valužis
- Kaltinamasis
- A. P.
- Nukentėjusysis
- D. M.
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-489-557/2013
Teisėjas E. Jurgutis Teisminio proceso Nr. 1-69-2-00045-2010-0
2013 m. gruodžio 20 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Aurelijos Sadauskaitės ir Stasio Valužio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo D. M. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pagal BK 176 str. 1 d. išteisintas nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Nuosprendžiu nukentėjusiojo D. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. P. buvo kaltinamas tuo, kad pažeidė darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, dėl ko įvyko nelaimingas atsitikimas žmogui: A. P. transporto įmonės (į. k. (duomenys neskelbtini)) savininkas A. P., būdamas atsakingu už darbų saugą įmonėje, neužtikrino saugių sveikatai darbo sąlygų, nesiėmė organizacinių veiksmų, kad būtų naudojamos darbo priemonės, užtikrinančios darbuotojų saugumą – t. y. neaprūpino darbuotojų tokiomis priemonėmis, dėl ko 2010-10-20 apie 15.40 val. A. P. transporto paslaugų įmonės darbuotojas - autošaltkalvis D. M., kuris, sutinkamai su autošaltkalvio (7231) saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 10 4.55 punkto reikalavimu, jog remontuojant viršutinę kėbulo dalį draudžiama naudotis pristatomomis kopėčiomis, nebuvo aprūpintas darbo priemone – praskečiamomis kopėčiomis darbo vietoje - A. P. transporto paslaugų įmonėje, adresu (duomenys neskelbtini), darbo metu, atliekant puspriekabės – šaldytuvo virinimo vertikalios siūlės paruošimo darbą kampiniu šlifuokliu, pasilipęs ant pristatomų kopėčių nukrito ant žemės iš 1,5 m aukščio, ko pasekoje dėl galvos sumušimo, dešinės akies apatinio voko sumušimo, kaktikaulio lūžio, galvos smegenų sumušimo su ryškiais neurologiniais židininiais simptomais (smegenų koma, dešinė hemiparezė, dizartrija), patvirtintos galvos smegenų KT - kaktikaulio lūžio kairėje pusėje, dešinio raktikaulio krūtinkaulinės dalies lūžio D. M. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Šio nelaimingo atsitikimo darbe priežastis yra ta, kad D. M. dirbo ant pristatomų kopėčių ir ši aplinkybė neatitiko autošaltkalvio (7231) saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 10 4.55 punkto, draudžiančio naudotis pristatomomis kopėčiomis, reikalavimo. Be to, A. P. pažeidė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2003-07-01 Nr. IX-1672 3 str. 1 p. reikalavimus, kuriuose nustatyta, kad kiekvienam darbuotojui privalo būti sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos, neatsižvelgiant į įmonės veiklos rūšį, darbo sutarties rūšį, darbuotojų skaičių, įmonės rentabilumą, darbo vietą, darbo aplinką, darbo pobūdį, darbo dienos ar darbo pamainos trukmę, darbuotojo pilietybę, rasę, tautybę, lytį, seksualinę orientaciją, amžių, socialinę kilmę, politinius ar religinius įsitikinimus; 11 str. 1 p. reikalavimus, kuriuose nustatyta, kad darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. Darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės finansuojamos darbdavio lėšomis; 14 str. 1 p. reikalavimus, kuriuose nustatyta, kad kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir darbo vietų aplinka turi atitikti šio Įstatymo ir kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus. Darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių; 16 str. 1 p. reikalavimus, kuriuose nustatyta, kad įmonėje privalo būti naudojamos tik techniškai tvarkingos darbo priemonės, atitinkančios darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus,- kas buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nelaimingo atsitikimo kilimu ir dėl to atsiradusiomis pasekmėmis.
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teismas A. P. dėl šio kaltinimo išteisino, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties požymių. Teismas padarė išvadą, kad nukentėjusysis D. M. buvo tinkamai instruktuotas bei supažindintas su autošaltkalvio (7231) saugos ir sveikatos instrukcija Nr. 10 ir jam buvo žinomas draudimas naudotis pristatomomis kopėčiomis. Teismas konstatavo, jog nebuvo pažeisti Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo reikalavimai, nes A. P. transporto paslaugų įmonės patalpose buvo dvejos praskečiamos kopėčios, leidžiančios atlikti darbus aukštyje, tokiu būdu darbdavys užtikrino, jog būtų naudojamos tik techniškai tvarkingos darbo priemonės, atitinkančios darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus. Be to, teismas pažymėjo, kad byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą apie patį sužalojimo patyrimo mechanizmą, yra pateikiamos tik galimos versijos apie nelaimingo atsitikimo priežastis, niekas D. M. susižalojimo momento nematė ir negali šių aplinkybių patvirtinti. Teismas sprendė, kad byloje surinkti duomenys nepakankami išvadai apie tai, kad A. P., kaip darbdavys, padarė jam inkriminuotus Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo reikalavimų pažeidimus, kurie būtų būtinoji nelaimingo atsitikimo ir sunkių padarinių kilimo sąlyga.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis D. M. prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį - A. P. pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 176 str. l d., įvykdymo; atnaujinti įrodymų tyrimą ir paskirti teismo ekspertizę; nustačius, kad baudžiamojoje byloje kaltinamasis aktas surašytas netinkamai, baudžiamąją bylą grąžinti prokurorui. Nurodo, jog nuosprendis neteisėtas ir naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms. Nuosprendyje išdėstyti motyvai yra neobjektyvūs, išvados neišsamios, šališkos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Priimtame nuosprendyje teismas rėmėsi tik atskiromis suinteresuotos šalies pateiktų faktinių aplinkybių interpretacijomis ir tik tomis, kurios naudingos pasirinktai sprendimo rūšiai. Baudžiamojoje byloje buvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. P. kaltę. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, iš esmės pažeidė baudžiamąjį įstatymą. BK 176 str. 1 d. numato atsakomybę darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui pažeidus darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. Nusikaltimo subjektai - pakaltinami, ne jaunesni kaip šešiolikos metų amžiaus darbdaviai ir kiti asmenys, kurie dėl savo tarnybinės padėties ar specialių įgaliojimų yra atsakingi už saugą darbe, saugos darbe norminių aktų laikymąsi. Nagrinėjamoje byloje A. P. asmenybė atitinka BK 176 str. 1 d. numatyto subjekto kriterijus ir jis pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau - DSSĮ) 11 str., kaip bendrovės vadovas, yra atsakingas už bendrą darbuotojų saugą bei sveikatą.
Žemesnės instancijos teismas
A. P. neteisėti veiksmai pasireiškia DSSĮ 3 str. 1 d. pažeidimu, numatančiu, kad kiekvienam darbuotojui privalo būti sudaromos saugios ir sveikos darbo sąlygos; 11 str. 1 p. pažeidimu, numatančiu, kad darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais; 14 str. 1 d. pažeidimu, kuriame nustatyta, kad kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir darbo vietų aplinka turi atitikti šio įstatymo ir kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimams; 16 str. 1 p. pažeidimu, kuris reglamentuoja, kad įmonėje turi būti naudojamos tik techniškai tvarkingos darbo priemonės, atitinkančios darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus. Konkrečiai A. P. nusikalstami veiksmai pasireiškė kaip tinkamų darbo priemonių, tai yra stelažų arba praskečiamų kopėčių neaprūpinimu jo darbo vietoje bei netinkamų darbo priemonių, tai yra pastatomų kopėčių jam suteikimu. Dėl šių darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų pažeidimų kilo sunkūs padariniai, tai yra sunkus jo sveikatos sutrikdymas.
A. P. kaltė yra įrodyta byloje surinktais įrodymais, tai yra specialisto išvada Nr. 11-974(12), nelaimingo atsitikimo darbe aktu, liudytojų A. R., T. V., S. S. bei jo parodymais, kitais rašytiniais įrodymais.
Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriui atlikus nelaimingo atsitikimo darbo vietoje tyrimą 2010-11-16 buvo surašytas nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. 1, kurio 17 punkte nustatyta, jog nelaimingo atsitikimo priežastys yra darbuotojo neaprūpinimas tinkama priemone darbo vietai paaukštinti, taip pat darbo atlikimas nustatyta tvarka nepakankamai instruktuoto saugos ir sveikatos klausimais darbuotojo. Bylos nagrinėjimo metu šis A. P. kaltę pagrindžiantis įrodymas nebuvo paneigtas. Darbuotojų aprūpinimas tinkamomis darbo priemonėmis ir saugios bei sveikos darbuotojui darbo aplinkos sukūrimas buvo A. P. pareiga.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė klaidingas išvadas, kad A. P. nepažeidė DSSĮ 14 str. 1 p., 16 str. 1 p., reglamentuojančių darbo vietos įrengimą bei darbo priemonių suteikimą darbuotojui. Pasak teismo, A. P. transporto paslaugų įmonės patalpose buvo dvejos praskečiamos kopėčios, leidžiančios atlikti darbus aukštyje, ir tai patvirtinta liudytojų T. V., A. P. ir išteisintojo A. P. parodymai. Tačiau nelaimingo atsitikimo darbe akte buvo nurodyta, kad jis nebuvo aprūpintas tinkamomis darbo priemonėmis. Tokios nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jo darbo vietoje kitų darbo priemonių, ant kurių jis galėtų saugiai palipti ir atlikti jam pavestas užduotis, nebuvo. Jis negalėjo naudotis nei stelažu, nei praskečiamomis kopėčiomis, jam buvo duotos paprastos metalinės, atremiamos kopėčios. Kad su šiomis kopėčiomis buvo dirbama ir iki nelaimingo atsitikimo, patvirtino liudytojas A. P., kuris teigė, kad iki pietų šiomis kopėčiomis naudojosi jis. Tai patvirtina, kad tiek jis, tiek liudytojas A. P. naudojosi atremiamomis kopėčiomis ir kitų darbo priemonių, norint atlikti darbus aukštyje, jo ir liudytojo A. P. darbo vietoje nebuvo.
Pagal DSSĮ 2 str. 8 p. darbo vieta - tai vieta, kurioje asmuo dirba darbo sutartyje sulygtą darbą arba atlieka viešojo administravimo funkcijas. Taigi šiuo atveju jo darbo vieta buvo patalpa, kurioje jis atliko jam pavestą užduotį, tai yra turėjo paruošti vertikalią siūlę virinimo darbams. A. P., pavesdamas jam atlikti šią užduotį, turėjo suteikti visas darbo atlikimui reikalingas priemones. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad patalpoje, kurioje jis dirbo, buvo praskečiamos kopėčios arba stelažas. Tai, kad kitose patalpose tinkamos kopėčios arba stelažas buvo, dar nepašalina baudžiamosios atsakomybės A. P., nes šis turėjo darbo priemones suteikti jam. Vien tai, kad įmonėje buvo praskečiamos kopėčios, dar neįrodo, kad jam jos buvo duotos naudotis arba jis galėjo jomis naudotis, juolab, kad tokios kopėčios buvo kitose garažo patalpose. Kad praskečiamos kopėčios buvo kitoje patalpoje, paliudijo liudytojas T. V. nurodydamas, kad pabaigdamas jo pradėtą darbą stelažą atsinešė iš kitos patalpos. Atkreipia dėmesį, kad liudytojo T. V. parodymai duoti pirminės ir papildomos apklausos metu dalyje dėl paaukštinimo priemonės naudojimo pabaigiant jo pradėtą darbą iš esmės skiriasi. Pirminės apklausos metu šis liudytojas nurodė, kad naudojosi praskečiamomis kopėčiomis, tuo tarpu papildomos apklausos metu pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad naudojo stelažą. Todėl mažai tikėtina, kad A. P. transpoto paslaugų įmonės patalpose apskritai buvo pastatomos praskečiamos kopėčios, nekalbant apie tai, kad tokios kopėčios buvo duotos jam arba buvo jo darbo vietoje. Teismas, padarydamas išvadas, kad A. P. transpoto paslaugų įmonės patalpose buvo dvejos praskečiamos kopėčios, iš esmės vadovavosi tik liudytojų bei paties A. P. parodymais. Pažymi, kad liudytojas A. P. yra išteisintojo brolis, todėl jo parodymus reikia vertinti itin atsargiai, nes jis yra suinteresuotas bylos baigtimi. O išteisintajam net nekyla baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą, taip pat jis, duodamas parodymus, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Liudytojo T. V. parodymai taip pat prieštaringi, nes papildomos apklausos metu jis iš esmės pakeitė savo parodymus, be to, apie tai, kad įmonėje darbininkai naudojasi „A“ formos kopėčiomis, jis nurodė tik papildomos apklausos metu, galimai įtakotas savo darbdavio A. P.. Pažymi ir tai, kad parodymų davimo metu liudytojas T. V. dar dirbo pas A. P., todėl galimai nenorėjo jam pakenkti. Tuo tarpu, kad darbo vietoje nebuvo nei praskečiamų kopėčių, nei stelažo, patvirtino jis ir liudytojas A. R. 2012-11-27 teismo posėdžio metu. Tokios aplinkybės buvo patvirtintos ir nelaimingo atsitikimo darbe akte, kuris turi didesnę įrodomąją reikšmę nei suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymai. Įvertinus visus byloje pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad jis nebuvo aprūpintas tinkamomis darbo priemonėmis ir jo darbo vietoje nei praskečiamų kopėčių, nei stelažo nebuvo.
Išteisintojo kaltę taip pat pagrindžia ir DSSĮ 14 str. 1 d. pažeidimas, kuriame numatyta, kad kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir darbo vietų aplinka turi atitikti šio Įstatymo ir kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus. Byloje neginčijamai buvo nustatyta, kad jo darbo vietoje buvo savadarbės kopėčios, kuriomis jis naudojosi ir nuo kurių nukrito. Tai patvirtino liudytojai A. P., A. R., T. V., kurie po nelaimingo atsitikimo atbėgo į įvykio vietą ir matė šalia jo nukritusias savadarbes kopėčias. To neneigė ir A. P.. Šios kopėčios neatitinka saugumo reikalavimų, nes nėra apsaugotos nuo slydimo, todėl negali būti naudojamos darbo vietoje. A. P. teigė, kad šias kopėčias buvo pasidarę patys darbuotojai bei jas naudojo, tačiau tai dar nereiškia, kad A. P. užtikrino saugią darbo aplinką. Vien tai, kad tokios kopėčios buvo darbo vietoje, leidžia manyti, kad jos buvo naudojamos darbui atlikti ir A. P. turėjo bei galėjo numatyti, kad naudojant šias kopėčias gali įvykti nelaimingas atsitikimas, tačiau nesiėmė jokių priemonių, kad nelaimingas atsitikimas neįvyktų. Pats A. P. pripažino, kad po darbo inspekcijos atlikto patikrinimo šias kopėčias išmetė, nes jos buvo pripažintos netinkamomis. Tai patvirtina, kad A. P. darbuotojus buvo aprūpinęs netinkamomis darbo priemonėmis, dėl ko jam naudojantis netinkamomis ir saugumo reikalavimų neatitinkančiomis kopėčiomis įvyko nelaimingas atsitikimas.
Byloje buvo nustatyta, kad sunkūs padariniai kilo jam krentant ir galva atsitrenkus į kietą grindinio betoną. Byloje nebuvo jokių duomenų, kad jam buvo insultas ir kad tai galėjo būti sunkių padarinių kilimo priežastis. Kadangi insulto tikimybė yra paneigta byloje pateiktų medicininių dokumentų pagrindu, todėl vienintelė galima sunkių padarinių atsiradimo priežastis - jo kritimas nuo kopėčių. Tai patvirtino ir jis pats teigdamas, kad norėdamas atlikti jam pavestą užduotį pasilipo ant kopėčių, nuo kurių krito. Kadangi pagrindinė sunkių padarinių atsiradimo priežastis buvo kritimas nuo kopėčių, kuriomis jis negalėjo naudotis ir jų darbo vietoje negalėjo būti, A. P. darbuotojų saugą ir sveikatą reguliuojančių teisės aktų pažeidimas buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Dėl tokių A. P. neteisėtų veiksmų buvo pažeista jo teisė į saugias darbo sąlygas, kuri yra įtvirtinta Konstitucijoje, DK bei DSSĮ. Dėl tokių A. P. darbo saugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų kilo sunkūs padariniai, tai yra nelaimingo atsitikimo metu buvo sunkiai sutrikdyta jo sveikata.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, vadovavosi byloje pateiktais įrodymais ir padarė išvadas, jog jis buvo tinkamai instruktuotas apie darbo saugą bei žinojo, jog remontuojant viršutinę kėbulo dalį reikia naudotis praskečiamomis kopėčiomis. Tokios išvados buvo padarytos atsižvelgus į tai, kad jis 2009-03-19 ir 2010-05-26 pasirašė instruktavimo žurnale. Teismas padarė išvadas, kad jis 2009-03-19 buvo supažindintas su Instrukcija Nr. 10 bei jam buvo žinomas draudimas naudotis pristatomomis kopėčiomis. Tačiau tokios teismo išvados, kad jis 2009-03-19 buvo supažindintas su Instrukcija Nr. 10, yra akivaizdžiai neteisingos ir teismo nurodyti dokumentai to nepatvirtina. Tai, kad jis 2009-03-19 pasirašė įvadinio instruktavimo žurnale, dar nepatvirtina, kad jis buvo instruktuotas ir pagal Instrukciją Nr. 10. Jeigu jis nebuvo instruktuotas pagal minėtą Instrukciją Nr. 10, tuomet yra pagrindas teigti, kad viena iš nelaimingą atsitikimą lėmusių priežasčių - nekvalifikuoto ir neapmokyto darbuotojo paskyrimas atlikti darbus, su kurių galima rizika jis nesupažindintas, t. y. yra A. P. nesilaikė DSSĮ 25 str. 6 p. ir 27 str. reikalavimų, dėl ko padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 176 str. 1 d. Teismui buvo pateiktas 2010-05-26 instruktavimo žurnalas, kuriame buvo neva tai jo parašas. Tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio posėdžio metu jis neigė, kad tai yra jo parašas. Jis su jokia instrukcija supažindintas nebuvo ir instruktavimo žurnale nepasirašė. Teismo posėdžio metu jo atstovas pateikė prašymą paskirti ekspertizę tam, kad įsitikintų parašo tikrumu. Pirmosios instancijos teismas tokį jo atstovo prašymą atmetė, motyvuojant tuo, kad tai užvilkins baudžiamąją bylą. Atidžiau panagrinėjus 2010-05-26 instruktavimo žurnale esantį parašą matyti, kad jis iš esmės skiriasi nuo kitų byloje esančių jo parašų. Tokioms išvadoms padaryti nereikalingos net specialiosios žinios. Tai tik patvirtina, kad galimai 2012-05-26 instruktavimo žurnale esantis parašas yra suklastotas. BPK 324 str. 6 d. yra numatyta apeliacinės instancijos teismo teisė atnaujinti įrodymų tyrimą. BPK 286 str. yra numatyta teismo teisė savo iniciatyva arba bylos šalių pašymu skirti ekspertizę. Todėl apeliacinės instancijos teismo prašoma atnaujinti įrodymų tyrimą ir paskirti jo parašo, esančio 2010-05-26 instruktavimo žurnale, ekspertizę.
DSSĮ 25 str. 9 p. yra numatyta darbdavio pareiga organizuoti privalomus darbuotojų sveikatos patikrinimus. Byloje buvo pateikta darbuotojo sveikatos knygelė, išduota A. P. transporto paslaugų įmonėje. Šioje knygelėje yra gydytojo N. T., kuris buvo byloje apklaustas kaip liudytojas, 2009-06-30 dienos įrašas, kad jis šaltkalvio pareigose dirbti gali. Tačiau jis tokią knygutę mato pirmą kartą ir pas gydytoją N. T. nėra buvęs, o A. P. iš jo nėra reikalavęs sveikatos pažymos. Tiek gydytojas N. T., tiek jis teismo posėdžio metu teigė, kad vienas kitą mato pirmą kartą. Teismas netyrė, ar byloje pateikti įrodymai yra gauti teisėtai, ar minėtu laiku jis lankėsi pas gydytoją, ar jis buvo apžiūrėtas bei nustatyta jo sveikatos būklė. Teisminio posėdžio metu gydytojas N. T. negalėjo vienareikšmiškai patvirtinti, kad jis lankėsi pas jį, todėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad pateikti įrodymai yra gauti neteisėtai ir juose atvaizduota informacija yra neteisinga. Darbdavys tvirtina darbuotojų, kuriems privaloma pasitikrinti sveikatą, sąrašą ir sveikatos tikrinimo grafiką, kontroliuoja, kaip laikomasi šio grafiko (DSSĮ 21 str. 1 d.). Jeigu jis nebuvo praėjęs privalomo sveikatos patikrinimo bei A. P. nereikalavo pateikti tokios pažymos, jam turėjo būti draudžiama dirbti ir jis negalėjo nelaimingo atsitikimo dieną būti darbo vietoje. Jeigu A. P. prisiėmė visą galimą riziką, leisdamas jam dirbti, nors nebuvo pateikti privalomi medicininiai dokumentai, patvirtinantys, kad jis gali dirbti autošalkalvio pareigose, jis taip pat privalo prisiimti atsakomybę ir už visas kilusius neigiamas pasekmes. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkti įrodymai apie tai, ar jis minėtu laikotarpiu lankėsi pas gydytoją N. T., ar jo apsilankymas buvo užregistruotas, ar už paslaugas buvo mokama ir kas jas apmokėjo. Visus šiuos duomenis turi VŠĮ Kretingos ligoninė. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatinėjamos šios aplinkybės, kurios turi esminės reikšmės kaltinimui, leidžia teigti, jog kaltinamasis aktas buvo surašytas iš esmės netinkamai, nes nebuvo surinkti ir kaltinamajame akte nurodyti visi duomenys, kurie gali pagrįsti A. P. kaltę (BPK 219 str. 4 p.). Kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad A. P. pažeidė DSSĮ 3 str. 1 p., 11 str. 1 p., 14 str. 1 p., 16 str. 1 p., reikalavimus, tačiau yra pakankamas pagrindas manyti, kad A. P. nusikalstami veiksmai pasireiškė ir DSSĮ 21 str. 1 d. pažeidimu. Kaltinamajame akte šios aplinkybės nebuvo nurodytos ir kaltinimas šios darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančios teisės normos pažeidimu nebuvo grindžiamas. Tai reiškia, jog kaltinamasis aktas buvo surašytas netinkamai ir tai iš esmės trukdo išnagrinėti bylą. Atsižvelgiant į tokias teisines aplinkybes ir apeliacinės instancijos teismui nusprendus, jog byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. P. kaltę, nuosprendis yra naikintinas ir byla grąžintina prokurorui (BPK 326 str. 1 d. 5 p.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, nustatytina, kad A. P. pažeidė darbų saugos teisės aktuose nustatytus darbų saugos reikalavimus, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu buvo sužalotas žmogus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, iš esmės netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė išvadas, kurios neatitinka baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų. Kita vertus, yra pakankamai duomenų, kad galimai buvo klastojamas jo parašas, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė paskirti parašo ekspertizę. Taip pat ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai, todėl apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad byloje nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. P. kaltę, byla grąžintina prokurorui, nes netinkamai surašytas kaltinamasis aktas ir tai iš esmės trukdo išnagrinėti bylą teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme.
Teismo posėdyje nukentėjusysis, jo įgaliotasis atstovas ir prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BK 176 str. 1 d. atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. Šio nusikaltimo objektyvieji požymiai reiškiasi kaip: 1) veika – darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų darbų saugos ar sveikatos saugos darbe reikalavimų pažeidimu; 2) pavojingi padariniai – nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar kitokie sunkūs padariniai; 3) priežastinis ryšis tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių. Pagal šį BK straipsnį atsako tik specialūs subjektai – darbdaviai ir kiti jų įgalioti asmenys, kurie dėl savo tarnybinės padėties ar specialių įgaliojimų yra atsakingi už saugą darbe, saugos darbe norminių aktų laikymąsi. Ši nusikaltimo sudėtis yra blanketinė, todėl, taikant šią normą, būtina nustatyti, kokie darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe įstatymų reikalavimai buvo pažeisti. Kiekvienu konkrečiu atveju analizuojami tie įstatymai ir poįstatyminiai bei lokalinio pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytos pareigos, sprendžiama, ar tų pareigų buvo laikomasi. Baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir veikos, dėl kokių konkrečių norminių aktų reikalavimų pažeidimų jie atsirado. Priežastinio ryšio nustatymas tarp darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo ir nelaimingo atsitikimo, avarijos ar kitokių sunkių padarinių, kaip minimumas, suponuoja išvadą, jog be šių pažeidimų nebūtų ir išvardytų padarinių. Tik nustačius asmens veikoje visų šių požymių buvimą, galima konstatuoti, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 176 str.
Patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas, įvertinęs įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, kad išteisintasis A. P. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 176 str. 1 d.
Pagal byloje esančius nukentėjusiojo D. M. paaiškinimus ir parodymus (1 t., b. l. 29, 32, 85, 89-91, 92-93, 226) jis buvo sunkiai sužalotas dėl to, kad atlikdamas puspriekabės – šaldytuvo virinimo paruošimo darbus, pasilipo ant pristatomų kopėčių ir nukrito nuo jų ant žemės iš 1,5 m aukščio. Nors iš įvykio vietoje buvusių liudytojų – nukentėjusiojo D. M. bendradarbių niekas nematė ir kategoriškai nepatvirtino, kad prieš susižalodamas D. M. lipo pristatomomis kopėčiomis, nukentėjusiojo D. M. versiją, kad jis susižalojo krisdamas nuo pristatomų kopėčių, iš dalies patvirtina specialisto išvada Nr. 11-974 (12) (t. 1, b. l. 81-84), kurioje konstatuota, jog pagal tyrimui pateiktą medžiagą tiriamo nelaimingo atsitikimo pavojingu veiksniu yra darbuotojo kritimas iš aukščio (kartu šioje specialisto išvadoje pažymėta, jog pagal tyrimui pateiktus duomenis negalima nustatyti, iš kokio aukščio krito darbuotojas; ekspertas G. P. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad tokių sužalojimų atsiradimui užtenka, jog žmogus, stovėdamas ant žemės, kristų iš vertikalios padėties, nebūtinai nukentėjusysis turėjo kristi nuo kopėčių, t. 1, b. l. 251). Minėtoje specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad nurodyto pavojingo veiksnio šaltiniu yra D. M. darbas aukštyje, tikėtina, ant pristatomų kopėčių. Jei D. M. tiriamo įvykio atveju buvo ant pristatomų kopėčių, tai tiriamo nelaimingo atsitikimo priežastimi yra tai, kad kopėčios nebuvo pastatytos taip, kad jomis naudojantis jos stovėtų stabiliai; atliekant darbus buvo naudojamos pristatomos kopėčios, ką draudžia Instrukcijos Nr. 10 4.55 punktas. Taip pat konstatuota, jog pagal tyrimui pateiktą medžiagą nėra pagrindo teigti, kad D. M. instruktavimas darbo vietoje neatitiko Tvarkos (Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2005-04-20 įsakymu Nr. 1-107).
Nesutikdamas su nustatytomis aplinkybėmis ir apylinkės teismo padarytomis išvadomis, nukentėjusysis D. M. savo apeliaciniame skunde teigia, jog išteisintajam A. P., kaip įmonės vadovui, atsakingam už saugą darbe, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 176 str. 1 d. kyla už tai, kad neužtikrino saugių jo sveikatai darbo sąlygų, darbo vietoje neaprūpino jo tinkamomis darbo priemonėmis darbo vietai paaukštinti (stelažais arba praskečiamomis kopėčiomis), suteikė jam netinkamas darbo priemones (pastatomas savadarbes kopėčias), taip pat dėl to, kad darbus A. P. pavedė atlikti nekvalifikuotam ir neapmokytam darbuotojui. Nukentėjusysis D. M. neigia buvęs supažindintas su Autošaltkalvio (7231) saugos ir sveikatos instrukcija Nr. 10 (t. 1, b. l. 7-11), neigia buvęs instruktuotas, kad remontuojant viršutinę kėbulo dalį reikia naudoti praskečiamas kopėčias, ir kad draudžiama tokiu atveju naudotis pristatomomis kopėčiomis, anot jo, 2010-05-26 instruktavimo žurnale (t. 1, b. l. 148) pasirašė ne jis.
Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti kilusias abejones dėl nukentėjusiojo D. M. instruktavimo ir supažindimino su Instrukcija Nr. 10, vadovaudamasis BPK 286 str. nuostatomis, šioje baudžiamojoje byloje 2013 m. birželio 13 d. nutartimi paskyrė rašysenos ekspertizę. Ekspertams buvo pavesta atsakyti į klausimą, ar 2010-05-26 instruktavimo žurnale, eilutėje Nr. 8, grafoje Nr. 9 „Parašai instruktuojamojo“ D. M. vardu pasirašė pats D. M., ar už jį pasirašė kitas asmuo. Byloje dalyvaujančiai prokurorei buvo pavesta surinkti ekspertizės atlikimui reikalingą medžiagą – nukentėjusiojo D. M. parašo pavyzdžius bei 2010-05-26 instruktavimo žurnalo originalą ir pristatyti juos ekspertizės įstaigai. Tačiau, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų prokurorės raštų (t. 2, b. l. 22-28), pavedimas surinkti ekspertizės atlikimui reikalingą medžiagą nebuvo įvykdytas, kadangi A. P. transporto paslaugų įmonės direktorius A. P. nepateikė 2010-05-26 instruktavimo žurnalo. A. P. pažymoje (t. 2, b. l. 28) nurodė, kad 2010-05-26 darbo saugos dokumento negali pristatyti, kadangi jo nepavyksta rasti. Iš prokurorės tarnybinio pranešimo (t. 2, b. l. 23) taip pat matyti, jog dėl 2010-05-26 instruktavimo žurnalo dingimo - galimo sunaikinimo arba paslėpimo pagal BK 303 str. 1 d. yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Apeliacinės instancijos teismas prašė (t. 2, b. l. 36) Lietuvos teismo ekspertizės centro, esant galimybei, atlikti ekspertizę pagal byloje esančią 2010-05-26 instruktavimo žurnalo kopiją, tačiau buvo gautas atsakymas (t. 2, b. l. 37), kad Lietuvos teismo ekspertizių centre parašų kopijos nėra tiriamos ir pagal byloje esančią instruktavimo žurnalo kopiją D. M. parašo tyrimo atlikti nėra galimybės. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje buvo išnaudotos visos įmanomos galimybės, siekiant patikrinti nukentėjusiojo D. M. versiją, kad instruktavimo žurnale 2010-05-26 (t 1, b. l. 148) pasirašė ne jis, o kitas asmuo. Tačiau paneigti, kad instruktavimo žurnale 2010-05-26 yra ne nukentėjusiojo D. M. parašas, nepavyko. Nors 2010-05-26 instruktavimo žurnale nukentėjusiojo D. M. parašas vizualiai šiek tiek skiriasi nuo jo parašų, esančių kituose dokumentuose (pvz., t. 1, b. l. 14, 149, 150), pažymėtina, jog kategoriškai tvirtinti, kad 2010-05-26 instruktavimo žurnale pasirašė tikrai ne D. M., apeliacinės instancijos teismas negali, kadangi tokių kategoriškų išvadų darymui reikalingos specialios žinios, abejonių nekeliančias išvadas būtų galėję pateikti tik kvalifikuoti ekspertai. Kartu pažymėtina, jog abejoti nukentėjusiojo D. M. argumentais, kad neva 2010-05-26 instruktavimo žurnale pasirašė ne jis, leidžia ir jo apeliaciniame skunde net dviejuose vietose pavartoti teiginiai „<...> galimai 2012-05-26 instruktavimo žurnale esantis parašas yra suklastotas“, „<...> galimai buvo klastojamas nukentėjusiojo parašas“. Toks pasakymas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia teigti, jog ir pats nukentėjusysis D. M. nėra tvirtai įsitikinęs, kad 2010-05-26 instruktavimo žurnale pasirašė ne jis.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog, kaip matyti iš instruktavimo žurnalo, tą pačią dieną, t. y. 2010-05-26 kartu su kitais darbuotojais, tarp jų ir D. M., buvo instruktuoti ir liudytojai A. R., T. V. bei A. P.. Liudytojas A. R. teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 227) patvirtino, kad su darbų sauga buvo supažindintas ne tik jis, bet ir D. M., nurodė, jog jie visi vienu metu pasirašė, pravedant Instruktažą Nr. 10, buvo iškviestas specialistas, dalyvavo A. P. ir visi darbininkai. Liudytojai T. V. bei A. P. teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 227, 229) taip pat nurodė, kad instruktažas buvo pravestas, su Instruktažu Nr. 10 buvo supažindinti visi, visi pasirašė.
Todėl, nepasitvirtinus nukentėjusiojo D. M. versijai, kad instruktavimo žurnale 2010-05-26 yra ne jo parašas, vadovaujantis liudytojų A. R., T. V. bei A. P. parodymais, kad visi buvo supažindinti su Instrukcija Nr. 10 ir visi pasirašė, bei remiantis apeliaciniame skunde esančiais prieštaravimais, o taip pat principu, kad visos abejonės, jeigu jų nepavyksta pašalinti išnaudojus visas galimybes, aiškinamos kaltinamojo naudai, laikytina nepaneigtu, kad instruktavimo žurnale 2010-05-26 eilutėje Nr. 8, grafoje Nr. 9 „Parašai instruktuojamojo“ D. M. vardu apie tai, kad yra supažindintas su Instrukcija Nr. 10, pasirašė pats nukentėjusysis D. M.. Iš to savo ruožtu seka, kad D. M. buvo žinomas draudimas naudotis pristatomomis kopėčiomis remontuojant viršutinę kėbulo dalį.
Anot nukentėjusiojo D. M., išteisintasis A. P. dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe kaltas ir dėl to, kad darbo vietoje neaprūpino jo tinkamomis darbo priemonėmis darbo vietai paaukštinti - stelažais arba praskečiamomis kopėčiomis, o suteikė jam ir leido naudotis netinkamomis darbo priemonėmis – pastatomomis kopėčiomis. Tačiau tokie nukentėjusiojo D. M. argumentai visiškai nepagrįsti.
Išteisintojo A. P. teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 244-245) duotus parodymus, kad garaže buvo stelažai, patvirtina liudytojų T. V., A. P. bei S. S. parodymai. Liudytojas T. V. teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 227-228) parodė, kad suvirinimo darbus atlikdavo lipdamas ant stelažų, jie buvo dveji, metaliniai, surenkami. Stelažais galėjo naudotis visi darbininkai, kam jų reikėdavo, tas pasiimdavo. D. M. darbus jis užbaigė, taip pat užlipęs ant stelažo. Stelažą atsinešė iš kitos patalpos. Kartu pažymėtina, jog apie tai, kad D. M. darbus pabaigė dirbdamas ant atsinešto stelažo, šis liudytojas nurodė ir savo pirminiame paaiškinime (t. 1, b. l. 33), apklausiamas liudytoju (t. 1, b. l. 98-100) pirminės apklausos metu apie tai, ant ko pasilipęs jis pabaigė D. M. pradėtus darbus, T. V. iš viso nenurodė, o papildomos apklausos metu (t. 1, b. l. 101-102) vėlgi nurodė, kad pabaigdamas D. M. darbus lipo stelažais, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad šio liudytojo parodymai, duoti pirminės ir papildomos apklausos metu dalyje dėl paaukštinimo priemonės naudojimo pabaigiant D. M. pradėtą darbą, iš esmės skiriasi.
Liudytojas A. P. teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 229) taip pat patvirtino, kad įmonėje buvo dveji stelažai, tačiau taip pat nurodė, kad ir jis laipiojo paprastomis, atremiamomis kopėčiomis, kadangi tingėjo atsinešti stelažus. Nurodė, kad kopėčios lengvesnės už stelažą, todėl jomis ir naudodavosi, kai darbdavys nematydavo. Tokie liudytojo A. P. parodymai paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad neva kitų darbo priemonių, norint atlikti darbus aukštyje, D. M. ir liudytojo A. P. darbo vietoje nebuvo.
Aptartus liudytojų parodymus, kad nukentėjusiojo D. M. darbo vietoje, be kopėčių, buvo ir stelažai, teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 228-229) patvirtino ir nelaimingą atsitikimą tyrusi bei Nelaimingo atsitikimo darbe aktą (t. 1, b. l. 3-4) surašiusi liudytoja Valstybinės darbo inspekcijos vyresnioji darbo inspektorė S. S., kuri nurodė, kad stelažas įmonėje tikrai buvo.
Netikėti ar abejoti liudytojų T. V. ir S. S. parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jie sutampa tarpusavyje, o tai pat nenustatytas jų suinteresuotumas bylos baigtimi, jokių aplinkybių, duodančių pagrindą manyti, kad jie yra suinteresuoti padėti išvengti atsakomybės išteisintajam A. P. ir turi pagrindą pakenkti nukentėjusiajam D. M., byloje nenustatyta. Ir nors liudytojas A. P. yra išteisintojo A. P. brolis ir jis, duodamas parodymus, gali siekti broliui palankaus sprendimo, tačiau kadangi jo parodymai visiškai sutampa su nesuinteresuotais pripažintų liudytojų T. V. ir S. S. parodymais, abejoti šio liudytojo parodymais, kad darbo vietoje buvo darbo vietai paaukštinti tinkamos priemonės, taip pat nėra pagrindo.
Nesutikdamas su tokiais liudytojų parodymais, nukentėjusysis D. M. nurodo, kad liudytojas A. R. teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 227) neva patvirtino jo parodymus, jog darbo vietoje nebuvo nei praskečiamų kopėčių, nei stelažo. Tačiau pažymėtina, jog šis liudytojas nurodė, kad neturėjo praplečiamų kopėčių, tuo tarpu, kad įmonėje nebuvo stelažų, jis tokių parodymų nedavė.
Remiantis aukščiau aptartais liudytojų parodymais darytina išvada, kad išteisintasis A. P., kaip darbdavį atstovaujantis asmuo, kuris buvo atsakingas už darbų saugą A. P. transporto paslaugų įmonėje, buvo suteikęs nukentėjusiajam D. M. reikalingas ir darbų saugą atitinkančias priemones darbo vietai paaukštinti, tačiau nukentėjusysis D. M. jomis nepasinaudojo, prisiimdamas visą su tuo susijusią riziką ir atsakomybę naudojosi pristatomomis kopėčiomis, kuriomis buvo griežtai draudžiama naudotis remontuojant viršutinę kėbulo dalį. Tai, kad priemonės darbo vietai paaukštinti tuo metu galimai buvo kitose, negu darbus atliko D. M. patalpose nereiškia, kad jų nebuvo nukentėjusiojo darbo vietoje, svarbu, kad jis turėjo galimybę ir galėjo jomis naudotis, atsinešdamas iš kitų patalpų. Todėl konstatuotina, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl nukentėjusiojo D. M. netinkamai pasirinktų darbo priemonių darbo vietai paaukštinti.
Apeliantas teisingai pažymėjo, kad 2010-11-16 nelaimingo atsitikimo darbe akte (t. 1, b. l. 3-4) kaip nelaimingo atsitikimo priežastis nurodyta tai, kad darbuotojas neaprūpintas tinkama priemone darbo vietai paaukštinti, tačiau taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog toliau yra paaiškinta, kuo pasireiškė neaprūpinimas tinkama priemone - nešiojamųjų kopėčių atramos turi būti apsaugotos nuo slydimo, pritvirtinant prie jų viršutinių ir apatinių galų bet kokį kopėčioms nuslysti neleidžiantį įtaisą ar panaudojant kitus slydimą pašalinančius būdus. Už tai, kad įmonėje buvo naudojamos nuo slydimo neapsaugotos savadarbės kopėčios, ir kad darbuotojai nebuvo instruktuoti, kaip jomis ar kitomis paaukštinimo priemonėmis saugiai naudotis, A. P. buvo nubaustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 154-156). Kartu pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusysis D. M., remontuodamas viršutinę kėbulo dalį, iš viso negalėjo naudotis pristatomomis kopėčiomis, todėl pagrindinė nelaimingo atsitikimo priežastis buvo ne tai, kad įmonėje buvo naudojamos nuo slydimo neapsaugotos savadarbės kopėčios, o tai, kad nukentėjusysis D. M., atlikdamas viršutinės kėbulo dalies remonto – virinimo paruošimo darbus, pasirinko netinkamas priemones darbo vietai paaukštinti. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog jeigu nukentėjusysis D. M. būtų pasirinkęs tinkamas priemones darbo vietai paaukštinti (kaip jau minėta, nukentėjusysis žinojo, kokiomis priemonėmis jam privalu naudotis, ir turėjo realią galimybę pasirinkti tinkamą priemonę), nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs. Todėl jo veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis – sunkiu jo sveikatos sužalojimu.
Nepagrįstas nukentėjusiojo D. M. prašymas perduoti bylą prokurorui BPK 326 str. 1 d. 5 p. numatytu pagrindu. Minėtame straipsnyje nustatyta, jog išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Apelianto nuomone, kaltinamasis aktas surašytas netinkamai, nes A. P. nusikalstami veiksmai galimai pasireiškė ir Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 21 str. 1 d. pažeidimu (Darbdavys tvirtina darbuotojų, kuriems privaloma pasitikrinti sveikatą, sąrašą ir sveikatos tikrinimo grafiką, kontroliuoja, kaip laikomasi šio grafiko). Nurodo, jog jeigu jis nebuvo praėjęs privalomo sveikatos patikrinimo, jam turėjo būti draudžiama dirbti ir jis negalėjo nelaimingo atsitikimo dieną būti darbo vietoje, o kaltinamajame akte ši aplinkybė nebuvo nurodyta ir kaltinimas šios teisės normos pažeidimu nebuvo grindžiamas. Anot nukentėjusiojo D. M., kaltinamasis aktas buvo surašytas iš esmės netinkamai, nes nebuvo surinkti ir kaltinamajame akte nurodyti visi duomenys, kurie gali pagrįsti A. P. kaltę (BPK 219 str. 4 p.).
Pastebėtina, jog kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad BPK 326 str. 1 d. 5 p. numatytą sprendimą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui apeliacinės instancijos teismas gali priimti esant trims būtinoms sąlygoms: 1) ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas; 2) minėto pažeidimo negalima ištaisyti teisme; 3) pažeidimas trukdo nagrinėti bylą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-146/2012, 2K-222/2013, 2K-268/2013). Kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai nustatyti BPK 219 str. Šio straipsnio 3 p. nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Prokuroro surašyto kaltinamojo akto turinys patvirtina, kad jame yra pateiktas proceso įstatymo reikalaujamas A. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymas, detaliai nurodytos visos faktinės galimos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, kurios svarbios teismui sprendžiant A. P. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 176 str. 1 d. klausimus. Kaltinamajame akte įvardytos konkrečios teisės aktų nuostatos, kurių pažeidimu buvo kaltinamas A. P., galimos nusikalstamos veikos atlikimo vieta, laikas, kilę padariniai. Kaltinamajame akte, vykdant BPK 219 str. 4 d. reikalavimus, buvo nurodyti pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Todėl nėra teisinio pagrindo sutikti su nukentėjusiojo D. M. apeliacinio skundo argumentais, kad surašant kaltinamąjį aktą buvo padaryti esminiai BPK 219 str. pažeidimai, kurie trukdė nagrinėti bylą.
Kartu pastebėtina, jog prašymas ištirti naujas aplinkybes, rinkti naujus įrodymus, susijusius su nukentėjusiojo D. M. sveikatos patikrinimu 2009-06-30, nėra pagrindas išvadai, kad buvo surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas. Atkreiptinas dėmesys, jog aplinkybės dėl D. M. sveikatos patikrinimo 2009-06-30 ir įrašo jo medicininėje knygelėje padarymo, kad jis gali dirbti šaltkalvio pareigose, buvo išsiaiškintos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Visiškai nepagrįsti nukentėjusiojo argumentai, kad neva liudytojas gydytojas N. T. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog D. M. teismo posėdžio metu pamatė pirmą kartą. Priešingai negu teigia nukentėjusysis, šis liudytojas teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 243) nurodė, kad D. M. jam yra matytas, bet kada, pasakyti negalėjo. Tačiau nors šis liudytojas ir negalėjo tiksliai nurodyti, kada matė D. M. (akivaizdu, kad tai sąlygoja jo, kaip gydytojo, darbo pobūdis ir kasdienis bendravimas su vis kitais pacientais), laikyti, kad gydytojas N. T. davė melagingus parodymus, nėra pamatuoto pagrindo. Liudytoju apklaustas gydytojas N. T. kategoriškai patvirtino, kad nematęs žmogaus ir jo nepatikrinęs, darbo knygutėje nepasirašo (gydytojas N. T. 2009-06-30 D. M. medicininėje knygelėje pažymėjo, kad D. M. dirbti gali šaltkalvio pareigose, t. 1, b. l. 15-16). Tuo tarpu netikėti D. M. 2013-01-14 teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 243) duotais parodymais, kad gydytojo N. T. nepažįsta ir nėra jo matęs, ir apeliacinio skundo argumentais, kad neva pas šį gydytoją jis nėra lankęsis, leidžia ne tik liudytojo gydytojo N. T. parodymai, bet ir byloje esantys D. M. medicininiai dokumentai (t. 1, b. l. 238-239), iš kurių matyti, kad D. M. pas šį gydytoją yra lankęsis ir 2010 m. Iš medicininių dokumentų (t. 1, b. l. 235-241) matyti, kad D. M. lankosi pas skirtingus gydytojus, todėl galimai jis neprisimena, pas kokį gydytoją lankėsi dėl sveikatos patikrinimo 2009-06-30, kur buvo konstatuota, kad šaltkalvio pareigose jis dirbti gali.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau aptartas aplinkybes, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad išteisintasis A. P. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 176 str. 1 d., požymių. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir daryti priešingas išvadas, negu padarė apylinkės teismas. Išteisintąjį A. P. nuteisti ar kitokiu būdu keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nukentėjusiojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.