Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. A. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, bei nubaustas:

§ už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą – laisvės atėmimo bausme 4 metams 6 mėnesiams;

§ už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte padarymą – laisvės atėmimo bausme 13 metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimi paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė trylikai metų.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteisti G. M. ir A. R. , bet dėl jų apeliaciniai skundai nepaduoti..

Iš G. M. ir M. R. nukentėjusiam P. S. solidariai priteista 2673 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti ir 10000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Iš G. M. A. R. ir M. R. valstybei priteista po 112,93 Lt proceso išlaidų.

nukentėjusiam P. S. iš G. M. ir M. R. priteista po 750 Lt atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. ir G. M. nuteisti už tai, kad 2006 vasario 23 d., apie 22 val. 30 min., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, iš anksto susitarė nužudyti P. S. ir pagrobti jo pinigus: G. M. ranka išdaužęs namo lango du stiklus ir įsibrovęs į patalpą – P. S. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį Kėdainių rajone Margininkų kaime, kur grasindamas peiliu tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, pareikalavęs, kad A. S. nekviestų telefonu pagalbos, iš P. S. rankų pagrobė 200 Lt vertės dujinį pistoletą „Compakt-G“ bei liepė tuoj pat atiduoti pinigus. P. S. užsimojus kėde, ir taip bandant pasipriešinti, jis viena ranka nustūmė kėdę, o kita ranka peiliu smogė P. S. du kartus į krūtinę. Jo smūgius peiliu bandžiusiam atremti nukentėjusiajam padarė dvi pjautines kairio dilbio žaizdas, po to vieną kartą peiliu smogė į nugaros kairę pusę, du kartus į pilvą. M. R. per išdaužtą langą įsibrovęs į tą patį namą, reikalavo pinigų, tuo pačiu peiliu du kartus dūrė P. S. į pilvą, taip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis. Taip M. R. ir G. M. pagrobė A. S. iš piniginės ant stalo padėtus 4015 litų, padarė nukentėjusiajam P. S. pjautines nugaros kairės pusės žaizdas, kiaurymines durtines-pjautines pilvo žaizdas, lydimas kepenų bei skrandžio priekinės sienelės pažeidimų, durtines pjautines kairio dilbio žaizdas, tuo sunkiai sutrikdė P. S. sveikatą, pagrobė svetimą, 4215 Lt bendros vertės S. šeimos turtą ir tikėdamiesi, kad peiliu į krūtinę, pilvą, nugarą sužalotas nukentėjusysis tuoj pat mirs, tyčia dėl savanaudiškų paskatų pasikėsino nužudyti P. S. , tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių – P. S. suteikus medicininę pagalbą, jis išgyveno.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Nuteistasis M. R. apeliaciniame skunde neginčija atlikęs nuosprendyje nurodytus veiksmus, užvaldant svetimą turtą ir sužalojant nukentėjusįjį P. S. . Tačiau jis ginčija veikos kvalifikavimą kaip pasikėsinimą nužudyti, teigdamas, kad tokio susitarimo tarp jo ir G. M. nebuvo ir kad jis neturėjo tokio tikslo.

Tačiau byloje esantys įrodymai tokius apeliacinio skundo teiginius paneigia.

Iš teisės medicinos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Specialisto išvados aprašomojoje dalyje esantis nukentėjusiojo būklės, buvusios pristačius jį į ligoninę, taip pat atliktų operacijų aprašymas (ligonis labai silpnas, anamnezės išklausyti neįmanoma, kraujo spaudimas 60/40 min. gyvsidabrio stulpelio, operuotas atveriant ir išvalant pilvo ertmę, susiuvant durtines –pjautines žaizdas skrandyje ir kepenyse) patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad laiku nesuteikus medicininės pagalbos nukentėjusysis nebūtų išgyvenęs.

Kad tai suvokė ir M. R. A. R. bei G. M. , be jau minėtos nukentėjusiojo būklės po sužalojimo, kurią užpuolikai, be abejo, matė, patvirtina ir nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad išeidami jie pasakė: „dabar pasibaigsi“ (b. l. 142, t. 3). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog tai, kad nukentėjusysis po padarytų sužalojimų išgyveno, priklausė ne nuo nuteistųjų valios, o dėl laiku suteiktos kvalifikuotos medikų pagalbos. M. R. bei G. M. suduotų smūgių peiliu į kiekis (suduota 9 smūgiai peiliu) ir lokalizacija (du smūgiai suduoti į krūtinę, vienas – į nugaros pusę, keturi – į pilvo sritį ir du į kairį dilbį) patvirtina nuosprendyje padarytą išvadą, kad šie nuteistieji turėjo tiesioginę tyčią nužudyti nukentėjusįjį P. S. ir savo veiksmais tokio tikslo siekė. Tokio tikslo ir išankstinio susitarimo nužudyti buvimą be jau minėtų aplinkybių patvirtina ir ikiteisminio bylos tyrimo metu duoti apelianto parodymai apie tai, kad prieš eidami pas P. S. jie su G. M. tarėsi, jog „jeigu S. priešinsis, tai jį užmušime“ , „kad M. buvo susinervinęs, piktas, kalbėjo, kad reikia S.„užbombinti“, t. y. užmušti, jei jis priešinsis“ (b. l. 44-45, t. 2). Pirmosios instancijos teisme šie parodymai buvo ištirti. Apeliantas negalėjo paaiškinti kodėl davė tokius parodymus. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad cituotuose M. R. ikiteisminio bylos tyrimo metu duotuose parodymuose nurodytas susitarimas dėl tyčios turinio (nužudyti, jei nukentėjusysis pasipriešins) iš tikro buvo ir tokį susitarimą M. R. ir G. M. pasikėsino įgyvendinti, tačiau veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių. Iš nukentėjusiojo parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad jam peiliu buvo durta ir po to, kai užpuolikai jau buvo gavę pinigus. Tai nukentėjusysis parodė ir ikiteisminio tyrimo metu, todėl tokiais jo parodymais nebuvo pagrindo abejoti. Ši aplinkybė paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad apeliantas (iš pačių nuteistųjų parodymų matyti, jog pirmiau dūrė G. M. , o apeliantas tai darė po jo) nukentėjusiajam dūrė supykęs, kad jam neduoda pinigų.

Dėl nurodytų motyvų apelianto veiką perkvalifikuoti iš nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte (pasikėsinimas nužudyti dėl savanaudiškų paskatų) į 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, numatantį atsakomybę už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų, nėra pagrindo.

Taip pat nėra pagrindo ir švelninti bausmę. Terminuotos laisvės atėmimo bausmės sankcijos vidurkis už pasikėsinimą nužudyti dėl savanaudiškų paskatų veikos padarymo metu buvo 12 metų ir 6 mėnesiai. Yra nustatytos 2 apelianto atsakomybę sunkinančios aplinkybės, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nors apeliantas teigia jog gailisi nusikaltęs, tai nelaikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes jis nepripažįsta savo kaltės dėl pasikėsinimo nužudyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 1999 m. gruodžio 23 d. nutarime Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ yra išaiškinęs, kad „Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.)“. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.

Esant 2 atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms ir nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, apeliantui už pasikėsinimą nužudyti dėl savanaudiškų paskatų paskirta 6 mėnesiais už sankcijos vidurkį griežtesnė bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ir nešvelnintina. Tokios bausmės paskyrimas atitinka Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą. Tas pats pasakytina ir apie bausmę, paskirtą už plėšimą, nes atsakomybę už šį nusikaltimą taip pat sunkina 2 aplinkybės, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Už šį nusikaltimą paskirta bausmė sankcijos vidurkį viršija mažiau kaip vieneriais metais. Į tai, kad apeliantas nebuvo teistas ir yra patenkinamai charakterizuojamas pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir šios aplinkybės pakartotinai nebeįtakoja bausmės dydžio.

Dėl nurodytų motyvų apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. R. apeliacinį skundą atmesti.