Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-04-06 · Civilinė byla Nr. 2A-97-614/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-04-06
Bylos Nr.
2A-97-614/2017
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-02864-2016-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aldona Tilindienė, Henrichas Jaglinskis
Atsakovas
L. Ž., V. K.
Ieškovas
K. C.
Kategorijos
  • 2.6.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-97-614/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02864-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4.; 2.6.1.3.2.; 3.3.1.20. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Eglės Surgailienės – pranešėjos ir pirmininkės, bei Aldonos Tilindienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės L. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. C. (K. C.) ieškinį atsakovams V. K. (V. K.) ir L. Ž. dėl skolos ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas K. C. pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti 13 503,65 Eur pagrindinės skolos, 1 350,36 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir 446,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad ieškovas paskolino pinigus, o atsakovai pilnai neatsiskaitė pagal įsipareigojimų raštą, kuriuo 2008-08-21 K. C. paskolino V. K. ir L. Ž. 25 000 Eur metams laiko, t.y. nuo 2008-08-22 iki 2009-08-22 imtinai. Kadangi ieškovas paskolino pinigus, o atsakovai pilnai neatsiskaitė, todėl iš atsakovų turėtų būti priteista nesumokėta suma pagal įsipareigojimų raštą.

Atsiliepimas

Atsakovė L. Ž. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškovo ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad ieškovas 2008-08-22 iš savo asmeninės sąskaitos į atsakovės asmeninę sąskaitą pervedė 5 785,55 Eur, pagal pasirašytą įsipareigojimų raštą. Likusios dalies – 14 214,45 Eur atsakovai V. K. ir L. Ž. taip ir negavo. Be 2008-08-22 ieškovo pervestų pinigų, atsakovė daugiau jokių pavedimų ar grynųjų pinigų negavo. Atsakovė neturi duomenų ar likusią dalį – 14 214,45 Eur ieškovas perdavė atsakovui V. K., tačiau jei taip buvo, įsipareigojimų raštas tampa atsakovų daline atsakomybe. Atsakovės nuomone, nėra jokių faktinių likusios paskolos dalies perdavimo dokumentų, kuriais ieškovas galėtų įrodyti savo įsipareigojimų visišką vykdymą. Atsakovė nuo 2009-12-11 iš savo asmeninės sąskaitos ieškovui pradėjo grąžinti, atsakovei faktiškai asmeniškai suteiktą 5 785 Eur paskolą. Kadangi pinigai buvo grąžinti, ieškovas nepagrįstai papildomai reikalauja priteisti ženkliai didesnę sumą nei faktiškai atsakovei buvo paskolinta. Ginčo faktines aplinkybes patvirtina AB SEB banko ir AB Swedbank mokėjimų išrašai, iš kurių matyti, kad ieškovas pagal 2008-08-21 sudarytą įsipareigojimų raštą savo įsipareigojimų neįvykdė.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-10-07 sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė solidariai iš atsakovų 13 503,65 Eur skolos, 1 180,18 Eur palūkanų, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2016-02-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo K. C. naudai. Taip pat priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis 441 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai ir 15,36 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje tarp ieškovo ir atsakovė L. Ž. kilo ginčas dėl skolinės prievolės pobūdžio kvalifikavimo. Šalys 2008-08-21 pasirašė įsipareigojimų raštą, pagal kurį atsakovai paskolino iš ieškovo 25 000 Eur metams laiko (nuo 2008-08-22 iki 2009-08-22 imtinai). Piniginės lėšos buvo pervestos bankiniu pavedimu per „Snoras“ banką tokia tvarka: 10 000 Eur į V. K. sąskaitą AB banke „Hansabankas“, 5 800 Eur į L. Ž. sąskaitą į AB SEB banką, bei 9 200 Eur į įmonės „Inox Limited“ sąskaitą į UAB „Medicinos bankas“. Mokėjimai bankiniais pavedimais buvo atlikti pagal atsakovo V. K. nurodymus. Iki ieškinio pateikimo dienos atsakovai ieškovui grąžino 11 496,35 Eur, liko skolingi 13 503,65 Eur. Teismas konstatavo, kad atsakovai solidariai įsipareigojo grąžinti 25 000 Eur sumą ieškovui. Nors atsakovė teigė, kad šalys susitarė, jog kiekvienas asmuo grąžins tiek lėšų kiek buvo pervesta į sąskaitą, tačiau teismas pripažino, kad toks susitarimas nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Atsakovė viena grąžino 11 496,35 Eur skolos ir tai patvirtina, kad ji savo solidarią prievolę suprato tinkamai. Be to, atsakovė turi du aukštuosius išsilavinimus, todėl neabejotinai suprato savo prisiimtų įsipareigojimų esmę.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė L. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2016-10-07 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Atsakovė nurodo, kad ieškovo pateikta paskolos sutartis (įsipareigojimų raštas) savaime nereiškia, kad šio rašto pasirašymo metu atsakovai gavo visą šiame rašte nurodytą pinigų sumą. Šiuo atveju ieškovas savo ieškinyje rašytiniuose paaiškinimuose tvirtino, kad žodis „skolinamės“, nurodytas įsipareigojimų rašte, reiškia paskolos sumos perdavimą. Toks vertinimas neteisingas ir neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad pats ieškovas teismo posėdžio metu pripažino, kad įsipareigojimų rašto surašymo metu paskolos dalykas (pinigai) nebuvo perduoti. Ieškovas jau po rašto surašymo padarė pinigų pervedimus banke. Atsakovė taip pat patvirtino, kad paskolos suma pagal susitarimą turėjo būti pervesta į jos banko sąskaitą ir tik tokią sumą ji turėjo grąžinti ieškovui. Teismas nepagrįstai konstatavo sprendime, kad atsakovai gavo visą įsipareigojimų rašte nurodytą sumą (25000 Eur). Iš ieškovo pateiktų bankinių pavedimų išrašų matyti, kad ieškovas 2008-08-21 pervedė atsakovei 5800 Eur, atsakovui – 10 000 Eur. Teismas, remdamasis vien tik atsakovo neįrodytais paaiškinimais konstatavo, kad atsakovai gavo dar ir 9200 Eur, kuriuos ieškovas pervedė į įmonės „Inox Limited“ sąskaitą. Tačiau pastaroji įmonė nėra susijusi su atsakovais ir net nėra minima įsipareigojimų rašte. Ieškovas nurodė, kad jis neprašo pripažinti atsakovo dalyvavimo būtinu, todėl pats atsisakė įrodinėti savo nurodytą aplinkybę apie atsakovo neva duotą nurodymą dėl pinigų pervedimo įmonei „Inox Limited“ ir atsakovai neturi grąžinti pinigų, kuriuos ieškovas pervedė į su jais nesusijusios įmonės sąskaitą. Teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tai, kad abu atsakovai turi solidariai grąžinti ieškovui 13 503,65 Eur skolą ir palūkanas. Atsakovų nesiejo joks bendras lėšų gavimo tikslas. Ieškovas iškėlė paskolos panaudojimo versiją, kuri neįtikina, nes naujo vilkiko kaina yra dešimteriopai didesnė, nei įsipareigojimų rašte minima suma. Be to, ieškovas teismo posėdyje patvirtino, kad nežino ar vilkikai pirkti iki sutarties sudarymo ar po jos. Tačiau teismo sprendime yra pateikiama siurprizinė išvada apie tai, kad teismas tiki atsakovo versija apie vilkikų įsigijimą ir ja grindžia prievolės solidarumą. Tokiu būdų teismas nepagrįstai rėmėsi neįrodytais ieškovo samprotavimais ir jais grindė sprendimą solidariai priteisti skolą iš atsakovų. Atsakovė nurodė, kad ji pinigus skolinosi, nes jie buvo reikalingi jos motinai sumokėti už įsigytą lengvąjį automobilį. Atsakovė taip pat pateikė įrodymus apie tai, kad ji 2009-2010 m. atskiru sandoriu, kurį patvirtina mokėjimo nurodymai ir vekselis paskolino atsakovui 8700 Eur, o dalį šios paskolos sumos sumokėjo ieškovui vykdydama atsakovo prievoles pagal nagrinėjamą įsipareigojimų raštą. Taigi teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė darė pavedimus už atsakovą neva dėl prievolės solidarumo. Teismas 2016-09-21 posėdyje pranešė, kad įmonė „Inox Limited“ jau įtraukta trečiuoju asmeniu. Šalims pasisakius, kad nėra žinomi šios įmonės duomenys ir sutikus pašalinti šią įmonę iš bylos, teismas protokoline nutartimi pašalino šią įmonę iš trečiųjų asmenų. Teismas šiuo atveju pasielgė nenuosekliai bei padarė procesinius pažeidimus. 2016-07-18 posėdyje teismas neįtraukė įmonės „Inox Limited“ į bylą trečiuoju asmeniu, o paliko šį klausimą spręsti kitam posėdžiui, įpareigojęs ieškovą pateikti šios įmonės duomenis. Tačiau posėdžio stenogramoje klaidingai nurodyta, kad teismas neva įtraukė šią įmonę trečiuoju asmeniu. 2016-09-21 posėdyje teismas pašalino šią įmonę iš trečiųjų asmenų, nors ji realiai ir nebuvo įtraukta. Be to teismas neturėjo pagrindo priimti tokio pobūdžio protokolinę nutartį, nes trečiojo asmens pašalinimas iš bylos gali būti skundžiamas atskiruoju skundu. Šiuo atveju teismas, nusprendęs pašalinti įmonę „Inox Limited“ iš trečiųjų asmenų, turėjo priimti rašytinę nutartį. Atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas panaudojo prieš ją informaciją apie jos turimą išsilavinimą, tačiau antrąjį aukštąjį išsilavinimą ji įgijo tik po ginčo paskolos sutarties sudarymo (b.l.184-187).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo palikti teismo sprendimą nepakeistą. Jis nurodo, kad šalių susitarimu bei dėl ieškovo pasitikėjimo atsakovais buvo surašytas tik lakoniškas sutarties (paskolos raštelio) tekstas. Ieškovas tik atsakovų nurodymu pervedė 25 000 Eur nurodytiems trims asmenims. Atsakovai pasiskolindami veikė kaip vienas subjektas (paskolos gavėjas), jie pasirašė sutarties tekstą, kuriame nurodoma, kad skolinama suma yra 25 000 Eur. Ieškovo nuomone, apeliantė bando suklaidinti teismą tuo, kad buvo įsipareigojusi grąžinti tik 5 800 Eur dydžio paskolą, o ne visą 25 000 Eur dydžio sumą. Ieškovo įsitikinimu, atsakovai paskolos suteikimo momentu turėjo pakankamai finansinio išprusimo bei patirties, valdant įmonės finansus, todėl ir prašė paskolos sumą bankiniais pavedimais pervesti skirtingiems asmenims, kad ieškovui būtų sunkiau įrodinėti faktines aplinkybes. Ieškovas neturėjo jokių ryšių su įmone „Inox Limited“. Sutarties tekstas aiškiai nurodo, kad atsakovai skolinasi ne dalimis, o bendrai (solidariai). Žodis „skolinamės“ pavartotas daugiskaitos forma ir sutartis buvo pasirašoma visų šalių bendrai. Taip atsakovai atliko prievolės įvykdymo užtikrinimo (garantijos) funkciją, jog esat nemokiam vienam iš atsakovų, bus mokus kitas atsakovas. Ieškovas nebūtų skolinęs 25 000 Eur, jei atsakovai nebūtų įsipareigoję solidariai. Jeigu šalys nebūtų susitarę dėl prievolės solidarumo, apeliantė nebūtų mokėjusi du kartus didesnės paskolos sumos. Atsakovai buvo vienos įmonės darbuotojau, tai reiškia, jog atsakovus sieja subordinaciniai teisiniai santykiai, todėl argumentas, kad jų nesiejo joks bendras tikslas yra nepagrįstas. Kadangi paskola nebuvo tikslinė, ieškovas neturėjo pareigos/teisės kontroliuoti pervestų lėšų panaudojimą. Ieškovas pažymėjo, kad šioje byloje nereiškė reikalavimo įmonei „Inox Limited“, neturi su ja jokių ryšių , o įtraukus įmonę į bylos procesą, šalys patirtų papildomų bylinėjimosi išlaidų. Be to, apeliantė taip pat turėjo galimybę apskųsti protokolinę nutartį, kuria įmonė buvo pašalinta iš trečiųjų asmenų byloje, tačiau to nedarė. Ieškovas nesutiko, kad būtų prijungti nauji įrodymai, kuriuos pateikė atsakovė, nes pateikti dokumentai nepagrindžia jokių apeliantės teiginių, tik apsunkina bylos medžiagą ir atsakovė turėjo pakankamai daug laiko pirmosios instancijos teisme pateikti šiuos įrodymus (b.l.193-197).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y., tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje nustatyta, kad 2008-08-21 ieškovas ir atsakovai pasirašė įsipareigojimų raštą, pagal kurį atsakovai V. K. ir L. Ž. paskolino iš K. C. 25 000 Eur metams laiko nuo 2008-08-22 iki 2009-08-22 imtinai. Nurodytą įsipareigojimą pasirašė ir ieškovas, ir atsakovai. Piniginės lėšos buvo pervestos bankiniu pavedimu per „Snoras“ banką tokia tvarka: 10 000 Eur į V. K. sąskaitą AB banke „Hansabankas“ (b. l. 161), 5 800 Eur į L. Ž. sąskaitą į AB SEB banką (b. l. 163), bei 9 200 Eur į įmonės „Inox Limited“ sąskaitą į UAB „Medicinos bankas“ (b. l. 159). Ieškovo teigimu, mokėjimai bankiniais pavedimais buvo atlikti pagal atsakovo V. K. nurodymus. Iki ieškinio pateikimo dienos atsakovai ieškovui grąžino 11 496,35 Eur ir liko skolingi 13 503,65 Eur; taip pat ieškovas prašo iš jų priteisti palūkanas už laikotarpį nuo 2014-04-19 iki 2016-01-16.

Byloje tarp ieškovo ir atsakovės L. Ž. kilo ginčas dėl skolinės prievolės pobūdžio kvalifikavimo. Ieškovas teigia, kad atsakovų prievolė yra solidari ir jį nėra įvykdyta. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovai solidariai įsipareigojo grąžinti 25 000 Eur sumą ieškovui. Apeliantė teigia, kad prievolė yra dalinė, ir ji ją visiškai įvykdė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante.

Dėl solidarios atsakovų atsakomybės

CK 6.6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis; ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Pažymėtina, kad solidariosios prievolės nustatomos tam, kad kreditorius turėtų užtikrinimą, jog vieno skolininko prievolės neįvykdymas neturės įtakos prievolės įvykdymui, nes galima reikalauti, kad ją įvykdytų kitas bendraskolis. Kaip matyti iš 2008-08-21 įsipareigojimų rašto turinio, atsakovai bendrai pasiskolino 25 000 Eur, neišskirdami atskirų dalių kiekvienam atsakovui. Ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad nebuvo susitarta dėl konkrečių sumų kiekvienam atsakovui, jis skolino pinigus bendrai atsakovams, nebuvo tartasi, kuris atsakovas, kokią dalį grąžins. Nors atsakovė teigia, kad tarp ieškovo ir atsakovų buvo susitarimas, jog kiekvienas tiek, kiek į sąskaitą gavo lėšų, tiek ir privalo grąžinti, tačiau, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, ši aplinkybė nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Minėto 2008-08-21 įsipareigojimų rašto tekstas sudaro pagrindą labiau tikėti, jog vis dėlto tokio susitarimo nebuvo. Priešingu atveju, tikėtina šalys būtų susitarime aptarusios, kokią sumą kuris atsakovas pasiskolina ir privalo grąžinti. Juo labiau, kad šalys galėjo sudaryti ir atskirus įsipareigojimų raštus kiekvieno atsakovo atskirai paskolai, tačiau buvo sudarytas būtent vienas raštas, kuriame nurodyta bendra paskolos suma. Todėl darytina išvada, jog minėtame rašte atsakovai CK 6.6 straipsnyje nustatyta tvarka – susitarimu – susitarė, jog prievolė ieškovui yra solidari.

Apeliantės teigimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi neįrodytais ieškovo samprotavimais apie atsakovų paskolos ėmimo tikslą ir jais grindė sprendimą solidariai priteisti skolą iš atsakovų. Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, jog mano, kad pinigus atsakovai skolinosi, nes įmonė, kurioje visi trys dirbo, tuo metu pirko vilkikus. Ieškovas šiuo atveju nepatvirtino, jog pinigai buvo skolinami vilkikų pirkimui, juo labiau, kad pinigų skolinimosi tikslas jam galėjo būti ir nežinomas. Apeliantės teiginiai, jog paskola nebuvo suteikta vilkikų pirkimui, kadangi vilkikų kaina yra ženkliai didesnė, taip pat yra nepagrįsti jokiais įrodymais. Be to, jeigu pinigų skolinimosi tikslas buvo vilkikų pirkimas, tikėtina, jog šie pinigai, net ir esant didesnei vilkikų kainai, galėjo būti panaudoti apmokant tik dalį vilkikų kainos. Taip pat pažymėtina, jog ieškovas, kaip kreditorius, nėra atsakingas už tai, kam paskolinti pinigai buvo panaudoti. Todėl apeliantės nurodoma aplinkybė, jog jai pinigai buvo reikalingi dėl to, jog juos ji ketino paskolinti savo mamai automobilio pirkimui, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, kad įsipareigojimų raštu atsakovai neįsipareigojo solidariai grąžinti ieškovui paskolą. Tai, kad atsakovė 2008-08-24 paskolino savo mamai 20 000 Lt, nepaneigia atsakovų prievolės grąžinti 25 000 Eur paskolą solidarumo, kadangi dalies šių pinigų panaudojimas ieškovės asmeniniams tikslams, nepatvirtina, jog likusi suma skirta išskirtinai tik kitam atsakovui V. K., juo labiau, kad toks susitarimas 2008-08-21 rašte nebuvo nurodytas.

Teismas sprendime taip pat pažymėjo, kad atsakovė L. Ž. turi du aukštuosius išsilavinimus, todėl pasirašydama tokio turinio įsipareigojimą (2008 m. raštą), neabejotinai suprato savo įsipareigojimo esmę. Nors apeliantė pateikė įrodymus, kad antrąjį aukštojo mokslo diplomą (Mykolo Romerio universitete) įgijo 2009-01-19, t. y. po įsipareigojimo rašto sudarymo. Tačiau pati apeliantė teismo posėdyje nurodė, jog yra baigusi studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, be to, magistro laipsnis Mykolo Romerio universitete apeliantei suteiktas praėjus tik pusei metų po paskolos sandorio sudarymo, todėl tikėtina, jog apeliantė paskolos sandorio sudarymo metu jau mokėsi Mykolo Romerio universitete. Pasirašant įsipareigojimų raštą, apeliantė buvo 26 metų amžiaus, dirbo transporto vadybininke, turėjo aukštąjį išsilavinimą. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog apeliantė, pasirašydama 2008-08-21 raštą, neabejotinai suprato savo įsipareigojimo esmę.

Atsakovė nurodė, jog pasiskolino iš atsakovo 5785,55 Eur, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė ieškovui grąžino iš viso 11 496,36 Eur (b.l. 109-120). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsakovės nurodyta aplinkybė, kad grąžindama ieškovui skolą už atsakovą V. K., ji vykdė tarp atsakovų kitą įsipareigojimą, yra tik gynybinė atsakovės pozicija. Nors atsakovė nurodė, kad paskolino atsakovui V. K. atskiru sandoriu 30 000 Lt ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus (b.l. 151), tačiau atsakovų tarpusavio skoliniai įsipareigojimai, nepaneigia atsakovų prievolės ieškovui solidarumo. Be to apeliantė visuose ieškovui atliktuose bankinių mokėjimų pavedimų paskirtyse nurodė „skolos grąžinimas“, arba trumpinius „sąskaitos p. gr“ ir „sk.gr.“, nei viename nenurodė, jog grąžina skolą už V. K., todėl tikėti tokiais atsakovės paaiškinimais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Dėl gautos paskolos sumos

Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovai gavo visą įsipareigojimų rašte nurodytą sumą (25 000 Eur). Iš ieškovo pateiktų bankinių pavedimų išrašų (b.l. 121-123) matyti, kad ieškovas 2008-08-21 ieškovas pervedė atsakovei L. Ž. 5 800 Eur, atsakovui V. K. – 10 000 Eur, įmonei „Inox Limited“ – 9200 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą tikėti, kad visa 25 000 Eur paskolos suma paskolos gavėjams (atsakovams) buvo perduota. Į bylą pateiktos banko Snoras mokėjimo nurodymų kopijos patvirtina, kad mokėjimai buvo padaryti 2008-08-21, t. y. tą pačią dieną kai buvo sudarytas įsipareigojimų raštas. Ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovas V. K. telefonu kalbėjo su atsakove L. Ž. ir ieškovui nurodė kokias sumas kam pervesti. Be to 2008-08-21 rašte buvo nurodyta, jog ieškovas atsakovams skolina 25 000 Eur sumą, o sudėjus visų trijų ieškovo atliktų pavedimų sumas, gaunama 25 000 Eur suma (9200 + 10 000 + 5800 = 25 000). Tai, kad dalis paskolos sumos buvo pervesta įmonei „Inox Limited“, nesudaro pagrindo pripažinti, jog ši suma nebuvo skirta atsakovams. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, ieškovo ryšius su įmone „Inox Limited“, todėl, esant tokioms aplinkybės, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog visa 25 000 Eur paskola atsakovams nebuvo suteikta.

Dėl trečiojo asmens

Apeliantė skunde neteisingai nurodo, jog teismas 2016-07-18 posėdyje neįtraukė įmonės „Inox Limited“ į bylą trečiuoju asmeniu, o paliko šį klausimą spręsti kitam posėdžiui. 2016-07-18 teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad teismas įtraukė įmonę „Inox Limited“ į bylą trečiuoju asmeniu ir įpareigojo ieškovą per savaitę pateikti duomenis apie šią įmonę. Ieškovas šio įpareigojimo neįvykdė, todėl 2016-09-21 teismas pašalino šią įmonė iš bylos. Nors apeliantė teisingai nurodė, jog teismas padarė procesinį pažeidimą ir nepagrįstai pašalino trečiąjį asmenį iš bylos žodine nutartimi, nors šiuo atveju turėjo būti priimta rašytinė nutartis, o šalys būtų galėję ją skųsti, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, toks procesinis pažeidimas nėra esminis ir nesudaro pagrindą naikinti skundžiamą sprendimą. Šiuo atveju atsakovės atstovas pats prašė pašalinti įmonę „Inox Limited“ iš bylos, kadangi nėra žinomi jokie įmonės duomenys, tik įmonės pavadinimas. Registrų centro duomenimis, įmonė tokiu pavadinimu Lietuvoje nėra ir nebuvo registruota. Todėl nesant jokių duomenų apie įmonę, teismas neturėtų galimybės tinkamai informuoti įmonę apie bylą, pranešti apie posėdžius.

Remiantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Tokiu reglamentavimu siekiama užtikrinti, jog teismuose nebūtų nagrinėjami su asmens teisėmis bei pareigomis susiję klausimai, šiam apie tokį nagrinėjimą nežinant ir negalint išreikšti savo pozicijos, t. y. ši teisės norma skirta užtikrinti asmens teisę būti išklausytam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2010). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl įmonės „Inox Limited“ materialiųjų teisių ir pareigų, todėl aplinkybė, kad „Inox Limited“ buvo pašalinta iš bylos, nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą panaikinti.

Kolegijos vertinimu, kiti apeliantės skundo argumentai nėra reikšmingi bylai teisingai spręsti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šias apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį tenkino, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Henrichas JaglinskisEglė SurgailienėAldona Tilindienė