- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-10-04
- Bylos Nr.
- 1A-399-491-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-76-1-00403-2011-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Petras Meidaus (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Pranas Šimkus
- Nuteistasis
- J. T.
- Advokatai
- Raimundas Kurklietis
- Kategorijos
Teisėjas Vytautas Krikščiūnas Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00403-2011-6
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
2013 m. spalio 4 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 ir 9 d., ši bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir J. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
J. T. buvo nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2011 m. liepos 4 d., tiksliai nenustatytą dieną, apie 23.00 val., Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), įsibrovė į patalpas – UAB (duomenys neskelbtini) grūdų džiovyklą, sandėlį Nr. (duomenys neskelbtini) ir sandėlį Nr. (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė šios bendrovės turtą – 10 elektros variklių, kurių bendra vertė 10353 Lt.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. T. apeliaciniame skunde konkretaus prašymo nesuformulavo, tačiau iš jo turinio matyti, kad apeliantas prašo panaikinti skundžiamą teismo nuosprendį ir jį išteisinti. J. T. cituoja liudytojo D. P. parodymus, dėsto savo parodymus ir teigia, kad nuoširdžiuose prisipažinimuose jis davė neteisingus parodymus. Skunde nurodo, kad jis anksčiau buvo nuteistas už vagystę iš tokių pačių patalpų, iš kokių jis buvo kaltinamas pavogęs turtą šioje byloje, kad pastarosiose patalpose anksčiau jis yra buvęs, nes jose dirbo, todėl gerai žinojo pagrobtų variklių išdėstymą šiose patalpose. Apie jam inkriminuotą vagystę ir pagrobtus daiktus jis sužinojo iš policijos pareigūnų, daugiau šios vagystės detalių sužinojo apklausų metu, todėl jam nebuvo sunku nuoširdžiuose prisipažinimuose įtikinamai papasakoti apie pagrobtų variklių išdėstymą patalpose. Tačiau, jis atkreipia dėmesį, jog prisipažinimuose jis neteisingai nurodė pavogtų variklių skaičių ir pavogtų kabelių ilgį, nes jų tiksliai nežinojo, kas, apelianto manymu, patvirtina tai, jog jis nepadarė jam inkriminuojamo nusikaltimo. Be to, apeliantas skunde kritikuoja prašymų pateikimo areštinėse tvarką, skundžia policijos pareigūnų R. M. bei A. S. veiksmus tiriant šią bylą ir mano, kad šie pareigūnai apylinkės teisme davė melagingus parodymus. Taip pat apeliantas prašo į jam paskirtą bausmę įskaityti ne tik pagal 2012 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį atliktos bausmės laikotarpį, bet visą jo nelaisvėje nuo 2011 m. rugpjūčio 11 d. išbūtą laikotarpį.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Nuosprendis byloje gali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu tik tada, kai išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išaiškinamos ir įvertinamos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Nagrinėdamas bylą teismas privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus – išklausyti proceso dalyvių parodymų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus ir atlikti kitus teisingam bylos išnagrinėjimui būtinus veiksmus. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto, o tuo pačiu ir baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens kaltės buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais pavieniais įrodymais, kurių nėra patvirtinti kitais bylos faktiniais duomenimis. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d., be kita ko, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas privalo išdėstyti ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, tačiau ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus bei išvadas (BPK 305 str. 1 d. 2 ir 3 p.). Kolegijos vertinimu, šiame skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas įrodymų analizę ir jų vertinimą atliko netinkamai, dėl ko padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir priėmė neteisingą bei nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.
Susipažinus su teismo nuosprendžiu matyti, kad kaip nurodė pats pirmos instancijos teismas, apelianto kaltę šioje byloje jis iš esmės grindė ikiteisminio tyrimo metu duotais jo paties parodymais, jo parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenimis, liudytojų D. P., Ž. L., R. M. ir A. S. parodymais, įvykio vietos apžiūros bei daiktų apžiūros protokolais. Tačiau, analizuojant teismo nuosprendyje nurodytus įrodymų pagrįstumo bei veikos kvalifikavimo motyvus matyti, kad esminiu įrodymu apylinkės teismas vis tik laikė ikiteisminio tyrimo metu duotus nuteistojo parodymus, kur jis pripažino savo kaltę, tame tarpe – ir jo paties parašytus nuoširdžius prisipažinimus. Žinoma, paties įtariamojo arba kaltinamojo parodymai gali būti ir tikrai yra pripažįstami įrodymais, kuriais galima įrodinėti kaltinamojo kaltę. Tačiau, tokie parodymai turi nekelti jokių abejonių (parodymai turėtų būti nuoseklūs, logiški, realūs) ir privalo sutapti su kitais bylos duomenimis, juos atitikti. Šiuo gi konkrečiu atveju matyti, kad J. T. parodymai neatitinka aukščiau paminėtų kriterijų. O būtent, visų pirma – apelianto parodymai yra nenuoseklūs, jis parodymus nuolat kaitaliojo. Apklaustas įtariamuoju 2011-07-28 jis neigė pagrobęs kaltinime nurodytus daiktus (1 t., 41 b.l.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nesurinkusi jokių apelianto kaltės įrodymų prokurorė 2011-08-03 nutarimu prieš jį baudžiamąją bylą dėl aptariamos vagystės nutraukė. Po to, 2011-08-17 nuteistasis iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus parašė laišką tyrėjui R. M., kuriame jis labai abstrakčiai nurodė, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, dėl kurios jis jau buvo apklaustas 2011-07-28 (1 t., 46 – 47 b.l.). Čia būtina pažymėti, kad nuteistasis laiške prašo tyrėjo apklausai išsikviesti jį kaip galima greičiau. Vienok, 2011-09-16 apklaustas dėl šio nusikaltimo jis paneigė jame dalyvavęs ir nurodė, kad prisipažindamas jis norėjo tiesiog pasivažinėti į Panevėžį, o ne nuobodžiauti Šiaulių tardymo izoliatoriuje (1 t., 50 – 51 b.l.). Toliau vertinant apelianto parodymus ir pačią ikiteisminio tyrimo eigą šioje byloje reikšminga yra 2011-09-20 tyrėjos Ž. L. ataskaita apie tyrimo veiksmus (1 t., 52 – 53 b.l.), kur ji nurodo, jog sustabdytas tyrimas šioje byloje 2011-08-29 buvo atnaujintas <...> „gavus J. T. laišką iš Tardymo izoliatoriaus, kuriame J. T. prisipažino padaręs minėtą nusikalstamą veiką, t.y. pavogęs iš UAB (duomenys neskelbtini) sandėlių 40 vnt. elektros variklių“. Tačiau, jau minėtame laiške tyrėjui R. M. nuteistasis nurodė pavogęs ne 40 variklių, o tik 8. Jokio kito laiško, kuriame nuteistasis būtų prisipažinęs pavogęs didesnį elektros variklių kiekį, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme šioje baudžiamojoje byloje nebuvo gauta. Iš bylos matyti, kad dar tris laiškus apeliantas parašė iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos kolonijos, kuriuose jis taip pat prisipažino padaręs jam inkriminuotą veiką ir nurodė šios veikos padarymo aplinkybes (1 t., 55–56 b.l.; 2 t., 28–29, 31–32 b.l.). Atkreiptinas dėmesys, kad du paskutinius laiškus jis parašė jau bylą perdavus nagrinėti teismui. Apklaustas gi pirmos instancijos teisme nuteistasis vėl paneigė dalyvavęs šioje vagystėje (2 t., 36 b.l.), analogiškos pozicijos jis laikėsi ir apie įvykį dar kartą apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Apibendrinant aukščiau paminėtus iš esmės nenuoseklius nuteistojo parodymus matyti, kad jis niekada neprisipažino pavogęs kaltinime jam nurodytą variklių kiekį, t.y. jis nuteistas už 10 elektros variklių pagrobimą, tuo tarpu jis pripažino pavogęs juos tik 8. Pažymėtina ir tai, kad visuose savo nuoširdžiuose prisipažinimuose jis prašė kaip galima skubiau jį etapuoti į areštinę, kur galėtų duoti parodymus apie nusikaltimą. Apklaustas apie tai apeliacinės instancijos teisme nuteistasis patvirtino savo apeliacinio skundo teiginius, kad rašydamas tokius savo prisipažinimus jis tiesiog norėjo pasivažinėti į Panevėžį iš Kauno ar Šiaulių tardymo izoliatorių, kur atskirais atvejais nesijautė saugiai, buvo nepagrįstai baudžiamas.
Kaip jau minėta, be to, kad apelianto parodymai nebuvo nuoseklūs, pripažindamas savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu jis iš esmės skirtingai nuo faktinių nurodė ir kai kurias kitas aplinkybes, kas taip pat kelia pagrįstų abejonių tokių jo parodymų teisingumu. O būtent, iš įvykio vietos apžiūros bei šios apžiūros metu paimtų reikšmingų bylai daiktų apžiūros protokolų (1 t., 12 – 18 b.l.) matyti, kad į sandėlius Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įsibrauta nukerpant pakabinamas durų spynas, o į džiovyklą vagystę padaręs asmuo pateko atsukęs į jas vedančių durų vyrius, nes pati durų spyna nebuvo pažeista. Tuo tarpu, 2012 m. birželio 22 d. rašytame prisipažinime J. T. nurodė, kad į vieną patalpą (grūdų džiovyklą) jis įsibrovė laužtuvu išlaužęs duris, o kitas dvi – nukirpęs durų spynas (2 t., 28–29 b.l.). 2012 m. rugsėjo 24 d. ir 2012 m. spalio 9 d. rašytuose prisipažinimuose jis nurodė į visas patalpas įsibrovęs nukirpęs visų trijų patalpų pakabinamas durų spynas (1 t., 55–56 b.l.; 2 t., 31–32 b.l.). Ir tik 2013 m. sausio 15 d., kuomet jam buvo pareikštas paskutinis byloje esantis įtarimas, kuriame jau buvo nurodyti tikslūs įsibrovimo į patalpas būdai, apeliantas parodė, kad į patalpas jis pateko atsukęs vienų durų vyrių varžtus ir nukirpęs kitų dviejų durų spynas (1 t., 61–62, 66–68 b.l.).
Matyti ir tai, kad pripažindamas kaltę apeliantas tvirtino, jog šį nusikaltimą jis įvykdė ir pagrobtus daiktus iš patalpų jis išgabeno bei po to realizavo vienas pats. Kolegijai suabejojus tokia galimybe, apeliacinės instancijos teisme papildomai buvo apklaustas liudytojas D. P.. Jis parodė, kad pavogtų variklių galingumas ir dydis buvo labai skirtingas, ne visi jie buvo išnešti pilnai iš patalpų, t.y. 2 ar 3 jų buvo tik iškomplektuoti – pavogtos varinės apvijos, o kiti varikliai pavogti. Kai kurie elektros varikliai net nebuvo nukelti, nes juos buvo pakankamai problematiška nuimti neturint specifinių įrankių. Liudytojas taip pat parodė, kad vienam žmogui nelabai įmanoma paimti tiek variklių ar jų dalių, nes vien tik vieno iš ventiliatorių apvijų svoris siekė virš 100 kg, keletas jų buvo pakankamai aukštai – 8 - 10 metrų aukštyje nuo žemės. Jo įsitikinimu, vienam žmogui net per parą laiko būtų buvę labai sunku išardyti ar pagrobti tiek elektros variklių. Liudytojo tvirtinimu, pats mažiausias variklis galėjo sverti nuo kelių kilogramų, o pats didžiausias – gerokai virš 100 kg. Variklio, kuris pučia orą, ventiliatoriaus pagrobtos dalies svoris galėjo siekti nuo 120 iki 150 kg. Bendrovei priklausančios Krekenavos ir Šventupio džiovyklos yra praktiškai identiškos, tuo pačiu metu statytos, sumontuoti tie patys įrengimai su nežymiais skirtumais. Įvertinus tokius liudytojo D. P. bei nuteistojo parodymus, kad vagystę jis padarė vienas ir visus variklius iškomplektavo bei išsinešė per vieną naktį, kurie iš esmės ir buvo pagrindiniu įrodymu pripažįstant jį kaltu, akivaizdu, kad apelianto parodymai paprasčiausiai nėra realūs, ir į tai neatkreipė dėmesio nei tyrimą atlikę pareigūnai, nei prokurorė, nei pirmos instancijos teismas.
Iš nuosprendžio matyti, kad vienas iš apelianto kaltės įrodymų yra jo parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenys. Tačiau, kolegija atkreipia dėmesį, kad jie yra visiškai neinformatyvūs – šiame protokole iš esmės tik konstatuota, jog J. T. parodė patalpas, iš kurių jis pagrobė atitinkamus daiktus. Iš fotonuotraukų matyti, kad apeliantas rodo tik duris, per kurias jis neva tai pateko į patalpas. Iš protokolo visiškai neaišku, kurioje tiksliai vietoje ir kaip J. T. išmontavo pagrobtus daiktus, kokiu būdu jis juos išgabeno iš patalpų, kur juos paslėpė iki pardavimo. Ikiteisminio tyrimo metu, matant, jog įtariamasis kaitalioja savo parodymus, jo parodymai apie nusikaltimo padarymo aplinkybes įvykio vietoje turėtų būti užfiksuoti maksimaliai tiksliai ir konkrečiai, nepraleidžiant net mažiausių smulkmenų. Tik toks parodymų patikrinimas vietoje vėliau tampa svarbiu įrodymu grindžiant kaltininko kaltę. Kita vertus, tik detalus kaltininko parodymų patikrinimas vietoje turėtų tarnauti ir patiems tyrėjams įsitikinant, ar įtariamasis iš tiesų sako tiesą. Formalus parodymų patikrinimas įvykio vietoje ir lieka formaliu, mažai informatyviu tyrimo veiksmu, kuris neišsklaido pagrįstų abejonių kaltininko parodymų teisingumu ir pagrįstumu. Kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju nuteistojo parodymai įvykio vietoje buvo užfiksuoti tik formaliai, jie nedetalizuoti ir visiškai nekonkretūs. Tai patvirtino ir pats J. T. – apeliacinės instancijos teisme jis parodė, kad buvo nuvežtas ir tiesiog nufotografuotas prie patalpų durų.
Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pripažindamas kaltę J. T. nurodė, jog pakabinamas spynas jis nukarpė panaudojęs specialias žirkles, kurias jis atsivežė iš namų. Jis tvirtino, kad pagrobtą metalą ir variklius jis pardavė pažįstamam asmeniui, nurodė jo automobilio markę, patvirtino turėjęs jo telefono numerį. Tačiau, ikiteisminį tyrimą šioje byloje atlikę pareigūnai į tai nekreipė jokio dėmesio – krata įtariamojo namuose, kurios metu buvo galima surasti ir paimti tikrai specifines žirkles, nebuvo atlikta. Nesiimta jokių veiksmų nustatyti asmenį, kuriam nuteistasis galimai realizavo pagrobtą turtą. Nors J. T. parodė, kad jis pagrobtus variklius paslėpė netoli sandėlių, iš kur jie buvo pagrobti, net papildoma įvykio vietos apžiūra nebuvo atlikta.
Skundžiame teismo nuosprendyje nurodyti liudytojų D. P., policijos pareigūnų Ž. L., R. M. ir A. S. parodymai taip pat tėra išvestiniai įrodymai, nes liudytojai nematė paties įvykio, jų parodymai iš esmės remiasi tik vienais paties J. T. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos apeliantas vėliau teisme paneigė.
Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra neabejotinų duomenų, leidžiančių tiksliai individualizuoti konkretų asmenį ar asmenis, kurie įvykdė nagrinėjamą nusikalstamą veiką. J. T. nuoširdūs prisipažinimai ir jo parodymai leidžia tik daryti prielaidą apie tai, kad jam buvo žinomos nusikalstamos veikos padarymo detalės, tačiau lieka abejonės, ar nuteistasis apie jas sužinojo ne iš policijos pareigūnų, o pats būdamas įvykio vietoje ir darydamas nusikaltimą. Teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien tik nenuosekliais J. T. parodymais ir iš jų išplaukiančiais kitais netiesioginiais įrodymais, jei jų nepatvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys.
Įvertinęs pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu išnagrinėtų įrodymų visetą apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog įrodymais, kuriais rėmėsi apylinkės teismas, neįrodyta, kad būtent J. T., laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2011 m. liepos 4 d., įsibrovė į UAB (duomenys neskelbtini) grūdų džiovyklą ir du sandėlius, iš kur pagrobė nuosprendyje nurodytą bendrovės turtą. Skundžiamame nuosprendyje išdėstęs įrodymus, apylinkės teismas neanalizavo jų santykio tarpusavyje ir todėl netinkamai motyvavo nuteistojo kaltės įrodytumą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis ar spėjimais – visos abejonės baudžiamojoje byloje, kurių negalima pašalinti byloje esančiais įrodymais, yra traktuojamos kaltininko naudai.
Atsižvelgusi į tai teisėjų kolegija konstatuoja, jog nesant neginčijamų apelianto kaltės įrodymų, skundžiamas nuosprendis naikinamas ir J. T. iš jam pareikšto kaltinimo išteisinamas neįrodžius jo dalyvavimo padarant minėtą nusikalstamą veiką (BPK 329 str. 1 p.).
Priimant išteisinamąjį nuosprendį iš kaltinamojo proceso išlaidos neišieškomos (BPK 105 str. 5 d.), civilinis ieškinys atmetamas (BPK 115 str. 3 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d. ir 329 str. 1 p., teismas
NUSPRENDĖ:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį :
J. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. dėl UAB (duomenys neskelbtini) turto vagystės išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
UAB (duomenys neskelbtini) pareikštą 10353 litų civilinį ieškinį atmesti.
Daiktinius įrodymus – dvi pakabinamas spynas, laidus su atidalijimo žymėmis ir šešias cigarečių nuorūkas – palikti prie bylos.