- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-06
- Bylos Nr.
- eI2-1832-535/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00103-2021-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič (pirm.), Ina Kirkutienė, Jolanta Vėgelienė
- Pareiškėjas
- L. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Advokatai
- Remigijus Rinkevičius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Inos Kirkutienės, Jolantos Vėgelienės
dalyvaujant pareiškėjui L. M. (L. M.), jo atstovui advokatui Remigijui Rinkevičiui, atsakovo atstovei Justinai Ivanauskaitei-Pečiulei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei R. P., vertėjai I. K..
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal L. M. (L. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. M. (L. M.) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2020-12-30 sprendimą Nr. (15-01)3I-00377/44U-6889/(15/5-9)4U-948/(15/5-5)41PR-48 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo, grąžinimo į (duomenys neskelbtini) ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui L. M.“ kaip nepagrįstą. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis nesutinka su atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020-12-30 Sprendimu, kuriuo buvo nuspręsta atsisakyti pakeisti (duomenys neskelbtini) piliečiui L. M., gim. (duomenys neskelbtini), leidimą laikinai gyventi, panaikinti jam išduotą daugkartinę nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini), įpareigoti jį savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, įspėti, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išvykimo iš LR per šio sprendimo 3 punkte nustatyta savanoriško išvykimo terminą, todėl prašo šį Sprendimą panaikinti, kaip nepagrįstą.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad Sprendimas buvo priimtas nurodant, kad 2019-10-28 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15-01) 3I-447 / (15/5-9) 50U-1958 / (15/5- 9) 4U-587 dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi, dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo ir dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką L. M.. 2019-11-11 pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, apskundė jį Vilniaus apygardos administraciniam teismui, 2020-04-02 VAAT priėmė sprendimą L. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą. 2020-04-17 pareiškėjas šį sprendimą apskundė LVAT. 2020-07-01 LVAT nusprendė L. M. skundą tenkinti iš dalies, t.y. panaikinti Migracijos departamento 2019-10-28 sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti naują sprendimą. Pareiškėjas skunde nurodo, kad , jo nuomone, atsakovas ginčijamame Sprendime iš esmės tik atkartoja visas faktines aplinkybes, kurios jau buvo vertinamos administracinėje byloje Nr. eA- 4162-1062/2020 , kurioje LVAT iš dalies tenkino L. M. apeliacinį skundą - panaikino Migracijos departamento 2019-10-28 sprendimą ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo L. M. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti naują sprendimą.
Pažymi, kad atsakovas įvykdė aukščiau minėtą Sprendimą tik praėjus 7 mėnesiams po teismo sprendimo priėmimo ir tik po to, kai 2020 m. rugsėjo mėn. pareiškėjas raštu pateikė raginimus įvykdyti LVAT sprendimą. Iki raginimų pateikimo Migracijos departamentas nesiėmė jokių veiksmų, nenagrinėjo prašymo dėl leidimo lakinai gyveni pakeitimo bei nekvietė pareiškėjo į apklausą, kol nebuvo paragintas imtis aktyvių veiksmų. Pareiškėjo apklausa buvo atlikta 2020-¬10-20, o skundžiamas sprendimas priimtas tik 2020-12-30, todėl nėra aišku, ką Migracijos departamentas tyrė tiek laiko, jeigu sprendime iš esmės nurodė faktines aplinkybes, kurios jau buvo nagrinėjamos prieš tai vykusioje administracinėje byloje, nežymiai jas papildydamas ir tokių pačių faktinių aplinkybių pagrindu priėmė analogišką sprendimą. Atsakovui per 7 mėnesius nepavyko gauti jokių papildomų objektyvių duomenų apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui , todėl buvo nutarta paprasčiausiai panaudoti tas pačias aplinkybes ir formaliai surašyti visiškai nepagrįstą bei neobjektyvų sprendimą. Pareiškėjas kritiškai vertina Migracijos departamento teiginius apie tai, kad iš naujo nagrinėdamas jo 2019-07-31 pateiktą prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, išsiuntė Valstybės saugumo departamentui 2020-08-05 paklausimą Nr. (15/4-4) 10K-21406, ar L. M. nekelia grėsmės valstybės saugumui ir 2020-08-19 gavo atsakymą Nr. 18-7291, kad L. M. ir toliau gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl, vadovaujantis Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p., leidimas laikinai gyventi jam turėtų būti neišduotas ir šiuo pagrindu atsisakė pakeisti leidimą lakinai gyventi, kadangi ir vėl atsakovas iš esmės rėmėsi tik Valstybės saugumo departamento išvada ir įslaptina informacija, kuri pareiškėjui nebuvo atskleista. Kalbant apie atsakovo įrodinėjamą aplinkybę, kad L. M. prieš tai teiktuose prašymuose sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo faktines gyvenamąsias vietas, pažymi, kad tai yra papildoma informacija, kurios pareiškėjas nesureikšmino ir nurodė ne visą, kadangi ji nesudaro teisinio pagrindo leidimo panaikinimui, o yra tik formali. Kaip nepagrįsti privalo būti atmesti Migracijos departamento teiginiai apie tai, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 26 str. 1 d. 6 punkte imperatyviai nurodytą pareigą užsieniečiui pateikti išsamią informaciją raštu apie save, įskaitant ir informaciją apie visas buvusias bei esamas darbovietes, nes L. M. tokios informacijos nepateikė ir priėjo išvados, kad jis sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbovietes. Įstatymo 26 str. 1 d. 6 p. nėra nurodyta imperatyvi pareiga pateikti informaciją apie visas buvusias ir esamas darbovietes, kai teikiamas prašymas dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimu pagrindu. Nors prašyme (anketoje) yra tokia skiltis, tačiau ji yra kaip papildoma ir jos net nėra būtina pildyti, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbovietes.
Atsiliepimas
Atsakovas nepagrįstai nurodo, jog pareiškėjas nepateikė ir prašymo 8.9 eilutėje pateiktų duomenų apie jo ryšius su kilmės ar kitos valstybės (išskyrus LR) žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis tarnybomis (dirba) dirbo tokioms tarnyboms, kadangi nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas turi sąsajų su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybomis ir kad gali būti išnaudojamas šių tarnybų veikloje. Šiuo atveju taipogi buvo remtasi vien Valstybės saugumo departamento 2020-08-19 raštu Nr. 18-7291, kuriame nurodyta, jog L. M. ir toliau gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas negali nurodyti to ko niekada nebuvo, todėl priešingai nei teigia atsakovas, nurodė teisingą informaciją. Iš viso nėra aišku, kokius patikimus įrodymus turi Valstybės saugumo departamentas, jeigu atsakovas grėsmę valstybės saugumui šiuo atveju sieja tik su esminės reikšmės neturinčių duomenų nepateikimu (arba kurių iš vis neprivaloma pateikti) bei su tuo, jog pareiškėjas lankosi (duomenys neskelbtini), gauna pensiją, turi ten giminių ir pan. Pažymi, kad vien tas faktas, jog pareiškėjas (nugyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio prasme) ne ilgą laiką gyveno bei darbavosi (duomenys neskelbtini), niekaip neįrodo jo sąsajų su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybomis, be to, pareiškėjas daugiau nei 11 metų dirbo Lietuvos TSR VRM struktūroje, todėl labiau tikėtina kad jis galėtų turėti sąsajų su Lietuva, o ne su Rusija. Pareiškėjas kritiškai vertina atsakovo pasisakymus apie tai, jog jis nuo seno buvo lojalus ne Lietuvos Respublikai, o (duomenys neskelbtini) vien dėl to, jog jis nepriėmė Lietuvos Respublikos pilietybės ir įžvelgia diskriminacinio pobūdžio pareiškimą jo atžvilgiu. Nurodo, kad pareiškėjas 4 metams buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini) ir bandė ten įsitvirtinti dėl ko ir neatsisakė (duomenys neskelbtini) pilietybės, nes tuo metu jam atrodė taip priimtiniau, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog pareiškėjas yra lojalus (duomenys neskelbtini) ir turi glaudesnius ryšius su šia valstybe, o ne su Lietuva. Atsakovas ir šiuo atveju neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas jau 25 metus gyvena Lietuvoje su leidimais gyventi, o iš viso gyvena jau virš 40 metų, visą šį laiką elgėsi pareigingai, nepadarė jokių pažeidimų, jis yra niekam neskolingas, sudarė santuoką su dabartine Lietuvos Respublikos piliete, su kuria gyvena jau daugiau nei 40 metų, Lietuvoje užaugino sūnų, kas parodo, kad jo ketinimai sieti ateitį su šia šalimi yra labai rimti ir pagrįsti ir jis per 25 metus nebuvo apskritai niekuo niekada kaltinamas ir jo reputacija buvo nuolat švari. Jis labai myli savo šeimą, gerbia šalį, kurioje gyvena, laisvai kalba bei rašo lietuviškai, jo socialiniai ir kiti ryšiai, priešingai, nei bando interpretuoti Migracijos departamentas, yra labai stiprūs, kadangi Lietuvoje gyvena jau labai ilgą laiką. Pareiškėjas 2013-2017m. dažnai lankydavosi (duomenys neskelbtini), tačiau tą darė tikslu pabūti su garbingo amžiaus motina ir savo pagalba kažkiek prisidėti prie gyvenimo sąlygų ir buities pagerinimo bei bandė įkurti savarankišką verslą (atidaryti restoraną), tačiau nesėkmingai. Migracijos departamentas sprendime nurodė, jog L. M. (duomenys neskelbtini) turi giminių, nes ten gyvena jo motina ir sesuo, todėl pareiškėjui kyla pagrįstas klausimas, nuo kada artimiausių giminių, gyvenančių užsienyje, lankymas tapo grėsme valstybės saugumui. Atsakovas nepagrįstai vertino, jog pareiškėjo su Lietuva nesieja glaudūs ryšiai vien todėl, kad jo pilnametis sūnus išvykęs gyventi į (duomenys neskelbtini), o sutuoktinės brolis, motina ir tėvas yra mirę, todėl pareiškėjas neturi artimų ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis. L. M. Lietuvoje gyvena nuo 1978 metų, čia sukūrė šeimą, jam gimė sūnus, kurį užaugino Lietuvoje. Pareiškėjas turi nemažai draugų Lietuvoje, su kuriais palaiko artimus ryšius, turi pažįstamų, tačiau natūralu, kad prašyme dėl leidimo pakeitimo nurodė tik pačius artimiausius sau žmones, nes nematė reikalo nurodyti visus žmones, su kuriais bendrauja. Apklausos metu paminėjo svarbiausius asmenis, su kuriais bendrauja, o ne visus pažįstamus, kadangi nenorėjo viešinti jų asmens duomenų. Pareiškėjas, ypač nuo 2019 metų pabaigos priverstinai ištremtas, o pastaruoju metu ir dėl pandemijos retokai gyvai susitinka su draugais ir pažįstamais, jis daugiausia laiko praleidžia su žmona namie ir nemato poreikio nuolat važiuoti į susitikimus kai galima patogiai bendrauti el. ryšio priemonėmis, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas neturi jokių pažįstamų asmenų Lietuvoje. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas nedirba Lietuvoje ilgą laiką ir gauna pensiją iš (duomenys neskelbtini), taipogi nepaneigia jo ekonominių ryšių su Lietuva ir nėra svarbi nagrinėjamos bylos kontekste. Pareiškėjas turi nuosavą būstą Lietuvoje, nedirba, nes gauna pensiją, o anksčiau dirbdavo pavienius darbus, jam taip pat (ir jis jai savo ruožtu) padėdavo sutuoktinė. Nurodo, kad atsakovo pasiūlymas pareiškėjo sutuoktinei, LR pilietei, kuri visą gyvenimą pragyveno Lietuvoje, būnant pensinio amžiaus, išvykti kartu su juo gyventi į (duomenys neskelbtini) yra visiškai nepagrįstas ir prieštarauja bet kokiems teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Tai, kad pareiškėjas turi (duomenys neskelbtini) savo vardu registruotą mažą butą (kuriame gyvena jo sena motina), neįrodo jo glaudesnio ekonominio ryšio su šia valstybe, nes lygiai taip pat pareiškėjas turi nuosavybės teise būstą Lietuvoje. Pareiškėjo išsiuntimas gyventi į (duomenys neskelbtini) yra visiškai neproporcinga priemonė, jis nekelia jokios realios grėsmės Valstybės saugumui, kadangi Migracijos departamentas grindžia grėsmę tik tuo, jog jis nepateikė visos informacijos apie savo faktines gyvenamąsias vietas (kurios buvo Lietuvoje) ir apie visas darbovietes (kurių niekada visų nebuvo privaloma nurodyti anketose). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) neturės kur gyventi, bus išskirta jo šeima, jis ten neturi jokių draugų (išskyrus savo motina ir seserį) ir jokių socialinių bei ekonominių ryšių, neišmano, kaip veikia socialinė, sveikatos ir kitos sistemos, todėl tokio amžiaus (63 metų) jam bus pernelyg sunku prisitaikyti prie visiškai kitokios kitos valstybės santvarkos. L. M. turi daug glaudesnius socialinius, ekonominius ryšius su Lietuva, o ne su pilietybės valstybe. Migracijos departamentas nurodo, kad pareiškėjas nuo 1994 m. iki 1999 m. turėjo leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o nuo 2002 m. leidimus laikinai gyventi. Visą tą laiką t.y. iki pat 2017 metu, pareiškėjui buvo pratęsiami leidimai lakinai gyventi ir Migracijos departamentas nekėlė jokių klausimų dėl grėsmės valstybės saugumui ir tik 2019 metais nurodė, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, grįsdamas tai abstrakčia VSD išvada. Pareiškėjas per paskutinius metus nėra padaręs apskritai jokių pažeidimų, nusikaltimų ir pan. už ką gali būti laikomas kaltu ar keliančiu grėsmę visuomenei, jo atžvilgiu nėra pradėtos bylos, jis nėra nei teistas, nei baustas, nei per paskutinius metus, nei apskritai per visą buvimo Lietuvoje laikotarpį. Nurodo, kad skundžiamame sprendime nėra nurodyta nei kada, nei už ką asmuo yra laikomas keliančiu grėsmę, sprendimas turi būti panaikintas , o draudimas atvykti į Lietuvą 2 metus yra ne tik kad neproporcingas siekiamam tikslui ir tam, kad jis čia turi šeimą, bet ir neteisėtas. Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus yra visiškai neadekvatus ir pažeidžiantis jo teises, nes tokiu būdu jis iš esmės yra „ištremiamas“ iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos į iš esmės svetimą bei nuo šeimos atskirtą valstybę. LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. Šiuo atveju tokiu aplinkybių byloje nenustatyta, o sprendimai priimti akivaizdžiai bendro pobūdžio informacija. Kitokia informacija, kuria teismas galėjo remtis, pareiškėjui nėra žinoma, todėl jeigu tokia ir buvo pateikta teismui, teismas ja remtis negalėjo (pareiškėjas negali apsiginti, nes nežino įslaptintos informacijos). Vertinant atsakovo teiginį, kad vadovaujantis Įstatymo 4 straipsniu, Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo 2020-08-19 išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, turėjo teisinį pagrindą ir privalėjo atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o jo turėtą leidimą laikinai gyventi - panaikinti, pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnis aiškintinas kartu su LR ABTĮ 56 straipsnio („Įrodymai“) 3 dalimi. Šioje dalyje nustatyta, jog faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymu nustatyta tvarka, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant klausimą, ar teismui pateikta įslaptinta informacija ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu gali būti laikoma įrodymu administracinėje byloje, būtina išsiaiškinti, ar tokie (įslaptinti) įrodymai yra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys (galintys patvirtinti) reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kuriems esant pareiškėjui atsisakyta suteikti / pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismui nustačius, kad tokie įrodymai yra vieninteliai, jis turi motyvuotai atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo prasme ir pripažinti atsisakymą suteikti / pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nepagrįstu (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1456/2014; 2020 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3902-1062/2020). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog ginčijamas sprendimas yra pagrįstas iš esmės vien Valstybės saugumo departamento išvada (įslaptintais duomenimis), kurie turėjo lemiamą reikšmę Migracijos departamentui priimant ginčijamą sprendimą, įslaptinta VSD informacija negali būti laikoma leistinu įrodymu ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo prasme. Pareiškėjo manymu, sprendžiant dėl atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti įvertinta, ar uždraudžiant jam atvykti į Lietuvos Respubliką, atsakovas nepažeidė Europos žmogaus teisių Konvencijos 8 straipsnio nuostatų. Pareiškėjui nėra aišku, kaip atsakovas padarė išvadas, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas dėl draudimo priimtas remiantis vien tik Valstybės saugumo departamento pateikta medžiaga, kuri yra įslaptinta ir pareiškėjui nėra žinoma, kiti motyvai sprendime nepateikti. Be to, sprendimui dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, grėsmė valstybės saugumui turi būti reali, toks sprendimas turi būti priimtas vadovaujantis viešojo administravimo, tarp jų ir proporcingumo bei objektyvumo principais. Nurodo, kad 2020-12-30 Migracijos departamento sprendimas yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi atsakovas neįrodė L. M. grėsmės valstybės saugumui bei atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi tik dėl to, jog buvo gauta Valstybės saugumo departamento išvada, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui bei kad pareiškėjas nepateikė apie save visos informacijos (nenurodė visų faktinių gyv. vietų per 10 metų bei visų darboviečių) bei jo sąsajas su (duomenys neskelbtini) žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis grindė tuo, jog jis turi (duomenys neskelbtini) butą, giminių, kartais ten lankosi, gauna pensiją ir kažkada ten dirbo, t.y. grindė vien prielaidomis ir spėlionėmis, todėl jis turi būti panaikintas.
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodo, kad 2019-07-31 pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, kai Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė L. M., kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, ir prie jo pridedamus dokumentus: galiojančius kelionės dokumentą bei leidimą laikinai gyventi ir kt. 2019-10-28 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15-01) 3I-447 / (15/5-9) 50U-1958 / (15/5-9) 4U-587 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui L. M.“. 2019-11-11 pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, apskundė jį Vilniaus apygardos administraciniam teismui . 2020-04-02 VAAT priėmė sprendimą pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. 2020-04-17 pareiškėjas šį sprendimą apskundė LVAT. 2020-07-01 LVAT nusprendė pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, t. y. panaikino Migracijos departamento 2019-10-28 sprendimą Nr. (15-01) 3I-447 / (15/5-9) 50U-1958 / (15/5-9) 4U-587 ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti minėto užsieniečio prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti naują sprendimą.
Šalies argumentai
Migracijos departamentas iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo 2019-07-31 pateiktą prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir nustatė, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo/pakeitimo reikalavimų, t.y. pareiškėjo atžvilgiu nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktuose įtvirtinti imperatyvūs pagrindai atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma nustato, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti arba pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, o šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti arba pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės Įstatymas nenumato jokių išimčių, kad tais atvejais, kai užsienietis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (keitimo) kreipiasi šeimos susijungimo pagrindu, galėtų būti netaikomos imperatyvios Įstatymo nuostatos. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar nepakeistas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo pateiktą prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi bei 141 straipsniu, taip pat siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių minėtam užsieniečiui gali būti atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, išsiuntė Valstybės saugumo departamentui 2020-08-05 paklausimą Nr. (15/4-4) 10K-21406, ar L. M. nekelia grėsmės valstybės saugumui. 2020-08-19 buvo gautas Valstybės saugumo departamento atsakymas Nr. 18-7291, kad L. M. ir toliau gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, leidimas laikinai gyventi jam turėtų būti neišduotas. Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą leidimo laikinai gyventi keitimo pagrindą ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių jam gali būti atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, 2020-10-20 Migracijos departamente atliko pareiškėjo ir jo sutuoktinės apklausą raštu.
Vadovaujantis apklausos metu pareiškėjo pateiktais atsakymais, nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m., 2017 m., 2019 m. teiktuose prašymuose pakeisti leidimą laikinai gyventi, sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo faktines gyvenamąsias vietas per pastaruosius 10 metų, o taip pat sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbovietes, galimai siekdamas nuslėpti nuo Migracijos departamento tam tikrą informaciją ir (arba) naudodamasis neoficialiomis pareigomis įmonėje (duomenys neskelbtini) kaip priedanga dažnam lankymuisi (duomenys neskelbtini) (2013-2017 m.). Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas nuslėpė informaciją nuo Migracijos departamento (tikslingai jos nepateikė) apie ryšius su (duomenys neskelbtini) žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis tarnybomis – nors ir turėjo pareigą pateikti tikrovę atitinkančius duomenis, tačiau šių duomenų neatskleidė nei pildydamas 2015 m., 2017 m. ir 2019 m. prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi, nei 2020-10-20 apklausos lape. Valstybės saugumo departamento 2019-09-09 rašte Nr. 19-1075RN yra pateikta išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui būtent dėl jo sąsajų su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybomis ir kad pareiškėjas gali būti išnaudojamas šių tarnybų veikloje. Tai reiškia, kad pareiškėjas, nurodydamas, jog neturi ir neturėjo ryšių su kilmės ar kitos valstybės žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis tarnybomis, sąmoningai siekė klaidinti Lietuvos valstybės institucijas ir nuslėpti faktus, kurie būtų galėję lemti Migracijos departamento sprendimą neišduoti (nepakeisti) pareiškėjui leidimo laikinai gyventi. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei įvertinęs, jog pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja stiprūs bei tvirti socialiniai, ekonominiai bei kiti ryšiai, jo integracijos lygis Lietuvos Respublikoje, proporcingai vertinant, yra mažiau reikšminga aplinkybė negu grėsmė valstybės saugumui ir kad atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neatima teisės pareiškėjui gyventi kartu su sutuoktine, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktais, ginčijamu sprendimu nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra teisinis pagrindas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, tačiau įvertinęs valstybės saugumui keliamos grėsmės pobūdį, tai, kad pareiškėjas laikėsi Migracijos departamento prašymo atvykti į apklausą, atsižvelgdamas į pareiškėjo Migracijos departamentui atsiųstame 2020-12-30 elektroniniame laiške pateiktą informaciją apie sveikatos būklę, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalimi, ginčijamu sprendimu nusprendė įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Taip pat pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Remiantis Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 38.3 papunkčiu, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui nustatomas 10 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pagal Tvarkos 39 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunktyje. Atsižvelgdamas į tai, bei remdamasis Valstybės saugumo departamento išvadoje pateikta informacija ir siūlomu nustatyti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpiu (2 metams), Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu nusprendė atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos per jam nustatytą savanoriško išvykimo terminą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu sprendimu, savo skunde pažymi, kad ginčijamas sprendimas priimtas tik praėjus 7 mėnesiams nuo LVAT 2020-07-01 sprendimo priėmimo ir tik po to, kai pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui raginimus vykdyti 2020-07-01 sprendimą. Migracijos departamentas su šiais skundo argumentais nesutinka, kadangi ginčijamas sprendimas priimtas ne po 7, o po 6 mėnesių nuo minėto LVAT sprendimo priėmimo ir šį ginčijamo sprendimo priėmimo terminą sąlygojo ne vengimas vykdyti teismo sprendimu nustatytą įpareigojimą, tačiau objektyvios priežastys – būtinybė iš naujo surinkti bei gauti papildomą ginčijamo sprendimo priėmimui reikalingą informaciją apie pareiškėją ir ją patikrinti su anksčiau gautais duomenimis. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, jo prašymas dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pakartotinai buvo nagrinėjamas Migracijos departamento iniciatyva (vykdant LVAT 2020-07-01 sprendimą), o ne pareiškėjui paraginus tai padaryti. Kaip pažymima ginčijamame sprendime, Migracijos departamentas 2020-08-05 raštu pakartotinai kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą su prašymu įvertinti, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Po to, kuomet 2020-08-19 buvo gautas kompetentingos institucijos atsakymas, jog pareiškėjas ir toliau gali kelti grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamentas nusprendė, jog siekiant patikrinti turimą informaciją apie pareiškėją ir tuo pačiu tinkamai įvertinti, ar yra pagrindai pakeisti/atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, tikslinga atlikti išsamią pareiškėjo bei jo sutuoktinės apklausą, ko pasekoje pareiškėjo elektroninio pašto adresu 2020-09-07 buvo išsiųstas kvietimas atvykti į apklausą iki 2020-10-07. Pažymėtina, jog pareiškėjo sutuoktinės apklausa buvo atlikta tik 2020-10-20, nes pareiškėjas anksčiau atvykti į apklausą neturėjo galimybės, kas reiškia, jog ilgesnį ginčijamo sprendimo priėmimo terminą sąlygojo ir nuo paties pareiškėjo priklausančios aplinkybės, o ne Migracijos departamento neveikimas, kaip nepagrįstai teigiama skunde. Tik gavęs visą reikšmingą informaciją (ne anksčiau, nei 2020-10-20) ,Migracijos departamentas galėjo ją visapusiškai bei objektyviai įvertinti bei priimti pagrįstą bei teisingą sprendimą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ginčijamo sprendimo priėmimas buvo vilkinamas ir kad užtrukęs pakartotinis pareiškėjo prašymo nagrinėjimas nepagrįstai pažeidė pareiškėjo teises bei teisėtus interesus (pareiškėjas nenurodo, kad dėl ginčijamo sprendimo priėmimo termino jis patyrė kokias nors neigiamas pasekmes, juolab, kad pareiškėjo prašymo nagrinėjimo laikotarpiu jam buvo išduota viza ir pareiškėjas galėjo būti Lietuvos Respublikoje). Priešingai, nei vertina pareiškėjas, ginčijamas sprendimas nėra tapatus anksčiau, išnagrinėjus tą patį pareiškėjo prašymą, priimtam sprendimui, kuris buvo panaikintas LVAT 2020-07-01 sprendimu – ginčijamame sprendime išsamiai išdėstytos papildomai ištirtos ir nustatytos aplinkybės, sudariusios teisinį pagrindą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir ginčijamas sprendimas nėra grindžiamas vien tik įslaptinta Valstybės saugumo departamento išvada, todėl Migracijos departamentas ištaisė LVAT nustatytus ankstesnio Migracijos departamento sprendimo trūkumus bei tinkamai įvykdė jam Įstatymo bei kitų teisės aktų priskirtas funkcijas. Migracijos departamentas taip pat nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, jog prašymuose dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo/pakeitimo prašoma užpildyti informacija apie užsieniečio gyvenamąją vietą ar darbovietę, yra nereikšminga, papildoma ir formali, todėl tai, kad pareiškėjas savo prašymuose nurodė ne visą informaciją, nesudaro pagrindo leidimo laikinai gyventi panaikinimui.
Vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 6 punkte, be kita ko, nustatyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis pateikia išsamią informaciją apie save. Ši Įstatymo nuostata detalizuojama Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas). Aprašo 2 priedo (Duomenys, nurodomi pildant prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje) 7.2 papunktyje įtvirtinta, kad pildant prašymą turi būti nurodomos užsieniečio faktinės gyvenamosios vietos leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu (valstybės, konkretūs adresai), o 7.5 papunktyje – duomenys apie užsieniečio esamas ir buvusias paskutines darbovietes, darbo laikotarpį bei pareigas. Paminėtos teisės aktų nuostatos įpareigojo pareiškėją pildant prašymus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nurodyti teisingus, tikslius bei išsamius duomenis tiek apie savo esamą bei buvusias gyvenamąsias vietas, tiek apie darbovietes. Pagrindo ar prielaidų manyti, kad ši informacija yra nereikšminga, pareiškėjas neturėjo, juolab, kad prašymų formose aiškiai įvardijama, kokius duomenis reikalaujama nurodyti, todėl akivaizdu, jog 2015 m., 2017 m. bei 2019 m. savo prašymuose dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nenurodydamas visos informacijos apie ankstesnes savo gyvenamąsias vietas (neatskleisdamas, jog turėjo gyvenamąsias vietas 3 adresais – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini)) bei darbovietes (neatskleisdamas, jog nuo 1979-11-05 iki 1991-09-09 tarnavo (duomenys neskelbtini) 11 metų 10 mėnesių 4 dienas, kad nuo 1995-01-03 iki 1996-03-31 dirbo konsultantu (duomenys neskelbtini), o nuo 1997-11-03 iki 1999-02-05 – vadybininku (duomenys neskelbtini), 1999-2001 m. dirbo (duomenys neskelbtini)) pareiškėjas tai padarė sąmoningai ir tik Migracijos departamentui pareikalavus (2020-10-20 apklausos metu) ši informacija buvo atskleista.
Migracijos departamentas taip pat nesutinka, jog ginčijamame sprendime nepagrįstai daroma išvada, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, ar jis turi (turėjo) ryšių su kilmės ar kitos valstybės (išskyrus Lietuvos Respublikos) žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis tarnybomis (dirba (dirbo) tokioms tarnyboms, teikė joms informaciją, vykdė jų pavedimus ar kitaip bendradarbiavo. Pareiškėjo teigimu, jis negali nurodyti to, ko niekada nebuvo, todėl jo pateikta informacija yra teisinga, tačiau Migracijos departamentas su tuo nesutinka, kadangi šiuos pareiškėjo teiginius paneigia visuma pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu surinktų duomenų. Ginčijamame sprendime daromas išvadas apie pareiškėjo ryšius su užsienio valstybės žvalgybos, saugumo tarnybomis pagrindžia ne tik Valstybės saugumo departamento 2019-09-09 rašte Nr. 19-1075RN nurodomos aplinkybės, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui būtent dėl jo sąsajų su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybomis ir kad pareiškėjas gali būti išnaudojamas šių tarnybų veikloje, bet ir tai, kad pareiškėjas daugiau nei 11 metų dirbo Lietuvos TSR VRM struktūroje, 1999-2001 metais užėmė pareigas (duomenys neskelbtini) valstybės įstaigoje, ką pareiškėjas nuslėpė teikdamas prašymus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, tai, kad pareiškėjas buvo karininku, kuris atsisakė priimti Lietuvos pilietybę ir priėmė (duomenys neskelbtini) pilietybę, tai, kad 2013-2017 metais pareiškėjas itin dažnai lankydavosi ir daug laiko praleisdavo (duomenys neskelbtini) (pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai, kad jis kūrė verslą Kaliningrado srityje ir kad vykimas į (duomenys neskelbtini) visais atvejais buvo susijęs su pareiškėjo motinos lankymu nebuvo įrodyti). Pažymėtina, jog visas šias aplinkybes Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą vertino ne atskirai, o visumoje, siekiant pagrįsti pareiškėjo glaudžius ryšius su (duomenys neskelbtini) ir jos institucijomis. Šių Migracijos departamento gautų duomenų (ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas juos nuslėpė) pakanka pripažinti, jog pareiškėjas turi sąsajų su (duomenys neskelbtini) ir jos tarnybomis, kas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis formaliai nepadarė jokių pažeidimų, ilgą laiką gyvena Lietuvos Respublikoje, sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete nešalina Migracijos departamento nustatytų aplinkybių, sudariusių teisinį pagrindą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir neturi reikšmės sprendžiant dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad jis turi glaudžius socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika yra nepagrįsti bei neįrodyti, juos paneigia objektyvūs duomenys ir paties pareiškėjo Migracijos departamentui pateikta informacija apie tai, kad pareiškėjas turi vos 3 draugus/pažįstamus Lietuvos Respublikos piliečius, su kuriais susitinka retai, pareiškėjo pilnametis sūnus Lietuvos Respublikoje negyvena ir su juo matosi retai, su sutuoktinės artimaisiais giminaičiais taipogi artimų ryšių nepalaiko, kai tuo tarpu (duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjo motina bei sesuo, ką pats pareiškėjas pripažįsta. Nustatyta, kad pareiškėjas daugiau nei 20 metų Lietuvos Respublikoje nedirba, verslo, įsipareigojimų neturi, pensiją gauna iš (duomenys neskelbtini), o tai, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini), nelaikytina priežastimi teigti, jog pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra reikšmingi, juolab, kad nekilnojamojo turto pareiškėjas turi ir savo kilmės valstybėje. Šios aplinkybės, kurių pareiškėjas nenuginčijo, rodo, kad tiek socialiniai, tiek ekonominiai pareiškėjo ryšiai yra glaudesni su (duomenys neskelbtini), kurios pilietis pareiškėjas yra, o ne su Lietuvos Respublika.
Šalies argumentai
Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad dėl pandemijos jis negali gyventi savo bute Kaliningrade, kuriame gyvena jo motina, nėra pagrįstos ir pakankamos vertinti, kad pareiškėjas neturi objektyvių galimybių grįžti ir gyventi savo kilmės valstybėje. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad dėl senyvo amžiaus jis negalės prisitaikyti (duomenys neskelbtini), kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas anksčiau dirbo bei gyveno šioje valstybėje, o vėliau, gyvendamas Lietuvos Respublikoje, itin dažnai vykdavo į (duomenys neskelbtini). Tokių aplinkybių, kad pareiškėjas negalėtų išvykti ir gyventi kilmės valstybėje dėl savo amžiaus ar sveikatos priežasčių, pareiškėjas nepateikė ir neįrodė. Migracijos departamentas taip pat nesutinka, jog dėl ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas bus atskirtas nuo šeimos (savo sutuoktinės). Ginčijamame sprendime buvo įvertinta tai, kad, nors Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė, tačiau šiuo atveju nėra jokių priežasčių, dėl kurių ji negalėtų kartu su pareiškėju išvykti į (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Valstybės saugumo departamento pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjo asmeniniai interesai ir šeiminiai ryšiai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo, juo labiau kad Lietuvos Respublikoje nėra susiformavę tokie minėto užsieniečio socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai, kurie turėtų būti svarbesni už valstybės saugumą. Toks Migracijos departamento ginčijamame sprendime pateiktas vertinimas laikytinas proporcingu ir neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – EŽTK) nuostatoms bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, kurioje išaiškinta, kad atsisakymas leisti šeimai susijungti gali būti pateisinami bent vienu EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu tikslu, t.y. valstybės saugumas, visuomenės apsauga ar šalies ekonominės gerovės interesai, siekis užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtinybė apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. EŽTK neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, LVAT praktikoje taip pat išaiškinta, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis adm. byloje Nr. A-858-2720-2014). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo, kurio atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių vertinti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jo sutuoktinė. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skunde pateiktu vertinimu, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas vien tik abstrakčia Valstybės saugumo departamento išvada, kuri pareiškėjui neatskleidžiama ir kuri negali būti tinkamu įrodymu pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 3 dalį. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, Valstybės saugumo departamento išvada nėra vienintelis įrodymas, kuriuo grindžiamas ginčijamas sprendimas, kadangi, kaip paminėta aukščiau, Migracijos departamentas, pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, nustatė papildomas aplinkybes, jog pareiškėjas nuslėpė nuo Migracijos departamento prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimui reikšmingus duomenis, kas sudaro teisinį pagrindą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir šie duomenys papildomai pagrindžia Valstybės saugumo departamento išvadoje nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui dėl jo ryšių su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybomis. Dėl šios priežasties nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad jam apribota teisė į teisinę gynybą – pareiškėjui žinomi ginčijamo sprendimo priėmimo motyvai bei pagrindai ir pareiškėjas turi teisę teikti įrodymus bei pagrįsti savo nesutikimo su ginčijamu sprendimu argumentus, tačiau tokie įrodymai iki šiol nėra pateikiami, o pareiškėjo argumentai, kuriais siekiama eliminuoti Valstybės saugumo departamento išvadą kaip įrodymą, nurodomi ne siekiant apginti savo teises, o išvengti pareiškėjui pagal Įstatymą kylančių pasekmių. Nors Valstybės saugumo departamento išvada, kuria pateikta informacija dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, įstatymų nustatyta tvarka yra įslaptinta, todėl Migracijos departamentas negali teikti detalesnių paaiškinimų, susijusių su šios išvados turiniu, tačiau priešingai, nei teigia pareiškėjas, tai nereiškia, jog ginčijamame sprendime Migracijos departamentas negalėjo remtis šia kompetentingos institucijos išvada. Priešingu atveju, būtų apribota Migracijos departamento teisė bei pareiga vykdyti jam teisės aktų nustatytas funkcijas ir priimti pagal Įstatymą būtinus sprendimus, užtikrinančius valstybės ir visuomenės interesus.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra konstatavęs, jog iš esmės yra draudžiama neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus, tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Atsižvelgiant į Įstatymo 140 straipsnio nuostatas, Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pagal kuriuos nėra draudžiama visais atvejais remtis įslaptintais duomenimis kaip įrodymais, aplinkybę, kad įslaptinti duomenys susiję su grėsme valstybės saugumui, tai, kad atskleidžiant įslaptintą informaciją gali kilti rizika svarbiausiems valstybės interesams, o taip pat įvertinant tai, kad Valstybės saugumo departamento išvada nėra vienintelis įrodymas, kuriuo grindžiamas ginčijamas sprendimas, mano, kad Valstybės saugumo departamento išvada turėtų būti pripažįstama kaip įrodymas šioje byloje.
Migracijos departamentas taip pat nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad jo atžvilgiu negalėjo būti priimtas sprendimas uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metams. Pagrįstai pripažinus, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Migracijos departamentas privalėjo priimti sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Ginčijamame sprendime įtvirtintas draudimo atvykti laikotarpis atitinka Tvarkoje įtvirtintus kriterijus ir yra proporcingas (jau Tvarkoje įtvirtinant kriterijus buvo atsižvelgta į proporcingumo principą). Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Tvarkos 38.3 bei 39 papunkčius buvo teisinis pagrindas pareiškėjui nustatyti 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, tačiau atsižvelgdamas į Valstybės saugumo departamento siūlymą bei pasinaudodamas Tvarkos 5 punktu, Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu pareiškėjui nustatė tik 2 metų draudimo atvykti terminą, kuris, atsižvelgiant į visumą reikšmingų aplinkybių, pareiškėjo turimus socialinius, ekonominius bei šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika, laikytinas pagrįstu ir proporcingu. Mano, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis proporcingumo principu, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o valstybės ir visuomenės interesai yra svarbesni, nei pareiškėjo asmeniniai interesai bei noras su sutuoktine gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl ginčijamas sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, o pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą, kuriame nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. VSD manymu, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas Migracijos departamento kompetencijos ribose. Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patvirtina VSD turima informacija apie pareiškėją. Ši informacija buvo pateikta ir Migracijos departamentui.
Nurodo, kad pagrindinis VSD veiklos tikslas - stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, renkant informaciją apie rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, pateikiant ją nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms ir šalinant šiuos rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes. Vienas iš šio tikslo įgyvendinimo priemonių - užsieniečių, atvykstančių į Lietuvos Respubliką, grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimas, kaip tai numato Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties. Atkreipia dėmesį, kad valstybės turi teisę kontroliuoti ne tik užsieniečių atvykimą į jų teritoriją, bet ir gyvenimą joje, siekdamos užkirsti kelią galimų grėsmių kilimui. Grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Be to, atskirais atvejais nacionalinio saugumo užtikrinimui valstybės turi teisę imtis atitinkamų priemonių, net kai atsiranda tik grėsmės galimybė (EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C.G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). VSD, vykdydamas UTPĮ 4 straipsnio 3, 4 dalyse numatytą pareigą, t. y. įvertinęs turimus duomenis apie pareiškėją, 2020 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. 18-7291 informavo Migracijos departamentą apie pareiškėjo sąsajas su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybomis, ir kad dėl to jo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui (2019 m. rugsėjo 19 d. rašte Nr. 19-1075RN). Šios grėsmės kilimo galimybę be kita ko patvirtina ir paties pareiškėjo elgesys, t. y. jo sąmoningas vengimas valstybės institucijoms pateikti išsamią informaciją apie save ir savo ryšius, įskaitant ir ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis, nors tokią pareigą jis turėjo UTPĮ prasme, t. y. siekdamas leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo (pakeitimo).
Dėl pareiškėjo išsakytos nuomonės, kad LR ABTĮ 56 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma iš esmės draudžia neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus, pasisako, kad ji nėra absoliuti. LR Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime konstatavo, kad pats teismas, atsižvelgdamas į visas faktines bylos aplinkybes, konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje turėtų spręsti, ar į bylą pateikti duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, turėtų būti pripažįstami įrodymais ar ne. Nagrinėjamu atveju įslaptintų duomenų naudojimo galimybę šios kategorijos bylose yra įtvirtinta net UTPĮ 140 straipsnio 5 dalyje, kurioje aiškiai nurodoma, kad bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundą, prašydami jį panaikinti. Atsakovo atstovė prašė teismo skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė prašė teismo skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas L. M. (l. M.) yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjui paskutinis leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2017 m. lapkričio 5 d. (Nr. LT7421713), jis galiojo iki 2019 m. lapkričio 5 d. 2019 m. liepos 31 d. pareiškėjas Departamento Panevėžio skyriui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, kai Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė L. M., kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, ir prie jo pridedamus dokumentus: galiojančius kelionės dokumentą bei leidimą laikinai gyventi ir kt. 2019 m. rugpjūčio 5 d. Departamento Panevėžio skyrius, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių gali būti atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, išsiuntė Valstybės saugumo departamentui paklausimą Nr. S-16-64, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. 2019 m. rugsėjo 19 d. Departamentas gavo Valstybės saugumo departamento 2019 m. rugsėjo 9 d. raštą Nr. 19-1075RN, kuriame pateikta išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, todėl, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, leidimas laikinai gyventi šiam užsieniečiui turėtų būti neišduodamas. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2019 m. spalio 28 d. priėmė sprendimą Nr. (15-01) 3I-447/(15/5-9) 50U-1958/(15/5-9) 4U-587„Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui L. M.“. Pareiškėjas šį Sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2020-04-02 sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apskundė VAAT sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2020-07-01 sprendimu patenkino pareiškėjo skundą iš dalies, panaikino Migracijos departamento 2019-10-28 Sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti naują sprendimą. 2020-12-30 Departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė pakeiti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi; panaikino jam išduotą daugkartinę nacionalinę vizą; įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; įspėjo pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos per šio sprendimo 3p. nustatytą savanorišką išvykimo terminą.
Remiantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalimi, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, o šio straipsnio 1 dalies 2p. nustatyta, kad išduoti arba pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi , neatitinka tikrovės. Įstatymo 26 str.1d. nurodoma, kada leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas. Įstatymo 26 str.1d. 6p. numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 str. 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 str. 1 dalies 1-6p. nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 str.1d. nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar nepakeistas leidimas laikinai gyventi. Atsakovas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo pateiktą prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, išsiuntė VSD 2020-08-05 paklausimą Nr.(15/4-4) 10K-21406, ar pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui. 2020-08-19 buvo gautas VSD atsakymas Nr.18-7291, kad pareiškėjas ir toliau gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl, vadovaujantis Įstatymo 35 str.1d.1p., leidimas laikinai gyventi jam turėtų būti neišduotas. Migracijos departamente 2020-10-20 buvo atlikta pareiškėjo ir jo sutuoktinės apklausa raštu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2020-09-07 atsakovas išsiuntė pareiškėjui kvietimą atvykti į apklausą iki 2020-10-07, tačiau jis su sutuoktine atvykti į apklausą galėjo tik 2020-10-20. Migracijos departamentas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo prašymą pakeiti leidimą laikinai gyventi ir vertindamas 2020-10-20 apklausos lapuose jo bei jo sutuoktinės pateiktą informaciją , nustatė, pareiškėjas 2015m., 2017m., 2019m. savo prašymuose dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nenurodė visos informacijos apie ankstesnes savo gyvenamąsias vietas (neatskleisdamas, kad turėjo gyvenamąsias vietas 3 adresais: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) ir darbovietes (neatskleidė , kad nuo 1979-11-05 iki 1991-09-09 tarnavo (duomenys neskelbtini) 11m. 10 mėn. 4d., kad nuo 1995-01-03 iki 1996-03-31 dirbo konsultantu (duomenys neskelbtini), o nuo 1997-11-03 iki 1999-02-05 – vadybininku (duomenys neskelbtini), 1999-2001 m. dirbo (duomenys neskelbtini)), pareiškėjas tai padarė sąmoningai ir tik atsakovui pareikalavus 2020-10-20 apklausos metu atskleidė šią informaciją. Departamentas taip pat įvertino pareiškėjo anketoje nurodytus duomenys, kad neturi (ir neturėjo) ryšių su kilmės ar kitos valstybės atitinkamomis tarnybomis įvertinio kaip neatitinkančius tikrovės. Nurodė, kad 2019 m. liepos 31 d. prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi 8.9 eilutėje, atsakydamas į klausimą „Ar turite (turėjote) ryšių su kilmės ar kitos valstybės (išskyrus Lietuvos Respublikos) žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis tarnybomis (dirbate (dirbote) tokioms tarnyboms, teikėte joms informaciją, vykdėte jų pavedimus ar kitaip bendradarbiavote)?“, pareiškėjas nepateikė atsakymo, motyvuodamas tuo, kad jo duomenys nepasikeitė. Pateikdamas 2017 m. rugpjūčio 17 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas, atsakydamas į tą patį klausimą, šio prašymo 8.9 eilutėje įrašė „Ne“, o, pateikdamas 2015 m. rugpjūčio 25 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, šio prašymo 8.9 eilutėje iš viso nieko nenurodė. Ginčijamame Sprendime pagrįstai padarytos išvados apie pareiškėjo ryšius su užsienio valstybės žvalgybos, saugumo tarnybomis, kurias pagrindžia ne tik VSD 2019-09-09 Rašte nurodomos aplinkybės, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui būtent dėl jo sąsajų su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybomis ir kad pareiškėjas gali būti išnaudojamas šių tarnybų veikloje, tai iš dalies patvirtina ir VSD pateikti į bylą 2021-03-09 Nr.18-2264 išslaptinti duomenys (pranešimas).
Ginčijamame Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas daugiau nei 11m. dirbo (duomenys neskelbtini), 1999-2001 m. jis užėmė pareigas (duomenys neskelbtini) valstybinėje įstaigoje, šių aplinkybių nenurodė, teikdamas prašymus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Pareiškėjas buvo karininku, atsisakiusiu priimti Lietuvos pilietybę, priėmė (duomenys neskelbtini) pilietybę. 2013-2017m. jis dažnai lankėsi ir daug laiko praleisdavo (duomenys neskelbtini), jo teiginiai apie verslo kūrimą (duomenys neskelbtini) ir dažnas motinos lankymas nepagrįsti įrodymais. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą , visas aplinkybes bei įrodymus vertino, kaip visumą ir pagrįstai pripažino, kad gautų duomenų pakanka tam, jog būtų pripažinta, kad pareiškėjas, turėdamas sąsajų su (duomenys neskelbtini) ir jos tarnyboms, gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis nepadarė jokių pažeidimų, ilgai gyvena Lietuvos Respublikoje, yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę dar nepagrindžia pareiškėjo glaudžių ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas turi vos 3 draugus/pažįstamus Lietuvos Respublikos piliečius, su kuriais retai susitinka, nepalaiko artimų ryšių su sutuoktinės giminaičiais, o (duomenys neskelbtini) gyvena jo sesuo ir motina. Pareiškėjas jau virš 20m. nedirba Lietuvos Respublikoje, neturi verslo, įsipareigojimų, gauna pensiją iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas turi nekilnojamojo turto tiek Lietuvos Respublikoje – (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini).Pareiškėjas ilgą laiką gyveno (duomenys neskelbtini), ten dirbo, o vėliau, gyvendamas Lietuvos Respublikoje, dažnai vykdavo į (duomenys neskelbtini). Jo ryšiai su (duomenys neskelbtini) yra glaudesni, nei su Lietuvos Respublika. Ginčijamame Sprendime buvo įvertinta tai, kad pareiškėjo sutuoktinė gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau šiuo atveju nėra jokių priežasčių, dėl kurių ji negalėtų kartu su pareiškėju išvykti į (duomenys neskelbtini).
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014). EŽTT praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek EŽTT (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo santykiai su (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybomis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui , jo asmeniniai interesai ir šeiminiai ryšiai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. Migracijos departamento vertinimas ginčijamame Sprendime laikytinas proporcingu bei neprieštaraujančiu EŽTK nuostatoms bei EŽTT praktikai, kurioje be kita ko išaiškinta, kad atsisakymas leisti šeimai susijungti gali būti pateisintas bent vienu EŽTK 8 straipsnio 2d. įtvirtintu tikslu, t.y. valstybės saugumas, visuomenės apsauga ar šalies ekonominės gerovės interesai, siekis užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtinybė apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. Esant nurodytoms aplinkybėms, laikytina, kad surinkus pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, jo interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo, kad čia gyvena jo sutuoktinė. Taigi ginčijamame Sprendime atsakovas pasisakė dėl pareiškėjo socialinių ryšių su Lietuva. Konstatavo, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo žmona, turinti Lietuvos Respublikos pilietybę , o sūnus yra išvykęs į Norvegiją, daugiau jokių ryšių nebuvo konstatuota.
Iš prašomo panaikinti Departamento 2020-12-30 Sprendimo matyti, kad jis buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 p. p. Esant nurodytiems pagrindams, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 str.1d.1 ir 2p. nuostatas ir panaikino daugkartinę nacionalinę vizą Įstatymo 19 str.1d.2p. nustatytu pagrindu ir nustatė terminą pareiškėjui savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal Įstatymo 125 str.1d.1p. sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikinama viza. Pagal Įstatymo 128 str.1d. priimant sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, atsižvelgiama į jo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Pagal Grąžinimo aprašo 8p. užsienietis grąžinamas į užsienio valstybę (kilmės valstybę ar užsienio valstybę, į kurią jis turi teisę vykti arba kuri sutinka jį priimti), kuri nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybė narė. Pareiškėją sieja glaudūs ryšiai su (duomenys neskelbtini); jis turi nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), gauna senatvės pensiją, (duomenys neskelbtini) gyvena jo sesuo ir motina. Pagal Įstatymo 133 str.1d. užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, o pagal Įstatymo 133 str.5d., užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir laikotarpis gali būti ilgesnis, nei 5 metai. Atsakovas įvertino Įstatymo 133 str. 1 ir 5dalyse įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį, kad pareiškėjui atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, atsižvelgiant į VSD 2020-08-19 išvadoje pateiktą informaciją, pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai nustatytas 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.
ABTĮ 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. UTPĮ 140 straipsnio 5 dalis nustato, kad administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant Valstybės saugumo departamentui, policijos generalinio komisaro įgaliotai policijos įstaigai ir (arba) Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Šiems duomenims netaikomos ABTĮ numatytos nuostatos dėl išslaptinimo. VSD 2021-03-09 pateikė raštą Nr.18-2264 „Dėl duomenų išslaptinimo ir įrodymų pateikimo“, kuriuo informavo teismą, kad buvo priimtas sprendimas išslaptinti tik dalį su byla susijusios įslaptintos informacijos, kadangi dalies įslaptintos informacijos įslaptinimo terminai nėra pasibaigę, taip pat įslaptinimo tikslingumas nėra išnykęs. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, Departamentas konstatavo aplinkybę, kad pareiškėjas kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi anketoje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ryšius su kitų šalių tarnybomis. Taip pat pateikė nuorodą į VSD 2020-08-19 Raštą, kuriame daroma išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas nurodo, kad jis skundžiamame sprendime negalėjo atskleisti daugiau informacijos, nes turėjo pareigą saugoti įslaptintą informaciją. Pateikta informacija yra pakankama suvokti sprendimo faktinio pagrindo esmę, t. y. kad turi ryšių su užsienio valstybės tarnybomis. Minėtas faktines aplinkybes kartu su pareiškėjui prieinamais duomenimis, nurodytais skundžiamame sprendime, pagrindžia papildomai į bylą pateikta medžiaga (kartu su 2021-03-02 lydraščiu), su kuria teismas susipažino. Be to, 2021-03-09 gauti iš VSD išslaptinti duomenys (pranešimas) iš esmės patvirtina pareiškėjo ryšius su užsienio valstybės tarnybomis. Pažymėtina, kad bylos šalies teisės susipažinti su įslaptinta informacija ribojimo pateisinimas būdingas ir tarptautinių teismų jurisprudencijai. Pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. spalio 27 d. sprendime byloje Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę (Cour eur. D. H., arrêt Edwards et Lewis c. Royaume-Uni du 27 octobre 2004, nos 39647/98 et 40461/98) konstatuota, kad teisė į atitinkamų įrodymų atskleidimą nėra absoliuti teisė; bet kuriame baudžiamajame teismo procese gali atsirasti konkuruojančių interesų, tokių kaip nacionalinis saugumas arba būtinumas apsaugoti liudytojus, kuriems gresia atsakomieji veiksmai, arba neatskleisti policijos taikomų slaptų nusikaltimo tyrimo metodų, kurie gali nusverti kaltinamojo teises; kai kuriais atvejais gali būti būtina neleisti gynybai susipažinti su tam tikrais įrodymais siekiant apsaugoti pagrindines kito asmens teises arba apginti svarbų viešąjį interesą; leistinos tik tokios priemonės, ribojančios gynybos teises, kurios yra neišvengiamai būtinos; kad kaltinamajam būtų užtikrintas nešališkas, teisingas teismo procesas, bet kokie sunkumai, gynybai sukelti ribojant jos teises, privalo būti pakankamai atsverti teismo proceso tvarka, kurios laikytųsi teisminė valdžia. Byloje yra vieši duomenys, kuriais remiantis priimti skundžiami sprendimai ir tikrinamas jų teisėtumas. Taigi šioje byloje neviešų duomenų, kaip papildomos įrodinėjimo priemonės panaudojimas, nepažeidžia pareiškėjo teisių. Tuo tarpu akivaizdu, kad detalių duomenų atskleidimas neproporcingai pažeistų viešąjį interesą, kuris šiuo atveju yra vienas esminių - valstybės saugumas.
Teismas, vertindamas visus įrodymus, daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, aiškus, motyvuotas, atitinkantis VAĮ nuostatas. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2020-12-30 Sprendimą, pareiškėjo skundas atmetamas, kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties” 140 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo L. M. (L. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.