- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-01
- Bylos Nr.
- A-143-1979-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- N. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja N. M. (toliau – pareiškėja, apeliantė) skundu (b. l. 3 – 6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-78. Pareiškėja taip pat pateikė prašymą (b. l. 93) kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio atitikimo Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir jo neatsiejamiems elementams – teisėtų lūkesčių apsaugai, teisiniam tikrumui ir teisiniam saugumui.
Pareiškėja nurodė, kad skundžiamu įsakymu, vadovaujantis Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi ir 12 straipsnio 3 dalimi, nuo 2007 m. spalio 1 d. ji atleista iš antstolės pareigų, nes neįgijo Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, ir išbraukta iš Lietuvos antstolių sąrašo. Pažymėjo, kad nuo 1994 m. dirba antstole. 2002 m. įstojo į Tarptautinį universitetą Maskvoje (Kaliningrado filialą). 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytas reikalavimas, kad antstoliu gali būti tik Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą. Pradėti taikyti šį reikalavimą įstatymas numatė nuo 2007 m. spalio 1 d. Nurodė, jog vykdant institucinę antstolių reformą buvo nustatyti reikalavimai asmenims, pretenduojantiems būti įrašytiems į antstolių rezervą. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad dalyvauti viešame konkurse ir būti įrašyti į antstolių rezervą gali teismo antstoliai, studijuojantys, kad įgytų teisinį universitetinį išsilavinimą. 2002 m. formuojant naują antstolių rezervą, atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (toliau – atsakovas, Teisingumo ministerija) ji pateikė aukštosios mokyklos pažymą. Tas faktas, kad atsakovas priėmė šiuos dokumentus ir pripažino juos tinkamais, rodo, kad studijos užsienio universitetuose, kuriuose studijavo ir į antstolių rezervą pretenduojantys asmenys, buvo laikomos tinkamomis siekiant įgyti aukštąjį teisinį išsilavinimą. 2002 m. Teisingumo ministerijoje ji išlaikė kvalifikacinį antstolio egzaminą, todėl turėjo pagrindą tikėtis, kad baigusi pasirinktas studijas ji atitiks visus įstatymo keliamus reikalavimus ir kad jos įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką. Tik 2007 m., baigusi studijas, sužinojo, kad įgyto išsilavinimo neužtenka, ir ji turi laikyti papildomą kvalifikacinį egzaminą. Pareiškėjos nuomone, atsakovas jos profesinį vertinimą ir jos kvalifikacijos pripažinimą atliko, kai 2002 m. ji laikė antstolio profesinį kvalifikacinį egzaminą ir laimėjo viešą konkursą, taip pat tuomet, kai 2002 m. formuojant antstolių rezervą ji atsakovui pateikė dokumentus, įrodančius, kad studijuoja Tarptautiniame universitete Maskvoje. Atsakovas nei tada, nei vėliau jos neinformavo, kad šio universiteto diplomas nepakankamas. 2006 m. Teisingumo ministerija ją atestavo, taigi dar kartą pripažino, kad jos kvalifikacija, jei ji iki 2007 m. spalio 1 d. baigs Tarptautinį universitetą Maskvoje, bus tinkama. Pareiškėja taip pat nurodė, kad jai nebuvo suteiktas protingas terminas įgytam išsilavinimui legalizuoti, nes studijas baigė 2007 m. birželio mėnesį, diplomas išduotas 2007 m. rugsėjo 28 d., o studijų vertinimas turi būti atliekamas ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo dokumentų pateikimo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60 patvirtintų Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų (toliau – Nuostatai) 13 p.). Diplomas yra vienas iš pateiktinų dokumentų (Nuostatų 10.2 p.), todėl jos kvalifikacijos vertinimas galėjo būti atliktas tik po trijų mėnesių nuo diplomo gavimo datos. Vadovaujantis Nuostatų 20 punktu, sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo turi būti priimamas per mėnesį nuo tos dienos, kai Švietimo ir mokslo ministerija gauna dokumentus, nurodytus Nuostatų 10 punkte. Pageidaujama egzamino data gali būti ne anksčiau kaip po dviejų mėnesių nuo Studijų kokybės vertinimo centro pažymos dėl kvalifikacijos įvertinimo gavimo dienos (Studijų kokybės vertinimo centro direktoriaus 2005 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1-55 patvirtinto Kvalifikacinių egzaminų asmenims, siekiantiems užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, ar aukštojo mokslo kvalifikacijų akademinio pripažinimo Lietuvoje, organizavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 9 p.). Taigi kvalifikacinis egzaminas gali būti laikomas ne anksčiau kaip po penkių mėnesių nuo diplomo gavimo dienos (Nuostatų 13 p., Aprašo 9 p.). Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad galiojanti užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimo Lietuvoje tvarka ir reali pripažinimo proceso eiga nesudarė jai realių galimybių iki 2007 m. spalio 1 d. išlaikyti kvalifikacinius egzaminus ir nesėkmės atveju juos perlaikyti (Aprašo 60 p.). Teigė, jog vadovaudamasi Nuostatais Tarptautinio universiteto Maskvoje diplomą, išduotą 2007 m. rugsėjo 28 d., pateikė Studijų kokybės vertinimo centrui, kuris nusprendė, kad jos įgyta kvalifikacija vertinama kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, kad ji išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal Užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos papildomo vertinimo programą Studijų kokybės vertinimo centre. Egzamino laikymo data buvo paskirta 2007 m. spalio 12 d., t. y. jau po to, kai ji buvo atleista iš antstolės pareigų. Pabrėžė, jog savo ateitį siejo su antstolio pareigomis, todėl visą laiką vykdė visus įstatymo reikalavimus: įsigijo patalpas ir įkūrė kontorą, įsigijo naują materialinę bazę, baldus, techninę įrangą, priėmė į darbą darbuotojus. Nuo 2002 m. yra įrašyta į antstolių sąrašą ir dirba šioje sferoje daugiau nei 10 metų, todėl pagrįstai tikėjosi protingų ir pagrįstų įgytų teisių apsaugos. Teisinėje valstybėje yra ginami visų asmenų teisėti lūkesčiai, kad įstatymo jiems suteiktos teisės bus įgyvendinamos laikantis įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų. 2002 m. ji buvo įrašyta į antstolių rezervo sąrašą ir jai buvo iškeltas reikalavimas įgyti aukštąjį išsilavinimą. Šį reikalavimą ji įvykdė 2007 m., vadinasi, įgyvendino visus įstatymo jai keliamus reikalavimus, tačiau jokių teisių neįgijo, priešingai, jai atsirado dar vienas papildomas reikalavimas – kvalifikacinio egzamino laikymas. Pareiškėjos nuomone, toks įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų nesilaikymas pažeidžia jos teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus, įtvirtintus Konstitucijoje. Teisėtų lūkesčių principas suponuoja valstybės ir valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Tai reiškia, kad asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti įgyvendintos. Antstolių įstatymas ir Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas reglamentuoja antstolio įgaliojimų pabaigą. Antstolių įstatymo 12 straipsnyje pateikiamas baigtinis antstolių įgaliojimų pasibaigimo atvejų sąrašas. Šis įstatymas laikytinas specialiuoju. Šio įstatymo 12 straipsnyje pateiktame baigtiniame antstolių įgaliojimų pasibaigimo sąraše nenumatytas toks atleidimo pagrindas, pagal kurį ji buvo atleista, t. y. iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijus Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Tai reiškia, kad nurodytuose įstatymuose yra įtvirtintos viena kitai prieštaraujančios nuostatos, todėl skundžiamas įsakymas, kuris remiasi Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatomis, tačiau prieštarauja Antstolių įstatymui, yra nepagrįstas ir naikintinas, nes prieštarauja teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 67 – 69) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje imperatyviai numatyta, jog antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių. Kadangi pareiškėja iki 2007 m. spalio 1 d. nepateikė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą išsilavinimą patvirtinančio dokumento, todėl teisingumo ministras turėjo įstatymo nustatytą pareigą atleisti ją iš antstolių. Taikant analogiją – administracinių teismų praktikoje dėl tarnybinių ginčų suformuluotas nuostatas, esant Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytai pareigai įgyti reikalaujamą išsilavinimą, netaikomi reikalavimai dėl įspėjimo termino atleidžiant, dėl atestavimo ar kitokių procedūrų, kurių būtina laikytis kitais atleidimo iš pareigų atvejais, kadangi ši norma turi įspėjamąją reikšmę. Antstolių atleidimo atvejai, nustatyti Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje ir Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, nėra vienas kitam prieštaraujantys. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje yra nustatyta išimtis antstoliams dėl Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo taikymo, todėl būtent šiame straipsnyje yra nustatytas specialus išimtinis atleidimo iš antstolių pagrindas. Taigi nėra teisinio pagrindo manyti, kad skundžiamas įsakymas prieštarauja Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 daliai. Pažymėjo, jog Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje numatyta teisė Lietuvos gyventojams mokytis kitose šalyse yra įgyvendinama asmens iniciatyva, jos garantijas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai arba tarptautinės sutartys. Aplinkybė, kad asmenys turi teisę mokytis kitose šalyse, neatleidžia jų nuo pareigos vykdyti teisės aktų reikalavimus dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo, todėl šis argumentas yra nepagrįstas. Vadovaujantis Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir 42 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60 ,,Dėl Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktu, dokumentai, įrodantys asmens užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą, yra dokumentas, liudijantis įgytą teisininko kvalifikaciją užsienio universitete, ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuris liudija, kad asmens užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines, vientisąsias arba antrosios pakopos (magistrantūros) studijas. Kai asmuo įgyja išsilavinimą užsienio aukštojoje mokykloje, jo įgyta kvalifikacija laikoma atitinkančia kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje, tik švietimo ir mokslo ministro įsakymu pripažinus užsienyje įgytą kvalifikaciją. Pareiškėja iki 2007 m. spalio 1 d. nepateikė tokio įsakymo, ir iš skundo turinio matyti, kad toks įsakymas nėra priimtas. Atsakovas nurodė, kad teisėtų lūkesčių apsauga ir teisinis tikrumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai, išplėtoti konstitucinėje jurisprudencijoje. Teisėtų lūkesčių principas reiškia, kad teisinė sistema asmenį įtikina, kad jis pasieks tam tikrą rezultatą, jei veiks vadovaudamasis teisės normomis, šie lūkesčiai turi būti apsaugoti dviem atvejais: lūkesčiai yra teisėti ir pagrįsti. Esant teisės aktuose nustatytai pareigai atleisti antstolį, nuo 2007 m. spalio 1 d. neatitinkantį Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo, negalėjo susiklostyti teisėti ir pagrįsti pareiškėjos lūkesčiai, kad ji nebus atleista, jeigu ši sąlyga nebus tinkamai įgyvendinta. Pasirinkdama aukštąją mokyklą ir studijų programą, pareiškėja privalėjo pasidomėti ne tik dėl galimybės įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir dėl diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrų ir galimybės įgyti reikalaujamą išsilavinimą patvirtinančius dokumentus. Teisinio tikrumo principo tikslas yra užtikrinti, kad administracinė priemonė bus pritaikyta laikantis galiojančių teisės aktų. Atleidžiant pareiškėją iš antstolės pareigų, įstatymų buvo laikomasi.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 19 d. sprendimu (b. l. 98 – 103) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismas nustatė, kad pareiškėja Tarptautiniame universitete Maskvoje 2007 m. birželio 22 d. gavo diplomą, kuris yra valstybinis aukštojo mokslo dokumentas. Teismas taip pat vadovavosi Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 3 dalimi. Teismas pažymėjo, jog sistemiškai taikant Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 4 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60 2.2 punktą, Nuostatų 21, 22, 23 punktus matyti, kad dokumentai, įrodantys asmens užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą, yra dokumentas, liudijantis įgytą teisininko kvalifikaciją užsienio universitete (diplomas), ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje. Teismas taip pat nustatė, jog tarp pareiškėjos kvalifikacijos, kurią įgijo užsienio universitete, bei studijų pasiekimų vertinimo reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje, yra esminis skirtumas, todėl Studijų kokybės vertinimo centras priėmė sprendimą kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, jeigu kvalifikacijos turėtoja išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą. Byloje nėra pateikta įrodymų ir iš pareiškėjos paaiškinimo matyti, kad kvalifikacinio egzamino ji neišlaikė. Teisingumo ministras skundžiamu įsakymu pareiškėją atleido iš antstolių, neįgijus Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Teismas padarė išvadą, kad iki įstatymo nustatytos datos pareiškėja pateikė tik užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą (diplomą), liudijantį įgytą teisininko kvalifikaciją užsienio universitete, o švietimo ir mokslo ministro įsakymo, kuris patvirtina, kad asmens užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines, vientisąsias arba antrosios pakopos (magistrantūros) studijas, nepateikė, todėl neįvykdė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl reikalavimo antstoliui turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), kurį pagal Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį turėjo įgyti iki 2007 m. spalio 1 d. Teismas pažymėjo, jog Antstolių įstatymo 12 straipsnio ir Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos nėra konkuruojančios, jose yra nustatomi reikalavimai dviem skirtingoms asmenų grupėms: teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, kaip pareiškėja, ir antstoliams, kurie pradėjo veiklą įsigaliojus Antstolių įstatymui ir atitiko visus antstoliams keliamus reikalavimus, taip pat ir išsilavinimo reikalavimą. Jeigu teismas remtųsi pareiškėjos argumentu dėl įstatymų prieštaravimo, tada teismo antstoliai, tarp jų ir pareiškėja, kurie pradėjo dirbti prieš priimant minėtą įstatymą, turėtų teisę dirbti neribotai, neįgiję išsilavinimo. Teismas, įvertinęs Teismo antstolių įstatymo 7 straipsnį, Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1, 2, 3 dalis, pažymėjo, kad teismo antstoliai, įsigaliojus Teismo antstolių įstatymui (įsigaliojo 2000 m. spalio 31 d.), žinojo, kad per septynerius metus nuo įstatymo įsigaliojimo jie turi įgyti reikiamą išsilavinimą. 2002 m. gegužės 9 d. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme buvo nustatyta, kad išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d. Šio pereinamojo laikotarpio trukmė buvo nustatyta atsižvelgiant į ankstesnį teisinį reguliavimą. Atsižvelgiant į įprastinę teisės krypties studijų trukmę (5 metai), septynerių metų terminas laikytinas pakankamu ir protingu terminu nustatytam išsilavinimui įgyti. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarimu. Pažymėjo, jog kitos skunde išdėstytos aplinkybės ir pateikti įrodymai neturi esminės reikšmės ginčui išspręsti, todėl teismas dėl jų nepasisako. Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių, kad pareiškėjos nurodytas Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnis prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir jo neatsiejamiems elementams – teisėtų lūkesčių apsaugai, teisiniam tikrumui ir teisiniam saugumui, todėl prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmestinas remiantis motyvuose išdėstytomis aplinkybėmis. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes pareiškėjos skundas ir prašymas atmestini kaip nepagrįsti.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 109 – 113) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes akivaizdžiai nevertino visų pateiktų rašytinių įrodymų ir dėl jų visiškai nepasisakė. Teismas sprendimą priėmė pagal panašių bylų šabloną, nesusipažinęs su šios bylos medžiaga.
2. Teismas padarė akivaizdžiai nepagrįstą išvadą, kad atsakovas, vadovaudamasis Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsniu ir priimdamas skundžiamą įsakymą, nepažeidė Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ir jo neatsiejamo elemento – teisėtų lūkesčių apsaugos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1460 patvirtinti Užsienyje įgytų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo nuostatai numatė, kad nepriimti sprendimo dėl kvalifikacijos pripažinimo Studijų kokybės vertinimo centras įgis teisę tiktai nustatęs faktą, kad užsienyje įgyta kvalifikacija nepakankama imtis profesinės veiklos. Galimybė šiam centrui ateityje kelti kokias nors papildomas sąlygas nebuvo numatyta. Jai dirbant antstole priimti Nuostatai Studijų kokybės vertinimo centrui, netgi nenustačius fakto, kad užsienyje įgyta kvalifikacija nepakankama imtis profesinės veiklos, o tiktai konstatavus, jog tarp užsienio universitete įgytos kvalifikacijos bei studijų pasiekimų vertinimo reikalavimų, suformuotų jau po 2002 m., yra esminis skirtumas, nustatė teisę priimti sprendimą kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, tik tuo atveju, jeigu kvalifikacijos turėtoja išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą, t. y. nuo 2005 m. sausio 21 d. buvo nustatyta papildoma sąlyga. Iki 2007 m. spalio 1 d. ji visiškai įvykdė galiojusių norminių aktų reikalavimus, todėl pagrįstai tikėjosi, jog galės tęsti antstolės veiklą. Įgytos kvalifikacijos neatitikimas vėliau priimtiems studijų pasiekimų vertinimo reikalavimams nėra tapatus pripažinimui, jog užsienyje įgyta kvalifikacija nepakankama imtis profesinės teisinės veiklos.
3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad skundžiamas įsakymas neprieštarauja Antstolių įstatymo 12 straipsniui. Ta aplinkybė, kad nepriimtas Antstolių įstatymo 12 straipsnio pakeitimo įstatymas, savaime nesudaro pagrindo šioje teisės normoje išvardintų antstolių atleidimo iš pareigų pagrindų baigtinį sąrašą aiškinti plečiamai.
4. Teismo išvada, kad kitos skunde išdėstytos aplinkybės ir pateikti įrodymai neturi esminės reikšmės ginčui išspręsti, neargumentuota, todėl pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir jos prieduose įtvirtintą teisę į apeliaciją, nes neįmanoma ginčyti tokios išvados pagrįstumo.
5. Palaiko skundo argumentus, jog jai nebuvo suteiktas protingas terminas legalizuoti įgytą išsilavinimą. Teismas šiuos argumentus atmetė nepagrįstai.
6. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje neišspręstas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, todėl buvo pažeisti ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies ir 87 straipsnio 3 dalies reikalavimai. Šis prašymas neišspręstas ir jokiu kitu teismo procesiniu sprendimu.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 119 – 121) prašo apeliacinio skundo nepatenkinti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Nors pareiškėja prašo pripažinti negaliojančiu įsakymą dėl atleidimo iš antstolės pareigų, didesnė apeliacinio skundo argumentų dalis yra susijusi su užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimu ir pripažinimu. Visi argumentai dėl išsilavinimo pripažinimo reglamentuojančių teisės aktų aiškinimo yra nesusiję su byla, todėl dėl jų nepasisako.
2. Apeliaciniame skunde nepagrįsta, kodėl ir kaip yra pažeidžiamos antstolio konstitucinės teisės ir laisvės esant viešajam interesui užtikrinti kvalifikuotų antstolių veiklą, jeigu apie reikalavimą įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą buvo žinoma prieš pradedant vykdyti antstolio funkcijas.
3. Esant nustatytai pareigai teisingumo ministrui atleisti antstolį, 2007 m. spalio 1 d. neatitinkantį Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo, negalėjo susiklostyti teisėti ir pagrįsti pareiškėjos lūkesčiai, kad ji nebus atleista, jei ši sąlyga nebus tinkamai įgyvendinta. Pasirinkdama aukštąją mokyklą ir studijų programą, pareiškėja privalėjo pasidomėti ne tik dėl galimybės įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir dėl diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrų ir galimybės įgyti reikalaujamą išsilavinimą patvirtinančius dokumentus nustatytu terminu.
4. Teismo sprendimas dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą yra sudedamoji baigiamojo teismo akto dalis. Sprendime išdėstyta teismo nuomonė dėl pareikšto prašymo yra pagrįsta (ABTĮ 4 str. 2 d.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš bylos matyti, kad atsakovo 2002 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 322 pareiškėja buvo paskirta antstole ir įrašyta į antstolių rezervą iki 2003 m. sausio 1 d. (b. l. 34-35). Iš nurodyto atsakovo įsakymo matyti, kad pareiškėja buvo paskirta antstole ir įrašyta į antstolių rezervą kaip laimėjusi viešą konkursą, t. y. tuo metu galiojusio Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies pagrindu. Tai reiškia, kad pareiškėja, siekdama viešo konkurso būdu būti paskirta antstole ir įrašyta į antstolių rezervą, tuo metu atitiko Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą studijuoti, kad įgytų aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, t. y. jos mokymasis minėtame Tarptautiniame universitete buvo pripažintas atitinkančiu Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą studijuoti. Pažymėtina, kad šios pareiškėjos studijos fakto aspektu atitiko ir minėto atsakovo įsakymo priėmimo metu galiojusio (galiojusio iki 2003-01-01) 2000 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. VIII-1994 (Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo) 2 straipsnio 3 dalį, pagal kurią dirbti teismo antstoliais trejus metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos gali būti priimami asmenys, kurie turi aukštąjį išsilavinimą ir studijuoja siekdami įgyti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). Išvardintos įstatymų nuostatos ir pareiškėjos minėtų studijų ir dalyvavimo viešame konkurse faktai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos teisėti lūkesčiai dirbti antstole buvo siejami su studijų minėtame Tarptautiniame universitete sėkmingu baigimu.
Tačiau kolegija pažymi, kad nors nurodytos studijos buvo pakankamos (siekio įgyti Antstolių įstatymo 4 str. 1 d. reikalaujamą aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą aspektu) tam, kad pareiškėja būtų paskirta antstole ir įrašyta į antstolių rezervą, Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo požiūriu to nepakanka pareiškėjai tęsti darbą antstole po šiose teisės normose nustatytos datos (po 2007-10-01). Tai matyti iš Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, pagal kurią galimybė būti antstoliu siejama ne su atitinkamomis studijomis, o su aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo turėjimo faktu, ir paties Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio, kuris galimybę būti antstoliu taip pat sieja su nurodyto įšsilavinimo įgijimu. Kolegija pažymi, jog tai, kad užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas būtų pripažintas lygiaverčiu atitinkamam Lietuvoje įgytam aukštajam išsilavinimui, turi būti atliktas jo pripažinimas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Tai yra nurodyta Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, šios dalies pagrindu patvirtintuose ir nuo 1999 m. gruodžio 30 d. iki 2005 m. sausio 28 d. (t. y. tuo metu, kai pareiškėja 2002 m. pradėjo minėtas studijas Tarptautiniame universitete) galiojusiuose Užsienyje įgytų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1460, bei nuo 2005 m. sausio 28 d. galiojančiuose Nuostatuose. Todėl kolegija konstatuoja, kad būtinumas pripažinti pareiškėjos baigtas studijas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka negali būti traktuojamas kaip teisinis netikėtumas pareiškėjai ir tuo pačiu negali būti laikomas pareiškėjos turėtų teisinių lūkesčių pažeidimu.
Iš bylos matyti, kad pareiškėja neįgijo (minėtame Tarptautiniame universitete įgyto išsilavinimo pripažinimo Lietuvoje būdu) Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalaujamo aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo nei iki 2007 m. spalio 1 d., nei iki šiol. Pažymėtina, kad (kaip matyti iš pačios pareiškėjos paaiškinimų) pareiškėjos minėtame Tarptautiniame universitete įgyto išsilavinimo pripažinimo Lietuvoje procedūra pasibaigė ir pareiškėjos nebuvo ginčijama.
Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas ir teisingai išsprendė šį administracinį ginčą.
Be to, kolegija pažymi, kad, aiškinant šioje administracinėje byloje taikytinas materialinės teisės normas, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų jau išnagrinėtose analogiškose, iš esmės panašiose bylose (šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1887/2008 ir 2008-11-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1892/2008), kuriose buvo sprendžiami tie patys teisės aiškinimo klausimai. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Todėl kolegija taip pat konstatuoja, kad Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnis laikytinas lex specialis Antstolių įstatymo atžvilgiu ir dėl to nesikerta su pastarojo įstatymo 12 straipsniu, kuriame išvardinti antstolio įgaliojimų pasibaigimo atvejai.
Atsakydama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kolegija pažymi, kad Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas (teismo manymas, kad byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai) nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai). ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.
Atsižvelgdama į tai bei aukščiau nurodytus argumentus dėl teisėtų lūkesčių nebuvimo, kolegija neįžvelgia pareiškėjos nurodytų prieštaravimų tarp Konstitucijos ir Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio.
Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.