Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Pareiškėjos atstovas advokatas A. B. 2020 m. rugsėjo 22 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose (2 t., b. l. 39–46) papildomai nurodė, kad atsakovui nuo 2008 metų buvo žinoma, jog pareiškėjai nebus galima jos pasirinktu būdu atkurti nuosavybės teisių. Pareiškėjai nepasirinkus konkretaus žemės sklypo, atsakovas turėjo parinkti įstatyme numatytą kitą atlyginimo būdą – piniginę kompensaciją, kadangi suėjo Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatytas 6 mėnesių terminas sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti. Atsakovas pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalį privalėjo pareiškėjai pasiūlyti atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį (į 2,64 ha žemės) atlyginant kitais būdais – pinigais. Tačiau toks pasiūlymas pareiškėjai nebuvo pateiktas. Atsakovo Sprendimas buvo priimtas tik 2019 metais, tuo pažeidžiant bet kokius įmanomus sprendimo priėmimo terminus, numatytus tiek Atkūrimo įstatyme, tiek kituose teisės aktuose.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja N. E. N. Anykščių rajono Debeikių apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. rugsėjo 19 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į M. L. turėtos 8,39 ha žemės plotą, iš jo- 0,46 ha miško, turėtą Anykščių rajono Debeikių apylinkės (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 160–161). Pareiškėja šiame prašyme pažymėjo, kad pageidauja individualiai ūkininkauti, 5 m. atidėti ūkininkavimą (1 t., b. l. 161).

Pareiškėja ir A. L. 1994 m. balandžio 22 d. pretendentų atstatyti nuosavybės teisę į žemę ar mišką raštišku susitarimu susitarė savo nuosavybės teisę į žemę ir mišką atstatyti (ekvivalentine natūra) taip: N. E. N. – 5,59 ha žemės, iš jų 0,32 ha miško; A. L. – 2,80 ha žemės, iš jų 0,17 ha miško (1 t., b. l. 162).

Pareiškėja Anykščių rajono Žemėtvarkos skyriui Debeikiuose 1999 m. kovo 23 d. pateikė prašymą atmatuoti natūra jai priklausančią žemę ir mišką (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 189).

Utenos apskrities viršininkas 1999 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. 42442-34-12733 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-tei) N. E. N.“ nusprendė atkurti nuosavybės teises į pareiškėjai tenkančius 2,63 ha žemės ir 0,32 ha miško, grąžinant juos natūra. Sprendime nurodė, kad nuosavybės teisės į pareiškėjai tenkančią žemės valdos dalį – į 2,64 ha – bus atkurtos vėliau šiomis sąlygomis: parengus žemės reformos žemėtvarkos projektą (1 t., b. l. 8–9, 118–119).

Utenos apskrities viršininkas parengė 1999 m. rugsėjo 8 d. išvadą Nr. 3209 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau- ir Išvada), kurioje nurodė, jog pagal N. E. N. pateiktus patvirtinančius dokumentus nustatyta, kad buvęs savininkas M. L. nuosavybės teisėmis Utenos apskrities Anykščių rajono (duomenys neskelbtini) valdė 7,90 ha žemės, 0,49 ha miško, N. E. N. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 2,64 ha žemės, kurios vertė 4657 Lt (t. y. 1348,76 Eur), priskirta valstybės išperkamai žemei (užimtai asmeninio ūkio žeme) (1 t., b. l. 10). Išvada nusiųsta į Utenos apskrities Anykščių rajono Viešintų seniūniją ir gauta 1999 m. rugsėjo 30 d., registracijos Nr. 143 (1 t., b. l. 10).

Tarnybos Anykščių skyriaus vedėjas 2019 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 38VĮ-699-(14.38.2) „Dėl Utenos apskrities 1999 m. rugsėjo 8 d. išvados Nr. 3209 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ pripažinimo netekusia galios“, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalimi, Įgyvendinimo tvarkos 105¹ punktu, pripažino netekusia galios Išvadą, parengtą N. E. N. vardu (1 t., b. l. 91).

Šį Įsakymą Tarnybos Anykščių skyrius išsiuntė pareiškėjai su 2019 m. gegužės 8 d. raštu Nr. 38SD-2072-(14.38.105) „Dėl informacijos pateikimo“. Rašte, remdamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalimi, paaiškino Išvados pripažinimo netekusia galios motyvus ir nurodė teisinį pagrindą, taip pat išaiškino, kad pareiškėjai už 2,64 ha žemės bus kompensuojama pinigais (1 t., b. l. 89–90).

Tarnyba 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 38S-76-(14.38.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje“, nusprendė atkurti nuosavybės teises į pareiškėjai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,64 žemės, atlyginant pinigais, už 2,64 žemės 1666 Eur (1 t., b. l. 11–12).

Tarnybos Anykščių skyrius parengė 2019 m. gruodžio 20 d. pažymą Nr. 38PAŽ1-67-(14.38.34) „Dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės“, kurioje nurodė, kad 2,64 ha žemės vertė yra 1666 Eur (1 t., b. l. 13), t. y. tokią pat vertę, kaip Sprendime.

Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu ir Pažyma, kreipėsi su skundu į teismą.

Pareiškėja savo skundą iš esmės grindžia argumentais, kad Tarnyba, žinodama, jog nėra galimybės žemės sklypą suprojektuoti prie jos sodybos, galėjo jai piniginę kompensaciją išmokėti dar 2008 metais, tačiau tik 2019 m. priėmė Sprendimą išmokėti kompensaciją pinigais, dėl to daugiau kaip 10 kartų pasikeitė žemės sklypo vertė, be to, žemės vertė Sprendime ir Pažymoje buvo neteisingai apskaičiuota, ji turėtų būti didesnė, apskaičiuota pagal Žemės įvertinimo metodiką, remiantis žemės verčių žemėlapiais (1 t., b. l. 62–65).

Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad kaimo vietovėje esanti žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, taip pat už žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, valstybė jiems atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1–9 punktuose yra įvardinti būdai, kuriais valstybė piliečiams atlygina už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius, tarp jų - yra lygiaverčio žemės, miško ar vandens telkinio ploto perdavimas (1 punktas).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2,64 ha žemės, į kurią pareiškėja pretendavo atkurti nuosavybės teises, yra valstybės išperkama, todėl už ją pareiškėjai turėjo būti atlyginta šio įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškėjos pozicija dėl pasirinkto būdo, kuriuo jai turi būti atlyginta už valstybės išperkamą žemę, nėra nuosekli. Pareiškėja skunde teigė, kad ji dar 1999 m. buvo išreiškusi prašymą gauti piniginę kompensaciją už 2,64 žemę, tačiau atsakovas nepagrįstai delsė priimti sprendimą (1 t., b. l. 62). Aplinkybės, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėja kada nors būtų išreiškusi valią už valstybės išperkamą žemę gauti piniginę kompensaciją, nepatvirtina jokie byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Aplinkybę, kad pareiškėja už valstybės išperkamą žemę siekė gauti piniginę kompensaciją, teismo posėdyje paneigė ir pati pareiškėja, paaiškinusi, kad visą laiką jos troškimas buvo gauti žemės sklypą prie namų, t.y. siekė, kad už valstybės išperkamą žemę jos nuosavybėn būtų perduotas lygiavertis žemės sklypas. Taigi, pareiškėjos atžvilgiu pagal jos valią buvo vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, už valstybės išperkamą žemę perduodant lygiavertį žemės plotą. Tai patvirtina išduota Išvada, pareiškėjos raštai/prašymai/skundai Tarnybai, Tarnybos Anykščių skyriui, Lietuvos Respublikos Prezidentui, Seimui (ir pateikti pretendentų susirinkimuose) (1 t., b. l. 116–117, 142, 144–148, 150, 157, 170, 186; 2 t., b. l. 7–9), pretendentų susirinkimų protokolai (1 t., b. l. 94, 100, 112, 156, 158, 164, 171; 2 t., b. l. 13).

Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 28 punkte įtvirtinta, kad piliečiams perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai žemės sklypai projektuojami laisvos žemės fondo žemėje pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme nustatytą žemės įsigijimo eilę. Pagal Tvarkos 30 punktą, piliečiams perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus, lygiaverčius turėtajam, žemės sklypai formuojami laikantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytos žemę įsigyjančių piliečių eilės ir perduodami pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus.

Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, (toliau- ir Metodika) 35 punkte įtvirtinta, kad žemės sklypai pretendentams projektuojami laikantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nurodyto eiliškumo. Kiekvienos eilės pretendentai kviečiami aptarti žemės sklypų išdėstymo klausimus pretendentų susirinkime. Atsižvelgiant į pretendentų skaičių gali būti organizuojami keli tos pačios eilės pretendentų susirinkimai (kviečiant pretendentus pagal eilę) arba tą pačią dieną organizuojami atskiri kelių eilių pretendentų susirinkimai. Kvietimai pretendentams įteikiami asmeniškai (pasirašytinai) arba išsiunčiami registruotu laišku ne vėliau kaip prieš 10 dienų iki nustatytos susirinkimo dienos. Pretendentai susirinkime registruojami pasirašytinai. Pagal Metodikos 36, 37 punktus pretendentas pasirašo susirinkimo protokole, kad sutinka su jam laisvos valstybinės žemės plote projektuojamu žemės sklypu, jo sutikimas su projektuojamu žemės sklypu įforminamas parašu šios Metodikos 5 priede nustatytos formos žiniaraštyje.

Pareiškėja buvo įtraukta į pretendentų, pageidaujančių gauti žemę, mišką ar vandens telkinį Sedeikių kadastro vietovėje, sąrašus, prašymo perkelti Išvadą į kitą kadastro vietovę nebuvo pateikusi. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, pareiškėja nuo 2002 metų periodiškai buvo kviečiama į Anykščių rajono Sedeikių kadastro vietovės IX eilės pretendentų susirinkimus, pareiškėja juose dalyvavo, tačiau siūlomų žemės sklypų nepasirinko:

pretendentų susirinkime, įvykusiame 2002 m. vasario 6–7 d., buvo nutarta neprojektuoti pareiškėjai sklypo (pagal 1999 m. rugsėjo 30 d. gautą Išvadą), kadangi pareiškėja nesutiko su jai siūlomo sklypo vieta; nutarta Išvados tenkinimą atidėti. Pareiškėja Anykščių rajono Viešintų žemėtvarkos skyriui 2002 m. vasario 7 d. pateiktu prašymu prašė iš Debeikių seniūnijos perkeltą žemę (2,64 ha už 4657 Lt) atmatuoti tiktai prie jai priklausančios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), kitokių variantų nesiūlyti (1 t., b. l. 148, 156–157);

pretendentų susirinkime 2008 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėja pageidavo, kad už jai priklausančią valstybės išperkamą žemę (2,64 ha, vertė 4657 Lt) būtų suprojektuotas miško sklypas (duomenys neskelbtini); ji pageidavo sklypo, kuris yra priskirtas saugomai teritorijai (Šventosios landšaftinis draustinis); su kitais siūlytais sklypais nesutiko bei atsisakė pasirašyti susirinkimo dalyvių sąraše; susirinkime buvo nutarta neprojektuoti pareiškėjai sklypo (1 t., b. l. 158–159);

2013 m. liepos 4 d. pretendentų susirinkime pareiškėja pageidavo gauti žemės prie nuosavybės teise valdomo sklypo (duomenys neskelbtini), Šventosios landšaftiniame draustinyje; jai buvo paaiškinta, kad laisvos valstybinės žemės prie jos turimo sklypo nėra; jos žemė keliama iš (duomenys neskelbtini) kaimo, Debeikių seniūnijos, Anykščių rajono, kur saugomos teritorijos nėra; pareiškėja pasirinko visą laisvos žemės fondo Nr. 5 miško sklypą (duomenys neskelbtini) ir visą laisvos žemės fondo Nr. 5-1 sklypą (duomenys neskelbtini), kurie nepatenka į saugomą teritoriją; nutarta projektuoti pareiškėjai minėtus laisvos žemės fondo Nr. 5 ir 5-1 sklypus; pareiškėjai buvo suprojektuoti žemės sklypai, kurių Nr. 170-1 ir 170-2 (1 t., b. l. 171, 173–174, 176–177); tačiau 2013 m. liepos 5 d. pareiškėja Tarnybos Anykščių skyriui pateikė prašymą, kuriuo atsisakė 2013 m. liepos 4 d. susirinkime pasirinkto sklypo; nurodė, kad ateityje pretenzijų dėl šio 2013 m. liepos 4 d. pasiūlymo pretenzijų neturės; teigė, kad pasinaudodama valstybės suteikta perkėlimo teise, prašo Išvadoje nurodytą žemės kiekį perkelti prie turimos sodybos, teigė tokį pasirinkimą deklaravusi reformos pradžioje ir prie jo pasiliekanti (1 t., b. l. 150, 170, 186);

2013 m. liepos 24 d. pretendentų susirinkime pareiškėjai buvo siūloma rinktis sklypus likusiame laisvos valstybinės žemės plote; siūlomų sklypų ji atsisakė; susirinkime nutarta pareiškėjai neprojektuoti lygiaverčių žemės, miško ar vandens telkinio sklypų, nes ji sklypų nepasirinko (1 t., b. l. 163–164, 168);

2015 m. balandžio 17 d. pretendentų susirinkime pareiškėja pageidavo gauti žemės sklypą prie savo namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); projekto autorė informavo, kad namų valdos žemės sklypas iš visų pusių ribojasi su privačiais žemės sklypais, todėl negalima tenkinti pareiškėjos prašymo, pareiškėja pasiūlyta rinktis iš kitų laisvos žemės fondo žemės (miško) sklypų. Sklypų pareiškėja nepasirinko, nes siūlomi laisvos žemės fondo žemės sklypai jos netenkino; nutarta neprojektuoti pareiškėjai Sedeikių kadastro vietovėje žemės, miško sklypų, nes ji susirinkimo metu nepasirinko laisvos žemės fondo žemės sklypų (2 t., b. l. 10, 13–14, 16);

2016 m. vasario 8 d. pretendentų susirinkime pareiškėja pageidavo gauti žemės sklypą prie savo namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); projekto autorė informavo, kad negalima tenkinti pareiškėjos prašymo; buvo pasiūlyta rinktis iš kitų laisvos žemės fondo žemės (miško) sklypų; pareiškėja sklypų nepasirinko; nes siūlomi laisvos žemės fondo žemės sklypai jos netenkino; susirinkime nutarta neprojektuoti pareiškėjai sklypų (1 t., b. l. 96, 99–100, 102–103);

2017 m. liepos 10 d. pretendentų susirinkime pareiškėja pateikė 2017 m. liepos 10 d. prašymą, kuriame nurodė, kad Tarnybos Anykščių skyriaus siūlomas sklypas žemės perkėlimui jos netenkina, nes pelkė, teigė pasiliekanti laukti pokyčių įstatymuose, kol atsiras galimybė padengti atkeliama žeme namų valdos sklypą prie turimos sodybos; pareiškėja susirinkime pageidavo gauti žemės sklypą prie savo namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); projekto autorė paaiškino, kodėl negalima tenkinti pareiškėjos prašymo; kitų žemės sklypų pareiškėja nepasirinko; nes siūlomi laisvos žemės fondo žemės sklypai jos netenkino; susirinkime nebuvo nutarta projektuoti pareiškėjai sklypą (1 t., b. l. 110, 112–114, 136, 138–140, 142);

2019 m. balandžio 29 d. pretendentų susirinkime pareiškėjos netenkino siūlomi laisvos žemės fondo žemės sklypai; pareiškėja nepasirinko lygiaverčių žemės sklypų; susirinkime nutarta neprojektuoti pareiškėjai lygiaverčių žemės sklypų, ir toliau nuosavybės teisių atkūrimą pagal Išvadą vykdyti teisės aktuose nustatyta tvarka (1 t., b. l. 92, 94–95).

Pareiškėja dalyvavo Sprendimo priėmimo posėdyje 2019 m. gruodžio 19 d. (protokolas Nr. 38PRT-88(14.38.6), prie protokolo pridėto dalyvavusių posėdyje sąrašas) su Sprendimo projektu susipažino, tačiau su juo nesutiko, motyvuodama tuo, kad tai ne nuosavybės atkūrimas, o atėmimas; pareiškėja pageidavo, kad Išvada būtų jai atiduota ir tada ji spręstų, ką norėtų daryti; pareiškėja nurodė, kad pasiūlymas jos netenkina; Tarnybos Anykščių skyriaus vedėjas, remdamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalimi, Įgyvendinimo tvarkos 103 ir 105 punktais, paaiškino pareiškėjai teisinį reglamentavimą dėl atlyginimo pinigais; susirinkime buvo nutarta atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į 2,64 ha žemės, atlyginant pinigais – 1666 Eur, priimti Sprendimą (2 t., b. l. 19–23).

Pareiškėja nuosavybės teisių atkūrimo klausimu Tarnybos Anykščių skyriui bei kitoms institucijoms teikė įvarius skundus bei prašymus: Tarnybos Anykščių skyriui pateikė 2016 m. kovo 13 d. raštą, kuriame nurodė, kad jos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal Išvadą nuo 1994 m. yra toks pat, ir kiti projektai jai netinka, ji mano, kad turi teisę gyventi savo namuose ir apie namus turėti nuosavos žemės, kuri „įšaldyta“ Išvadoje (2 t., b. l. 7–9); Tarnybai pateikė 2016 m. balandžio 16 d. skundą, kuriame reikalavo žemę pagal Išvadą perkelti prie sodybos (duomenys neskelbtini), kurioje ji gyvena (1 t., b. l. 116–117); Tarnybos Anykščių skyriui pateikė jau minėtą 2017 m. liepos 10 d. prašymą (1 t., b. l. 142); Lietuvos Respublikos Prezidentui, Seimui pateikė 2017 m. liepos 15 d. prašymą (1 t., b. l. 144–147) (prašymas buvo persiųstas Tarnybai (1 t., b. l. 143), kuriame teigė, kad Tarnybos Anykščių skyrius netenkino jos prašymo perkelti paveldėtą žemę prie sodybos, kurioje ji gyvena, Šventosios kraštovaizdžio draustinyje gyvena žmonės, kėlė klausimą, kodėl jai to negalima, teigė, kad neis į pelkę (1 t., b. l. 144–147). Tarnybos Anykščių skyrius 2016 m. kovo 29 d. raštu Nr. 38SS-6-(14.38.45) „Dėl informavimo“ (1 t., b. l. 107–109), 2016 m. birželio 8 d. raštu Nr. 1SS-1813-(7.5) „Dėl skundo nagrinėjimo“ (1 t., b. l. 181–185), 2017 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. 38SD-2921-(14.38.105) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (2 t., b. l. 17–18), Tarnyba 2017 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. 1SS-2314-(7.5) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (1 t., b. l. 187–188), atsakė į minėtus pareiškėjos raštus/prašymus/skundus, remdamasi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi, kad Išvadoje nurodyta 2,64 ha žemė nepatenka į Šventosios valstybinio kraštovaizdžio draustinio teritoriją, už šią žemę pareiškėjai negali būti perduodamas neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypas, esantis minėtame draustinyje.

Aukščiau išvardinti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja pagal Išvadą jai siūlomų perduotinų lygiaverčių žemės sklypų nepasirinko, nuosekliai ir atkakliai laikėsi savo pozicijos, kad į jai perduodamą nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą būtų įskaitomas privatizuojamas namų valdos žemės sklypas (jį atitinkamai padidinant) arba lygiavertis žemės sklypas būtų suprojektuotas prie jos namų valdos, nors tiek pretendentų susirinkimuose, tiek pareiškėjai teiktuose daugkartiniuose atsakymuose į jos skundus buvo nuosekliai ir išsamiai paaiškinta, jog tokio lygiaverčio žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimui suprojektuoti nėra galimybės.

Tvarkos 25 punktas nustato, kad į piliečiui grąžinamos natūra žemės, miško plotą arba perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypui plotą įskaitomas tokio pat dydžio jo privatizuojamas namų valdos (išskyrus tas namų valdas, už kurias nustatytąja tvarka buvo įmokėtos įmokos) žemės sklypas ir jo naudojamas asmeniniam ūkiui žemės sklypas.

Pareiškėja 1989 m. paveldėjo gyvenamąjį namą su pagalbiniais pastatais, esančius Anykščių rajono savivaldybėje, Viešintų apylinkėje, (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 121–124). 2011 m. spalio 11 d. pažymos apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą duomenimis, pareiškėja 1993 m. rugpjūčio 9 d. deklaravo gyvenamąją vietą Anykščių rajono savivaldybės Andrioniškio seniūnijos (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 120). Pareiškėjos 2016 m. balandžio 16 d. skunde Tarnybai taip pat yra teigiama, kad pareiškėja nuo 1993 m. rugpjūčio 9 d. gyvena sodyboje (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 116). Tarnybos Anykščių skyriaus 2016 m. kovo 29 d., 2016 m. birželio 8 d. raštuose pareiškėjai (1 t., b. l. 107, 182) nurodytais duomenimis, pareiškėjai priklausantis gyvenamasis namas, ūkio pastatai, jiems eksploatuoti suformuotas žemės sklypas yra Anykščių rajono savivaldybėje, Andrioniškio seniūnijoje, (duomenys neskelbtini), Vieškelio g. 27, ir jie yra valstybinio Šventosios kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, t. y. saugomoje teritorijoje. Pareiškėja 2017 m. liepos 15 d. prašyme „Dėl neatkurtos nuosavybės“ Lietuvos Respublikos Prezidentui ir Seimui taip pat nurodė, kad ji gyvena Šventosios kraštovaizdžio draustinio teritorijoje (1 t., b. l. 146). Byloje nėra ginčo dėl tos aplinkybės, kad pareiškėjos sodyba (esanti (duomenys neskelbtini)) yra valstybinio Šventosios kraštovaizdžio draustinio teritorijoje.

Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis nustato, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik už tame pačiame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį ir tik tiems piliečiams, kurie tame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir tebegyvena (arba mirties dieną gyveno, jeigu pilietis, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, yra miręs). Šventosios draustinis yra valstybinis draustinis, įtrauktas į Vyriausybės 1997 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1486 patvirtintą valstybinių kraštovaizdžio draustinių sąrašą ir į valstybinių zoologinių draustinių sąrašą. Žemė, į kurią nuosavybės teisės pareiškėjai atkuriamos pagal Išvadą, buvo Utenos apskrities Anykščių rajono (duomenys neskelbtini), ji nepateko į Šventosios kraštovaizdžio draustinį. Todėl, vadovaujantis minėta Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostata, pareiškėjai negalėjo būti perduotas lygiavertis žemės sklypas prie jos nuosavybės teise turimos sodybos, esančios minėto draustinio teritorijoje. Pareiškėjai tai ir buvo paaiškinta anksčiau išvardintuose Tarnybos ir Tarnybos Anykščių skyriaus raštuose.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalis (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.) nustato: jeigu pilietis, turintis teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ar vandens telkinį grąžinant natūra arba perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypą ar vandens telkinį kaimo vietovėje ar (ir) miesto savivaldybės teritorijai priskirtoje po 1995 m. birželio 1 d., Vyriausybės nustatyta tvarka informuotas nenurodo (nepatikslina) vietovės, kurioje pageidautų gauti žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, kviečiamas kvietime nurodytu laiku neatvyksta (išskyrus neatvykimą dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių) rinktis arba atvykęs nepasirenka projektuojamo žemės, miško sklypo ar vandens telkinio vietos, arba pasirinktoje vietovėje nebėra laisvos valstybinės žemės, kurioje piliečiui būtų galima projektuoti žemės sklypą, nuosavybės teisės šiam piliečiui atkuriamos atlyginant pinigais.

Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad atsakovas, ginčijamu Sprendimu atkurdamas pareiškėjai nuosavybės teises, atsakovas nesilaikė Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatų. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalis nustato, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Minėta, jog byloje nėra ginčo, kad buvusio žemės savininko žemės dalis, į kurią pareiškėjai ginčijamu Sprendimu atkurtos nuosavybės teisės, yra valstybės išperkama. Jau vien aplinkybė, kad pagal pareiškėjos valią jai buvo išduota Išvada, pareiškėja buvo įtraukta į pretendentų, pageidaujančių gauti žemę, mišką ar vandens telkinį Sedeikių kadastro vietovėje, sąrašus, vienareikšmiškai patvirtina, kad jai buvo pasiūlyti Atkūrimo įstatyme numatyti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdai, ir vieną iš šių būdų – lygiaverčio žemės sklypo perdavimą pareiškėja pasirinko dar 1999 metais. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas pažeidė Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies reikalavimą.

Atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjos bei jo atstovo rašytiniuose paaiškinimuose (t.2., b.l.39-46) bei teismo posėdyje nurodytas argumentas, kad atsakovas dar 2008 metais privalėjo priimti sprendimą dėl kompensacijos pinigais, paaiškėjus, jog pareiškėjos norimu būdu atkurti nuosavybės teisių nėra galimybės (pareiškėjos teigimu, 2008 metais būtų buvusi nustatyta ženkliai didesnė kompensacijos suma – išperkamos žemės vertė turėtų būti nuo 2750 iki 9500 Eur). Tvarkos 27 punktas nustato, kad tuo atveju, jeigu žemę išperka valstybė, pilietis gali pasirinkti vieną ar kelis atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdus. Iki 2019 metų galiojusios Atkūrimo įstatymo bei Tvarkos nuostatos nenumatė galimybės pretendentui atkurti nuosavybės teises kitokiu atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdu nei pasirinko pats pretendentas, jeigu toks būdas nuosavybės teisių atkūrimo metu buvo numatytas Atkūrimo įstatyme ir yra teisės aktais nustatytos galimybės jį realizuoti. Aukščiau išvardinti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Sedeikių kadastro vietovėje nuo Išvados pateikimo momento iki pat Išvados panaikinimo ir Sprendimo priėmimo buvo galimybė pareiškėjai atkurti nuosavybės teises jos pasirinktu atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdu ir atsakovas vykdė jam teisės aktais nustatytas pareigas, siekdamas atkurti nuosavybės teises pagal pareiškėjos išreikštą valią, t.y. už valstybės išperkamą žemę perduodant jos nuosavybėn lygiavertį žemės plotą, o būtent: jai pastoviai buvo siūloma pasirinkti lygiaverčius žemės sklypus iš laisvos žemės fondo, nors pareiškėja periodiškai tai daryti atsisakydavo, pageidaudama žemės sklypą projektuoti ten, kur nuosavybės teisės jos pasirinktu būdu negalėjo būti atkurtos pagal teisės aktų normas. Ir tik įsigaliojus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalies 2018 11 08 įstatymo Nr. XIII-1610 redakcijai (nuo 2019 m. sausio 1 d.) Tarnybai buvo suteikta teisė atkurti nuosavybės teises kitu būdu pagal šioje teisės normoje bei Tvarkoje nurodytas sąlygas.

Pareiškėja nesutinka ir su Sprendimu nustatyta pinigine kompensacija už valstybės išperkamą žemę.

Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalis nustato: kai atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ir už nekilnojamąjį turtą, kurio šio įstatymo nustatytais atvejais piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra, atlyginimas (perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio vertė, mokamų pinigų suma) apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą vertinimo metodiką, atsižvelgiant į realią išperkamo turto ir perduodamo kito turto vertę atlyginimo metu. Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 3 punktu buvo patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika (toliau- ir Lygiavertiškumo metodika), minėto nutarimo 4.2.1 punkte nustatyta, kad šiuo nutarimu patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika yra taikoma apskaičiuojant valstybės išperkamos turėtos žemės, miško, vandens telkinių vertę, kai atlyginama Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytais būdais (išskyrus žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai būdą), o 4.4 punkte nurodyta, kad pagal Lygiavertiškumo metodiką žemės vertę apskaičiuoja teritoriniai padaliniai.

Lygiavertiškumo metodikos 1 punkte nurodyta, kad ši metodika taikoma apskaičiuojant žemės, miško ir vandens telkinių, priskirtų pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą valstybės išperkamiems žemei, miškui, vandens telkiniams, vertę (išskyrus atvejus, kai atlyginant už valstybės išperkamą žemę, mišką, vandens telkinį perduodami nuosavybėn lygiaverčiai žemės, miško sklypai, vandens telkiniai kitoje vietoje).

Lygiavertiškumo metodikos 4.1 punktas nustato, kad valstybės išperkamos (pinigais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: žemės ūkio paskirčiai naudota žemė: I rūšies – 492,35 Eur už ha; II rūšies – 419,95 Eur už ha; III rūšies – 304,1 Eur už ha; IV rūšies – 188,25 Eur už ha. Šios metodikos 6 punkte nurodyta, kad atsižvelgiant į turėto žemės, miško sklypo, vandens telkinio buvimo vietą, valstybės išperkamos žemės ir miško vertei taikomi šie pataisos koeficientai teritorijos socialiniam-gamybiniam potencialui įvertinti (ir 6.1–6.3 papunkčiuose yra išvardinti koeficientai). 6.3 papunktis nustato: kai žemės sklypas yra valstybės išperkamos žemės, naudojamos gyventojų asmeniniam ūkiui, teritorijoje, esančioje prie miestų, miestelių ir kaimų ar pačiuose kaimuose, turinčiuose daugiau kaip 200 gyventojų, taikomas koeficientas 1,2. Lygiavertiškumo metodikos 9 punktas nustato, kad šios metodikos 5–7 ir 10 punktuose nurodyta tvarka apskaičiuota valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertė, išreikšta eurais, indeksuojama tokia pat tvarka kaip valstybės parduodamos žemės vertė. Nutarimo „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 2.1.2 papunktis nustato, kad apskaičiuojant parduodamų be aukciono valstybinės namų valdų žemės sklypų, mėgėjų sodo teritorijoje esančios žemės sklypų, garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų garažų, individualių garažų žemės sklypų, išskyrus šio nutarimo 5.6 papunktyje nurodytus valstybinės žemės plotus, vertę yra taikoma Žemės įvertinimo metodika. Žemės įvertinimo metodikos 6 punktas nustato, kad valstybinės žemės (be vertės priedo dėl inžinerinių statinių), miško žemės ir vandens telkinių vertė nuo 1995 m. vasario 1 d. indeksuojama indeksu 1,6. Lygiavertiškumo metodikos 8 punktas nustato, kad valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertė (suapvalinta iki sveikų skaičių) išreiškiama eurais. Šios metodikos 7 punktas nustato, kad valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertė apskaičiuojama pagal šios metodikos 2 priedą. 2 priede yra pateikta lentelė – Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo aktas.

Nagrinėjamu atveju, pagal Utenos apskrities Debeikių valsčiaus šeštos /6/ seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalų rūšimis paskirstytų žemių 1929 m. rugsėjo 2 d. sąrašą (1 t., b. l. 190–191) M. L. įpėdinių (duomenys neskelbtini) valdoma 8,25 ha žemė buvo: II rūšies – 4,25 ha, III rūšies – 1,50 ha, IV rūšies – 2,50 ha. Tad teismo apskaičiavimu pagal Lygiavertiškumo metodikos 4.1, 6.3 papunkčius, 6, 8, 9 punktus, pareiškėjos 2,64 ha žemės vertė, atlikus apskaičiavimus, yra 1666 Eur: 1784,79 Eur (t. y. 4,25 ha x 419,95 Eur už 1 ha) + 456,15 Eur (t. y. 1,50 ha x 304,1 Eur už 1 ha) + 470,63 Eur (t. y. 2,50 ha x 188,25 Eur už 1 ha) = 2711,56 Eur x 1,2 koeficientas = 3253,88 Eur; 3253,88 Eur x 1,6 indeksas = 5206,20 Eur už 8,25 ha; 631,05 Eur už 1 ha (t. y. 5206,20 Eur / 8,25 ha); 1666 Eur už 2,64 ha (t. y. 631,05 Eur už 1 ha x 2,64 ha = 1665,98 ? 1666 Eur). Tokią pat sumą (1666 Eur) apskaičiavo ir Tarnybos Anykščių skyrius Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės 2019 m. gruodžio 3 d. 3 d. apskaičiavimo akte Nr. 38LS-89-(14.38.91) (1 t., b. l. 192–193), parengtame pagal Lygiavertiškumo metodikos 2 priedą, ir ją nurodė Sprendime ir Pažymoje. Iš to, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad atsakovas išperkamos 2,64 ha žemės vertę – 1666 Eur – apskaičiavo ir Sprendime nurodė teisingai. Atitinkamai laikytina teisinga Pažymoje nurodyta išperkamos žemės vertė, nes Pažymoje iš esmės tik atkartotos Sprendimo nuostatos, jokie nauji paskaičiavimai surašant Pažymą nebuvo atliekami.

Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 4.2.1 punktas, Lygiavertiškumo metodikos 1 punktas neabejotinai patvirtina, kad tuo atveju, kai atkuriamos nuosavybės teises, už valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais, išperkamos žemės vertei (kompensacijai) apskaičiuoti taikytina būtent Lygiavertiškumo metodika. Apskaičiuojant žemės vertę pagal Lygiavertiškumo metodiką, žemės verčių žemėlapiai nėra taikomi. Todėl atmestini pareiškėjos ir jos atstovo argumentai, kad apskaičiuojant kompensacijos dydį pareiškėjai, turėtų būti vadovaujamasi Žemės įvertinimo metodika ir žemės verčių žemėlapiais.

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas konstatuoja, kad Tarnybos Anykščių skyriaus 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. 38S-76-(14.38.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ ir 2019 m. gruodžio 20 d. pažyma Nr. 38PAŽ1-67-(14.38.34) „Dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės“ yra teisėti ir pagrįsti. Todėl nėra pagrindo juos panaikinti ir įpareigoti Tarnybos Anykščių skyrių teisingai perskaičiuoti 2,64 ha žemės sklypo kainą pagal VĮ Registrų centras Žemės ūkio žemės grupės verčių žemėlapį bei pagal Žemės įvertinimo metodikos 1, 6 priedus. Pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).