Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Žydrūno Bertašiaus, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Albinos Pupeikienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės E. S. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2016-03-18 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. S. ieškinį atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl apmokėjimo už darbą poilsio dienomis, viršvalandžius, papildomą darbo krūvį, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Ieškovė skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovei nesumokėto darbo užmokesčio už darbą šventinėmis 2015-06-24 ir 2015-07-06 dienomis, taip pat už ieškovės darbą 2015-07-03 dieną. Apeliantė teigė, kad 2015 m. birželio ir liepos mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose esantys duomenys yra suklastoti ir teismas turėjo tai įvertinti. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė neginčijo aplinkybės, kad ieškovė dirbo 2015-07-06, tačiau neigė ieškovės nurodytas aplinkybes dėl jos darbo 2015-06-24 ir 2015-07-03 dienomis. Iš byloje esančių UAB „(duomenys neskelbtini)“ maitinimo padalinio 2015 m. birželio ir liepos mėnesio tabelių, taip pat 2015 m. birželio ir liepos mėnesio darbo grafiko matyti, kad ieškovei 2015-06-24 buvo nustatyta poilsio diena, 2015-07-03 - poilsio diena, o 2015-07-06 ieškovei buvo darbo diena. Apeliantė savo skunde nurodė, jog darbo laiko apskaitos dokumentai yra suklastoti, todėl nepatvirtina atsakovės atsikirtimų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovei teigiant, jog šie dokumentai yra suklastoti, ji turėjo procesinę pareigą šią aplinkybę įrodyti (LR CPK 178 str.), tačiau jokių objektyvių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų ieškovė teismui nepateikė. Kolegija pažymi, kad vien ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodyti teiginiai nėra pakankami dokumento klastojimo faktui patvirtinti. Dėl to kolegija sprendžia, jog dokumentų klastojimo faktas byloje nėra įrodytas, todėl byloje esantys darbo laiko apskaitos dokumentai yra tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė šalių reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių 2015 m. birželio ir liepos mėnesio darbo grafike užfiksuotas aplinkybes, jog 2015-06-24 ir 2015-07-03 dienomis ieškovė nedirbo. Iš pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį matyti, kad už liepos mėnesį atsakovei neatskaičius mokesčių buvo priskaičiuota išmokėti iš viso 107,14 Eur darbo užmokesčio. Iš byloje esančio 2015 m. liepos mėnesio atsiskaitymo lapelio matyti, kad į šią sumą yra įtraukta ir 19,43 Eur suma už darbą šventinę dieną už 10,5 darbo valandas. Taigi galima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad už darbą šventinę 2015-07-06 dieną ieškovei buvo sumokėta tinkamai, todėl kolegija sprendžia, jog ieškovės reikalavimas priteisti 77,83 Eur už darbą 2015-06-24, 2015-07-03 ir 2015-07-06 dienomis buvo atmestas pagrįstai.

Skunde nurodoma ir tai, kad teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovei 39,75 Eur už viršvalandinį darbą, nors 2015 m. birželio ir liepos mėnesį ieškovė savo užrašuose užfiksavo 13 valandų viršvalandžių. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. LR DK 150 str. 1 d. numato, kad viršvalandiniais laikomi darbai, dirbami viršijant nustatytą darbo laiko trukmę. Kolegija pažymi, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą viršvalandiniai darbai paprastai yra draudžiami ir gali būti dirbami tik išimtiniais LR DK 151 str. nustatytais atvejais. Kitais atvejais viršvalandiniai darbai gali būti organizuojami tik gavus rašytinį darbuotojo sutikimą arba rašytinį darbuotojo prašymą (LR DK 150 str. 2 d.). Pažymėtina ir tai, kad tokie darbai dirbami darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad darbuotojo buvimas darbe, viršijantis jam nustatytą darbo laiko trukmę, nors galbūt ir susijęs su darbo funkcijų vykdymu, savaime nereiškia viršvalandinio darbo, jeigu taip elgiamasi nesant darbdavio nurodymo, be jo žinios ar leidimo. Tokiu atveju neatsiranda darbdavio pareigos apmokėti už tokį buvimą darbo vietoje kaip už viršvalandinį darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2011). Iš byloje esančių šalių paaiškinimų bei rašytinių įrodymų matyti, jog šalys buvo susitarusios dėl 8 val. darbo dienos taikant suminę darbo laiko apskaitą. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad birželio ir liepos mėnesį ji dirbo iš viso 13 val. viršvalandinių darbų, tai yra birželio 13 d. - 2 val., birželio 15 ir 16 d. - po 1 val., birželio 17 ir 18 d. - po 30 min., birželio 19 ir 22 d. - po 1 val., birželio 23 d. - 1 val. 30 min., birželio 25 ir 26 d. - po 30 min., birželio 29 ir 30 d. - po 1 val., liepos 1, 2, 3 d. po 30 min. Nors apeliantė teigė, jog šie viršvalandžiai buvo fiksuojami jos asmeniniuose užrašuose, tačiau bylos nagrinėjimo metu šiuos užrašus teismui ieškovė pateikti atsisakė. Byloje esančiuose dokumentuose dėl ieškovės darbo apskaitos nėra užfiksuota, jog ieškovė ieškinyje nurodytomis dienomis būtų dirbusi viršvalandinius darbus. Byloje esančiame 2015-08-24 R. Š. paaiškinime nurodyta, kad ieškovė niekada iš darbo neišeidavo vėliau nei nustatytos darbo valandos. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu liudytojais apklausti asmenys šių aplinkybių taip pat nepatvirtino. Ieškovė ieškinyje teigė, kad viršvalandinius darbus ji dirbo ne savo noru, o sandėlininkės D. nurodymu. Iš byloje esančios valytojos valgykloje pareiginės instrukcijos 1.2 p. matyti, kad valytoja yra tiesiogiai pavaldi maitinimo padalinio gamybos vedėjui arba jį pavaduojančiam darbuotojui, o pagal 2.1 p. nuostatas visas darbo užduotis valytoja privalo gauti iš savo tiesioginio vadovo. Akivaizdu, kad nei sandėlininkės, nei kitų atsakovės darbuotojų, kuriems ieškovė nebuvo pavaldi, nurodymai jai nebuvo privalomi ir šių nurodymų vykdymas nesukuria pareigų atsakovei. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškinyje nurodytomis dienomis ieškovės tiesioginis vadovas ar administracijos vadovas būtų nurodęs ieškovei dirbti viršvalandinius darbus. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus kolegija konstatuoja, kad ieškovės reikalavimas dėl 39,75 Eur už viršvalandinį darbą priteisimo buvo atmestas pagrįstai.

Ieškovė nurodė ir tai, kad teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovei 178,77 Eur už papildomą darbo krūvį, nes vietoje keturių valytojų ieškovė dirbo viena ir valė ne tik virtuvę, bet ir kitas patalpas. Su šia skundo nuostata kolegija nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad sudarydami darbo sutartį darbdavys ir darbuotojas susitaria, kokį konkretų darbą dirbs arba kokias pareigas eis darbuotojas ir kaip jam už tai bus atlyginama (LR DK 93 str.). LR DK 197 str. 1 d. nustatyta, jog kai padidinamas darbuotojo darbo krūvis, palyginti su nustatyta norma, už darbą jam mokama proporcingai daugiau. Nagrinėjamu atveju šalys 2015-06-11 sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovė buvo priimta dirbti valytoja sveikatingumo centre „(duomenys neskelbtini)“. Kolegija atsižvelgia į tai, kad pagal valytojos valgykloje pareiginės instrukcijos 2.2 p. nuostatas valytoja darbo metu atlieka valgyklos pagrindinį patalpų, maisto produktų ir sandėlio bei koridorių valymą (plauna grindis, dezinfekuoja sanitarinius mazgus, valo baldus, plauna langus). Taigi iš pareiginėje instrukcijoje nustatyto valytojos darbo masto matyti, kad ieškovės darbo funkcijas sveikatingumo centre apėmė ne tik valgyklos, bet ir kitų patalpų valymas. Dėl to ieškovės skunde nurodyti argumentai dėl kitų patalpų valymo nagrinėjamu atveju nepatvirtina darbo krūvio padidėjimo, už kurį ieškovei turėtų būti mokamas papildomas darbo užmokestis. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovei būtų pavesta atlikti kitus darbo sutartyje ir pareiginėje instrukcijoje nenurodytus darbus. Nors ieškovė teigė, kad valgykloje turėjo dirbti keturios valytojos, iš kurių faktiškai dirbo tik viena ieškovė, tačiau šie argumentai ieškovės reikalavimo taip pat nepatvirtina. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, valytojų skaičiaus nustatymas yra išimtinė atsakovės teisė, todėl net ir mažesnis jų skaičius nepatvirtina ieškovės darbo krūvio padidėjimo. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl darbo krūvio padidėjimo nebuvo nustatyta, kad ieškovė būtų dirbusi darbo sutartyje bei pareiginėje instrukcijoje nenumatytus darbus, todėl kolegija sprendžia, kad ieškovės reikalavimas dėl 178,77 Eur už papildomą darbo krūvį priteisimo buvo atmestas pagrįstai.

Ieškovė skunde nurodė ir tai, kad dirbdama pas atsakovę ji sugadino savo asmenines kelnes ir dėl to patyrė 50 Eur turtinę žalą, tačiau teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino. Ši skundo nuostata nepagrįsta. Vienas iš įstatyme numatytų darbdavio materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindų yra darbuotojo turto sugadinimas, sunaikinimas arba praradimas (LR DK 248 str. 2 p.). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad pagal LR DK 246 str. nuostatas, materialinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti šias sąlygas: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo priežastinis ryšys; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla. Kolegija pažymi, kad materialinei atsakomybei taikyti yra būtina nustatyti visų LR DK 246 str. numatytų materialinės atsakomybės sąlygų visumą. Nagrinėjamu atveju ieškovė byloje įrodinėjo, kad darbo pas atsakovę metu jai teko naudoti savo asmeninius rūbus, kurie buvo sugadinti. Iš byloje esančios darbuotojo asmeninių apsauginių priemonių apskaitos kortelės nustatyta, kad darbo funkcijoms atlikti ieškovei buvo duotos kelnės, marškinėliai, 5 vnt. guminių pirštinių bei kepurė. Taigi ieškovei buvo suteikti visi būtini rūbai darbo funkcijoms atlikti, todėl akivaizdu, kad asmeninių rūbų naudojimas darbe nebuvo būtinas. Nors ieškovė teigė, kad jai buvo duotos netinkamo dydžio kelnės, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovė apie tai informavo atsakovę ir atsakovė atsisakė šiuos rūbus pakeisti. Teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose atsakovė patvirtino, kad darbuotojai yra aprūpinami visomis būtinomis darbo priemonėmis bei rūbais, o darbinių rūbų dydžiai yra įvairūs ir esant poreikiui gali būti pakeisti. Įvertinus ieškovės darbo pobūdį akivaizdu, jog atliekant darbines funkcijas yra reali rūbų sugadinimo grėsmė ir ieškovė šias aplinkybes turėjo įvertinti, todėl nusprendusi naudoti savo asmeninius rūbus darbo pareigoms atlikti, ieškovė kartu prisiėmė ir neigiamų pasekmių atsiradimo riziką. Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad byloje nėra įrodyti atsakovės neteisėti veiksmai dėl ieškovės nurodytos turtinės žalos atsiradimo, todėl nesant visų būtinųjų atsakovės materialinės atsakomybės sąlygų, ieškovės reikalavimas dėl 50 Eur turtinės žalos atlyginimo buvo atmestas pagrįstai.

Skunde taip pat nurodoma, kad dirbdama pas atsakovę ieškovė patyrė neturtinę žalą, nes prieš ją buvo naudojamas psichologinis smurtas, ieškovei pablogėjo sveikata, todėl ieškovei turėjo būti priteista 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Su šia skundo nuostata taip pat negalima sutikti. LR DK 250 str. nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis LR CK. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pavyzdžiui, kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan.; tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2006). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas savaime nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, tai yra neturtinei žalai atlyginti būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos - neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008 ir kt). Įrodinėdama neturtinės žalos padarymo faktą ieškovė teigė, kad atsakovės sveikatingumo centre prieš darbuotojus yra naudojamas psichologinis smurtas, vyksta nuolatinis darbuotojų žeminimas, darbo sąlygos yra itin sudėtingos. Vertindama šiuos apeliantės argumentus kolegija atsižvelgia į tai, kad ieškovės teiginiai yra abstraktaus pobūdžio ir nėra pagrįsti konkrečiomis faktinėmis situacijomis, kurios leistų teismui spręsti dėl ieškovės patirtų emocinių išgyvenimų ir jų masto. Būtina įvertinti ir tai, kad ieškovė pas atsakovę dirbo trumpą laikotarpį, tai yra nuo 2015-06-13 iki 2015-08-02, iš jų nuo 2015-07-10 iki 2015-07-31 turėjo laikiną nedarbingumą. Byloje nėra nustatyta, kad šiuo laikotarpiu atsakovė būtų šiurkščiai pažeidusi ieškovės teises ar būtų sudariusi jai itin sudėtingas ir nepalankias darbo sąlygas, kurios būtų nulėmusios sunkias pasekmes ieškovei. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro 2016-01-28 rašte nurodyta, kad laikotarpiu 2015-07-10 iki 2015-07-31 ieškovės sutrikimai yra ankstesnių lėtinių ligų pasekmė, todėl pagal byloje esančius duomenis negalima daryti išvados, jog ieškovės sveikatos pablogėjimą nulėmė darbas pas atsakovę. Įvertinusi aptartas aplinkybes kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodyti atsakovės neteisėti veiksmai dėl ieškovės nurodytos neturtinės žalos padarymo, todėl ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo buvo atmestas pagrįstai.

Įvertinus bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palangos miesto apylinkės teismo 2016-03-18 sprendimą palikti nepakeistą.