- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-25
- Bylos Nr.
- I-2035-790/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00665-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- V. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. A. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodo, kad buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Vilniaus PN 412 ir 413 sekcijose laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2018 m. vasario 20 d. Vilniaus PN 413 sekcijoje, kurios plotas apie 30 kv. m, buvo laikoma 11 asmenų, sekcijoje buvo įrengtos 2 spintos, 11 spintelių, 1 stalas, 5 kėdės, 5 dviaukštės lovos ir 1 vieno aukšto lova; Vilniaus PN 412 sekcijoje, kurios plotas apie 10 kv. m, buvo laikomi 4 asmenys, joje įrengta 1 spinta, 1 stalas, 2 kėdės, 4 spintelės, 2 dviaukštės lovos. Tokiu būdu, vienam asmeniui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, neįskaičiuojant patalpose esančių baldų užimamo ploto, sudarė apie 1,2 kv. m. Sekcijose nebuvo ventiliacijos, patalpos galėjo būti vėdinamos tik per langus, ant kurių buvo įrengtos grotos, apribojančios oro patekimą, į patalpas beveik nepatekdavo natūrali šviesa, nuolat degė dieninė šviesa. Vilniaus PN 413 sekcijoje buvo tik 2 spintos, kuriose nepakako vietos drabužiams susidėti, buvo per mažai kėdžių ir tik vienas stalas, skirtas 11 asmenų. Ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą, kadangi Vilniaus PN pareigūnai skaitė jo prašymus, skundus ir atsakymus į juos. Pareiškėjas pažymi, kad gyvenimo sąlygos laisvės atėmimo vietoje buvo nežmoniškos ir pareiškėjo sveikatai buvo padaryta didelė, nepataisoma žala.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepimu į skundą (b. l. 6–10 ) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas 6-ojo nuteistųjų būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 413, kurioje vienam nuteistajam vidutiniškai tenka 3,24 kv. m patalpos ploto, ir 6-ojo nuteistųjų būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 412, kurioje vienam nuteistajam vidutiniškai tenka 3,39 kv. m patalpos ploto. Atsakovės atstovas pažymi, kad negali pateikti tikslių duomenų, su kokiu asmenų skaičiumi pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN kamerose konkrečiais laikotarpiais, nes tokių duomenų nekaupia, tačiau paskirstant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, visada yra stengiamasi, kad būtų užtikrintas nuteistajam teisės aktų nustatytas gyvenamosios patalpos plotas. Kiekvienam iš nuteistųjų yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskirojoje gyvenamojoje patalpoje, gyvenamosiose patalpose vienu metu nėra laikoma daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Nurodo, kad Vilniaus PN gyvenamosios patalpos įrengtos vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Taisyklės). Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose esantis inventorius atitinka Materialinio buitinio aprūpinimo normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139. Atsakovės atstovas pažymi, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu neteikė Vilniaus PN administracijai skundų dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto ir kitų kalinimo sąlygų, todėl, atsakovės atstovo vertinimu, galimai pareiškėjas kreipėsi į teismą vien tik siekdamas gauti turtinės naudos iš valstybės.
Pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus (b. l. 55) dėl atsakovės atstovo atsiliepime į skundą išdėstytų aplinkybių. Pareiškėjo vertinimu, atsakovė nepagrįstai teigia, kad Vilniaus PN jam tekęs gyvenamųjų patalpų plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, kadangi gyvenamosios patalpos yra užstatytos baldais, ir atsakovės atstovas neatsižvelgia į jų užimamą plotą. Be to, anot pareiškėjo, atsakovės atstovas nepagrįstai teigia, kad nuteistieji gali laisvai išeiti į lauką nuo 7.00 iki 23.00 val., kadangi kiekvienam būriui yra sudaroma galimybė būti lauke ne daugiau negu 3 val. per parą pagal sudarytą grafiką.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, atsiradusios neužtikrinus jam tinkamų gyvenimo sąlygų Vilniaus PN.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).
Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpose jam tekęs gyvenamųjų patalpų plotas sudarė apie 1,2 kv. m ir neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamųjų patalpų ploto.
EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.
Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Šioje nuostatoje nėra numatyta, kad į minėtą minimalų vienam asmeniui turintį tekti patalpos plotą nėra įskaitomas sanitarinio mazgo užimamas plotas.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad neturi duomenų, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju, kai jis atliko paskirtas nuobaudas kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės patalpose, tačiau minėtose patalpose vienu metu yra laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Taigi, atsakovės atstovas nepateikė konkrečių duomenų, kiek asmenų buvo laikoma Vilniaus PN kamerose kartu su pareiškėju. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje bei koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam asmeniui, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016).
Ginčui aktuliu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN 6 nuteistųjų būrio gyvenamosiose patalpose Nr. 413 ir Nr. 412 (b. l. 12–15). Gyvenamosios patalpos Nr. 413 plotas yra 35,69 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, gyvenamosios patalpos Nr. 412 plotas – 13,59 kv. m, patalpoje įrengtos 4 miegamosios vietos (b. l. 11). Iš atsakovės atstovo atsiliepimo į skundą matyti, kad sanitarinis mazgas Vilniaus PN yra įrengtas atskirose patalpose. Vadinasi, vidutiniškai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos Nr. 413 plotas sudarė 3,24 kv. m, gyvenamosios patalpos Nr. 412 – 3,40 kv. m. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo atžvilgu nebuvo pažeisti nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų reikalavimai dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto.
Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad nustatant vienam asmeniui tenkantį minimalų patalpų plotą, turi būti atsižvelgiama į baldais užstatytą patalpos plotą. Pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, nuostatose, nustatančiose vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą, nėra numatyta pareiga į šį plotą neįskaičiuoti sanitarinio mazgo ar baldais užimtą patalpų plotą, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, plėtojamoje atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), nustatyta, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-333-822/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017 ir kt.). Vadinasi, pareiškėjo argumentai dėl gyvenamosiose patalpose esančių baldų užimamo ploto nesudaro pagrindo laikyti, kad pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas neatitiko minimalaus teisės aktuose nustatyto gyvenamųjų patalpų ploto.
Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN patalpose nėra ventiliacijos, patalpos gali būti vėdinamos tik per atidaromus langus, ant kurių yra įrengtos grotos, ribojančios oro patekimą.
Vadovaujantis Taisyklių 11.8 punktu, gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių Taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Taisyklių 11.5 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų kambarių langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HM 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma), 17 punktu, laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Taigi, tiek aplinkybė, kad pataisos įstaigos gyvenamosiose patalpose nėra įrengta mechaninė vėdinimo sistema ir kameros yra vėdinamos per atidaromus langus, tiek ir aplinkybė, kad ant langų yra sumontuotos grotos, pačios savaime nepažeidžia teisės aktų nuostatų. Kartu pažymėtina, kad atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos, ir pareiškėjas šių aplinkybių neginčija, be to, iš Vilniaus PN Ūkio skyriaus 2018 m. kovo 15 d. pažymos dėl nuteistojo V. A. skundų, prašymų (pareiškimų) teikimo (b. l. 16) matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų vėdinimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN patalpose nėra užtikrintas tinkamas apšvietimas – patalpose nuolat dega dieninė šviesa, o dėl langų angose įrengtų grotų, į jas beveik nepatenka natūrali šviesa.
Taisyklių 11.5 punkte nustatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas (Taisyklių 11.6 punktas). Higienos normos 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Vilniaus PN patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų patalpų apšvietimą. Patalpose taip pat įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Tuo tarpu pareiškėjas nedetalizavo, kuriais laikotarpiais ir kuriose gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, neteikė skundų Vilniaus PN administracijai dėl netinkamo patalpų apšvietimo (b. l. 16), byloje nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, patvirtinančių, kad apšvietimas Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo Vilniaus PN gyvenamųjų patalpų apšvietimo atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN gyvenamoji patalpa Nr. 413 nebuvo tinkamai aprūpinta baldais, joje buvo tik 2 spintos, ir pareiškėjui neužteko vietos drabužiams susidėti, be to, buvo per mažai kėdžių ir tik vienas stalas, skirtas 11 asmenų.
Iki 2017 m. sausio 1 d. reikalavimus dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais nustatė Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (2010 m. vasario 25 d. įsakymo redakcija) (toliau – Aprūpinimo norma). Aprūpinimo normoje buvo reglamentuota, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, be kita ko, turi būti metalinės lovos, spintelės prie lovos ir taburetės (po 1 vnt. vienam asmeniui), taip pat stalas (1 vnt.).
Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsiteisėjus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymui Nr. 1R-132, kuriuo buvo pakeistas minėtas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139, šiame teisės akte nebeliko reikalavimų dėl pataisos įstaigų gyvenamosiose patalpose turimų įrengti baldų ir jų kiekio. Pataisos įstaigos gyvenamojoje patalpoje turinčių būti baldų ir konkretaus jų kiekio nėra nurodyta ir Taisyklių nuostatose. Taigi, nuo 2017 m. sausio 1 d. teisės aktuose nėra nustatyta reikalavimų dėl kamerose turimų įrengti baldų.
Aprūpinimo normoje, galiojusioje iki 2017 m. sausio 1 d., buvo numatyta, kad bendrabučio tipo patalpose turi būti įrengiamas 1 stalas, po 1 lovą, taburetę ir spintelę vienam asmeniui, ir nebuvo numatyta reikalavimo šiose patalpose įrengti spintų. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 413, kurioje yra įrengta 11 miegamųjų vietų (b. l. 11), buvo 2 spintos, 11 spintelių, 1 stalas, 5 kėdės, 5 dviaukštės lovos ir 1 vieno aukšto lova. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą pažymėjo, kad Vilniaus PN gyvenamosios patalpos, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, buvo aprūpintos baldais vadovaujantis Aprūpinimo normos reikalavimais, tačiau konkrečių kamerose buvusių baldų ir jų kiekio nenurodė ir nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl Vilniaus PN patalpose esančių baldų. Tokiu būdu darytina išvada, kad Vilniaus PN gyvenamojoje patalpoje Nr. 413 stalo ir spintų įrengimas atitiko iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusioje Aprūpinimo normoje išdėstytus reikalavimus, tačiau patalpoje neužteko kėdžių – gyvenamojoje patalpoje, kurioje yra įrengta 11 miegamųjų vietų, buvo tik 5 kėdės, nors Aprūpinimo normoje buvo nustatyta, kad gyvenamojoje patalpoje turi būti po 1 kėdę vienam asmeniui.
Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nedetalizuoja, kuriais laikotarpiais būtent jam, o ne kitiems kartu su pareiškėju gyvenamojoje patalpoje laikomiems asmenims, nepakako kėdžių, nepaaiškina, kokiu būdu kėdžių stoka sąlygojo pareiškėjo teisių pažeidimą. Be to, pareiškėjas dėl netinkamo patalpų aprūpinimo baldais neteikė prašymų ar skundą Vilniaus PN administracijai (b. l. 16). Savo ruožtu atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kurioje yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė – poilsio kambarys, o Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje, gyvenamojoje patalpoje nuteistasis privalo būti tik naktį. Kitaip tariant, pareiškėjas nebuvo priverstas nuolat leisti laiką gyvenamojoje patalpoje, kurioje neužteko kėdžių, tačiau galėjo laisvai judėti po būrio gyvenamąsias patalpas, leisti laiką poilsio kambaryje, todėl kėdžių gyvenamojoje patalpoje stoka negalėjo neigiamai paveikti pareiškėjo interesų. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Aprūpinimo norma, kaip minėta, galiojo iki 2017 m. sausio 1 d. ir šiuo metu teisės aktuose nėra reglamentuota, kiek ir kokių baldų turi būti įrengiama pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas nelaiko, kad atsakovė pažeidė pareiškėjo teises, netinkamai aprūpindama patalpas baldais.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atsakovė pažeidė jo teisę į privatų gyvenimą, kadangi laisvės atėmimo vietos pareigūnai skaitė pareiškėjo prašymus, skundus ir atsakymus į juos. Tačiau nurodydamas šį teiginį, pareiškėjas jo neindividualizuoja ir nepagrindžia, t. y. nenurodo, kokius prašymus ir skundus, kam ir kada jis teikė, konkrečių pareigūnų, galimai nepagrįstai skaičiusių pareiškėjo prašymus, skundus bei atsakymus į juos, ir datų, kada šie veiksmai buvo atliekami, todėl šie argumentai yra tiek abstraktūs, kad patys savaime, jų nepagrindus ir nesukonkretinus, nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos, juo labiau kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas iš viso teikė kokius nors prašymus ar skundus ir gavo atsakymus į juos.
Atmestinas kaip neįrodytas ir pareiškėjo argumentas, kad dėl netinkamų Vilniaus PN veiksmų, jo sveikatai buvo padaryta didelė nepataisoma žala, kurios neįmanoma įvertinti piniginiu ekvivalentu, kadangi pareiškėjo sveikatos istorijoje (b. l. 17–49) nėra duomenų, sudarančių pagrindo teigti, kad dėl netinkamų laikymo Vilniaus PN sąlygų pareiškėjas patyrė ilgalaikį neigiamą poveikį sveikatai.
Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo bei atsakovės atstovo atsiliepimo į skundą argumentus, darytina išvada, kad byloje nėra nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu. Nenustačius CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilimo sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. A. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.